Kviečiame rašyti ir teikti grafiką antrajam „Unizino“ numeriui!
aktyvizmas

unizinas 0     Kadangi po pirmojo numerio viešumoje kilo neaiškumų, koks čia anoniminis sąmokslinis leidinys, nusprendėm, kad antrasis turėtų būti atviras ir labiau pabrėžti iniciatyvos, kylančios iš apačios, pobūdį. „Unizinui“ nereikia vadų ir mistinių finansavimų, nes esama politinė ir kultūrinė padėtis ir taip kelia pakankamai pykčio, kad žmonės patys norėtų į tai kolektyviai reaguoti. Neatsisakome anonimiškumo ir raginame kitus garsiai pasakyti, kur turėtų baigtis viešosios kontrolės ribos, bet raginame nekonformistinių pozicijų atvirumą ir solidarumą.

     Antrojo numerio tema pati siūlyte siūlosi. Tai viešajame diskurse ir policiniuose veiksmuose bujojanti raganų medžioklė prieš kritinius balsus, didžiosios žiniasklaidos žaidimas į vienus vartus skatinant baimę ir tarpusavio nepasitikėjimą bei valstybinės politikos tendencija štampuoti vis daugiau kištis į privatų gyvenimą leidžiančių įstatymų. Nereikia būti anarchistais, kad tai verstų užimti besipriešinančią poziciją. „Unizino“ idėja yra telkti pirmiausia studentų, dar neįstumtų į sustabarėjusias politines ar kitokias tapatybes, kritinę mintį ir veiksmą.

     Taigi kviečiame rašyti antrajam „Unizino“ numeriui. Iki gegužės 4 dienos siūlykite tekstų temas (pirmiausia tik temas ar santrauką, kad užtikrintume turinio nesidubliavimą ir nuoseklumą) bei siųskite grafiką/komiksus. Siekiame pristatyti kuo koncentruotesnę ir skaidresnę poziciją, tad pageidautume neviršyti 1-2 puslapių apimties. Anonimiškumą iš savo pusės garantuojame ir, kaip pirmajame numeryje, dėtume tekstus nepasirašytus, nebent būtų daug norinčių pasirašyt.

     Laukiame laiškų: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

     Solidariai ir su taika,
     Unizinas

     2015 04 28

unizinas

 

 

 

Komentarai  

 
-2 # ir anapustyla Y-m-d H:i
Žmogus, kuris nori užimti tvirtovę puldamas, negali to padaryti tik žodžiais, tačiau turi sutelkti visas savo jėgas šiam tikslui. Taip mes turime pabaigti savo tylos užduotį.

Jacob Frank Aukščiausiojo Žodžiai






























ŽMONĖS rašo daug apie šiuos laikus, ir ŽMONĖS šneka netgi dar daugiau. Ir atrodo, lyg kuo daugiau ŽMONĖS rašo ir šneka, tuo mažiau jie nori būti suprasti. Jų priežastys tam nėra gana gausios; tačiau, vėlgi, priežastys yra tikrai. Turi būti. Kas yra aišku – tai, kad dauguma jų yra vargiai prisipažintinos . O tos, kurios yra, galiausiai pasiduoda poreikiui paversti save girdimomis, ir tada jos yra sutinkamos kvatojimu. Vienintelė išimtis šiai taisyklei yra Kritinė Metafizika, plačiąja prasme, ta prasme, kad mes, kaip tiek daug kitų, paklūstame jai vienoje prasmėje, toje prasmėje, kuri yra priimtina, sumoje viso jos tikslo milžiniškumo. Ji netgi susimaišo su nuožmiu atšiaurumu savo reikalavime būti išgirstai; reikia pasitelkti tam tikrą įsakmų toną, kai reikalai sukasi apie nuvertimą tvarkos, kuri remiasi, tęsdama žmogiškų būtybių kančią. Griežtai tik tuo mąstu, kad prisideda prie apibrėžimo naujose sąlygose esančios veiksmingos praktiškos kritikos modalumo ir galimybių, esančių po ranka, sąmoningos Įsivaizduojamos Išeities frakcijos gali lavinti savo akiplėšiškiausi ą teisę žmonijos dėmesiui. Kapitalizmas gamina savo transcendencijo s sąlygas, ne pačią tą trans-cendencij ą. Pastaroji priklauso, labiau, nuo kelių žmonių veiklos, kurie, pritaikę savo akis, idant išskirtų tikrąją laikų geografiją anapus žvilgančių vyravimo iliuzijų, sutelkia savo jėgas tinkamu momentu, labiausiai pažeidžiamame visumos taške. Tuose, su kuriais susiduriame, mes nebranginame nieko daugiau, nei šaltą rezoliuciją šiam pasauliui sugriauti.






