Mes – tai ant revoliucijos bangos pakilusi kairiųjų pažiūrų jaunuomenė, susibūrusi į aušrininkų organizaciją, nuo 1925-1926 metų į Socialistų studentų draugiją ir 1927 metais į slaptą Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų (eserų) są­jungą. Tai buvo Borutą politiškai subrandinusi aplinka. Aušrininkų pasaulėžiūros principai – socializmas ir individualizmas (rūpėjo asmenybė istorijoje, o ne objektyvus so­cialinis ir ekonominis procesas) – buvo grindžiami rusų narodnikų, narodovolcų, anarchistų ir kairiųjų eserų pažiūromis.

     Aušrininkų „dievai“ buvo Aleksandras Gercenas, Nikolajus Michailovskis, Piotras Lavrovas, Michailas Bakuninas, Piotras Kropotkinas. Idealistiškai buvo užsidegę laisvės ir laisvo žmo­gaus meile, žavėjosi rusų kairiųjų eserų stipriom asmenybėm ir drąsiais žygiais. Gražias demokratijos tradicijas turįs „liaudininkiškasis“ inteligentijos socializmas Rusijoje jau buvo nustumtas nuo politinės arenos, o Lietuvoje, kaip sakė įžvalgusis Greimas, tai buvo „gal pats paradoksiškiausias iš tarpu­kario Lietuvos kultūrinių bei politinių judėjimų“ – socialistinė ideologija, išvirtusi į gryną moralę, pasireiškiančią aukojimosi, pareigos ir beau geste forma. (1) Būtent aukšta moralinė nuostata, rigorizmas, stiprus idėjinės draugystės jausmas aušrininkų ideologijos auklėtiniams kompensavo jų atmestą krikščionišką dvasingumą. Po daugelio metų reto taurumo žmogus Ona Šimaitė, žydų iš geto gelbėtoja ir visų vargstančių bei silp­nųjų globotoja, rašys savo laiške: „iš rusų narodnikų ir eserų, anarchistų mes visi pasisėmėme savo jaunystėje kas buvo geriausia, norint laisvės ir laimės darbo žmogui, žmonijai ir kovojant už tai“, „Geriausia, ką turiu, gauta iš jų.“ (2)

     Jaunųjų socialistų individualistų centras buvo Marijampo­lė, čia jie leido „Aušrinę“ su devizu „Per socializmą – į žmogaus asmenybės laisvę“. Vėliau veikla persikėlė į Kauną, kur radikaliausius aušrininkus patraukė jau ginkluoto sukilimo tikslą kėlusi nelegali socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjunga. Jautėsi esą inteligentinis liaudies masių (valstiečių) avangardas, puoselėjo morališkai stiprios revoliucinės asme­nybės idėją, o į revoliucijos beprotybę stūmė daug priežasčių: jaunatviškas noras pertvarkyti pasaulį, bendras revoliucinių nuotaikų Lietuvoje po 1926 metų stiprėjimas ir jų pačių jau išgyventa konfrontacija su valdžia (areštai, kalinimas, seki­mas, jų žurnalo uždarymas).

     Boruta – ne tik vienas šio judėjimo aktyvistų. Jis buvo jų revoliucinės spaudos organizatorius, jų poetas ir įkvėpėjas. Kol Boruta poezijoje aistringai garbino maištą ir herojiškai kryžiavosi bei korėsi, tikindamas aukos reikalingumu („su­pras gal kraštas tą, / ko šiandien nesupranta“) (3) ir aukos reikš­mingumu pasauliniu mastu („ant mūs pečių galės atsiremt / ir Maskva, ir Niujorkas“) (4), – jo revoliuciniai bendraminčiai, taip pat ištroškę veiklos, bet nebūdami poetais, ėjo nusikryžiuoti realiai.

