Ivanas Ovsianikovas. Karo belaisviai
aktyvizmas

voina arestas       Lapkričio 15 dieną Maskvoje „E“ centras areštavo menininkų grupės „Voina“ narius Olegą Vorotnikovą ir Leonidą Nikolajevą. Juos nugabeno į Piterį ir patalpino į tardymo izoliatorių „Kresty“. Pretekstu areštui pasitarnavo garsieji grupės performansai „Byb... FSB nelaisvėje“ ir „Rūmų perversmas“.

 

Menininkai kaltinami chuliganiškais veiksmais, kuriuos neva sukėlė jų neapykanta tam tikrai socialinei grupei (omenyje turbūt turimi milicininkai). Akcionistams gresia iki 5 metų nelaisvės.

 

Ar talentinga tai, kuo užsiiminėjo grupė „Voina“, ar vulgaru, sąmojinga ar kvaila, menas ar ne menas – visa tai dabar neturi jokios reikšmės. Pakanka to, kad jie pasisakė prieš represijas ir cenzūrą, prietarus ir konformizmą, viešpataujančius Rusijos visuomenėje. Jų pasirinkta protesto forma gali žavėti, erzinti ar palikti abejingu, bet esmė ta, kad nežiūrint į išorinį nerūpestingumą, tai buvo atsakingi politiniai veiksmai.

 

Po Loskutovo, Jerofejevo ir Samodurovo, Solopovo ir Gaskarovo bylų „Voina“ aktyvistai negalėjo nesuvokti, kam ryžtasi, koks atpildas laukia tų, kas išdrįs tyčiotis iš buko Sistemos nuožmumo. Bet jie toliau erzino tą nutukusią, pasiutusią, nuo įsiūčio žviegiančią kiaulę – valstybę: „ Jeigu ir provokuojame, tai provokuojame valdžią, kad ši užvožtų mums per bučiuoklę, bet ar mes patys pajėgsim jai užvožti? Kas tą šiandien padarytų?“

 

Ar laikyti „Voina“ akcijas menu, ar ne – ginčytinas klausimas. Bet tai, kad jų veiksmai itin aktualūs – faktas. Riba tarp „estetikos politizavimo“ ir „politikos estetizavimo“ čia visiškai išsitrynusi. Kaip sako patys grupės dalyviai: „Tai galingas politinis gatvės menas. Jis konceptualiai itin politizuotas ir ypač aktualus. Iki tokio laipsnio, kad jį galima laikyti ir atskiru pilietišku poelgiu, nesusijusiu su menu. Bet būtent tai, kad „Voina“ akcijose meno beveik nėra, ir paverčia jas ultrašiuolaikišku naujuoju menu.“

 

Visgi jų pasirinkta išraiškos forma turi lemiamą reikšmę, neretai į antrą planą nustumdama pačią politinę pasisakymo reikšmę. „Voina“ kaip politinė grupė per daug susitelkusi į individualistinę, elitarinę saviraišką, tačiau dekadentiniams miesčionims jie per daug aiškiai socialiai angažuoti.

 

Kas nors, žinoma, pasakys, kad jaunuoliai tiesiog „užsižaidė“, persistengė siekdami saviraiškos ir savireklamos. Galų gale, jie tiesiog „trenkti“. Gal ir taip. Bet argi pašėlęs „Voina“ populiarumas neįrodo, kad jie darė kažką tokio, apie ką svajoja milijonai sveikai mąstančių miesčionių? „Kosminis bybys“, žvelgiantis į FSB langus, – argi tai ne liaudies špygos, pagaliau ištrauktos iš kišenės ir pakištos valdančiųjų panosėn, šmėkla?

 

 „Rūmų perversmas“ arba „Baltųjų rūmų šturmas“ – revoliucijos imitacija, tokia pati, kaip ir antifašistų surengtas simbolinis Chimkų administracijos pogromas, kaip ir bet kuri pilietinio nepaklusnumo akcija. Kai protestuotojai užtveria autostradą arba simboliškai užgrobia administracijos patalpas, jie iš esmės daro tą patį, ką ir grupė „Voina“. Visa tai – tik teatralizuoti veiksmai, apeliuojantys į „liaudies teisę sukilti“ tuo metu, kai judėjimo silpnumas neleidžia griebtis veiksmingesnių būdų.

 

Anglų studentai iš tikro, o ne vaidindami triuškina torių būstinę. Argentinos darbininkai iš tikro užvaldo įmones... Prancūzai, pasisakantys prieš pensijų reformą, streikuoja, blokuoja aerouostus ir naftos saugyklas, kad priverstų vyriausybę įvykdyti jų reikalavimus. Pikaliovo gyventojai žengia į važiuojamą autostrados dalį, tikėdamiesi tiesiog atkreipti valdžios, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į savo problemas. „Voina“ užaštrina akcionizmą, tą silpnųjų ginklą, iki techninio virtuoziškumo bei artistiškumo ribos, tačiau maišto artistiškumas akivaizdžiausiai rodo jo ribotumą ir iliuzijas.

 

 Tuo pat metu „Voina“ populiarina šiandien Rusijoje tokius marginalius reiškinius, kaip protestai, aktyvizmas, pilietinės pozicijos turėjimas. Tai ne „Mitki“, kurie „nieko nenori nugalėti“, o šiuolaikiniai futuristai, skeliantys smagų „antausį visuomenės skoniui“.

 

Banalus menininko prilyginimas juokdariui, kuris „ką galvoja, tą ir sako“, grupės atžvilgiu teisingas tik iš dalies. Jie ne rūmų juokdariai, kurių įžūlumas, sumaniai sumišęs su pataikavimu, tik linksmina valdančiuosius, jie greičiau yra viduramžių mugių karnavalų personažai, be ceremonijų „perverčiantys“ oficialųjį pasaulį aukštyn kojomis. Šiuolaikinė buržuazinė valdžia bijo grubaus „prastuomenės“ juoko lygiai taip pat, kaip ir feodalinė valdžia.

 

Grupė „Voina“ vertinga ir pavojinga tuo, kad savo akcijomis ji įtaigiai „atkeri“ valdžios institucijas, nuplėšia jų sakralumo ir nepažeidžiamumo aureolę, numuša mentų kepures, užverčia popų sutanas ir teisėjų mantijas. Būtent dėl to mes privalome atsikovoti juos kaip ir kitus politinius kalinius.

 

www.rabkor.ru vertė E.B.

2010 11 20
 

Kai kurios „Voina“ akcijos