Patikrinkite supantį kretinizmą truputėliu dialektikos; jūs tikriausiai išgirsite kokią įžūlią pagyrą neįtikėtinam kapitalizmo plastiškumui, kuris sugebėjo pasinaudoti pačiu varžymosi pralaimėjimu, kaip savo vėliausio vystymosi pagrindu. Kai jų priėjimas prie klausimo iškart ima rodyti susitaikymo siutą, “Loginių klastų” siutą, galima aiškiai pamatyti, kas yra tikrasis žmonių žavesio objektas. Netgi varžymasis kasdieną įrodo, kaip neįgalus jis yra paremti save toje nepertrauktoje modernizacijos pralaimėjimų lavinoje. Paskutinių dvidešimties metų eigoje, mechaniškas neoperatyvių metodų ir varganai paaiškintų siekių atsinaujinimas, sekančiose viena paskui kitą agitacijų kampanijose visur laimėjo prieš “kritinę-prakti nę veiklą.” Tai daugybėje atvejų netgi baigėsi tuo, kad pavirto į paprastą avant-avantgard o visuomeninio darbo variantą. Žmonės netgi malonėjosi suteikti savo paties vardą šiam ypatingajam bendros gamybos sektoriui, kurių dalyviai yra taip šykščiai perskaičiuojami : “naujieji visuomeniniai judėjimai.” Tačiau šis išsireiškimas yra daugiau, nei nuoroda į balotąjį misjė Tureną (Touraine): šiaip jau, yra ypatingai žiauri ironija joje, kadangi ji apibrėžia kažką taip visiškai seno, ir vardiklis “judėjimas” frazėje yra taikomas tam tikrai agitacijai, kuri neturi nei tikros reikšmės, nei krypties. Žmogiškai nebuvo įmanoma įžvelgti laipsnio, iki kurio siaubingas prekių bevartojimo poveikis išnaikino visą negatyvumą iš visuomeninės kritikos, kol Tonis Negris, su entuziazmu, kuris nebuvo netgi apsimestinis, apibūdino ateities kovotoją kaip “infliacionisti nį biopolitinį antreprenerį [vertėją].” Niekur tarp vyravimo priešų nebuvo atliktas joks vertinimas reformų, kurias jis įvedė veiksman su savo plačiu metamorfozių ratu. Faktas, kad mūsų tironiškas priešas nebeišpeša savo galios iš savo sugebėjimo užčiaupti žmonėms burnų, o – priešingai – iš gabumo priversti juos kalbėti, dėl, pavyzdžiui, fakto, kad jis paslinko savo gravitacijos centrą iš šeimininkavimo pačiame pasaulyje į savo užgrobtąjį pasaulio atskleidimo būdą – reikalauja, kad padarytume keletą taktinių patobulinimų. Nes, iš tiesų, tai būtent taip, pamažėle, jis paklaidino opozicijos jėgas jų krypties pojūtyje. Lai, visi tie, kurie manė, kad gali pakeisti pasaulį, net nenueidami taip toli, kad jį interpretuoti – visi tie, kurie atsisakė pamatyti, kad jie operuoja radikaliai naujose sąlygose – teįšdrįsta akimirkai pažvelgti į dalykus iš mūsų perspektyvos: jie supras, kad jie tik vargiai tarnauja tam, kam mano esantys metą iššūkį. Pasižiūrėkite į tą keletą isteriškų grupuskulų dirbančių, kad palaikytų silpno intensyvumo visuomeninį partizaninį karą, kuris užsispyrusiai zvimbia apie įvairius klausimus, kaip “nelegalios migracijos” klausimas, ar “anti-Nacionali nio fronto” kova. Tai pakankamai gerai parodo, kaip Spektaklio neigimas apsivertęs į neigimo spektaklį, gali veikti, kaip pagrindas kolektyvaus katarsio procedūrai, be kurios dabartinė dalykų būsena nesugebėtų išlikti.
Čaižydamas vidun ir prieš save savąja bendravardiklių Rykšte, vyravimas net pseudo-varžymąs i su juo pavertė į savo idealaus gerinimo smaigalį. Iki tokio mąsto, kad nebėra daugiau tikro skirtumo tarp šių dviejų stovyklų, kurios, gilumoje, nori to paties pasaulio; tik – viena turi būdus jam kurti, o kita – tik svajoja apie juos. Nėra vietos moralizuoti ties šituo klausimu, tik – pamokos išmokti, iš kurių pirmoji yra, galbūt, tai, kad Spektaklis pripažįsta tiktai tokią opoziciją, kuri yra opozicija, kuri yra nusiteikusi kalbėti; t. y. kalbėti jo kalba, ir taip padėti parašą ant Bendro [the Common] susvetimėjimo. Visose diskusijose – klausytojas primeta sąlygas, ne kalbantysis. Taip tikrasis priešiškumas, metafizinis priešiškumas, kuris neleidžia savęs kontruoliuoti nei kalbai, nei akimirkai, kurias išreiškia, ir kuris, dar labiau, teikia pirmenybę tylai, o ne kokiai kalbai – buvo nustumtas į šešėlius to, kas nepasirodo, ir todėl – neegzistuoja. Šiuo puolimu atsitraukiant, organizuotas kapitalizmas nustūmė nuo vėžių visų jėgų veiksmingą kritiką, paskandindamas ją ataidinčiuose plepaluose ir pritaikydamas ją meilikavimo kalbai, ne be nušalinimo, pirma, nuo bet kokios rimtos prasmės, kurioje ji [kritika] galėtų pritaikyti save. Viskas, kas ilgino klasikinį darbininkų judėjime joje, turėjo pasiduoti šioms naujoms sąlygoms, kur dabar teisingas nėra ribojamas klaidingo, bet labiau – nereikšmingo. Gana greitai ji liovėsi egzistavusi iš esmės, kaip praktinės varžybos anapus vienbalsio papūgiško pasikartojimo – viena vertus (“na, skanduokime dabar visi kartu!”) ir nebylų tiesioginio veiksmo autizmą, iškirptą iš viso prasmingo gyvenimo – kita vertus. Kai tik pastaroji dalis būna pašalinama – galbūt, tam tikruose atvejose labau derėtų būtojo laiko veiksmažodis “išnaikino,” kaip, pavyzdžiui, Italijoje, kur nuslopinimo žiaurumas, tikrai savyje turėjo kažko pavyzdingo – pirmoji apsileidžia, ir susitraukia į savo natūralų polinkį – kartojimą slėpti afazijai, ir afaziją slėpti kartojimui. Išsigimdama į apgailėtiną apmaudo praktikalizmą, praktika sąmoningai diskreditavo save taip pat, kaip ir teorija, kuri prisglaudė teoreticizme ir literatūroje. Po visko šito – nebeliko nieko, kas pasipriešintų šiam atkūrimo procesui, kuris nuo septyniasdešimt ųjų šlavė viską, kas buvo sąmoningai priešiška prekių visuomenei. Su laiku Spektaklis sugebėjo apibrėžti tai, kas įmanoma tuo, kas leista pasakyti, laikydamas tai tokiose sąlygose, kurias apibūdinti jis vienintelis dabar turi valdžią. Nepaisant grėsmingo pirmykščio frustracijos, kančios ir nerimo kaupimosi liaudyje, viso šio laikotrapio eigoje kritika niekada iš tikrųjų neapsireiškė. Ji liko bebalsė artėjančios nelaimės akivaizdoje. Ji netgi leido priešui begėdiškai žaisti su savo paties nesėkmėmis. Štai kaip Spektaklis sugebėjo paversti progresyvų tautinių valstybių byrėjimą ir visuotinį politinių reprezentacijų sistemų apsijuodinimą į farsą, kurį matome šiandien, kuris kiekvieną dieną prideda naują epizodą prie savo begalinės negarbės. Jam pavyko tai, kad kiekvienas leistų jam praktikuoti savo simbolinę prievartą, ir jam pavyko kiekvieną asmenį paklusdinti to ištvėrimui, kaip kažko vienalaikiškai natūralaus ir, tuo pačiu – chimeriško. Aišku, esti keletas vietinių proveržių, kurie karts nuo karto sutrukdo šią pavargusią mimodramą, bet vyravimas yra toks užtikrintas savo eiga, kad jis netgi gali sau leisti su patyčia žvelgti į tuos keletą netaktiškųjų, kurie priversdami jį nuslopinti juos per daug matomai, pareikalauja, kad jis aidėtų tai, ką visi jau žino: kad įstatymo valdžia slypi pastovioje išimties būsenoje, ir kad dabartyje ji slypi tik ten. Nebylaus visuomeninio karo kontekste, kur kaip “bet kokiame pereinamajame laikotarpyje, bruzdesys aptinkamas visose visuomenėse iškyla į paviršių ne tik neturėdamas tikslų, bet netgi be menkiausių idėjų, išreikšdamas tik jo neramybę ir jo nekantrumą.”(Do stojevskis Apsėstieji), visos “visuomeninės kovos” yra apjuoktinos.

