„Juodojo darbdavių sąrašo“ kūrėjai, 2009 m. liepos pradžioje paskelbę Lietuvos valstybę blogiausiu 2009-ųjų I-ojo pusmečio darbdaviu bei įteikę prezidentei D. Grybauskaitei simbolinį šepetį („tamsumoms prašalinti“), itin kritiškai vertina „Nacionalinį susitarimą“, kurio pasirašymą šiuo metu forsuoja valdžia ir darbdaviai. „Juodojo darbdavių sąrašo“ (toliau – JDS) kūrėjų nuomone, šis susitarimas smarkiai apriboja darbuotojų socialinio protesto galimybes ir paverčia juos klusniais valstybės bei darbdavių valios vykdytojais. JDS kūrėjai mano, kad „Nacionalinis susitarimas“ reikalingas tik valdžiai, kad ši galėtų nekliudoma didinti mokesčius, mažinti socialines garantijas ir kitaip „veržti diržus“, todėl ragina Lietuvos profsąjungas nepasirašyti šio gėdingo dokumento.
Lietuvos Nacionalinio susitarimo idėja, užgimusi Trišalės tarybos įsčiose, nėra naujas reiškinys nei mūsų šalies, nei viso pasaulio politiniame gyvenime. Apie gręsiančius pavojus itin iškalbingai įspėja Švedijos profesinių sąjungų ir darbdavių nacionalinio susitarimo pavyzdys. 1938 m. gruodžio 20 d. Saltsjöbadeno mieste „visiems šalies dirbantiesiems atstovaujanti“ profesinė sąjunga „Šalies organizacija“ („Landsorganisationen”, LO) pasirašė generalinę sutartį su Švedijos darbdavių asociacija („Svenska Arbetsgivareföreningen“, SAF). Ši sutartis iki pat šių dienų smarkiai įtakoja darbo sąlygas Švedijoje. Vadinamojoje „Saltsjöbadeno sutartyje” („Saltjöbadsavtalet“) pažymima, kad SAF turi teisę priimti sprendimus visų Švedijos bendrovių vardu, o LO nariai netenka teisės streikuoti, jei tam nepritaria vyriausioji LO valdyba. Ši sutartis praktiškai panaikino bet kokią streiko galimybę, todėl Švedijoje dabar kyla mažiausiai streikų visame pasaulyje ir kuriasi naujos profsąjungos, kurios gali naudoti streiką kaip efektyvią kovos už savo teises priemonę.
Kita vertus, generalinės Švedijos profsąjungų ir darbdavių sutarties pavyzdys mažai tinka Lietuvai, nes šioje sutartyje visiškai nedalyvavo valstybė, tuo tarpu Lietuvos valstybė yra pagrindinė lietuviško „Nacionalinio susitarimo“ iniciatorė. Svarbu pažymėti, kad šiais neoliberaliais laikais valstybė tampa „svarbiausia žaidėja darbo rinkoje“ tik totalitarinėse šalyse, tokiose kaip Baltarusija. Šioje valstybėje kas du metai tvarkingai pasirašoma Generalinė sutartis tarp Baltarusijos respublikos vyriausybės, respublikos darbdavių susivienijimo ir profsąjungų. Šiuo metu Baltarusijoje veikia iki 2010 metų pabaigos galiosianti Generalinė sutartis, pasirašyta 2008 m. gruodžio 19 d., kurioje net nekalbama apie darbuotojų įtakos didinimą ir jų protesto galimybes.
„Nacionaliniai susitarimai“, siekiantys vienyti dideles žmonių grupes, paprastai neveikia šalyse, kurių politinės ir visuomeninės jėgos yra smarkiai susiskaldžiusios ir siekia savų trumpalaikių tikslų. 2002 m. gruodžio 3 d. Lietuvoje jau buvo pasirašytas vienas Nacionalinis susitarimas, kurį 15-ai metų parafavo 10-ies didžiausių politinių partijų atstovai ir 14-os įvairių visuomeninių organizacijų atstovai. Deja, taip vieningai pasirašytas dokumentas, turėjęs garantuoti stabilų Lietuvos vystymąsi per artimiausius 15 metų, netrukus buvo užmirštas ir nukeliavo į istorijos šiukšlyną.
Kelios JDJ pastabos apie naująjį apynasrį Lietuvos žmonėms
Lietuvos vyriausybė visomis išgalėmis forsuoja „Nacionalinio susitarimo už nepraskolintą valstybę, už saugią Lietuvos ateitį“ pasirašymą. Jo projektui pasirašančios šalys – profesinių sąjungų, darbdavių ir vyriausybės atstovai – 2009 m. liepos 22 d. jau pritarė, susitarimą ketinama parafuoti pačiu artimiausiu metu.
1. Visų pirma, JDJ kūrėjams nelabai aišku, kodėl dirbančiųjų atstovai turėtų tartis dėl nepraskolintos valstybės ir rūpintis stabilia finansų politika – juk tai vienareikšmė valstybinės valdžios prerogatyva.
2. Didelių abejonių kelia dokumente užfiksuota valdžios savigyra apie „atsakingai, dinamiškai ir efektyviai tvarkomas problemas“. 2009 m. I-ąjį pusmetį valstybės finansų deficitas ne mažėjo, kaip teigiama projekte, o didėjo. Didžiausią nuostabą kelia „geriausias padėties gerėjimo įrodymas – sėkmingai išplatinta 500 mln. eurų vertės euroobligacijų emisija”. Paradoksalu, nes susitarime juk bandoma tartis dėl nepraskolintos valstybės
3. Antrasis punktas, kuriame įsipareigojama padėti verslui, kupinas keistų burtažodžių, pavyzdžiui: „Lietuvos ekonomikos skatinimas unikaliomis ir fiskaline prasme neutraliomis, vienomis iš pažangiausių Europoje finansų inžinerijos priemonėmis”. Be to, kyla svarbiausias klausimas – kaip profsąjungos gali prisidėti užpildant „iki 5 mlrd. litų” pinigų ir kredito išteklių trūkumą?
