Borisas Kagarlickis. Sektantai
aktyvizmas

boris kagarlickij        Prieš kurį laiką Aleksandras Tarasovas rašė, kad kairiųjų judėjimo Rusijoje nėra, yra tik atskiros asmenybės, prisilaikančios kairiųjų pažiūrų. Iš pradžių aš su juo ginčijausi, bet blaiviai apmąstęs nutariau sutikti. Judėjimui reikia jeigu ne masiškumo, tai bent jau tam tikros kritinės žmonių masės, turinčios panašias pažiūras ir interesus.

 

        Judėjimas neįmanomas be konkrečios kasdienės veiklos, nukreiptos į konkrečius taktinius, politinius, o galiausiai – ir į strateginius uždavinius. Diskusijos judėjimo viduje rengiamos kaip tik dėl šitų uždavinių – diskutuojama, kaip juos geriau išspręsti. Deja, nieko panašaus šiandien neturime.

 

Tarp Rusijos kairiųjų per Gruzijos karą kilo charakteringa diskusija. Ginčai apsiribojo klausimu – ar verta remti Rusijos imperializmą, nukreiptą prieš amerikietiškąjį, arba atvirkščiai. O gal verta užimti bešališką poziciją, vienodai smerkiant abi puses? Tik štai nelaimė – nei Rusijos, nei Amerikos imperializmui mūsų parama arba mūsų pasmerkimas neatnešė nei žalos, nei naudos. O išdidus abiejų pusių pasmerkimas galėjo suteikti tik moralinį pasitenkinimą mums patiems. Ir niekas nė nesirengė pagalvoti apie tai, kaip pasinaudoti susiklosčiusia padėtimi, kaip pakoreguoti savo dienos darbus. Nes nebuvo jokios dienotvarkės. Niekas nė nebandė jos sudaryti.

 

Paprastai kalbant, nebuvo jokios politinės diskusijos. Taktikos nėra, nes nėra strategijos. O strategijos nėra, nes nėra nė mažiausio domėjimosi politika ir visuomenės pertvarkymu.

 

Patogią už nieką neatsakančio ir moraliai nepriekaištingo kritiko poziciją nuginčyti gali tik dar principingesni ir dar neatsakingesni kritikai. Todėl vienintelė kokią nors praktinę prasmę turinti reali kova vyksta tarp pačių kairiųjų grupių, kurios negaili pagiežos ir purvo puldamos viena kitą. Tai suprantama. Tarpusavio smerkimas, skilimai ir nepritariančiųjų šalinimas pasirodo VIENINTELĖ reali politika, kurioje tokie aktyvistai sutinka dalyvauti. O kadangi nėra jokios politinės praktikos ir nėra jokio kriterijaus, leidžiančio atskirti principinius nesutarimus nuo antraeilių ir taktinių, tai bet kokie nesutarimai grupėje virsta skilimo ir nesutinkančiųjų šalinimo priežastimi. Beje, įmanoma ir priešingai – žmonės lieka kartu „tolerancijos” ir „vienybės” vardan, nors tarp jų jau nieko ar beveik nieko nėra.

 

Kairieji mėgaujasi sakydami teisingus žodžius apie neteisingą pasaulį. Kuo neteisingesnis mums atrodo pasaulis, tuo maloniau mums jį kritikuoti. O štai praktinė veikla keičiant pasaulį tokio malonumo neteikia. Kadangi pasaulio negalima pakeisti iš karto, tai bet kokie mūsų veiksmai yra daliniai, neužbaigti, reformistiniai ir oportunistiniai. Kokia radikali nebūtų politinė praktika,, visada galima teoriškai įsivaizduoti kažką dar radikalesnio ir tuo pačiu pagrįsti kaltinimą kitam, kad jis užsiima oportunistine politine praktika. Kuo mažiau kritikas užsiima politine praktika, tuo lengviau jam formuluoti savo kaltinimus.