Pradedant 1986-ųjų chaosu ir baigiant “bedarbių judėjimais,” tiems kas juos patyrė iš vidaus – nė menkiausias iš jų nebuvo neištuštintas nuo bet kokios prasmės ir nepatrauktas iš sąlyčio su tikrove, per sub-policinį, para-trotskisti nį aktyvizmą, kuris pasikartojančia i “leidosi būti nešamas tos srovės, prieš kurią jis siekė kovoti ar apsimetėjo kovojąs: buržuazinio instrumentalizm o, kuris fetišizuoja būdus, nes jo paties praktikos forma negali toleruoti jokių pastabų apie jo tikslus.” (Adorno Kritiniai Modeliai). Ir štai, tačiau, kažkur šiose totaliose institucijų ir jų besivaržymo nuolaužose ir griuvenose, vis dar yra kažkas galingo, naujo ir nepaliesto: egzistencinis priešiškumas vyravimui.
 
 
0 # ir anapustyla Y-m-d H:i
Anapus skerdynių, savižudybių ir padrikų ireguliarybių, anapus visų šitų keistų poelgių, kurie suteikia mums tiek daug padrąsinančių žinių apie prekinės civilizacijos pūtį, ir pasekmingai apie kurčią Įsivaizduojamos ios Išeities artėjimą, mes teikiame didelę svarbą tokioms negatyvumo apraiškų formoms, kurios išranda naują, aktyvią varžymosi gramatiką. Tarp šių apraiškų, pastaraisiais mėnesiais buvo viena, kuri ypatingai palietė mus: “Turino Antagonistai.” Įvykiai, į kuriuos mes atkreipiame dėmesį tęsėsi visą savaitę, kada Turinas buvo paskandintas terore, prigimties visiškai skirtingos, nuo to planuoto, pelningo, pilko Teroro, įprastai lakstančio atskyrimo metropoliuose.

Viskas prasidėjo Penktadienį, Kovo 27-ąją, 1998-aisiais, dieną po to vakaro, kai Edoardo Massari, 34-erių amžiaus anarchistas pasikorė savo kameroje Turino kalėjime, kur jis buvo tinkamai įkalintas kovo 5-ąją, kartu su savo sužadėtine ir kitu draugu. Jie buvo iš anksto laikomi kaltais – kas, galų gale, yra be ryšio, kai reikalai sukasi apie anarchistus – dėl daugybės atakų Italijos greitosios traukinio linijos statybų aikštelėse, visų eko-terorizmo aktų, kurie padarė klaidą, iš rimtųjų sunervindami tam tikrą kiekį verslo ir mafijos lobistų, kurių interesai buvo giliai susiję su šiuo grandioziniu projektu, projektu, kuris, kaip visi taip akivaizdžiai žino, yra svarbiausiai būtinas. Ši “savižudybė” būtų turėjusi tyliai užimti savo vietą ilgame Valstybės žmogžudysčių sąraše; žmonėms labiau patiktų palikti tokio sąrašo sudarymą skrupulingam kito amžiaus istorikų rūpesčiui, bet mes jau žinome, kad Italija sugebės išdidžiai patiekti garbingą skaičių įspūdingų įnašų į šį sąrašą.
















Deja, minėtasis Massari priklausė mažai bendruomenei Turino visuomeninių centrų, ir jų reakcija nebuvo tiksliai tokia, kokios tikimasi vyravimo simuliacijų modeliuose. Taip, kitą dieną piliečiams-vart otojams buvo suteiktas ganėtinas motyvas skundams: tyli ir priešiška daugelio šimtų anarchistų-su-p eiliais-dantyse ir kitų autonomistų-su- geležies-strypa is procesija, pasirodžiusi nuliūdinti spalvingo, juoku trykštančio Šeštadienio popietės konsumerizmo festivalio išdykavimo – visai per daug rimtai užsispyrusi nužingsniuoti į centrãmiesčio arealą, benešant audeklą, sakantį “žmogžudžiai,” lipanti ant kai kurių viešojo transporto autobusų stogų, idant perskaitytų komunikaciją, atrodančią, lyg bandytų nepastebimai prakišti, kad kiekvienas Blūmas, girdinčios ausies atstumu, buvo tos žmogžudystės bendrininkas, ir netgi žadančią, kad “už vienos valandos (nuo tada), gyvenimas šiame mirties mieste nebubus daugiau toks pats, ir tai yra jų kaltė.” Šalia priešiškumu pilno plūdimo, kuriuo jie kreipėsi į nekaltuosius, terorizuojamuos ius praeivius, jie netgi apkumščiavo Rai tv operatorių, bei laikraščio Repubblica fotografą ir pastraipininką, atimdami netgi jų darbo įnagius, kuriuos jie metodiškai sumenkino iki jų pirmykštės išbarstytų elektronikos komponentų būsenos. Nepasitenkinę tik priminti tamsiausias pacifikuojamos Italijos švininio ir urbanistinio partizaninio kariavimo metų valandas, kurioms užmiršti, visi darė, ką galėjo – ketvirtadienį, balandžio 2-ąją jie nulinčiavo žiurknalistą, kuris išdavė Massari, pagrobdami jį, jam esant pakeliui ten, kur turėjo vykti sunkiai nukrypęs Ivrėjos vyskupo pamokslas, lyginantis Massari su Nubaustu Vagimi iš evangelijos pagal Luką. Tą dieną jie tikrai peržengė pateisinamo ribas, abejingai puldami tiek dešiniuosius, tiek kraštutinius kairiuosius žurnalistus, ir visus žiniasklaidos atstovus be partinio aiškumo, netgi išardydami vieno jų automobilį. Bet aukščiausiuoju tašku tapo balandžio 4-osios manifestacija, kurioje septyni tūkstančiai šiųjų “antagonistų,” be skrupulų ir iš niekur, išsirengė dar vienam žygiui. Ta pati blogio tyla, supo juos, kaip ir pirma, bet dabar – visiškoje įtampoje jie žygiavo, ramiai ir be žodžių daužė mašinas, langus ir stebėjimo kameras, teršdami sienas neturiningais šūkiais, kaip, pvz., “mes sudeginsime tave, makdonaldsai!”, atakuodami Teisybės Rūmus su šaligatvio akmenimis ir skleisdami baimę tarp nuoširdžių piliečių.








