anarchija.lt
AKTYVIZMAS

       KOVOS STRATEGIJOS IR ŽINIASKLAIDA

       Gintautas Mažeikis
       „Reprezentacijų valdymas: performatyvios protesto formos @ Cafe de Paris, 09.25/20.00

       Į antrą Naujosios kairės organizuotą viešą diskusiją, kuri trečiadienį įvyko Cafe de Paris kavinėje, pasidalinti mintimis buvo pakviestas Šiaulių universiteto profesorius filosofas Gintautas Mažeikis. Suviliota įdomios temos, kavinėje pasirodė anarchija.lt komanda bei dar pora anarchistų.
       Diskusijos vedėjas Kasparas Pocius pasinaudodamas proga parodė tris filmo „Kultūrinis terorizmas prieš terorizuojančią kultūrą“ ištraukas (šį filmą daug kas matė ir gavo dovanų per antrąją Aktyvizmo dienų stovyklą, jo kopijos buvo dalinamos ir vakar). Susirinkusiuosius išjudino „vaizdeliai“ iš Alytaus meno bienalės. Vėliau pristatytas prelegentas G. Mažeikis teigė, kad tose ištraukose buvo atskleista visa tai, ką jis norėjo pasakyti.
       Reprezentacija – tai tam tikro veiksmo ar reiškinio nušvietimas žiniasklaidoje ir kitokiuose diskursuose. G. Mažeikis pradėjo nuo tradicinių politinių partijų kritikos, teigdamas, jog naujieji judėjimai turi tai, ko neturi, tarkime, Liberalų ir centro sąjunga – ji neorganizuoja akcijų, neišeina į viešumą, jos veikla menkai nušviečiama ir pastebima vien finansinių skandalų ar rinkimų metu. Tuo tarpu naujieji judėjimai ne tik veikia, bet ir nušviečia savo veiksmus žiniasklaidoje. Mažeikis priminė Rusijos nacionalbolševikų pavyzdį – jie, žūtbūt norėdami patekti į eterį, braunasi į įvairius didelio masto renginius ir surengia jose kokias nors akcijas, kurias nufilmuoja sutrikę žurnalistai ir parodo didelei TV auditorijai. Tačiau pastaruoju metu atsirado dar paveikesnių žiniasklaidos priemonių – internete galima sukurti dideles medijų talpyklas, kuriose sudėta muzika ir filmukai bus labai patrauklūs eiliniam žiūrovui. Dar aukštesnis reprezentacijos laipsnis – tai mokslinių darbų rašymas, visiems prieinamų teorijų kūrimas. Taip tavo idėjos virsta ideologija ir yra įamžinamos.
       Po tokio marketingo įvado buvo pateikta ir šios strategijos, susijusios su žiniasklaida, pavyzdžių. Mažeikis prisiminė Bronzinį karį Taline, Fuck Parade – Love Parade atsvarą Berlyne, vienas iš diskusijos dalyvių, vasarą studijavęs Vokietijoje, prisiminė G8 susitikimą Rostoke. Visa tai buvo atspindėta interneto svetainėje YouTube. Tokios alternatyvinės strategijos pakerta oficialiosios kapitalistinės žiniasklaidos monopolį, įgyvendina prancūzų situacionistų „detournement“ – oficialios tiesos iškraipymo idėją.
       Kadangi poveikis oficialiajai žiniasklaidai, glaudus bendradarbiavimas su valstybinėmis institucijomis ir bandymas „keisti sistemą iš vidaus“ yra iš esmės marksistinė – socialdemokratinė – socialistinė strategija, o Naujoji kairė yra būtent tokios pakraipos judėjimas, šioms problemoms buvo skirta didžioji G. Mažeikio pasisakymo dalis. Bet, kalbėdamas apie tvirtą judėjimo reprezentuojamą ideologiją, prelegentas pabrėžė, jog suformavus tvirtą ideologiją ir ją pilnutinai atspindėjus žiniasklaidoje, tos ideologijos formuotojai turi rinktis kitas protesto formas. „Turi būti kvailas, kad visą gyvenimą būtum prisirišęs prie vienintelės savo ar kieno nors kito parašytos knygos ar suformuluotos dogmos“ – savo pranešimą baigė profesorius.
       Po pranešimo užvirė karštos diskusijos, jose buvo kalbama ne tik apie reprezentacijas, bet ir apskritai apie Naujosios kairės ir kitas taktikas. Naujoji kairė buvo švelniai kaltinama už tai, kad savinasi liberalizmo žargono fantomus, tokius kaip „gerovės valstybė“, judėjimas bandė atsišaudyti. Vėliau Gintautas Mažeikis pareiškė, kad jam labiau imponuoja antiglobalistų (o juk tai irgi kapitalistų išrastas žodis – pamėklė) taktika: formuoti judėjimą, kuriame nėra jokių tapatybių, jokių atskaitos taškų – KURIAME NĖRA KALTŲ). Šie judėjimai kelia ne politikos kaip kritikos, bet politikos kaip alternatyvos klausimą, leisdami rinktis ne iš dviejų galimybių – „už“ ir „prieš“, o iš trijų ir daugiau alternatyvų. Judėjimų keliamos problemos ir atliekami veiksmai turi būti konkretūs, nes abstrakčios formuluotės – tai jau valstybės, kapitalizmo, hierarchijos prerogatyva.
       Tai, kas buvo pasakyta, verčia daryti tam tikras išvadas. Pirma, prelegentas laiko situacionistų – anarchistų strategijas „teisingesnėmis“ už Naujosios kairės strategijas, paremtas nuolatinėmis tvirtos tapatybės paieškomis. Antra, būtina kurti alternatyvią žiniasklaidą, savo konkrečiais veiksmais keliančią valdančiosioms klasėms nesuprantamą ir todėl šiurpų šurmulį „apačioje“. Tai – mūsų judėjimo aktyvistų uždavinys, todėl rugsėjo 29-osios susitikimas dėl lietuviškos Indymedia sukūrimo ir leidybinių projektų yra labai svarbus žingsnis mūsų kovoje.

       2007.09.26

       www.anarchija.lt

Į viršų