 

Žinoma, akademinė ir sektantiška kairė anaiptol neatmeta praktikos. Galima susigalvoti tūkstančius praktinių darbų ir dirbti juos nuo ryto iki vakaro, galima dalinti atsišaukimus niekaip nevertinant jų įtakos skaitytojams, galima leisti laikraščius ir kurti internetinius puslapius nesidomint, kiek žmonių juos skaito ir kokią įtaką jie daro skaitantiems. Sektantiškai akademinis kairumas, paplitęs mūsų tėvynėje, atmeta ne praktinę veiklą, jis atmeta tik politinės praktikos būtinybę. Ta prasme, kad politika yra galimybių menas. Ir dar ta prasme, kad politika – tai ne poelgiai, nukreipti į gerų pažįstamų grupę, o į visą visuomenę. Arba bent jau didelę visuomenės dalį. O visuomenė apie tuos poelgius turi bent sužinoti. Apie tai mūsų kairuoliai mažiausiai rūpinasi. Cenzūra ir informacinė blokada jiems yra ne kliūtis, o universalus alibi, leidžiantis nesirūpinti auditorijos plėtra.

 

Daliai Rusijos kairiųjų būdinga meilė profsąjungų kovoms, kurias remdami jie gali pasiteisinti: štai, matote, mes gi dalyvaujame kasdienėje veikloje! Taip, kairiesiems ryšių su profsąjungomis klausimas principinis ir, galima sakyti, būtinas. Tik nereikia pamiršti ir kitos reikalo pusės. Profsąjungų kovos yra pačios konservatyviausios iš visų klasinių kovų, labiausiai gynybinės ir biurokratizuotos. Jos būtinos, bet jomis užsiėmus taip, kaip šiandien – be strateginės perspektyvos, be didelių uždavinių, be sąryšio su politika, anaiptol nebūtina būti marksistu ar susipažinusiu su kairiųjų teorijomis. Taip, kairieji radikalai, tapę gerais profsąjungų organizatoriais (beje, tokių atvejų nėra daug), tai visgi didžiulis žingsnis pirmyn (Leninas ne veltui profsąjungas vadino „komunizmo mokykla”). Tai praktinės veiklos mokykla, reikalaujanti abstrakčią ideologiją susieti su realiu gyvenimu.

 
Dauguma žmonių, kurie šiuolaikinėje Rusijoje vadina save kairiaisiais, dažnai prisiekia darbininkų klase ir kartu niekina tos klasės kasdienybę bei konkrečius tos klasės atstovus – išskyrus pačius pažangiausius (tik teisingos ideologijos, kurią propaguoja atitinkama grupė, šalininkus).
 

Rusijos kairieji šiandien ne tik apolitiški, bet mažai tesidomi ir socialine praktika. Jie yra komentatoriai, o ne dalyviai. Bet netgi šis jų vaidmuo gana savotiškas. Anaiptol ne kiekvienas įvykis vertas jų dėmesio. Einamuosius klausimus mūsuose kairieji aktyvistai skirsto į tuos, kurie verti dėmesio, ir tuos, kurie to susidomėjimo neverti. Lyg tyčia juos dominantys klausimai visiškai nedomina ir nesulaukia jokio atgarsio visuomenėje (įskaitant, beje, ir daugumą darbininkų). Ir priešingai, klausimai, sukeliantys visuomenės susidomėjimą, dažniausiai nesulaukia jokios kairiųjų reakcijos.

 

sektantai

 

Žinoma, reikia daryti pataisą dėl valdančiųsluoksnių politikos, žiniasklaidos manipuliacijų, propagandos ir dominuojančios kultūros – visa ideologinio dominavimo sistema kapitalizmo sąlygomis siekia marginalizuoti, izoliuoti ne tik sistemos priešininkus, bet ir išstumti už visuomenės dėmesio ribų tuos įvykius ir klausimus, kurie yra iš principo svarbūs formuojant politinę alternatyvą. tačiau ši valdančiųsluoksnių politika kairiesiems keistu būdu yra ne kliūtis, kurią reikia įveikti, o savo abejingumo visuomenės gyvenimui pateisinimas. Dominuoti reiškia dalyvauti visuomeninėje diskusijoje ir ją įtakoti. Tam, kad tave išgirstų, reikia kreiptis į auditoriją ir kalbėti tą, ką ji pasiruošusi klausytis. Neignoruoti visuomenėje kylančių klausimų, o stengtis į juos atsakyti ir pateikti atsakymus priimtina forma. Kad visuomenei taptų įdomūs klausimai, kurie yra svarbūs kairiesiems, mes patys turime reaguoti į visus visuomenei svarbius klausimus – savaip, pateikdami savo požiūrį.