Sociologas Marco Revelli gali, kiek tik valioja, teigti, jog “miestas turėtų komunikuoti su jais, elgtis su jais kaip su resursais, ne kaip priešais” (La Repubblica, kovo 30 d.), bet kas gali šnekėti su žmonėmis, kurie nepasako nė žodžio, o atsigręžia į prievartą ir terorizmą? Žmonėmis, kurie kaip ministras Piero Fassino teisingai pastebėjo: “nekenčia šitos visuomenės, bet netgi nepasiūlo, kaip ją pakeisti”? Didžiuma žiniasklaidos ir Blūmų iš esmės taip reagavo iš šias naujas “netvarkos jaunimo” apraiškas. Deputatas Furio Colombo dievobaimingai apibendrina brutalų apstulbimą, kuriam pakliuvo gerieji žmonės: “Tai mano miestas, ir aš mačiau, kas vyko čia, ir aš tiesiog negaliu paaiškinti. Ši nepažįstamų keistuolių procesija, jaunuolių, kurių mes niekada nebuvome matę, ir su kuriais niekada nebuvome šnekėję, vaikštinėjo gatvėse ir buvo aišku, kad jie – pavojingi … Eisena buvo visiškai tyli, tačiau su šiais nepaaiškinamais ženklais supančiais ją; … žodžiais, kurių reikšmės praeiviai nevisada suprasdavo, bet jausdavo esančius priešiškais. Bet kas, pamatęs juos iš arti – pasakytų, kad jie buvo 'jauni žmonės', tačiai aiškiai – tai nebuvo 'mūsų' jaunimas. Jie atėjo čia, bet jie nebuvo iš čia. Jautėsi, lyg jie atėjo iš toli. Kaip toli? Negali šio atstumo išmatuoti kilometrais. Tai buvo lyg vidinis atstumas, kažkas, ką gali tik pajausti … Mano paties miestas; jis buvo nepriekaištinga i švarus, šviežiai nudažytas, o tada nuterorizuotas, šių nežinomų ateivių invazijos” (Repubblica, balandžio 2-oji).



















Žmonių moralės vertybės gali neabejotinai būti įžvelgiamos pagal tai, kaip jie reaguoja į tokius veiksmus. Trykšdami vergo apmaudu, jie tikrai net nesugebės parodyti nors nepastebimo protavimo ženklo. Kas dėl mūsų, tai buvo didžiausias džiaugsmas, kuris atėjo iš tokių gilumų, kad – ne tik jis yra girdimas – jis yra dar ir suprantamas. Mes – tie kiti – kritiniai metafizikai, linkstame prie analizės metodo (pačios tos psichopatologij os išrastu pagrindu), kuris, radikalizuodama s tam tikrų apraiškų reikšmę, ir pašalindamas juos iš jų laikino elemento, nurengia nuogai mūsų laikų tiesą. Tai tik tol, kol jose [apraiškose] taip pat vyksta toks požiūrio platėjimas, kurį žmonės sugebės pripažinti, kad tuo kas įvyko tąją savaitę, Majų Šydas buvo prikaltas Spektaklio pasaulyje, ar kad su “antagonistais, ” kaip šieji, mes įžengiame į bežodžių maištų laiką, nelogiškų sukilimų laiką, kurie, savo ruožtu, turės būti paskersti. Priešas leidosi tapti matomu, jis pasirodė, kaip toks, ir buvo pripažintas, kaip toks. Dabar ši visuomenė žino, kad ją supa žmonės, kurie, nors tikrai kažką daro, nedaro nieko, kad dalyvautų joje, ir kurie, labiau, kolektyviai kvestionuoja jos teisę egzistuoti. Tą akimirką Spektaklis buvo žiauriai priverstas pažvelgti į akis pralaimėjimui, kurį jis patyrė prieš savo pacifikacijos kampaniją. Jam buvo nuplėštas neutralumo fasadas, pačių tų, taip panašių į žmones, kuriuos jis manėsi, esą aiškiai įmūryjęs savo sąlygojimo dosnume ir kuriems jis netgi buvo paruošęs ištisą kalėjimą, tokį gausų privilegijų, kad žmonės netgi svajoja būti uždarytais jame amžinai: “jaunimą.” Ir jis atrado, kad jam pažįstamuose miestų žemėlapiuose, pagal jo planus, kuriuose jis netgi sugebėjo suteikti pastogę “savarankišai tvarkomiems visuomeniniams centrams” ir kitoms “išlaisvintoms sritimis,” skirtoms “maištingiems individams,” tarp-savęs-susi jusį griuvėsių chaosą, pasklidusį nesuskaičiuo-ja mose anklavose, kuriame žmonės nėra tik nepatenkinti gyventi, bet jie dar ir susimoko prieš jį. Jis galvojo, kad užteks slėpti negatyvumą, idant jį uždusinti, bet viskas, kas iš to gavosi, buvo tai, kad jis išlaisvino jį iš pamėgdžiojamišk o elgesio kontrolės ir nukreipė pastarąjį į šešėlius, kur laisvos egzistencijos formos gali vešėti. Tačiau labiausiai trukdąs šių naujų prarajos žmonių bruožas – kad jau taip jie buvo apipaišyti – buvo tas, kad kritika, kurią jie įgyvendino, buvo, visų pirma, etoso, svetimo Spektakliui, pasitvirtinimas , tai yra eretinis ryšys su gyvenimo patirtimi. Pasirodo, kad šioje teritorijos sekcijoje, kurią jis manė, kad jam pavyko nustačiakampint i, buvo užkampių, kurių santykiuose jis netarpininkavo; kad, kitais žodžiais tariant, su jo reikšmės gamybos monopoliu buvo ne tik varžomasi, tačiau jis buvo netgi lokaliai ir laikinai pašalintas. Ir yra aišku, kad tie, kuriems – ir tai yra retas atvejis šiose “autonominėse zonose” – pavyksta kartu susieti prekinės visuomenės kritiką ir veiksmingus bandymus su laisvu visuome-niškumu , yra neišmatuojamas pavojus Spektakliui, nes jie yra dalinis čia ir dabar įgyvendinimas konkrečios ir priešiškos utopijos. Kai kelios asme-nybės išsimuisto iš korseto – kodų ir sudaiktėjusių elgesių, paskirtų tarnystės tironijos, vyravimas ima kalbėti apie genijų, beprotybę ar kriminalinę deviaciją, kurios visos išgaruoja į tą patį dalyką. Tačiau leiskite šiam fenomenui atsirasti visos bendruomenės forma, ir vyravimas žiauriai neprašo pasigailėjimo, o turi kariauti mūšį, pagal absoliutaus priešiškumo netaisykles, kur priešas visada yra nežmogus. Ir ši procedūra šiuo atveju bus tik skausmingesnė, nei atvirkščiai, kadangi – tai jų pačių vaikai, kuriuos jiems teks atskirti nuo žmonijos – kadangi jie nesileis būti parduodami turguje. Ir štai, Italijoje, kur sąlygos tam yra mažiausiai maloningos, nei bet kur, Įsivaizduojama Išeitis apsireiškė, kaip tokia. Tai nebuvo įvykis, be išorinių veiksnių, kurių šviesoje visos tradicinės varžymosi formos atrodo savotiškai kaimietiškos ir mandagios.
 
