Už kelių dienų, kovo 11-ąją, ultradešiniųjų nacionalistų judėjimas „Lietuvių tautinis centras“ vėl rengia tradicines jaunųjų neonacių, save vadinančių patriotais, eitynės Vilniaus miesto gatvėmis. Eitynės, kurių oficialus šūkis „Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis“, o neoficialus – „Lietuva – lietuviams“, prasidės 17 val. prie A. Mickevičiaus paminklo ir baigsis prie buvusių Sporto rūmų. Netoli nuo jų 18 val. bus surengtas koncertas, kuriame gros ir dvi neonacių grupės – belgų „Lion‘s pride“ ir lietuvių „Diktatūra“.

Kovo 11-osios neonacių maršas pasižymi įdomia istorija, kurią verta prisiminti. Norą aktyviai švęsti valstybės atkūrimo dieną ir taip „privatizuoti“ šią šventę Lietuvos ultradešinieji ėmė demonstruoti gana seniai – nuo kokių 2000-ųjų, o gal ir dar anksčiau. Kiekvienais metais fašistuojantys Lietuvos skinhedai, prie kurių netrukus prisijungė ir kitų subkultūrų atstovai, pavyzdžiui, metalistai, kovo 11-ąją rengdavo koncertą ir kviesdavo į jį ateiti organizuotai. Toks kolektyvinis koncertų lankymas ilgainiui tapo plačiai neafišuojamomis, pogrindinėmis, nesankcionuotomis ultradešiniųjų eitynėmis.

2008-ųjų kovo 11-osios žygis į koncertą pagrindine Vilniaus gatve virto tarptautiniu skandalu. Apie du šimtus skustagalvių, pasipuošusių nacistine simbolika, pražygiavo Gedimino prospektu rėkaudami antisemitinius ir antirusiškus šūksnius: „Viens du trys su puse, graži Lietuva be rusų“, „Juden raus“, „Lietuva – lietuviams”. Į šį akibrokštą itin operatyviai sureagavo žiniasklaida, „Lietuvos rytas” buvo pirmoji žiniasklaidos priemonė, tiesiai įvardijusi įvykius kaip fašizmo apraišką. Vienas po kito pasirodė spaudos straipsniai, skustagalvių „patriotų” žygį tapatinantys su neofašizmu: „Kovo 11-osios taurėje – fašistinio deguto šaukštas”, „Vilniuje – fašistų maršas”, „Išniekinta kaukolėmis ir svastikomis trispalvė”, „Skustagalvių eitynės – ciniškas akibrokštas Lietuvai”.

Spaudžiami visuomenės, sukruto ir politikai bei teisėsaugos atstovai. Tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad „skustagalvių eitynės – Lietuvos gėda”, ilgametis „patriotų” globėjas Vytautas Landsbergis skustagalvių maršą pavadino „antilietuviškais veiksmais”, o jo dalyvius – „pusgalviais provokatoriais”. Vilniaus policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, pasibaigusį teismais ir piniginėmis baudomis už tautinės bei rasinės nesantaikos kurstymą.

      Fašistuojantys „patriotai”, nesitikėję tokios neigiamos visuomenės, žiniasklaidos ir juos palaikiusių politikų reakcijos, ėmė keisti taktiką. 2008-ųjų vasaros pabaigoje buvo įkurtas tuo metu itin pakrikusius nacionalistus vienijantis Lietuvių tautinis centras (LTC), kuris ir ėmėsi kovo 11-osios maršų organizatoriaus funkcijų. LTC, vadovaujamas ultranacionalisto Mariaus „Puritono“ Kundroto, iš karto įvedė griežtas sankcijas maršo dalyviams – „jokių simpatijų kuriai nors politinei partijai, jokios nacionaldarbininkų atributikos, jokių simpatijų nacizmo ideologijai, jokios Trečiojo reicho simbolikos, jokių plakatų ar lozungų socialine tema, jokių nesantaiką kurstančių šūkių“. Neonacių ideologai taip „sušvelnėjo“, kad eitynėse leido dalyvauti ne tik lietuviams, bet ir „Lietuvai bei lietuvių tautai lojaliems piliečiams“.