 

Kairieji mėgsta neramumus, protestus ir konfliktus. Bet jeigu konflikto tema nėra jų iš anksto suplanuota ir neatitinka jų (subjektyvaus inteligentiško) supratimo apie „klasę” arba „politiką”, tai jie tokiuose įvykiuose nedalyvauja ir stengiasi jų demonstratyviai nepastebėti (kaip, pavyzdžiui, buvo su automobilistų protestais). Čia kairieji radikalai labai panašūs į valdžios propagandistus ir ideologus, nors pradiniai postulatai ir kiti. To, ko mums nereikia, to nėra. Paskui, kai konfliktas ypatingai išsiplečia, kai jo nebegalima ignoruoti, jie gali su netikėtu entuziazmu mestis į jį, bet ne tam, kad paveiktų jo vystymąsį, kryptį ar ideologinį politinį turinį, o tik dėl demokratinio solidarumo, mechaniškai pridėdami savo ne itin gausius kūnus prie stichiškai susibūrusios minios.

 

Galima eiti ir su liberalais, ir su griaunamų kotedžų gynėjais, kuriuos dar vakar ignoravo dėl jų buržuaziškumo. Galima pamojuoti vėliavomis ir svetimo mitingo pakraštyje. Galima prie jo rezoliucijos pridėti du tris „politinius” reikalavimus, aiškiai numanant, kad jie ne tik nebus įvykdyti, bet ir nėra susiję su mitinguojančių dienotvarke. Tiesa, įpykusi minia mielai paremia antivyriausybinius šūkius, bet ne todėl, kad yra pasirengusi sistemingai ir aktyviai kovoti už vyriausybės atstatydinimą ar juo labiau už politinę alternatyvą, valdžios pakeitimą. Greičiau, politinius loizungus socialiniai judėjimai naudoja kaip savotiško šantažo įrankį. Jeigu jūs grąžinsite mums teisę prekiauti naudotais užsieniniais automobiliais arba panaikinsite transporto tarifų padidinimą, mes nebereikalausime premjero atsistatydinimo.

 

Norint judėjimą padaryti politiškai efektyviu, reikia ne deklaratyvių antivyriausybinių lozungų, o sisteminių reikalavimų, susijusių tarpusavyje ir išplečiančių socialinę protesto bazę. Štai čia labai reikėtų kairiųjų intelektualinių išteklių, jų teorinių žinių, kurias, pagaliau, būtų galima panaudoti praktikoje. Deja…

 

Mūsų kairieji mėgsta nuobodžius kino filmus ir protingas knygas, perkrautas filosofine leksika ir gražiais, nesuprantamais terminais. Tai įšventintųjų kalba. Tokia kalba labai tinka uždarai kastai, visaip besistengiančiai atsiriboti, kad, neduok dieve, neįsileistų į savo tarpą pašalinių ir naujokų, nepraėjusių ilgo ir sudėtingo patikrinimo bei įšventinimo proceso.

 

Kairiųjų ideologija apsiriboja baigtiniu formulių rinkiniu, atitikimas kurioms rodo kairumo laipsnį. Svarbiausias klausimas apie praktinius visuomenės pokyčius čia ir dabar, mūsų gyvenime, paliečiančius milijonų žmonių gyvenimus, nėra keliamas iš principo…

 

Dar vienas būdas apsirūpinti moraliniu alibi yra nuolatinės nuorodos į represijas, policinį ir administracinį valstybės spaudimą. Visgi kitose šalyse, kitu istoriniu laikmečiu spaudimas buvo nepalyginamai didesnis (netgi antiglobalistai Europoje susiduria su kur kas žiauresnėmis policinėmis priemonėmis), o tai nesustabdė judėjimo vystymosi. Galbūt priežastis slypi ne valdžioje, o visuomenėje? Ir tame, kad kairiesiems ne tiek priešiška valdžia, kiek abejinga visuomenė? Negi tik visuomenė dėl to kalta, negi kairiesiems nereiktų būti savikritiškesniais?