 
0 # ir anapustyla Y-m-d H:i
Tie, kurie yra paprasčiausiai laimingi, nes tokia karo padėtis, dar kartą įkvepia jiems tikėjimo naujų epiškų kovos sagų galimybėmis, nenueina anapus prietaringo supratingumo, apie tai, kas įvyko tenais. Nes šie Turino “antagonistai” pridarė ne tik žalos, linčiavimų ir išgąsdintų žmonių: jie išgrindė kelią peržengti ribai, kelią link išėjimo iš nihilizmo. Tuo pačiu metu, jie nukalė ginklus, kuri veda anapus jo. Mes pripažįstame ribos peržengimą tame fakte, kad į protestą, kaip ir visi kiti, kuriuos žmonės taip priprato matyti, buvo staiga įnešta naujų faktorių. Ir taigi, antagonistų tyla nebebuvo tradicinė kairiųjų protestuotojų afazija, nei Blūmo tyla, bet kažkas kokybiškai naujo. Įspūdinga ir kurti įtampa, kurią jie sukėlė savo eisenų eigoje turi būti iš esmės suprasta, kaip priešprieša tarp dviejų tylų, kurios radikaliai skiriasi viena nuo kitos. Viena vertus yra natūrali, negatyvi, išsireiškiant aiškiai, gyvūnų tyla – tyla vienišos minios Blūmų, kurie niekada nieko neišreiškia tikrai jų visai; nieko, ko Spektaklis dar nėra pasakęs; tyla neorganiškos masės parklupdytų vartotojų, kurie neturėtų, kalbėti – tik atsiliepti, kai su jais kalbama; tyla bliaunančios bandos tų, kurie, galvoja, kad jie taikiai gali grįžti į buvimą paprasčiausiai protin-giausiai s gyvūnų rūšies atstovais, kadangi nėra tikrų žmogiškų būtybių, kurios paskelbtų negaliojančia – jų degeneraciją. Kita vertus yra strateginė tyla, pilna, teigiama “antagonistų” tyla, išdėstyta, kaip taktinis įnagis tam, išreikštų negatyvumo egzistavimą, idant jie galėtų įsiveržti į matomumą, neleidžiant būti įšaldytiems bet kokioje spektakliniame stingdančame pozityvume. (Galbūt, mums reikėtų šičia patikslinti, kad jie turėjo gyvybišką poreikį pasirodyti atvirai: poreikį prasiveržti iš apsupties, kurion juos pavergė vyravimas, kuris grasino jiems tuo pačiu likimu, ištikusiu Massarį, likimu, kenčiamu tų, kuriuos Nanni Balestrini vadina nematomaisiais: slaptą fizinį susidorojimą vieningu abejingumu su tais, kurių egzistencijos Viešumas niekada nepripažino.) Galbūt skamba, lyg sakytume, kad “antagonistai” po kažkokio subrendusio visažinės pagrindinės įgulos išsivadavimo – pasirinko tą tylą. Bet nieko negalėtų būti klaidingiau: jie buvo užspeisti ten tikslingais vyravimo modalumais. Ir, būtent, kadangi šie modalumai buvo suįprastinti per visumą visų pramoninių visuomenių – tai, štai kaip ši tyla jų rankose įgavo naują charakterį, ir tapo nauju įnagiu/ginklu ir nusipelno mūsų dėmesio. Visas tikrovės atskleisties būdas ir Viešumas, visa žmonijos lingvistinė esmė kraštutinai susvetimėjo į savivaldžią sritį, kuri turi monopolį prasmės gamybai, pvz., – Spektaklį. Ir tokiose salygose, kai bet kas yra aiškinama, ar rodoma jo, tai pagal tą patį paprastą faktą – tai yra atskleidžiama kaip esama Spektaklio apyvartoje tol, kol tai tarnauja jo tikslui. “Antagonistai” yra pirmieji, ir tai vargiai svarbu, žinojo jie tai sąmoningai ar ne, kurie sugebėjo išpešti iš šios padėties praktinių paskemių. Atsisakydami kreiptis pagalbos į kad ir kokį kodų, kad ir kokią iš priimtinų reikšmių žymių, kurios visos vadybinamos ir kontroliuojamos okupanto, ir išreikšdami tą atsisakymą, jie veiksme įkūrė tai, kad kad ir kur valdo Spektaklis – tyla yra būtina forma, kurioje tikrasis varžymasis – Įsivaizduojamoj i Išeitis – turi atsirasti. Jie į būtį įnešė tai, ką svajingi protai, tokie kaip Jüngeris savame Peržengti Ribą, jau buvo stebėję: “Šiandienos tironai,” jis rašė, – “nebebijo tauškiančių. Galbūt jie bijojo jų senomis geromis absoliutinės valstybės dienelėmis. Tyla yra daug labiau baisesnė – milijonų žmonių tyla, ir taip pat mirusiųjų tyla, kurios būgnijimas negali paskandinti ir kuri tik gilėja su kiekviena diena tol, kol įžiebs Nuosprendį. Kai nihilizmas vis labiau ir labiau tampa norma, tuštumos simboliai neša daug daugiau siaubo, nei tieji galingieji.” Tyla pati sau, tačiau, gali tapti karo-mašina, tik, kai ji tampa sąmoninga tyla. Visas jos veiksmingumas yra sustabdomas, kol ji pripažįsta save, kaip kritinį-metafiz inį prietaisą nukreiptą į pozityvumo triumfą ir tapsmo pralaimėjimą užmarštyje. “Tam, kad būtų galima jį nuraminti, Daseinas (buvimas tenais) turi turėti kažką pasakyti; jis turi palaikyti tikrą ir turtingą atsivėrimą sau. Tada tyla, kurios jis laikėsi prasiveržia ir nuramina beasmenį balsą, kur “žmonės sako,”” kalbėjo senas kiaulė [Heideggeris] savo žargonu.






















