Polemika: Libertarų mitologija
aktyvizmas

Thor        Apie autonomizmą ir kitus madingus „izmus”

 

Anarchistai dažnai nustebina žiniomis apie savo ir kitas radikalias politinės filosofijos kryptis. Trumpai tariant, slogus įspūdis. Jie dažnai vartoja terminus, nesuvokdami jų prasmės. Anarchistas ar anarchistė daugeliui yra juodai aprsirengęs vaikinas ar mergina su armatūros strypu vienoje rankoje ir „Molotovo kokteiliu“ kitoje. Smegenys atsako už veiksmus, o idėjinis teisumas visada sprendžiamas jėga ir radikaliais veiksmais. Manoma, kad protas nebūtinas. Idėjinę motyvaciją atstoja kultūriniai štampai, „kotiruočių sistemos” ir ikonas primenantys ženkliukai ant kuprinių.

 

Geri vaikinai ar merginos, dažnai visai nekvaili. Bet gėdinasi mąstyti ir skaityti. Intelektas, kaip žinoma, yra silpnumo požymis ir būtinas moksliuko atributas. O tai nėra kieta. Rytų Europos „libertarai” gyvena savų mitų pasaulyje. Pabandykim juos panagrinėti. Juk ir mitas, ir autoritetas kairiesiems anarchistams turėtų būti ne tik svetimi, bet net priešiški dalykai.

 
O jie, niekšeliai, „pijarinasi”
 

„Pijaras” – tai „ryšiai su visuomene”. Atmetus niekinamą šio žodžio reikšmę, naudojamą visuomeniniame transporte ir parlamente, tai reikštų valstybės ir korporacijų veiksmų, nukreiptų joms reikalingų įdėjų įdiegimui, visuma. Šiam reiškiniui apie šimtas metų. Jis giminingas politinei reklamai ir susijęs su masinės informacijos priemonių vystymusi. Atrodo, jog ši veiklos forma iš pradžių nebuvo būdinga šioms organizacijoms. Išranki ir efektinga korporacinė propaganda buvo tik atsakas į socialistų ir anarchistų (ardomųjų elementų) veiklą.

 

Įtikinti valdžios „sakralumu” nebesisekė, bažnyčios pašventintais autoritetais tikėjo tik labai jau tamsūs ir neraštingi žmonės, o tiesioginė prievarta susilaukdavo atsako. „Viešieji ryšiai” leidžia prieiti prie nepatenkintų žmonių ir juos ne tik „palenkti” ar prigąsdinti, bet ir įtikinti. Taip valdžią turintys ėmė naudoti revoliucinės arba karinės propagandos elementus, kad sustiprintų savo padėtį ir apsaugotų pelnus.

 

„Viešaisiais ryšiais”, t. y. propaganda, agitacija ir įvaizdžio kūrimu, visada užsiimdavo politinės, visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos. Tai pagrindinė jų veiklos sritis. Netgi anarchistinė „propoganda veiksmu” yra tam tikro „pijaro” forma. Kada revoliucinę grupę kaltina „pijaru” – tada ją paprasčiausiai kaltina už tai, kad ji dirba sau įprastą darbą.

 

Peikti už „pijarą” apskritai tiesiog juokinga. Reikia žmonėms aiškinti, kas gi ne taip su propaganda. Juodai raudonų vėliavų akivaizdžiai per mažai. Pavyzdžiui, žmonės tarnauja statistais grantais stimuliuojamai „pilietinei visuomenei” ir pradedantiesiems liberaliems politikams. Tokia padėtis bloga. Tai darbo trūkumas, tad jokie juodi skudurai ir kaukės nieko nepakeis.

 

Pats žodis „pijaras” nurodo atitinkamus firmų skyrius arba savarankiškas kontoras ir kitokios reikšmės neturi. Bet vartoti beprasmiškus žodžius yra blogai. Gamta nemėgsta tuštumos, todėl tuščia forma visada įgauna turinį. Buržuazinį turinį. Neveltui R. Barthes paliko mums mintį, kad kalba priklauso buržuazijai, o mes ja tik naudojamės tuo metu, kai ji nori virsti eiliniu buržuaziniu mitu. Taigi su beprasmybėmis reiktų elgtis atsargiau. Nepamirškit teisingai apibrėžti kalbos „klasinę priklausomybę“. Juk nesudėtinga suklysti ir supainioti „pijarą” su tam tikrų idėjų gynimu.