 

Žinoma, tiems „revoliucionieriams be revoliucijos” jų pozicija atrodo doroviškai patogi ir moraliai nepriekaištinga. Nors iš šalies žiūrint viskas atrodo kiek kitaip. Sektantai, laikantys save revoliucionieriais, yra ciniški žmonės, nes nuoširdžiai tiki, kad dalyvavimas „revoliucinėje kovoje” išlaisvina juos nuo bet kokių moralinių įsipareigojimų prieš buržujus, reformistus, revizioniostus, miesčionis ir išvis prieš bet ką, išskyrus kitus „tikrus revoliucionierius”, prie kurių jie priskiria tik savo grupės ir savo artimųjų rato žmones. Todėl kuo nuoširdesni jų įsitikinimai, tuo didesnį pagrindą aš turiu netikėti nė vienu jų žodžiu. Apgauti, pakišti kitaip mąstantį arba sėkmingiau dirbantį kairįjį jiems yra šaunu, jie padarys tai visiškai abejingai ir įsitikinę savo teisumu bei dorybingumu.

 

Padėtį galima pakeisti. Dar daugiau, pakeisti ją galima gana lengvai – reikia tik pasikeisti patiems. Nežiūrint į tai, ką kalba moralistai ir pamokslininkai, pasikeisti patiems kur kas paprasčiau nei pakeisti visuomenę. Reikia tik pripažinti problemą ir imtis ją spręsti.

 

www.rabkor.ru vertė Evaldas Balčiūnas

2010 07 06

 

 

Komentarai  

 
+2 # nuo to reikėtų pradėtiEugenijus Y-m-d H:i
"pasikeisti patiems kur kas paprasčiau nei pakeisti visuomenę"- tai reikėtų dažniau prisiminti patiems ir priminti bendraminčiams.
 
 
0 # ech.Justelis Y-m-d H:i
Manau, pagrindinis anarchizmo uždavinys dabar yra šviesti visuomenę ir skatinti prisiimti aktyvią pilietinę poziciją tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai konkretų asmenį liečiančiais klausimais.
Daug svarbiau, kad žmonės taptų pilietiškai aktyvūs ir nebijotų ginti savo vertybes nuo valdžios savivalės. "Kairė" ir "dešinė" paprastam piliečiui tėra politologinės fikcijos, kuriomis žongliruodami politikuojantys pisa protą, nekreipdami dėmėsio į tikrąsias jam rūpinčias problemas.
Bendruomeniškų soc. tinklų, dalinimosi kultūros kaip alternatyvos kaupimui ir besaikiam vartojimui plėtra yra antras svarbus uždavinys. Kairuoliškumas pirmiausia turi atsispindėti gyvenimo būde ir tas gyvenimo būdas turėtų būti pakankamai patrauklus, kad jį norėtų perimti kapitalistinės sistemos užknisti žmonės.
 
 
0 # BravoVB Y-m-d H:i
Neradau nei vieno teiginio su kurio nesutikciau. Inertiskumas ir sektantizmas tai pastebejo Rusijoje tai yra ir cia.
 
 
+1 # EvalduiJustelis Y-m-d H:i
Ir ką tu tikiesi sukurti sugriovęs kapitalizmą, jeigu "kapitalizmas sugriovė šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius gyvavusius bendruomeninius naudojimo, dalinimosi, bendravomo papročius ir tu papročių suformuotą tikrai patrauklų gyvenimo būdą... "

Sovietinis komunizmas užsiimdamas "kolektyvizacij a" ir "nacionalizacij a" irgi beviltiškai suardė gyvybingą socialinį audinį. Kad galėtum dalintis, pirmiausia turėti bent kažką savo.

Ar nemanai, kad yra mažų mažiausia kvaila kviesti visuomenę kovoti už vertybes, kurios jai nerūpi?
Ar nereikėtų pradėti nuo gyvybingos alternatyvos sukūrimo, prieš užsiimant "ardomąja veikla"?
Kiek naudos padaro užsiėmimai LUNI visoj Lietuvoj ar kokia Niedrekaufungen o komuna Vokietijoj lyginant su visokiais rėksmingai kairiųjų protestais?