Amžinojo įniršio tyla kaupia gąsdinančią jėgą, kuri dar net nepradėjo rastis. Ir mes būsime kvaili, jei ateinančiais metais nesitikėsime suteikti tam kelių gerų pavyzdžių. Kas dėl duotojo atvejo, ši galia taip šokiravo Spektaklį, kad privertė filosofą-Jaunom sMergaitėms Umberto Galimberti iškarto pradėti pliurpti apie 'tą skvoterių' tylą ir didžiai apverkti “komunikacijos žlugimą” - tarytum komunikacija išvis kada egzistavo modernaus pasaulio rėmuose; ir tarytum tokia tyla jam trukdė, būtent ir tik dėl to, kad ji pripažįsta pačio jo niekumą – ir [trukdė] pasipūtusiai pranašauti eros skurdumą ir “politikos” vargingumą – tarytum politika, kaip atskiras momentas, buvo kada nors kas nors daugiau, nei kitokios rūšies vargingumas. Sociologai ir išrinktieji oficiozai irgi išlindo savižudikiškai kviesti “dialogui” šių “naujųjų barbarų.” Kas šiems pūvantiems lavonams sukirbėjo, gaju instinktu kažkieno, kas prarastų viską, jei susvetimėjimui ateitų galas – tai, kad su pačia savo tyla, tie “antagonistai” paklibino tai, kas tinkamose rankose galėtų ištaškyti visą šią kirminų suėstą visuomeninę santvarką į šipuliukus: Neapsakoma. Nes, apreikšdami savo tylą, jie įnešė Viešumon ne tik kažką – tą ar aną, bet tyrą galimą kalbą, pareiškimą išlaisvintą nuo to, kas pasakyta, ir orginalesnį, nei tai. t. y. patį Neapsakomą: faktą, kad kalba yra. Paversdami Niekumą matoma ir girdima, jie sugebėjo sutverti matomumą matomumui, kaip matomumą, ar Heideggerio sąvokomis – “sutverti kalbą kalbai kaip kalbą.” Jie privertė būties diktatūrą, kuri teigia “tai, kas yra – jūs nesate,” pripažinti tą tai tikrovę pačią tokią, kokia ji tikrai gyvenama. Taip jie privertė matomumą išlysti jo pačio ribose; jie sugriovė jo iliuziją apie neutralumą. Spektaklis buvo priverstas pripažinti išorę, tam tikrą transcendenciją , galbūt; žmonės praklausė jo lemiamą prisipažinimą. “Neišreiškiama – iš tikro egzsituoja: tai pasirodo.” (Wittgenstein). Tai vienalaikiškai pasirodė matomume, kaip tai, kas tai yra iš esmės – pusė beišsivyniojanč iame pilietiniame kare. Primesdami jam tylą, užčiaupdami jo nesibaigiantį blevyzgojimą kumščiais, “antagonistai” - pavertė jį kvestio-nuojamu ; ir tai yra jo žlugimas. Nuo tos akimirkos, kai Bendro susve-timėjimas yra įvedamas tiesiai į pačią Bendro širdį – jo dienos suskai-čiuotos. Spauda gali spiegti ir skųstis, kiek ji valioja, kad keli jos ietinininkai buvo sumušti ir žliumbti apie žodžio laisvę, esančią šventai teisėtą – ką jie nori, tik niekas neklauso; kadangi niekas nebeabejoja daugiau, kad ta laisvė yra, vargu bau, kas nors daugiau, nei tirono laisvė, ir tas žodis yra tik to pagrindimas.





Bet pamokanti Turino pasaka, taip pat, atnešė ir kitų gerų žinių, kaip, pa-vyzdžiui, vyravimo pralaimėjimas ten, kur jis buvo sutelkęs visas jėgas: laikyti visus svarbius klausimus stovinčioje animacijoje. Ir, be abejo, jis turėjo turėti sumišusią šios galimybės nuojautą: kitaip, jis nebūtų taip, kaip darė paskutiniais dešimtmečiais – pedantiškai spendęs nuoširdžių ir velnio-niškų spąstų – vis labiau besiveisiančiom is kultūrinėmis prekėmis ir išblaš-kymais. Iš tiesų, pasirodo, kad visuomeninių prieštaravimų nukenksmi-nimas , neturi jokio kito poveikio – tik stumti juos, truputis po trupučio, į aukštesnę plotmę, kur jie tampa metafiziniais nirtuliais. Na, o, tada, nebėra ir svarbių klausimų: tie, kurie surado atsakymą į gyvenimo klausimą, atranda save čia, kadangi jiems šis klausimas dingo. Šieji “antagonistai” yra tik neišmatuojamos prievartos ledkalnio viršūnė; jiems priklauso šlovė – atnešus Neapsakomą – tiesiai į pačią politikos širdį. Tarp dviejų pusių, kurių kristalizaciją iš karto išprovokuoja jie – per paprastą savo pačių buvimą – tarp Spektaklio ir Įsivaizduojamos Išeities negali nieko būt išspręsta žodžiais, niekas negali sudaryti temos diskusijai, ir yra vien tik totalus, egzistencinis priešiškumas. Bet kuriuo jausmu, vienos egzistavimas yra absoliutus kitos neigimas. Tai yra dvi stovyklos, tarp kurių nėra tiek didelis nuomonių skirtumas, kiek yra didelis esmių skirtumas; Tai, kas įvyko Turine – pavertė šį akivaizdų faktą suvokiamu. Viena yra pažarstyta anomališka vienaląsčių krūva, kurie “neturi jokių langų, pro kuriuos gali kažkas įeiti ar išeiti.” (Leibnitz); niekuma prikaupta žmonijos, reikšmės ir metafizikos; nihilizmo ir tyro abejingumo dykra, kur “mirties idėja prarado visą dabartį ir visą lanksčią jėgą.” (Benjamin, Narrator). Kita yra gedinti bendruomenė, gedėjimo bendruomenė, kuriai mirties įvykis yra “viešiausias asmeninio gyvenimo įvykis, ir smarkiai pavyzdingasis” – tik gyvūnams nepavyksta lydėti savųjų mirtyje – [bendruomenė,] kuri patiria vieno iš jos sudarytojų prarastį, kaip viso pasaulio prarastį, ir kur kiekvienas “prisima kitų mirtis, kaip vienintelę mirtį, kuri [jam] rūpi … kuri [jį] išima iš savęs paties, ir kuri yra vienintelis atskyrimas, galintis [jį] atverti, visame neįmanomume – Atsivėrimui bendruomenei.” (Blanchot Unavowable Community). Viena krenta, pritrūkus nihilizmo, kita jau yra anapus jo. Tarp jų yra linija. Ir ta linija yra Neapsakoma, kuri primeta tylą.







Didingiausi įmanomi reikalavimai nesileidžia formuluojami.
 