     Revoliuciniai proveržiai nepaaiškinami vien racionaliai. Kaip teigia rusų išeivijos filosofas Semionas Frankas, tyrinėjęs ontologinę revoliucijos prigimtį, yra ir teleologinės, tarsi antžmogiškos kosminės priežastys, tik pasireiškiančios konk­rečių asmenų valia ir veiksmais. (5) Gal kokios iracionalios jėgos stūmė ir 1929 metų atentato prieš ministrą pirmininką Augus­tiną Voldemarą dalyvius – tris studentus Andrių Bulotą, Mar­tyną Gudelį ir Aleksandrą Vosylių. Visi marijampoliškiai, aušrininkai, o Gudelis dar ir minėtos eserų sąjungos narys.

     Jie buvo revoliucijos savanoriai, vieni pirmųjų suorganiza­vę „kovos būrelį“, puolę veikti savo iniciatyva. (Teroras nebu­vo eserų maksimalistų programinis principas nei tikslas, o tik vienas iš galimų kovos būdų.) Atentatą jie grindė idealistišku nusiteikimu: visuomenėje tvyrojo nuomonė, jog ministras pirmininkas – diktatorius, fašizmo šulas, vokiečių agentas, ir rodėsi nepakenčiama, kad toks žmogus stovi valstybės prieša­kyje. Jie ėjo žudyti diktatūros, vadovaudamiesi idealais bei aukštais doroviniais principais. Neabejojo visuomenės mora­line parama. Beveik išvakarėse atsisakiusiam dalyvauti Mont­vilai nebuvo priekaištaujama: reikėjo švento įsitikinimo žygio prasmingumu.

     Be abejo, jie nemažai žinojo apie individualų terorą ir jo etiką, apie Ivano Kaliajevo, Marijos Spiridonovos ir kitų hero­jiškus žygius (tai buvo aušrininkų išdiskutuota), buvo skaitę Isaako Šteinbergo traktatą „Dorovinis revoliucijos veidas“, kur įsakmiai pabrėžiamas revoliucijos veiksmų (tarp jų ir politinio teroro) ypatingai įsisąmonintas moralumas. Apie terorą Šteinbergas rašė: „Tai ne susidorojimas. [...] Tai kova ne su žmogum, o kova už idėją. Čia kovoja idėjos, ne žmonės.“ (6) (Ši knyga, kaip rodo kratos aprašas, rasta studentiškoje Vosy­liaus bibliotekėlėje.) Aušrininkai buvo iš principo nusistatę prieš mirties bausmę, bet Kaliajevo bomba buvo kas kita – skaisčiausio pasiaukojimo ateičiai ir žmoniškumui simbolis, tolygus savanoriškai prisiimtam kančios kryžiui. Išteisinimas yra aukštoji kaina: už idėją aukojamas savo paties gyvenimas. „Eiti į pasikėsinimą, paskui į ešefotą – tai du kartus atiduoti gyvenimą. Mirti du kartus. Mes užmokame daugiau, negu turime, negu privalome“ (7), – šitaip svarsto Albert'o Camus dramos „Teisieji“ veikėjai – rusų teroristai. (8) Ir dar iš Camus : „Aš einu iki galo – toliau negu neapykanta. [...] Tai yra jau meilė – viską atiduoti, viską paaukoti, nesitikint, kad bus grąžinama kas nors už tai.“ (9)

     Šitokią ribinę situaciją gali ištverti tik stiprios dvasios as­menybė. Nuteistas atentatininkas Vosylius (jis, beje, identiškai buvo pakartojęs pirmąjį Kaliajevo žygį – nemetė granatos, nes buvo pašalinių žmonių) atsisveikinimo laiške parašė: „Dėlei savo mirties aš nieko nekaltinu ir mirti einu ramus“ (10), o egze­kucijos metu laikėsi narsiai, prašė prieš sušaudymą neužrišti akių – norėjo žiūrėti savo mirčiai į veidą. (11)