Kvaila yra norėti socialinės revoliucijos čia ir dabar, kai jos dar tik užuomazgos.
Reikia ugdyti žmonių sąmoningumą.
Reikia mažinti vartojimą, reduce, reuse, recycle, make a gift, barter. Reikia užsiimti tom pilietinėm iniciatyvom, kur žmonės pamatytų, jog patys kooperuodamiesi gali įgyvendinti savo idėjas be jokio "įsikišimo iš viršaus".
Kažkada chebra patys suremontavo "Pasakų parką" savo lėšom.
Per "Darom" irgi žmonės sugeba susikooperuot be jokio atlygio, tik dėl bendro intereso.

Manau, kad be reikalo viską nurašai ką galima daryti kapitalistinėje aplinkoje. Sistemą kuria ir palaiko žmonių bendras sąmoningumo lygis ir jokios revoliucijos neišprievartaus i savo individualiais ar kolektyviais sektantiškais veiksmais.
Kitaip tariant žmonės yra verti to, ką turi dabar.
Kitas klausimas - ar tai viskas ką jie galėtų sukurti, jei...
 
 
0 # ...+ Y-m-d H:i
"Taktikos nėra, nes nėra strategijos. O strategijos nėra, nes nėra nė mažiausio domėjimosi politika ir visuomenės pertvarkymu."
O domėjimosi politika ir visuomenės pertvarkymu nėra, nes nėra pilnavertės ideologijos - arba smarkiai sukompromituoto s ir dar smarkiau pasenusios devyniolikto ir dvidešimto amžiaus pradžios iškasenos, arba marazmatiški postmodernistin iai barškučiai.
 
 
-1 # smėlio pilių statymasevaldas Y-m-d H:i
visos tos neva "veiksmingos" alternatyvos - tėra tik smėlio pilių statymas tos pilys griūna...yra netvarios ir nėra jokia alternatyva.
Sakai Luni? jis nėra alternatyva dabar esamom kapitalistinėm formom, jis yra organizavimosi dalinimosi žiniomis, solidarumo tarp žmonių pasireiškimo būdas. Ir dalyvauju jo veikloje dėl to. Jokio kapitalistinio valdios puoselėjamo universiteto jis neatstoja, beje jei tik jis pradės mokyti profesijos ir išdavinėti leidimus dirbti- teks ieškoti kito būdo organizuotis.
Ar neatrodo kad bandydamas priešpastatytik apitalizmui sovietmetį tuščiai gaišti laiką - tai du to paties medžio vaisiai.
O dėl socialinės revoliucijos tai tu klysti. Ji arba vyksta čia ir dabar arba nevyksta visai.
Kitaip nebūna, nebuvo ir bebus. negali jos daryti vakar arba rytoj tai procesas kuris visuomet vyksta šiandien ir jei kažką jame nustumi ateičiai, tai paprasčiausiai, numarini. Ir tie tavo pavyzdžiai - jie gyvi buvo tik tada kai kažkas vyko. Ir ne viskas iš tavo pateiktų pavyzdžių mane žavi , pvz., darom man nekelia susižavėjimo. Šitą veiksmą jau senai sistema suvirškino...
Dėl sąmoningumo - manau tai paties jaunatviškas idealizmas - jau keli šimtmečiai kažkas nuolat kelia masių "sąmoninngumą". .. O kažkas bando organizuotis ir varo revoliucinę propogandą. Ir šių veiksmų pasekmės skirtingos. Tas sąmoningumo kėlimas nuolat subyra kaip smėlis. kai tuo tarpu organizuotas žmonių solidarumas nuolat varo visuomenę į priekį, nes jis ir yra socialinė revoliucija.
 
 
+1 # hmJustelis Y-m-d H:i
"organizuotas žmonių solidarumas nuolat varo visuomenę į priekį, nes jis ir yra socialinė revoliucija."

Jeigu galima, pavyzdžiais.
Ir kur yra tas "priekis"?
Kur matai teigiamus poslinkius į tą "priekį"?