 
0 # ir anapustyla Y-m-d H:i
Metai bėga, ir mes matome, kaip Spektaklis apsikrauna našta – augančio kiekio keistų ir žiaurių atvaizdavimų, kurių prasmių lygiuoti jis pats įrodo nesugebąs, ir kurioms jis negali surasti tinkamo pavadinimo, patenkinsinčio jo klasifikacijos dvasią. Tai yra užtikrintas ženklas, kad pasaulis artėja prie linijos peržengimo.

Ir tai – ne vienintelis ženklas, taipogi. Štai dėl ko, paskutiniai prekių raganiški užkeikimai, labiau ir labiau, žlunga, nebesugebėdami savęs išlaikyti net kelių savaičių; ir pastoviai nauji turi būti galvojami, kurie net jiems gimstant – jau būna supami skepticizmo. Niekas nebetiki nei savo, nei bet kieno kito melu, net jeigu tai ir labiausiai slepiama ir, tuo pat metu, labiausiai besidalijama paslaptis. Beamžiai mėgavimaisi trykšta savo tūkstantméčiais patrauklumais, o tai, kas dar neseniai buvo visuotinio ilgesio tikslas, dabar sukelia ne daugiau, nei nuvalkiotas patyčias. Idant nupūsti dulkes nuo senovinių malonumų, tokios jėgos ir poveikiai turi būti paleisti nuo grandinės, kad niekas prieš tai net nesvajojo naudoti jų tokiems vidutiniokiškie ms tikslams. Vartojimo neišvengiamumas stumia save į vis ekstremalesnes formas, niekaip neatskiriamas nuo nusikaltimo, nebent, varde, kurį žmonės jam suteikia. Ir tuo pat metu, nepermaldaujama i formuo-jasi katastrofos kraštovaizdis, kuriame netgi dalyvavimas paskutinėse nihi-lizmo metamorfozėse visiškai prarado savo žavesį. Senas saugumo jausmas trupinėja visur. Blūmai gyvena teroro būsenoje, kuriai niekas negali prilygti, galbūt, nebent siaubūniškas metropolių plovas, kur dusulys, tarša ir apkartęs skirtingumas, atrodytų, yra vieninteliai dalykai, kurie galėtų suteikti jam saugumo jausmą. Kai mes pažiūrime į juos atskirai, matome Blūmų drebėseną pasiekus tokias aukštumas, kad ji paliko juos bendroje paralyžiaus ir nepasitikėjimo būsenoje, kurioje jis yra amžiams atskirtas nuo bet kokio sąlyčio su pasauliu. Net kai jau nebėra nieko zonose, laikomose po nihilizmo imperijos padu, kas nėra genama slapto troškimo savi-susinaikin imui, mes matome armiją tų, kurie peržengė liniją, pritaikydami nihilizmą nihilizmui, pačius atsirandant šen bei ten, atsi-jungime po atsijungmo. Jie vis pasilaiko, iš prieš tai buvusios jų būsenos, jausmą, kad jie gyvena, tarytum jau būtų mirę; bet iš šios abejingumo būsenos, taip pat, turėdami omenyje žalią faktą, kad vis dar yra gyvi, jie išpeša didžiausio įmanomo suverenumo, laisvės, kuri yra nebeįgali drebėti daugiau niekieno akivaizdoje, nes jie žino, kad jų gyvybės yra ne daugiau, nei reikšmės, kurią jie suteikia joms kolektyviai. Vyravimas nebijo nieko daugiau, nei šitų tyrai metafizinių padarų, šių Įsivaizduojamos ios Išeities matadorų: “Šiandien, labiau, nei bet kada, tieji nebijantys mirties yra amžinai aukštesni už bet kokias laikinas valdžias. Štai, kodėl jie turi nepaliaujamai skleisti baimę.” (Jünger Crossing the Line). Stiklinėms Spek- taklio akims, šis renesansas, šis naujasis Būtybės antplūdis, pats save pristato, kaip atokritis į barbarizmą, ir tikrai, iš tiesų, mes turime reikalų su elementariųjų jėgų sugrįžimu. Taip pat, yra tiesa, kad visa tai operuoja visuotiniame kibernetiniame susvetimėjime, kurio tinkamiausia išraiška šiame kontekste yra nesuprantamiaus ias žiaurumas. Tačiau šis žiaurumas yra tolimas nuo nusikaltėliško žiaurumo, tai moralus žiaurumas. Ir būtent tuo mąstu, kad jis nebylus ir ramus – tai yra moralus žiaurumas. “Tiesa ir teisybė reikalauja ramybės, bet tik žiaurūs ją pasiekia.” (Bataille Literature and Evil) – Menkystei nepritrūko senų pakeleivių, nustebusių, kad netgi veikėjas, buvęs visų 1970-ųjų politinių žiaurumų liudininkas, dirbęs – dėl tikslo, Manifesto laikraščiui – netgi jis buvo sumuštas “antagonistų”; ir iš to, vienu prisėdimu, buvo padaryta išvada, kad čia neva buvo šiaip banalus apolitinis žiaurumas. Aišku, tam tikri gyvenimai yra vargiai paruošti supratimui, ką galėtų reikšti hiper-politinis žiaurumas. Kad vėl yra įmanoma ryžtingai apibrėžti, kas yra tikrosios padugnės ir jų bendrininkai, parodo kiek toli anapus nihilizmo jau esame. Kai Linčo teismas atsiranda tarp žmonių, kurie nesiteiks klausyti niekieno kito, nebent Ivrėjos vyskupo, tada, mes žinome, kad istorijos gravitacija griebiasi kruvino sugrįžimo. Praėjo laikas, kai Sorelis galėjo stebėti, kaip “senasis žiaurumas buvo pakeistas apgavystėmis,” net jeigu ir vis dar yra “daugybė sociologų aplinkui, kurie mano, kad rimtas progresas (buvo) daromas.” Pastaba buvo susijusi su deformacija, kuri vyko pačioje “prievartos” sąvokoje paskuti-niuosiu s dešmtmečius, kuri dabartyje giminingai reiškia viską, kas traukia Blūmą iš jo pasyvumo, pradedant pačia istorija. Tol, kol vyravimo teisė-javimui vis labiau ir labiau grąsina laisvės teisėjavimas, jis turės klijuoti “prievartą,” kaip bendrą tezę, viskam, kam jis priešinasi praktikoje, ką jis nori sutriuškinti, visą laiką teikdamas esantis atviras “dialogui” už tiekos robokopų, kiek telpa į tris vagonus. Ir būtent dėl to, kad nėra jokio dialogo, nebent tarp lygių, kad visiškas sunaikinimas – uždaro diskurso pasaulio, spektaklinės infrastruktūros , visų susvetimėjusio Viešumo daviklių – yra išankstinis būtinumas, kad netgi tik galimybė diskusijai būtų atkurta. Prieš visam tam įvykstant, viskas yra tušti plepalai. Taip pat, priešingai nei tūlas Jacques Luzi rašė 11-tame žurnalo Agone numeryje, tai tik tada, kai žmonija išsivaduos iš daiktų tinklo – ji tikrai sugebės komunikuoti, o ne tik “komunikuodami” savo polinkį iš jo išsivaduoti.