     Politinio teroro aktui paaiškinti reikalinga ir nemenka nuo­voka, ir geras konteksto išmanymas. Nemokėjimas suvokti jo kaip sudėtingo agoniškojo reiškinio yra atėjęs lig pat mūsų dienų. (Pabandžiusi iš užmaršties prikelti šį istorinį faktą, žurnalistė viską nušvietė tik dviem spalvom: juoda ir balta, žudikai ir jų aukos. (12) Neįžvelgta kitoniška aukos prasmė.) Be to, tai revoliucija (nors ir miniatiūrinė). Apie tokį reiškinį, kaip revoliucija, filosofo Berdiajevo aiškinimu, negalima spręsti normos požiūriu ir vertinti iš individualios moralės pozicijų. (13) Politinis teroras – avangardistinio tipo reiškinys. Verta prisi­minti kad ir Williamo Shakespeare'o traktuotę: Brutas, su bendražygiais nukovęs Julijų Cezarį (o iš tiesų – tironiją), yra kilnus, didis romėnas ir jų žygis šlovingas: „Lai žmonės ma­to, / kad Romoj dar yra drąsių širdžių...“ (14)

     Minėtas atentatas buvo nepavykęs daugeliu atžvilgių. Žu­vo niekuo dėtas žmogus (ministro pirmininko adjutantas). Sušaudytas žygio draugas. Prasidėjo aušrininkų areštai, repre­sijos. Tai šitaip apsivertė jaunatviškas pasiryžimas jėga tvar­kyti istorijos eigą.

     Vertinant racionaliai, trijulės žygis buvo beprasmis, nebent patvirtinantis kraštutinių politikos priemonių ydingumą. Isto­rikas Gediminas Rudis atentatą apibūdina „kaip visiškų nebrendylų kvailystę.“ (15) Tačiau literatūrai, kitaip nei istorijai, faktai dar skleidžia savo ypatingą dvasią. Ir prasmė gali būti grynai žmogiška.

     Žvelgiant iš žmoniškumo pozicijų, matyti, kad teroristai užmokėjo tikrai brangiai: kas gyvybe (Vosylius), kas daugiau kaip vienuolika metų bastymosi po svetimas šalis (Bulota), kas ir visišku nebegalėjimu niekada pasirodyti Lietuvoje nei pa­matyti savo artimųjų (Gudelis). O buvo neeiliniai žmonės, nes du pabėgusieji, nepaisant visko, nepražuvo: studijavo, kovėsi Ispanijoje, dirbo žurnalistais, susirado savo vietą gyvenime. Berlyne Gudelis kartu su Boruta išvertė rumunų rašytojo Panaito Istračio romaną „Baragano dagynas“ (išl. 1932, vertėjai nenurodyti), vėliau laimėjo premiją „Lietuvos žinių“ paskelb­tame romano konkurse („Skynimai dega“, slap. Pranas Šal­na), daug metų dirbo šio laikraščio korespondentu. (16) Bulota B. Amalvio slapyvardžiu taip pat bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“, „Kultūroje“.

     Toli nuo Lietuvos („Tėvynė buvo pamotė mums, / gyveni­mas – šiaurūs vėjai“ (17), – Boruta) subrendo graži Borutos ir Gu­delio draugystė. „... o tu buvai draugų būry drąsiausias“ (18), – eilėraščio eilutė, skirta Martynui. „Tai buvo jo visų geriausias bičiulis. Kiekvienas Gudelio laiškas, atsiųsta knyga visad nuskaidrindavo Borutą nuo visokių kasdieniškų smulkmenų, rūpesčių ir nuteikdavo šventadieniškai. [...] broliškai saulėtas draugiškumas egzistavo šių dviejų vyrų tarpe“ (19), – yra paliu­dijusi gerai rašytoją pažinojusi Šimaitė, o kartu pacitavo eilu­tes iš Gudelio jai rašyto laiško: „Vienoje ir Berlyne jis prisi­spyręs manęs klausinėjo ištisomis naktimis ne tik, kur buvau ir ką dariau, bet ir ką galvojau džiaugsmo ir nelaimės valan­domis. [...] Vėliau laiškuose įvairių dalykų klausinėjo...“ (20)

     Netiesiogiai, bet artimai su nelemtuoju atentatu susiję ese­rai maksimalistai prisiėmė už jį atsakomybę ir įvykį skaudžiai išgyveno. Tie inteligentiški išdidinto humanizmo ir moralumo reiškėjai socializmą buvo įsisąmoninę kaip dorovinį aktyvizmą su kuo mažiausia prievartos doze. Kraujas krito ant visų... O poetas Boruta (taip pat marijampoliškis), be abejonės, bus jautriausiai permąstęs, giliausiai iškentėjęs savo paties ir bendražygių idealizmą, ypač jų puoselėtą aukojimosi prasmę, revoliucijos iliuzijas. Tad ir kaltės jausmą giliausiai išgyveno būtent jis. Tragiškas nusikryžiavimas buvo efektingas jaunys­tėje, bet tikra žmogiškoji drama išsiskleis vėlesniu laikotarpiu.