 

Mistinė „pijaro” demonizacija tarnauja tik tam, kad įrodytume, jog pasaulis yra „nepažinus” ir „nekintamas” kaip ir pasenęs „KGB visagalystės” mitas. Tai toks pat mitas, kaip tas, kuris skelbia, jog žmonių išnaudojimas yra „natūralus ir prigimtinis”. „Pijaras” tarnauja pagrindžiant, kodėl „geros” politinės jėgos pralaimi rinkimuose. Juk jei demokratija veikia, tai laimėti turi geriausi. Jei atsitinka kitaip, politinė delegavimo ir atstovavimo sistema, žinoma, tampa nekalta, o apkaltinama stichinė nelaimė – niekingas „pijaras”. Tokiu būdu ir demokratija gelbėjama nuo diskreditacijos, ir bet kokį aktyvumą galima paversti „public relation” – niekingu ir šlykščiu dalyku. Todėl propagandos mokytis ir nereikia. Bet koks protestas pasmerktas, o kova pralaimėta. Reikia įsirausti į subkultūrinę olą ir nekišti iš jos nosies. Taip „pijaro” mitas tampa begalvio, berankio, tinginio, susitaikiusio su pralaimėjimu, bailio pasiteisinimu.

 

Autonomistai 1

 
„Autonomai”. Pati gražiausia pasaka.
 

Ši sąvoka itin mitologizuota Rytų Europos anarchistų tarpe. Legendą apie autonomus 1990-aisiais sugalvojo baisiausiai keikiamas Maskvos IREAN („Iniciativy revoliucionnych anarchistov” – „Revoliucingų anarchistų iniciatyvos”) aktyvistas Dmitrijus Kostenko. Jis parašė straipsnį tuometiniame kultiniame žurnale „Čiornaja zvezda” („Juodoji žvaigždė”). Tame rašinyje jis atsiribojo nuo senųjų KAS (Anarchosindikalistų konfederacijos) aktyvistų, tokių kaip dabartinis valstybės dūmos deputatas Isajevas. Pasak legendos, būtent šis veikėjas apkaltino KAS vidaus opoziciją tuo, kad jie yra „autonomai”. Beje, „autonomams” buvo priskirti ir abiejų krypčių dabartiniai Maskvos sindikalistai. Toliau straipsnyje buvo aprašinėjams pilnas nuotykių ir kovų skvoterių gyvenimas. Dima rašė su įkvėpimu, tad kartais norėjosi tikėti netgi jo parašytu visišku niekalu. 10-ojo dešimtmečio viduryje, kai anarchistų judėjimas išgyveno ne geriausius laikus, o dalis aktyvaus jaunimo nuėjo pas trockistus, kovotojus už bevaldystę nuo smaugiančių depresijos čiuptuvų saugojo tik mitai apie linksmą ir gyvą Vakarų libertarų gyvenimą.

 

Netikite? Bet būtent taip, tiesa, be nereikalingo, politiškai nepatogaus detalizavimo ir pavardžių šią istoriją „Streetunited” eteryje dėstė „Autonominio veiksmo” aktyvistai. Jiems tai irgi nėra paslaptis.

 

Iš tikrųjų, autonomus (nepaniokite su Rusijos „Autonominiu veiksmu”) su anarchizmu sieja itin „netiesioginiai” ryšiai. Tai vėlyva komunistinės ideologijos mutacija, kurią gerokai apgriovė postmarksistinė centralizmo kritika, savo dvasia artima anarchizmui. Tai toks bolševizmo pavainikis, keikiantis savo autoritarinį tėtušį. Judėjimas, suderinantis „veiklaus jaunimo” minias ir galingą neformalią hierarchiją, susidedančią iš „senųjų autoritetingų draugų”, kairiųjų profesorių, įvairiausių guru, muzikantų ir niekam nežinomų socialdemokratų, žaliųjų ir alterglobalistinių fondų klerkų, kurie labai sėkmingai manipuliuoja subjektyviai sąžiningais jaunais žmonėmis. Galima pateikti daugybę neformalių tinklų pavyzdžių, apipynusių Antonio Negri ir „legalius socialinius centrus”, bet tai nėra itin svarbu. Svarbiausia, kad socialinis ir klasinis jaunų žmonių protestas nuteka į gražų paveikslėlį žiniasklaidai. Jaunimas aktyviai leidžia laisvalaikį su lengvu „Molotovo kokteilio” kvapeliu. Visa ideologija susiveda į vienintelę neišsakytą frazę: „Mes naudojamės civilizuotų Vakarų tradicija jaunystėje patriukšmauti prieš pavirsdami įprastais socialdemokratiniais miesčionimis”.