Čia, nors tik iš dalies, mes palietėme milžinišką tiesą, kuri abejotinai bus pripažinta pateisinama iki tol, kol netaps žiauriai tikra: mes negalime viršyti nihilizmo, jo neįgyvendinę, ir negalime jo įgyvendinti, jo neviršydami. Peržengti liniją reiškia sunaikinti būseną dalykų, kaip tokių, ar kitais žodžiais, sunaikinti niekumą. Iš tiesų, kai visuomenės visuomenizacija pasiekia išbaigtumą, kiekviena egzistuojanti būtybė nublanksta į tai, ką ji atstovauja totalume, kad ji, tada jau, galėtų užimti vietą materialiai, viso jos buvimo būnančio susiurbiamu to, kame ji dalyvauja. Todėl, nėra nieko kas turi būti nesunaikinta, nė vienas, kuriam bus garantuotas atsiprašymas, tiek, kiek jie yra dalis tikros tvarkos, Bendro, sukurto, tik tam, kad atskirtų mus. Sabatėjų tradicijoje, bendram dalykų sunaikinimo momentui buvo duotas Tiqqun'o vardas. Tą akimirką – kiekvienas dalykas yra pataisomas ir pašalinamas iš ilgos kančių sekos, jo tvertos šiame pasaulyje. “Visa bebūties egzistencija ir triūsas, kurie leido man atsidurti čia buvo staiga sunaikinti, jie išsiliejo amžiams, kaip upė į vandenyną vienos tos amži-nosios akimirkos.” (Bataille Theory of Religion) Bet “tobuli tylieji,” nešantys savyje visatinius griuvėsius, taip pat, žino ir kelius vedančius anapus jų. Jakobas Frankas, absoliutus eretikas, įteikė šią tiesą sau būdingu šiurkščiu stiliumi: “Visur kur Adomas ėjo, miestas buvo pastatytas, tačiau kur aš įžengsiu – viskas bus sunaikinta. Aš atėjau į šį pasaulį griauti ir naikinti, bet tai, ką aš pastatysiu – tęsis amžinai.” Kitas eretikas pasakė praėjus amžiui: “Nesvarbu ko imiesi, turi pradėti, sunaikindamas viską.” Ar Tiqqunas atneš gyvenimą ar mirtį, priklauso nuo to, kiek iliuzijų žmogus sugebėjo būti praradęs: “tuo mąstu, kad tyra sąmonė laimi, sunaikinti tikslai – nesunaikins žmonijos.” (Bataille). Yra aišku, kad tie, kurie nesugebėjo nusipurtyti sudaiktinimo, tie, kurie nori visą savo buvimą sudėti į daiktus, yra pasmerkti tam pačiam sunaikinimui to, kas jie yra. Kiekvienas, kuris nėra patyręs valandos ar kelių šio džiaugmingo ar melancholiško negatyvumo, negali apsakyti, kaip arti šalia naikinimo amžinybė yra. Apie tai, ką mes kalbame, nėra jokiu būdu svajonė; įvykiai, kaip šie, gali būti atrasti išsklaidyti istorijoje, bet kadangi pasaulis dar nebuvo apvienytas esmingo totalumo, jie liko vietiniais kuriozais. Pajuoktinas Ortega y Gasset pasakoja mums, savo Masių Maište, kaip tokia katastrofa atvyko į Tijarą, į kaimą netoli Almerijos, 1759-ųjų rugsėjo 13-ąją, kai Karolis III-asis buvo karūnuotas karaliumi: “Paskelbimas įvyko miesto centrinėje aikštėje. Netrukus gėrimų buvo užsakyta visai milžiniškajai miniai, kuri suvartojo 250 galonų vyno ir 13 galonų brendžio ir pražūtingas garas pašildė jų dvasią tokia smagia maniera, kad minia pasipylė Miesto Sandėlio linkui, vis nenustodami rėkti 'viva', įsiveržė vidun ir išmetė lauk visus grūdus, kurie ten buvo ir pro Iždo langus pažėrė 900 sidabrinių monetų. Toliau jie nuėjo prie Rotušės ir privertė išmesti visus pinigus ir visą tabaką iš Mokesčių Rinkėjo kontoros. Kad paskanintų šventę, jie padarė tą patį ir parduotuvėse, švaistydami visa, kas jų viduje buvo valgoma ar geriama. Ekleziastiškoji valstybė atsiliepė irgi gyvybinga maniera; tada, didžiu riksmu, moterys buvo šaukiamos išmesti viską, ką jos turėjusios namuose, ką jos atliko su visišku pasiaukojimu, nes nieko nebebuvo likę: duonos, kviečių, miltų, miežių, lėkščių, puodų, grūstuvių ir kėdžių. Šie džiūgavimai tęsėsi, kol kaimas buvo visiškai sunaikintas.” Beraštis, tada, išveda – o, karti ironija - “Nuostabusis Tijarai, ateitis priklauso tau!”



Mes turime dirbti, kad ta ateitis ateitų ir taikytis į pasaulinį Tijaro įgyvendinimą. Mes nuliūstume, jei vienas iš šių universalių Šventų Mišių įvykių, kuriuos Spektaklis taip mėgsta, pavyzdžiui 2000-ieji nepavirs vieną dieną pragaištingais. Tiek daug žmonių gatvėse gali skelbti tik naujų Bastilijų šturmą. Nė akmens ant akmens neturi likti iš priešo pasaulio.
 
 
+1 # MalaizijaViktoras Butas Y-m-d H:i
Kazka parasykite apie kovos menus, savigyna. Laikrastis turi sudominti. Ir isvis ziuriu, kad kazkas pasirasineja mano slapyvardziu. Niekina mano gera varda. Kelios dienos paziurejau malaizieciu filma The Raid. Yra dvi dalys. Antra man labiau patiko. Malaizijos kovos meno SILAT choreografija.
Draugo isdavyste, medalionas Ir paskutine kova https://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=WbbpQ-5zNqs
 
 
-2 # ATS: Kviečiame rašyti ir teikti grafiką antrajam „Unizino“ numeriui!dfsfs Y-m-d H:i
Na štai, ir vėl kviesite studentus užiminėti valstybinius pastatus karinio užpuolimo atveju? Nuostabi strategija, ką ir besakyti. Prieš tai dar neblogai būtų tankus su gėlėmis sutikti, tęsiant senas geras lietuviškas tradicijas.