4. Trečiajame punkte konstatuojama: „Optimistiniai lūkesčiai yra labai svarbus krizės įveikimo veiksnys. Juos reikia branginti...” Jei šiuos žodžius būtų galima suprasti kaip vyriausybės pažadą nebešiurpinti Lietuvos žmonių kalbomis apie gresiantį valstybės bankrotą, tada tai būtų neblogas žingsnis. Tačiau jei tai tik pasiūlymas nebekalbėti apie socialinius įsipareigojimus, kurių nevykdo vyriausybė, – vėluojančias, pensijas, atlyginimus ir pašalpas, – tada tokie susitarimai reiškia, kad sugrįžtama prie socrealizmo laikų metodų.
5. Penktajame punkte kalbama apie Tarptautinio valiutos fondo ir finansų ministerijos analizę. Kyla klausimas – kurią iš besitariančių šalių atstovauja Tarptautinis valiutos fondas? Tikėtina, kad finansų ministerija vis dėlto atstovauja Lietuvos vyriausybei.
6. Aštuntojo punkto teiginiai, pvz., „Todėl remiantis dabartinėmis prognozėmis 2010 metais deficitą reikia sumažinti maždaug 4–5 mlrd. litų“, panašūs į tezes iš SSKP 27-ojo suvažiavimo nutarimų.
7. Devintajame punkte pateikiami konkretūs plėšikų vardo verti planai, liečiantys dirbančiuosius ir visus Lietuvos gyventojus. Padidindama PVM valstybė įsipareigoja iš gyventojų bei verslo atimti: 2009 m. – 230 mln. Lt, 2010 ir 2011 m. – atitinkamai po 612 mln. Lt. Mažinant atlyginimus įsipareigojama atimti iš dirbančiųjų: 2009 m. – 295 mln. Lt, 2010 ir 2011 m. – atitinkamai po 746 mln. Lt. Nepamiršti ir vaikučiai. Iš jų 2010 ir 2011 m. planuojama atimti po 257 milijonus. Į vaikus labai panašūs ir dirbantys pensininkai – iš jų planuojama kasmet nusukti po 268 milijonus. „Motinystės išmokų pertvarka” žada mamų pinigines paploninti 56; 94 ir 102 milijonais litų. Dar 92 milijonus 2009 metais ir po 367 milijonus per ateinančius porą metų planuoja atimti iš pensininkų manipuliuojant „draudžiamųjų pajamų” dydžiu. Tuo pat laikotarpiu planuojama sutaupyti 7 ir 14 mln. ilginant pensinį amžių. Iš viso vyriausybė pasižada iš piliečių kišenių ištraukti 7781 mln. litų. Gaila, kad vyriausybė nieko neplanuoja mirtingumo skatinimo srityje.
8. Susitarimą pasirašę „socialiniai partneriai“, tarp jų – ir profesinės sąjungos, bus įpareigoti visus iškilusius nesutarimus spręsti tik dialogo, derybų ir susitarimų keliu. Kitaip tariant, profsąjungos bus priverstos atsisakyti socialinio protesto akcijų, streikų ir kitų LR Konstitucijos garantuojamų dirbančiųjų teisių gynimo metodų.
JDS kūrėjai mano, kad šio susitarimo iniciatorius pavadinti smulkiais kišenvagiais būtų didelė istorinė klaida. O stambūs vagys po vieną nedirba – jiems reikia pagalbininkų. Šiam garbingam vaidmeniui vyriausybė ketina pasirinkti veikėjus iš darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijų. Bjauriausia, kad į tokią vagių komandą įtraukiamos ir „kišeninės“ profesinės sąjungos, gaunančios vyriausybės finansavimą, t.y. sėdinčios valstybinės valdžios bosų kišenėje. JDS kūrėjai primena skandalingą faktą, kad Valstybės kontrolė (VK) neseniai nustatė, jog profesinės sąjungos pažeidžia teisės aktus ir naudoja valstybės paramą savo etatams išlaikyti. Per 2008 m. trys didieji Lietuvos profsąjungų centrai – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija (LDF) – darbo užmokesčiui panaudojo 806 tūkst. litų valstybės paramos. Be to, kyla daug pagrįstų įtarimų, ar kai kurie profesiniai susivienijimai slapta ar atvirai yra pasirašę tam tikrus susitarimus su dabartine Lietuvvos valdančiąja dauguma. Jei pasirodys, kad tai tiesa, Lietuvos profesinės sąjungos galutinai susikompromituos ir visiškai praras dirbančiųjų pasitikėjimo likučius.
Taigi „Juodojo darbdavių sąrašo“ kūrėjai dar kartą ragina Lietuvos profsąjungas nepasirašyti „Nacionalinio susitarimo“ – gėdingo dokumento, paverčiančio profsąjungas valdžios tarnaitėmis. „Nacionalinis susitarimas“ turi vienintelę teigiamą pusę – pagal parašus po šiuo dokuotu bus lengva surasti šios aferos „signatarus” ir apdovanoti juos pagal nuopelnus.
JDS kūrėjų iniciatyvinės grupės vardu
Evaldas Balčiūnas