 

Autonomai ir anarchistai ne visada ir ne visur sugyvena taikiai ir draugiškai. Prieš kelis metus dalis autonomų grasino anarchistams dėl jų „provokacinės” veiklos. Omenyje turiu „Ya Basta!”&Co. konfliktą su Graikijos ir Italijos anarchistais. Libertarams nusispjauti į jų grasinimus. Dabar jau, atrodo, tylu ir ramu. Abi konflikto pusės spausdina viena kitą kaltinančius pamfletus ir keikia vieni kitus vadindami „postmodernistais”.

 

Artimas „autonomizmo” analogas anarchizme yra „insurekcionistinis anarchizmas” (insurrectionary anarchism, liet. – maištingasis, sukiliminis anarchizmas). Prievartą pateisinanti jų praktika ir poetinis „postmodernus” (čia tinka būtent šis keiksmažodis) slengas nuostabiai panašūs. Ir šios dvi srovės yra nesutaikomos priešininkės. Tai natūralu.

 

„Autonomizmo” pradininkas Negri, atrodo, niekada nerašė, kad pankai turi kovoti už darbininkų autonomiją. Šiaip ar taip, šių eilučių autorius dar nesusidūrė su tokiais receptais gerbiamo mokslininko knygose. Žinoma, šie reiškiniai atsirado beveik sinchroniškai ir išreiškė protestą prieš kapitalistinę visuomenę tuo metu, kai revoliucijos viltis užgeso. Bet pankų judėjimas ir autonomizmas – ne tik ne sinonimai, bet ir skirtingo lygmens reiškiniai.

 

Vokiečių skvoterių judėjimas sutapo su laikotarpiu, kai buržuaziniai miesčionys galėjo jiems simpatizuoti. Nekilnojamojo turto nuomos kainos glumino net vidutinio sluoksnio atstovus. O tuščių namų užgrobimas ir jų prievartinis gynimas mokė nekilnojamo turto savininkus, kad godumas trukdo verslui. Nenorit geruoju – pas jus tuoj ateis ir rimtai numelš „babkių”. Be to, skvotavo ne vien Negri ir „darbininkų autonomijos” šalininkai.

 

Dabartinė krizė atskleidė autonomizmo ir daugumos „naujųjų kairiųjų” politinių teorijų klaidingumą. Tai galioja visiems, išskyrus apokaliptinį požiūrį į ateitį turintiems socialiniams ekologams (kuriuos žurnalas „Autonom” dėl nepaaiškinamos priežasties irgi vadina „autonomais”). Visos kitos „naujųjų kairiųjų” pranašystės pasirodė klaidingos. Ir „autonomistai”, ir „insurekcionistai” labai optimistiškai vertino kapitalizmo ateitį. Ir vieni, ir kiti nenumatė, kad kapitalizmas pradės trupėti nuo savo svorio. Globalizacija, kurią norėjo demokratizuoti Vakarų autonomai, dabar pavojuje. Finansinė spekuliatyvi rinka kažin ar toliau vystysis tokiais spartuoliškais tempais. Negri pasirodė prastas pranašas. Ne ką geresnis ir „sukilėlis” Bonanno. Jis nagrinėjo kapitalizmą kaip Vakarų reiškinį, o ne pasaulinę sistemą. Todėl ėmė tikėti postindustrine ekonomika ir darbininkų judėjimo mirtimi. Dabar mes susiduriame su priešingomis tendencijomis.

 

Autonomistai 2

 
„Pilietinė visuomenė” ir „pilietis viršininkas”
 

