Amerikiečio filosofo Michaelo Hardto ir italo politinio aktyvisto Antonio Negri knygą „Imperija“ Slavojus Žižekas pavadino „XXI a. komunistų manifestu“. Rašydami šį manifestą autoriai rėmėsi šiuolaikinių socialinių kovų patirtimi ir neortodoksinės marksizmo srovės – autonomizmo – filosofija.

     Naujoji Vyriausybė neabejotinai taps viena spalvingiausių visoje Lietuvos istorijoje ir primins mūsų proproproproanūkiams, kuo baigiasi politika, paremta naci(onali)zmu, – ji baigiasi Aušvicu, tik XXI amžiuje nereikia statyti dujų kamerų – pasaulis laisvas, todėl nacionalizmu grįstose šalyse normalūs piliečiai išsilaksto. Čia lieka tik Žmogiškųjų išteklių atliekos – nuopisos, vadinamos ministerijų klerkais.

     Jėzus Kristus gina silpnuosius, dalijasi paskutiniuoju duonos kąsniu, kritikuoja įsitvirtinusias tradicijas bei jų saugotojus, smerkia puikybę ir niekina turtuolius. Toksai Kristaus portretas iškyla prieš akis skaitant Naująjį Testamentą. Šiandien pasauliui išgyvenant ekonominę ir moralinę krizę stiprėja radikalūs kairieji, kurie kritikuoja visuomenę, ypač stambųjį verslą, dėl savanaudiškumo, kovoja už engiamų žmonių teises, kritiškai žiūri į tradicijas, skatina žmones kooperuotis ir sugyventi taikiai.

     Užpraeitą savaitgalį teko nustebti, kai visas aludės kontigentas vienu ypu išbėgo į FiDi vakarėlį. Likau vienas medituoti fizikos mokslo fenomeną Lietuvoje ir pasaulyje. Žinoma, kad ne Pi begalinę dešimtainę trupmeną išvedinėjau, nes vidurinėj mokykloj vietoj įdomaus mokytojo A. Basijoko teko kentėti lesbietės-ekshibicionistės kassąvaitinę prievartą.

     Dažnai įvairūs autoriai (įskaitant tokius interneto šiukšlintojus kaip A. Užkalnį) mėgsta pabrėžti, kad neturtingieji yra kalti dėl prastos šalies ekonominės situacijos ir kad tik individualūs talentai ir pastangos lemia kiekvieno vertę kapitalistinėje visuomenėje. Ekonomistas Ha-Joon Chang paprastai ir įtikinamai paneigia šiuos laisvosios rinkos šalininkų mitus ir parodo tikrąsias turtinės nelygybės tarp šalių ir jų gyventojų šaknis.

       Skambant valstybiniam himnui Lietuvos vėliava apsigobęs menininkas (!) ją nusimeta ir, likęs visiškai nuogas, suplėšo į skutus. Tokius vaizdus (pavadinkime juos politiniu-meniniu performansu „Kaip plėšoma ir draskoma Lietuva”) internete pamatyti gali kiekvienas.

     Jeigu reikėtų rasti tinkamiausią žodį apibūdinanti „nesisteminį“ pilietinį aktyvumą Lietuvoje, tai netiktų nei „menkas“, nei „nepastebimas“. Geriausiai tinka žodis „praraja“. Šis vienas žodis puikiai atspindi tiek milžinišką atstumą tarp aktyvistų ir eilinio piliečio, tiek menką supratimą, kas yra išties aktualu visuomenei, o kas tėra savojo rato problematika, kuri neturi jokio tvirto jungiamojo sąryšio tarp atskiru interesų grupių.