Vis dėlto tokia savanoriška neonacių deradikalizacija patikėjo ne visi. Nors 2009 m. kovo 11-ąją ultradešinieji radikalai, paklusdami vadų instrukcijoms, žygiavo tyliai ir naudojo tik valstybės aprobuotą atributiką, tačiau prieš juos buvo surengtos dvi antifašistinės akcijos. Dantis sukandusius ir nė žodžio nepratariančius ultradešiniuosius Gedimino prospekto pradžioje pasitiko apie 10 asmenų, kurie laikė plakatus su užrašais „Lietuva be rasistų, „Fašiams – ne“, „Lietuva – ne Trečiasis reichas“, „Už toleranciją“, „STOP racism in Lithuania“ ir skandavo antifašistinius šūkius. Kiek vėliau prie Vilniaus centrinio pašto susirinkęs jaunimas bandė pastatyti kelią užtveriančią knygų barikadą, o Budos poza sėdintis jaunuolis sugebėjo trumpam sustabdyti skustagalvius lydėjusią policiją ir visą jų maršą.

2010-ųjų kovo 11-osios eitynės, sprendžiant iš identiškų LTC sankcijų jų dalyviams, bus itin panašios į praeitais metais vykusį tylų ir ramų dešiniojo subkultūrinio jaunimo pasivaikščiojimą Vilniaus gatvėmis. Jos nė iš tolo neprimins radikalių Vakarų Europos neonacių maršų, neretai virstančių pogromais prieš kitataučius imigrantus. Šios eitynės savo radikalumu bus panašios į folkloro muzikantų eiseną per festivalį „Skamba skamba kankliai“, margo subkultūrinio jaunimėlio susibūrimą prieš eilinį koncertą ir trispalvėmis mirgantį „megztųjų berečių“ mitingą Sąjūdžio kūrimosi pradžioje.

Esmė ta, kad Lietuvoje susiklostė itin nepalanki terpė bet kokiam radikaliam ultradešiniųjų judėjimui. Per 20 metų mūsų šalis virto monotautine, monokalbine ir monokultūrine valstybe be jokių „priemaišų“. Šioje valstybėje itin nedaug aktyviai už savo teises kovojančių kitakalbių ir kitataučių, beveik iš viso nėra imigrantų ir kitos rasės žmonių. Be to, kaip jau minėta, spaudžiami visuomenės, ultradešinieji patys save deradikalizavo, depolitizavo ir aproprijavo (perėmė daugumos mąstymo ir elgesio būdą). Jie patys save „nugesino“, tad visiškai nepanašu, kad šiandien jie keltų kokį nors didesnį pavojų vienoms ar kitoms Lietuvos gyventojų grupėms.

Aišku, savo nacionalistinių, rasistinių ir antisemitinių pažiūrų jie neišsižadėjo. Neonacių eitynės, kad ir kokios iškastruotos būtų, negali nekelti nerimo įžvalgesniems Lietuvos gyventojams, žinantiems, kur atvedė nacionalizmas prieškario Lietuvoje ir visoje Europoje. Todėl visai tikėtina, kad šiemet irgi bus pavienių aktyvistų, bandančių blokuoti patriotais apsimetinėjančių ultranacionalistų maršą.

Kita vertus, itin protinga taktika būtų palikti juos ramybėje. Juk žygiuoti kolonoje, kuri bus lyg du vandens lašai panaši į tą pačią dieną valdžios rengiamas oficiozines eitynes, kovingiems nac(ional)istams yra tikra kančia ir gėda. Sumanu būtų palaukti, kol radikalusis šio maršo dalyvių sparnas ims kelti maištą arba tyliai emigruos į tas šalis, kuriose yra prieš ką kovoti „tikriems nacionalistams“.