Šis žodis kažkaip nepastebimai pateko į daugelio anarchistų leksikoną. Jie jį supranta kaip tam tikrą „saviorganizacijos” vaizdinį. Iš tikro, „pilietinę visuomenę” reikia sąžiningai pavadinti brandžia buržuazinio valdymo forma. Ukrainoje 2003-2005 metais itin daug ir garsiai buvo kalbama apie pozityvią „pilietinės visuomenės” įtaką. Prasmė labai paprasta. Valstybė, valdoma didelių finansinių-pramoninių grupių ir biurokratijos, neretai demonstruoja socialinio jautrumo stoką. „Jautrumui” padidinti reikalingas instrumentas, kuris atskleistų ir gydytų silpnas vietas. Buržuaziniai inteligentai gali imtis visuomenės globos. Jie savo rankose sukoncentruoja tam tikrą valdžios dalį ir naudoja ją „visuomenės labui”. Jų tikslas – apriboti savivalę, masių ir valstybinio aparato „destruktyvią veiklą”. Tiesą sakant, NVO darbas būtinas dėl paprastos priežasties – tai valdančios klasės ir pritrauktų intelektualų veiklos sfera. Organizacijų ir protestų masiškumas gali padėti įsiūbuoti padėtį. Ši veikla nukreipta prieš „apsauginę pilietinės visuomenės” funkciją, o ne už jos stiprinimą.

 

Dabar šie instrumentai valstybei ir valdančiai klasei tiesiog būtini. Jie užtikrina grįžtamąjį ryšį. „Pilietinei visuomenei” normaliai funkcionuojant, ji tampa klasinio viešpatavimo instrumentu, užmaskuotu po šeimos ar bažnyčios vualiu. Kai sistema sutrinka, revoliucionieriumi gali tapti net šventikas. Taigi pati pilietinė visuomenė negali būti 100% nei teigiama, nei neigiama.

 

Vadinasi, reikia sistemą sutrikdyti. Demonstruoti, kad praktiškai išsprendžiama situacija neišsisprendžia. Kad kiekvienas atskiras atvejis yra tam tikro bendro dėsningumo ir konflikto išraiška. Galutinis sprendimas turi būti save griaunančio kapitalizmo ir parazitinės valstybės sunaikinimas. Kaip to siekti? Tai klausimas, reikalaujantis ne tiek gerai ištereniruoto smūgio ar sugebėjimo mėtyti sunkius daiktus, kiek organizuoto smegenų darbo. Juk ta pati buržuazinė inteligentija padeda esamai sistemai išlikti ne dėl buržuazinio supuvimo ar kokių nors kitų savybių, o iš geranoriškumo. Vadinasi reikia ginčytis, įtikinėti svyruojančius ir sąžiningus, bei spausti atvirus valdžios siekėjus ir idėjinius esamos neteisingos tvarkos saugotojus.

 

Beje, dabar Rusijoje vykstanti kampanija prieš „E skyrių” yra patogi proga įberti į liberalų veiklą sveiko revoliucinio prieskonio. Jei valstybė ir toliau elgsis kaip dramblys indų parduotuvėje, „sąžiningus” liberalus ji pavers ideologiškai įtakojama jėga, o ne ta, kuri faktiškai primeta savo „rožinę” liniją anarchams.

 

Socialinis aktyvizmas. Nuo apsižodžiavimo prie pasišaudymo

 

Tiesą sakant, anarchistai naudoja du pagrindinius būdus veiklos būdus. Radikaliausi mano, kad organizacijos turi būti revoliucinės ir sukurtos pagal jų anarchistinius principus, kaip jie juos supranta. Konsensusas aukščiau visko, atitinkama simbolika, o galutinis tikslas – revoliucija ir esamos santvarkos pakeitimas. Bet kokios sąjungos su „autoritarais” – negalimos. Net marksistai, jei į jas papuola, turi būti atitinkami. Privaloma nemėgti TSRS ir laikyti ją kapitalistine šalimi. Ne nuo 1953 ar 1957-ųjų, kaip dalis ortodoksinių stalinistų, o nuo paties susikūrimo momento. Nes iš TSRS kritikos kyla ir bolševikinio avangardizmo kritika. T. y. valdančios ir viską reguliuojančios „profesionalių revoliucionierių” partijos vaidmens kritika. O dalyvauti kitų rengiamose akcijose galima tik keliant netvarką, na, kad būtų atskleistas abejotinas ir susitaikėliškas oponentų charakteris.

 

Yra ir kitas požiūris. Nuosaikesnis. Ideologiškai jis suformuluotas kito anarchistų judėjimo sparno. Anarchistų dalyvavimas reformistinėse organizacijose – įmanomas. Bet ji turi būti tokia reformistinė organizacija, kuri siektų oponuoti ne tik vietinėms, bet ir globalioms kapitalizmo problemoms. Tokių organizacijų veikla turi griežtai apsiriboti dirbančiųjų klasių ir engiamų grupių politika. T. y. anarchistai savo tikslu mato tų organizacijų tikrąjį politizavimą. Tačiau vėl problema – reikia kovoti už savus tikslus, o ne padėti politinėms partijoms ir tiems, kurie kovoja už valdžią.

