Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – galinga organizacija. Jos vadovė Christine Lagarde, iš pažiūros turėtų būti atsakingas žmogus. Tačiau interviu dienraščiui „The Guardian“ ji pasakė, jog atėjo laikas Graikijai gražint skolas ir neverta tikėtis užuojautos. Todėl prieiname prie klausimo – ar TVF turi pagrindą taip kalbėti ir ar Graikai iš tikrųjų yra nesąžiningi bei tingūs?

   Slavojus Žižekas yra šiuo metu turbūt populiariausias naujausių laikų filosofas ir kultūros kritikas visame pasaulyje. Kontraversiški pasisakymai, lengvai atpažįstama paskaitų maniera ir provokuojantis požiūris į socialinius bei šiuolaikinės kultūros reiškinius, suteikė Slavojui Žižekui pavydėtinai platų gerbėjų ratą ir akademinės žvaigždės statusą. Pateikiame Guardian leidinyje išspausdintą žurnalistės Decca Aitkenhead interviu su ekscentriškuoju filosofu.

     Susitarimui dėl finansinės pagalbos pritarianti dešinė laimėjo rinkimus Graikijoje, bet, būdama galinga opozicinė jėga, kairė gali tapti dar maištingesne nei būdama valdžioje. Košmaras tęsiasi. Neoliberalų, pranašavusių pasaulio pabaigą, šantažo kampanija pasirodė efektyvesnė nei radikali SYRIZA vadovo Tsipraso vilties žinia.

     Europa, o tiksliau – jos pinigingieji sluoksniai, su nerimu laukia birželio 17 dienos, kuomet Graikijoje turi įvykti pakartotiniai rinkimai į nacionalinį parlamentą. Akivaizdu, kad šioje šalyje ilgu metus viešpatavusi dvivaldystė baigėsi. Sunku spėti, ar birželio rinkimai suteiks permainų viltį, ar vis dėlto bus įjungti visi mechanizmai, galintys sustabdyti staigų ir net šiek tik netikėtą Graikijos „kairėjimą“.

     1. Pradėkime nuo pavadinimo. Būdvardžių derinį „froidistiškai marksistiniai“ iš bėdos galima įsivaizduoti seksualinės revoliucijos atveju, jei pridėtine verte laikysime orgazmo sukeltų pojūčių perviršį. Bet kokie dalykai gali būti „konservatoriškai anarchistiniai“, prisipažinsiu – fantazija neneša. Kas gi turima galvoje?

     2012 m. gegužės 25-27 d. Taline buvo surengtas pirmasis Baltijos anarchistų susitikimas (Baltic anarchist meeting, BAM). Susitikime dalyvavo apie 100 anarchistų iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Rusijos, Suomijos ir Švedijos. Tris dienas besitęsusių renginių (diskusijų, pokalbių, paskaitų) kulminacija tapo protesto eitynės ir mitingas, nukreiptas prieš tuo metu Taline vykusį NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario posėdį.

     Pastaruoju metu Lietuvoje tarp anarchistų ir tų, kurie save laiko „progresyvių kairiųjų pažiūrų“ aktyvistais, kovojančiais už žmogaus teises, išryškėjo labai savotiškas reiškinys. Šis reiškinys tose bendruomenėse yra nekvestionuojamas ir dažnai atrodo, lyg būtų suvokiamas kaip savaime suprantamas ir natūraliai pateisinamas. Šį reiškinį pavadinčiau „progresyviai mąstančiųjų elitizmu“.

     Valdžioje esančios politinės grupuotės dar niekuomet taip įžūliai neniekino piliečių kaip dabar, kuomet svarstomas didelius „otkatus“ žadančios naujosios Visagino atominės elektrinės (AE) statybos projektas.