     Pasakykite man, kad valstybė šiandien silpna. Ne, ne tie, kuriems jau ir šiandien trūksta pilietinių laisvių, o tie, kurie nuolat kartoja „valstybės stiprinimo“ mantrą. Atseit bloga „sistema“, „biurokratija“, „valdžia“ , tačiau viskam pakeisti reikia „gero vadovo“ . O geriau – labai gero vadovo, tiesiog supergero supervadovo. Jis ir biurokratus prižiūrės, ir protingus įstatymus rašys, ir prieš kiekvieną šildymo sezoną patikrins kiekvieno daugiabučio skaitiklį. Juokiatės? Ir man būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

     Be ilgos įžangos tiesiai ir be užuolankų sakau: „Laisvė reikšti savo nuomonę Lietuvoje nužudyta“. Jei esi populiarus žurnalistas, aukšto rango politikas ar žinomas menininkas – dar gali tikėtis, kad po „nešukuotos“ nuomonės paviešinimo tau neteks minti teismų slenksčius. Bet jei esi eiliniu šalies piliečiu vadinamas nekilmingas žemės kirminas – būk pasiruošęs bet kurią minutę pajusti, kuo kvepia tavo „įžūlumas“.

     Vakarų bankai turi nustoti statyti pilis iš oro ir pasirengti sistemos pertvarkai, įsitikinęs Nobelio taikos premijos laureatas Muhammadas Yunusas. Milijonus žmonių iš skurdo ištraukusios mikrokreditų sistemos pionierius išskirtiniame interviu dalijosi savo požiūriu į kapitalizmą, Vakarų bankų godumą ir reikalingas sistemos permainas.

     Kreipiamės į visus laiminguosius, kurie džiaugiasi Lietuvoje vykdoma taupymo politika. Kviečiame juos į linksmas „diržų veržimo” pasekmes pajutusių Lietuvos gyventojų eitynes!

     Daugelio Europos šalių, kuriose vykdomas griežtas taupymo kursas, politikai pristato Lietuvą kaip efektyvios „diržų veržimo” strategijos pavyzdį. Lietuvos „taupymo stebuklas” tapo oficialia politinės propagandos kliše, dažnai eksploatuojama tarptautinėje spaudoje. Lietuviai Europoje šiandien yra žinomi kaip žmonės, sutikę kentėti, dirbti mažai apmokamą darbą ir gyventi skurdo sąlygomis.

     Karalius: Senute!

     Denisas: Aš vyras.

     Karalius: Iš tikrųjų vyras, atsiprašau.

     Karalius: Koks riteris gyvena štai toje pilyje?

     Denisas: Man 37 metai.

     Karalius: Ką?

     Denisas: Man 37, nesu senas.

     Karalius: Na, juk negaliu tavęs vadinti tiesiog vyru.

     Denisas: Galėjai kreiptis „Denisai”.

     Turkijos tekstilės gamykloje „Texim“, kuri gamina drabužius Hugo Boss ir Pierre Cardin kompanijoms, trisdešimt aštuoni  darbuotojai buvo atleisti iš darbo dėl teisėtų profsąjungos organizavimo veiksmų. Jų „nusikaltimas“ buvo bandymas išvengti darbo sąlygas sunkinančių pokyčių ir priešinimasis neįvykdomam 50% gamybos apimčių padidinimo reikalavimui, kuris buvo pateiktas staklių operatoriams dirbantiems trikotažo padalinyje.

     Piacenzoje keturi darbininkai buvo išvežti į ligoninę po to, kuomet lapkričio 2d. rytą įvyko riaušės priešais baldų gamtintojo IKEA gamyklos vartus. Gamykla yra pagrindinis švedų korporacijos produkcijos sandėliavimo centras Italijoje ir jos darbuotojai yra formaliai įdarbinami kelių kooperatyvų. Tačiau kaip gana įprasta Italijoje, „kooperatyvo“ pavadinimas slepia žiaurią išnaudojimo realybę, darbo reglamentų bei nacionalinių kolektyvinių susitarimų ignoravimą.

     Jau rytoj naktį sužinosime, ką galbūt slėpėme nuo savęs, bet visada žinojome – kad niekas nepasikeitė. Pasibaigus olimpiadai palyginau rinkimus ir sportines varžybas. Kunkuliuojančios rinkimų maratono (sportinis terminas) aistros tik dar kartą patvirtino panašumą.