 

Pirmas ir antras požiūriai neragina dalyvauti „pilietinėje visuomenėje” ir tepti jos krumpliaračius savo krauju ir prakaitu. Šių krypčių atstovai turi įprotį vadintis identiškai – antiautoritarais, anarchokomunistais, anarchosindikalistais. Jie linksta arba prie vienos, arba prie kitos taktikos.

 

Suprantama, kad dėl taktikos kyla karšti ginčai. Kai kuriose šalyse jie peraugdavo į muštynes, mojavimus peiliais ar susišaudymus. Dabar Graikijoje tai blogas tonas. Į žodžius reikia atsakyti žodžiais, o prievarta tarp draugų neleistina ir šlykšti. Tai įrodo, kad yra šalių, kuriose apie libertarinius principus ne tik pasimaivant kalbama koncertų scenoje arba išgertuvėse, o pagal juos ir gyvenama.

 

Autonomistai 3

 
Tos „affinity”… na jūs supratote?
 

Daugumai šventa karvė yra konsensusas. Nelaimei, jis neretai verčia mažumą konsensuso dėlei sutikti su dauguma, o kartais leidžia veržliai mažumai pasiekti savo tikslų. Tokiu būdu sutarimas pasidaro savitikslis. Organizacijos veiklumas remiasi disciplina. Anarchistus disciplinuoja kaip tik sprendimų priėmimas konsensuso principu.

 

Suprantama, kad šie reikalai labai blogi. Ypač tada, kai dalyviai nesuvokia tikslų, jiems trūksta orientyrų ir pan. Visa tai gali „užtrumpinti”. Tada organizacija neveiks.

 

Atsaku į laikmečio iššūkius tapo „affinity grupės” (liet. būtų bendraminčių arba tikslinės grupės). Kuo patogus toks organizacinis sprendimas? Viskas paprasta, jeigu nenorite, kad su jumis ginčytųsi, jūs paprasčiausiai nekviečiate „opozicijos”. Viskas puiku ir net labai efektyvu. Tokias grupes gana sunku susekti, jos gana susitelkusios. Tai jų neginčytinas privalumas. Panašiai veikia ir anarchistinis pogrindis esant diktatūrai, tokios organizavimosi formos patogios ir atlaikant stiprius ideologinius puolimus. T.y. tada, kai anarchistams reikia išlaukti nepalankų laikotarpį. Toks organizavimosi būdas neapseina ir be tam tikro autoritarizmo. Į judėjimą įsitraukia ne tie žmonė, kurie pritaria politinei filosofijai ar praktikai, o tie, kurie psichologiškai lojalūs grupei. Iš čia atsiranda grupiniai polinkiai, lūkesčiai, net kalbos maniera.

 

Ginčai tokioje terpėje neapsiriboja „sektantiškomis” kalbomis apie teoriją, jų nariai dažniausiai kalba apie pojūčius, kuriuos patyrė veikdami šioje grupėje, ir apie jų išskirtinumą. Taigi tokioje bendruomenėje viskas susiveda į gilesnių pojūčių pasirinkimą, kartais veiksmingą, kartais nelabai. Jeigu teroras ir represijos neleidžia „affinity grupėms” gyvuoti ilgesnį laiko tarpą, tai jų blogosios savybės neišsivysto.

 

Tai greičiau subkultūra, o ne judėjimas ar organizacija. Ji konservatyvi, tad kokybiškas gretų augimas ar veiklos apmąstymas tokiai grupei gali būti grėsmingas. Žmogus – sunkiai nuspėjama būtybė ir linkęs į savarankiškumą. Būtina, kad naujos grupės ir nauji žmonės būtų suvirškinti senųjų. Tai iš tikro „ląstelinė” struktūra, tad kartais ląstelės „pasiunta” lyg užsikrėtusios vėžiu. Toks judėjimas suinteresuotas augti kiekybiškai, o ne kokybiškai. Daugiau žmonių renginiuose, organizuojamuose „saviems”. Daugiau vienodų veidų ir vienatipių pokalbių. Ritualas. Autoritetas. Paklusnumas normai. Ne itin panašu į anarchiją.