P.S. Man rimtai įdomu.
 
 
-1 # SąmoningumasOperant Y-m-d H:i
Viena iš problėmų yra "sąmoningumo" kelime, šitas iliuzinis ir trapus socializmo dvasinis bruožas neturi materialaus pagrindo. Socializmuj apskritai trūksta tikro mokslo bazės,tokio kaip biheviorizmas kuris padedtu suvokti grinus žmoniu tiek kolektyvinius ir individualius įpročius ir galėtu suteikti informacijos kaip juos keisti. Grynai mintinis sąmoningumas yra silpnas ir greitai išsklaidomas, o po juo lieka tik nepatenkinti lukeščiai. Butent žmonių ipročiai, tai kas jiems suteikia malonuma ir nora daryti tai dar kartą yra ant ko laikosi kapitalizmas ir kitos sistemos. Jis sugeba sėkimngai kurti materialini "vartotojiškumo " įprotį kuris sukuria kapitalistinio tipo laimė. Taip pat masinė žiniasklaida sugeba pastovėjai reprodukuoti kapitalistinį "sąmoninguma" dėl savo masiškumo ir taip papildyti materialinius kapitalizmo malonūmų įpročius.
 
 
-1 # sąmoningumas 2Operant Y-m-d H:i
Dar norių, paminėti, kad pačios revoliucinės organizacjos taip pat turi savo įpročius kurie nulemia jų veiklą. Kaip šitam straipsnyję aiškiai pateiktą, daugumai socializmo(plač iąją prasmę) organizacijų, suteikia malonumą kivirčai ir neefektinga paviršinė praktiką. Būtent pirmas žingsnis yra keisti ir kurti naujas revoliucines organizacijas kurios sukuria teigiamus įpročius savo nariams ir padaro jų veikla efektyvesnę ir vieningesnę.
 
 
0 # ATS: sąmoningumas 2Vladas Y-m-d H:i
Daugiau kraujo ir diktatūros ir baigsis visi kivirčai. Stalino laikais partijoje nebuvo jokių kivirčų ir oportunizmo. Lygiai taip pat ir Hitleris savo nacionalsociali stu partijoje mikliai "išsiravėjo" visus bent kiek savarankiškai mąstančius:(
 
 
0 # ATS: Borisas Kagarlickis. SektantaiVladas Y-m-d H:i
Na nesitikėjau, kad anarchistai taip pasiilgę organizuotumo:) ) Nevadinu savęs anarchisti, bet man nepriimtinas siekis suburti žmones struktūruotas, konkrečius tikslus ir jų siekimo planus turinčias grupes.
Pasaulyje nerasime dviejų žmonių, kurių aplinkos suvokimas ir vertybės būtų visiškai identiškos. Jungdamiesi į grupę žmonės neišvengiamai privalo atsisakyti dalies savo pasaulio suvokimo ir vertybių ir priimti grupės vertybes (kitaip grupė susiskaidys į atskiras sroves, galiausiai – vienetus. kas ir vyksta su Rusijos kairiaisiais). Dėl tos pačios priežasties grupėje esantys žmonės privalo atsisakyti dalies mąstymo ir savarankiško idėjų generavimo:(
Grupės idėjas ir ideologiją gali generuoti tik jos vedlys ar branduolys, sudarytas iš labai riboto skaičiaus žmonių “artimų imperatoriui”, kitų dalyvių “erezijos” turi būti pakertamos iš pašaknų, atsiradimo stadijoje. Tik tokiu atveju grupė bus vieninga ir stipri.

Rimta problema, kad daugybė žmonių nemoka ir nenori mastyti savarankiškai, jie ieško prie kurios ideologijos prisiglausti. Tai didžiulė potencialių Guru pasekėjų ir įvairiausių judėjimų eilinių ištikimų narių armija.

Mano manymu šiuo metu realus pažangos kelias, tai žmonių, sugebančių sąmoningai galvoti, priimti savo gyvenimo sprendimus ir atsakomybę už juos, skaičiaus augimas.
Tai reiškinys priešingas vieningų ir paklusnių vadams grupių kūrimui.