     Jacką Kerouacą atradau ne perskaitęs kultinę bitnikų ir hipių knygą „Kelyje”, ne aiškindamas šios knygos istoriją mokiniams, ne tyrinėdamas bitnikų paveldą. Keno Kesey „Merry Pranksters“ („Linksmieji išdaigininkai“), siekę tęsti Kerouako bastymosi tradiciją, pasirodė įdomesnė, turiningesnė idėja, o Kesey nuotykius aprašęs Tomas Wolfas knygoje „Rūgštimi įkrauto gėrimo testas“ galutinai atitolino Kerouaką nuo supratimo, pavertė jį paprasčiausiu tranzuotoju keliauninku. Bastymosi esmė ir turinys išnyko, ištirpo už eilinio pokalbio su dar vienu vairuotoju.

     Pastaruosius keletą mėnesių Alytaus dailės mokykla buvo tapusi aršių (psicho)ideologinių kovų, apėmusių net miesto savivaldybę, prokuratūrą ir t.t., susidūrimų, susikirtimų ašimi. Pačioje 2011 m. pabaigoje Alytaus miesto  kultūros ir meno taryba, kuriai šiuo metu priklauso ir mokyklos vadovas Redas Diržys, inicijavo susitikimus su miesto kultūrą administruojančia valdžia, keldama klausimus dėl miesto savivaldybės kultūros politikos ir jos įgyvendinimo gairių.

     Šis teksto antraštei panaudotas panašus šūkis aidi jau labai seniai. Stilistine figūra tapusiu marksistinio darbininkų judėjimo šūkiu „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ K. Marxas ir F. Engelsas 1848 m. užbaigė „Komunistų partijos manifestą“. Tačiau ši paralelė tarp proletaro ir studento, kurią sukuria dviejų šūkių susiliejimas, nėra tiktai retorinė ir stilistinė. Ji apčiuopiama ir įtikinama keliais požiūriais.

     Pasaulio duomenkasių ir psichodarbininkų (DAMTP) wahdatas, kartu su mirusiųjų darbininkų sąjunga (DAWOU-DAMTP), maloniai kviečia kartu atšvęsti gegužės 1-ąją Alytuje ir pasidžiaugti mirštančiu kapitalizmu. 14.00 val. rengiama eisena-manifestacija katu su „Diverse Universe” performansų atlikėjais.

     Mėgstu sąmokslo teorijas. Jos labai linksmos. Pavyzdžiui, tuščiavidurės Žemės teorija tikina, kad karą pralaimėjęs Hitleris su likusiais esesininkais bei 6 milijonai žydų vergų persikėlė į tuščiavidurės Žemės gelmes ir ten įkūrė Ketvirtąjį reichą. Jokio Holokausto, aišku, nebuvo: visi žydai gyvi, toliau dirba Hitleriui ir sparčiai dauginasi...

     Visiškai aišku, kodėl valdžia nori, kad radikalai ir toliau liktų pažeidžiami. Bet kodėl to paties nori ir pacifistai? Argi pacifizmo rėmėjams nepakanka pavyzdžių, kurie rodo, kas atsitinka bejėgiams radikalams? Prisiminkime 1979 m. eitynes prieš baltaodžių dominavimą Greensbore, Šiaurės Karolinoje. Baltaodžiai ir juodaodžiai darbininkai, profsąjungų lyderiai ir komunistai pritarė, kad nusiginklavimas geriau užtikrins taiką, ir sutiko nesinešti ginklų savigynai. To pasekmė buvo įvykis, šiandien žinomas kaip Grynsboro skerdynės.

     Lietuvos feministės (-ai) šiuo metu itin įnikusios (-ę) į TV šou primenančias pseudoakademines diskusijas socialiniame „Facebook“ tinkle, todėl į solidarumo su suimtomis „Pussy Riot“ muzikantėmis akciją atėjo vos 5 žmonės (neskaičiuojant antra tiek jų bičiulių, kurie apsimetė fotografais). Akcija praėjo linksmai, tačiau ją aptemdė idiotiški policijos veiksmai: pasibaigus akcijai, iš 5 jos dalyvių 4 buvo suimti.