 

Išeina, kad projektų įgyvendinimo grupės turi nepamiršti karts nuo karto išsiskirstyti,.kitaip jos suformuos slogią, vienalytę terpę, kur individo veiklai diktuos ne kolektyvo valia, o jo prietarai. Jos virsta nykštukinėmis partijomis, su savo dogmatika ir neformalia lyderyste. Tokiomis aplinkybėmis principas „nieko asmeniško – viskas bendruomenės” tampa ne kvietimu savo gyvenimą pajungti visuomeniniams idealams, o atvirkščiai. Grupės veikla pajungiama jos narių ambicijų ir pomėgių tenkinimui. Nieko visuomeniško nebelieka. Ir ginčai nuo svarbių klausimų nukrypsta į asmeninių santykių aiškinimąsi. Pavyzdžiui, į tai, kas su kuo dulkinasi, ar kas ką įžeidė. Lygybė suprantama mechaniškai, kaip liberali juridinė lygybė. Silpnas prilygsta silpnam. Ir jeigu stiprus muša silpną, tai kaip lygus lygų, o ne kaip žmogus, turintis didesnę atsakomybę ir privalantis būti teisingumo pusėje. Kilniaširdiškumas pakeičiamas fašistiniu jėgos kultu, susuktu į liberalų buržuazinį pamušalą.

 

Dauguma „affinity grupių” nekuria naujų idėjų, o be jokios kritikos kartoja senas arba svetimas. Jeigu šalia veikia efektyvi ideologinė organizacija, tai „affinity grupė” paprasčiausiai ima kartoti jos posakius, jeigu žodžiuose atranda panašias ideologines žymes.

 

Pernelyg ilgai gyvuojanti „affinity grupė”, kaip subkultūrinio anarchizmo elementas, formuoja lojalią konformistišką kolektyvui asmenybę, nepajėgiančią kritiškai žiūrėti į aplinką ir save. Taip asmeninė laisvė aukojama ne valstybei ar kapitalui, o mažai bendruomenei. Mainais į laisvę ir vienu ir kitu atveju žmogus gauna psichologinį komfortą. O kam kovoti, jeigu tu ir taip viskuo patenkintas? Geriau pasinerti į svaigulį ir linksmybes.

 
Autorius: V. Z. http://livasprava.info

Vertė Evaldas Balčiūnas

2010 01 17

 

Komentarai  

 
0 # gugabuba Y-m-d H:i
Hm, neblogai parašyta. Skaitome...
 
 
0 # sdfjklghsdfjkllsdjfkhgsdjklgh Y-m-d H:i
Straipsnį buvo verta skaityti tik dėl paskutinės dalies.
 
 
0 # 5 dalysen arche Y-m-d H:i
Atkreipkite dėmesį, kad autorius bando demskuoti 5 mitus, populiarius anarchistų terpėje:

1. Anarchistai negali "pijarintis",
2. "Autonomai" yra modernūs anarchistai,
3. Anarchistams verta bendradarbiauti su NVO ir kurti "pilietinę visuomenę",
4. Visi anarchistai turi veikti vienodai,
5. Mažos anarchistų grupelės, susiburiančios tam tikriems "projektams", yra puiki perspektyva.
 
 
0 # ??:D Y-m-d H:i
kaip čia taip tokį straipsnį įsileido?
 
 
0 # anarchofeminizm o poziuriuanarchofeministas b. Y-m-d H:i
metodus ispusti iki judejimu, judejimus iki ideologijos, ideologija "demitologizuoti"...

teisingas yra tik karinio komplekso DARBININKU kelias: uzimti gamyklas, gaminti neutronines bombas ir kelti likusio "proletariato" kovinguma :sad:
 
 
0 # juokinga, bet tiesaen arche Y-m-d H:i
Abi konflikto pusės keikia viena kitą ir vadina vieni kitus „postmodernistais”.

Ginčai nuo svarbių klausimų nukrypsta į asmeninių santykių aiškinimąsi, pavyzdžiui, į tai, kas su kuo dulkinasi, ar kas ką įžeidė.

Daugiau vienodų veidų ir vienatipių pokalbių. Ritualas. Autoritetas. Paklusnumas normai. Nepanašu į anarchiją
 
 
0 # hmmmIlythiiri Y-m-d H:i
Krutai/cool/ger as :-)

antiPR lavinimas ir ne tik

aciu
 
 
0 # anarchofeminizm o poziuriuanarchofeministas b. Y-m-d H:i
susigalvokit kuo ziauresniu postmodernizmo konotaciju ir galesit lauzt tokius kietus vyrus... kad net gudu :sad: