Michael Hardt, Antonio Negri. Arabai – naujieji demokratijos pionieriai
aktyvizmas

  alt       Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose išplitusių sukilimų apžvalgininkams tenka iššūkis – suprasti tuos sukilimus ne kaip praeities pasikartojimus, o kaip originalius eksperimentus, atveriančius naujas politines galimybes, kurios yra aktualios ir už regiono ribų – galimybes atsirasti laisvei ir demokratijai. Iš tiesų, mes viliamės, kad šiame kovų cikle arabų pasaulis per kitą dešimtmetį taps tuo, kuo Lotynų Amerika buvo praėjusį – galingų socialinių judėjimų ir progresyvių vyriausybių politinių eksperimentų laboratorija nuo Argentijos iki Venesuelos, nuo Brazilijos iki Bolivijos.

 

       Šie sukilimai atliko ideologinį apsivalymą – buvo atsikratyta rasistinių „civilizacijų susidūrimo“ koncepcijų, praeityje žymėjusių arabų politiką.  Masės Tunise, Kaire ir Bengazyje sugriovė politinius stereotipus, kurie arabus buvo įkalinę pasirinkime tarp pasaulietinių diktatūrų ir fanatiškų teokratijų, sugriovė mitą, kad musulmonai nepajėgūs gyventi laisvėje ir demokratijoje, Netgi vadindami šias kovas revoliucijomis, komentatoriai klaidina save – daug kam atrodo, kad įvykiai turėtų vykti pagal 1789-aisiais, 1917-aisiais ar kt. vykusių  Europos sukilimų prieš karalius ir carus logiką.

 

       Šie arabų sukilimai kilo dėl nedarbo, jų centras – universitetus baigęs jaunimas, kurių ambicijos verčiamos niekais – tie žmonės turi daug bendro su tais, kurie protestuoja Londone ar Romoje. Nors pirmiausiai arabų pasaulyje stengiamasi padaryti galą tironijai ir autoritariniam valdymui, už šitų reikalavimų slypi eilė socialinių reikalavimų, susijusių su darbu ir gyvenimu – norima ne tik išsivaduoti nuo priklausomybės ir skurdo, norima, kad galią ir autonomiją įgytų gabi intelektinį darbą dirbanti visuomenė. Zine‘o al-Avidine‘o Ben Ali, Hosnio Mubarako ar Muammaro Gaddafio valdžios atsisakymas – tik pirmas žingsnis.

 

       Tai, kaip buvo organizuoti sukilimai, primena tai, ką daugiau nei dešimtmetį matėme kitose pasaulio šalyse – Sietle, Buenos Airėse, Genujoje, Bolivijos mieste Kočamamboje: tai – horizontalūs tinklai, neturintys vienintelio, pagrindinio lyderio. Tradicinės opozicinės organizacijos gali dalyvauti šiame tinkle, bet negali jam vadovauti. Užsienio apžvalgininkai jau nuo Egipto sukilimo pradžios mėgino atrasti jos lyderį – galbūt tai Mohamedas ElBaradei‘jus, galbūt Google rinkodaros skyriaus vadovas Wael Ghonim. Buvo bijomasi, kad kontrolę perims musulmonų brolija ar kokia nors kita organizacija. Jie nesupranta, kad masės sugeba organizuotis ir neturėdamos centro – kad lyderio primetimas ar inkorporavimas į tradicines organizacijas susilpnintų jų galią. Tai, kad šiuose maištuose reikšmingą vaidmenį vaidino socialiniai tinklai - Facebook, YouTube, and Twitter, yra šios organizacinės struktūros simptomai, o ne atsiradimo priežastys. Tokias išraiškos priemones turi išsilavinusi visuomenė, sugebanti išnaudoti prieinamas technologijas, kad būtų galima organizuotis autonomiškai.

 

       Nors šie susiorganizavę tinkliniai judėjimai atmeta galimybę turėti pagrindinį lyderį, jie visgi turi įtvirtinti savo reikalavimus naujame savikūros (constituent) procese, kuriame aktyviausios grupės susijungia dirbti vardan visos visuomenės tikslų. Arabų jaunimo sukilimai, žinoma, siekia kurti ne tradicinę liberalią santvarką, kuri garantuoja tik valdžios pasiskirstymą ir reguliarių rinkimų dinamiką, bet tokią demokratiją, kuri atitiktų naujus masių išraiškos pavidalus ir poreikius. Pirmiausiai reikia konstituciškai užtikrinti išraiškos laisvę, kad ji neapsiribotų didžiąja žiniasklaida, atspindinčia vyriausybių ir ekonominių elitų korupciją, bet atspindėtų bendras patirtis tinkliniuose visuomenės santykiuose.

 

       Turint omenyje, kad šie sukilimai buvo įžiebti ne tik paplitusio nedarbo, bet ir bendro jausmo, kad gamybos ir išraiškos galimybės (ypač jaunimo) verčiamos niekais, turi atsirasti bendras gamtinių išteklių ir socialinės gamybos planavimas. Tai – toks slenkstis, kurio negali peržengti neoliberalizmas, todėl tampa įmanoma kvestionuoti kapitalizmą. Islamo valdymas absoliučiai nepajėgus patenkinti šių poreikių. Šiuo aspektu sukilimas griauna ne tik Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų, bet globalinės ekonomikos valdymo sistemos pusiausvyrą.

 

       Štai kodėl mes viliamės, kad kovų ciklas, plintantis arabų pasaulyje, taps panašiu į Lotynų Amerikos ciklą, įkvėps politinius judėjimus ir ugdys jų laisvės bei demokratijos siekius anapus regiono ribų. Žinoma, kiekvienas sukilimas gali pralaimėti: tironai gali pradėti kruvinas represijas, valdžioje gali bandyti išlikti karinės chuntos, į judėjimų laimėjimus gali pasikėsinti tradicinės opozicinės grupės, įgyti valdžią gali mėginti religinės hierarchijos. Bet išreikšti politiniai jaunosios išsilavinusios kartos reikalavimai ir kitokio gyvenimo, kuriame jie galėtų išnaudoti savo galimybes, troškimas nebus užmirštas.

 

       Kol tokie reikalavimai ir troškimai gyvuos, kovų ciklas tęsis. Kyla klausimas, ko tokie nauji laisvės ir demokratijos eksperimentai per ateinantį dešimtmetį išmokys pasaulį.  

 

       Iš Guardian vertė kp

       2011.03.01.

 

 

Komentarai  

 
0 # ___flumen Y-m-d H:i
"Šie arabų sukilimai kilo dėl nedarbo, jų centras – universitetus baigęs jaunimas, kurių ambicijos verčiamos niekais"

Būtų įdomu sužinoti, kokios tos arabų jaunimo ambicijos? Įtariu, kad užsikalt daugiau bapkių ir gyventi kaip Amerikoj.
 
 
0 # "jei padetis nesikeis"guga Y-m-d H:i
Žinoma, kad nesikeis, nes vartojimo augimą riboja resursai.Jei daugiau vartos arabai, mažiau teks amerikėnams ir europoidams, o tai niekam nepatiks, todėl netrukus bus rasta priežastis vėl viską sustatyt į savo vietas. Bombomis, ar diktatoriais, ar chaosu ir badu- ne taip ir svarbu.
 
 
0 # ???X Y-m-d H:i
Jeigu arabai taps tokie kaip europieciai, Pasaulis pasikeis. O jeigu ne, tai bus pragaras.
Nu ir kodel as manau, kad pastarasis kelias yra jiems lengvesnis?