     Niekas netesėta, neįgyvendinta arba pakrypo kitaip. Neat­nešė poetas tėviškei žadėtosios laisvės. Nenukėlė dangaus į žemę. Ir bičiulių teroristų auka buvo beprasmė, kad ir kaip Boruta stengėsi ją sureikšminti: „su revoliucija / Vosylius milžinu atgis – // tai jis / minias // galingai ves / per revoliucijos gatves...“ (21), bet juk nėjo paskui sušaudytą Vosylių „minių minios“, liko istorijai tik plona knygelė, bendraminčių išleista jo atminimui. O vietoj poetizuotų galingų interna­cionalinių jėgų – tie patys bičiuliai, išsiblaškę ir vargstantys plačiame pasauly:   

     Pamenu, kai grįžau laivu iš Levantės (Centr. Ispanijos) Barcelonon (š.m. vasario mėn.), tai užėjęs pas Martą ir pas jį apsinakvojęs, gavau prieš užmiegant pasiskaityti tą K. Borutos knygą (kartu su kitom). Bet neilgai teskaičiau, nes pradėjo bombarduoti lėktuvai miestą ir visos šviesos užgeso. (...) Gal toji knyga taip ir liko gulėti ant staliuko, nes (...) už keletos dienų fašistai jau buvo Barcelonos priemiesčiuos (22) (Bulota).   

     Bet užtat kai trečiafrontininkai ryžtingai pradėjo žavėtis proletariato diktatūra ir stengėsi tapti proletrašytojais, o Kor­sakas pyko, kad Boruta ne visai pritampa prie jų ideologinės krypties („Kazys vis dėlto neprogresuoja ir neauga taip žymiai ir taip spardai kaip mes visi. [...] jis rašo bala žino ką“ (23), Boruta buvo už juos įžvalgesnis: proletariato diktatūra ir bol­ševikais, kaip ir visi eserai, jis netikėjo. Net viešai buvo pareiš­kęs apie bolševikų melą – rašydamas apie išgarsėjusį autorių Istratį, pabrėžė jo nusivylimą Sovietų Rusija:   

     Jis pamatė prislėgtą kraštą bolševikiškos biurokratijos, beteises darbininkų mases, melą, skleidžiamą į visą pasaulį. [...] Jis nuplėšė melagingą kaukę, pavadintą „proletarų valstybe“, po kuria slepiasi despotiškas komisarų režimas. (24)   

     Nors ir ryžtingas socialistas, bet Boruta vienintelis iš trečiafrontininkų buvo nepasidavęs totalitarizmo pagundai ir vėliau nenuėjo tarnauti sovietiniam režimui. Bet jo dar laukė tikrasis pasaulėžiūrinis nusivylimas: visą gyvenimą ieškojęs, jis neras tikro, moralaus, žmogiško socializmo, kuris gerbtų asmenybę ir leistų jai išsiskleisti visapusei egzistencijai. Tad ir savąją – maištininko ir revoliucionieriaus – veiklą galės įvertinti kaip skubėjimą į tautai pragaištingus 1940-uosius metus.

     ______________   

     (1) A .J. Greimas, Iš arti ir iš toli, p. 275, 276.

     (2) O. Šimaitės iš Cormeilles – en – Parisis laiškas darbo autorei 1968 12 19; O. Šimaitės laiškas darbo autorei 1969 08 25.

     (3) K. Boruta, Neramūs arimai, p. 76.

     (4) Ibid., p. 355.

     (5) C. Л. Франк, По ту сторону „правого“ и „левого“, in „Новый мир“, 1990, nr. 4, p. 211.

     (6) И.З. Штейнберг, Нравственный лик революции, Берлин: Изд-во „Скифы“, 1923, p. 279.

     (7) A. Camus, Les justes: Piėceen cinc\actes, Paris: Gallimard, 1967, p. 51.

     (8) Camus dramai faktinius duomenis suteikęs ir, matyt, traktuotę pasiūlęs Šteinbergas – rusų kairysis eseras, buvęs Teisingumo komisaras, vėliau bolševikų persekiotas ir gyvenęs Berlyne, buvo artimas mūsų eserams kaip dvasios vadas. Jis yra parašęs įžangą knygai „Aleksandras Vosylius. Draugui atminti“ (1931).

     (9) Ibid., p. 116, 118.

     (10) A. Vosyliaus byla, in CVA, F 378, ap. 10, b. 38, p. 47.

     (11) Mokėjimo mirti nepaneigia Vosyliaus Malonės prašymas (žr. R. Šar­maitis, Pasikėsinimas, in A. Bulota, Limuzinas Nr. 4, Vilnius: Vaga, 1977, p. 178). Manytume, prašymas buvo tik paskutinis šansas nuteistajam išdėstyti savo teisybę, nes teismo nuosprendyje visko pripainiota (neva siekęs nužudyti ir Prezidentą) – neįsigilinta, neišklausyta.

     (12) B. Balikienė, Mirties nuosprendis Lietuvos ministrui pirmininkui, in „Respublika“, 1995, kovo 28, 29, 30.

     (13) H.A. Бердяев, Истоки и смысл русского коммунизма, p. 109.

     (14) Šekspyras, Julius Cezaris, vertė A. Churginas, in Šekspyras, Raštai, Vilnius: Vaga, 1965, t. 6, p. 64.

     (15) Cit. iš B. Balikienė, op. cit.

     (16) Pavyko išsiaiškinti enciklopedijose bei žinynuose gana supainiotus Gudelio biografinius duomenis. Gimė 1906 03 29(16) Rochesteryje, NY. 1913 m. su tėvu grįžo į Lietuvą. Jo literatūriniai slapyvardžiai Lietuvos spaudoje – M. Skynimas (plg. autobiografine medžiaga grįstą romaną „Skynimai dega“), Vincas Davainis (plg. K. Borutą, kartais pasirašydavus; Vincu Dovine), L. Guoba...

     (17) K. Boruta, Neramūs arimai, p. 118.

     (18) Ibid., p. 127.

     (19) O. Šimaitės laiškas darbo autorei 1968 07 15.

     (20) Cit. iš O. Šimaitės laiško darbo autorei 1969 08 05.

     (21) K. Boruta, Vosylius, in Aleksandras Vosylius. Draugui atminti, L.S.R. maksimalistų s-ga, 1931, p. 59-60.

     (22) A. Bulotos laiškai iš Camp de Gurs O. Šimaitei 1939 06 02 – 1939 12 20, in LNB RS, F 130-1845.

     (23) K. Korsako laiškas A. Venclovai [1931 m. pradžia], in Literatūra ir kalba, t. 22, p. 259.

     (24) K. Boruta, Panait Istrati, in P. Istrati, Baragabo dagynas: Romanas, Kaunas: prošvaistė, [1932], p. 7-8.   

     Dalia Striogaitė. Avangardizmo sukūryje: naujosios literatūros studijos. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.

    

    Jaunieji Marijampolės revoliucionieriai - "Aušrinės" redakcijos nariai 1924 m. Dešinėje pirmas sėdi Kazys Boruta, viduryje stovi Martynas Gudelis.

    

     Kazys Boruta - universiteto studentas - su marijampoliškiu bendramoksliu Vyt. Viedrinaičiu kauno turguje 1925 m.

    

     Martyno Gudelio nuotrauka ir atsisveikinimas, užrašytas jaunesniajam broliui 10dienų prieš atentatą

    

     Naįprastas Martyno Gudelio kapas Čikagos lietuvių kapinėse. Jo prašymu kapas sulygintas su žeme: atsiribota nuo žmonių, nuo istorijos ir nuo amžinybės.