anarchija.lt – aktyvizmas

TEORINIAI PASVARSTYMAI IR PRAKTINIAI PATARIMAI
ANARCHISTINIAMS AUTONOMINIAMS KOLEKTYVAMS

ReDistro / Euroshop / Freeshop
D. I. O. (Pasidarykime patys)

       Naudojant sąvoką „revoliucija“ galima galvoti apie tai, kas įvyksta vieną kartą – apie sukilimą, kuris tęsiasi dieną, savaitę, mėnesį. Bet istorija parodė, kad tie vieną naktį trunkantys maištai naudingi tik tokiu atveju, jei tavo tikslas yra perimti valdžios kėdę, ir tu galėsi išsilaikyti valdžioje tol, kol kažkas kitas užims tavo kėdę.
       Jei trokštama ilgalaikių rezultatų, revoliucija negali įvykti iškart, tai greičiau turi būti socialumo atgijimo, mokymosi procesas – mes mokomės iš praktikos, bandydami gyventi tokį gyvenimą, kuris bus arba galbūt bus galutinis mūsų kovų rezultatas. Kaip sakoma viename vengrų filme „Agitatoriai“, pusė mūsų gyvenimo yra ateitis, o pusė to, ką žinome ir sakome, yra pagrįsta tikėjimu.
       Tai reiškia, jog negana užsiimti vien tik teorine veikla ir tebesilaikyti įprastinio gyvenimo stiliaus, galbūt keičiant tik tai, ką lengva pakeisti. Pavyzdžiui, nevalgant mėsos, turint institucinių (ne asmeninių) su zapatistų grupe, gaminančia kavą arba nepelno kompanija, gaminančia biologinius skalbimo miltelius – taigi, perkant ir parduodant jų produktus už pinigus Lyg būtume susvetimėjusių individų subkultūra.
       Vietoj to, arba bent jau šalia to, mes turime plėtoti idėjas ir praktikas, tiesiogiai susijusias su mūsų kasdienybe. Būtina kurti kitokius gamybos, vartojimo, perskirstymo ir bendravimo būdus ir jais pakeisti dabartinį mechanizmą. Reikalingas realus solidarumas, asmeniniai kontaktai, tiesioginiai, o ne instituciniai santykiai ir t.t.
       Čia trumpai išdėstysiu savo idėjas, kaip pradėti kurti naują ekonomiką ir ja pagrįstą kasdienį gyvenimą.

Į viršų

ReDistro / Euroshop / Freeshop

       ReDistro yra vieta, kur žmonės gali atnešti tai, ko jiems nereikia, ir pasiimti tai, ko jiems reikia. Tokia sistema panaikina ne tik pinigų kaip tarpininko vaidmenį, bet taip pat ir mainomąją vertę.
       Daug pavyzdžių Europoje (ir ne tik) įrodo, kad ši idėja veikia labai gerai, nes kapitalistai ir vartotojų visuomenė atsikrato daugelio atliekų. Lieka daug įvairių prekių – maisto, baldų, drabužių, krepšių, elektrinių ir skaitmeninių mechanizmų, muzikinės aparatūros, virtuvinių reikmenų, kompiuterių ir kitko, netgi nekilnojamo turto – namų ir žemės. Žmonės perka visa tai už pinigus, įsigyja daugiau maisto, nei jiems reikia, keičia senesnes mašinas ir senamadiškus rūbus į naujesnius, taigi, dėl senesnių daiktų problemų nekyla.
       Kita vertus, tie, kurie nenori „vartoti per daug“, vis dar gėdijasi prašyti atliekų arba tiesiog kur nors radus jas paliktas pasiimti. Iš karto mintyse kyla asociacijos su žemiausių klasių žmonėmis, besirausiančiais konteineriuose, rūkančiais nuorūkas ir renkančiais metalo laužą, kai reikia prasimanyti pinigų. Todėl tie, kurie (dar) nėra benamiai ir nenori atrodyti deklasuoti, neieško alternatyvų klasikiniam vartojimui. Mums reikia atgauti vartojimo iš naujo „orumą“ ir padaryti pirkimą iš antrų rankų populiaresniu arba bent jau ne tokiu gėdingu dalyku.
       Bet kokia čia revoliucija, jei viskas priklauso nuo kapitalizmo atliekų?
       Įsivaizduokite, kad staiga atsiduriate tokioje situacijoje, kai nebėra mainomosios vertės – galite gauti tai, ko jums reikia, kurti, ką norite, ir kažkaip visa tai veikia. Bet prieš tai jums ištisus metus ar net dešimtmečius, visą gyvenimą, kalė į galvą, kad nieko nedovanotumėte vien dėl to, kad to reikia kam nors kitam ir nesiteirauti nieko vien dėl to, kad to reikia jums, o net jei taip padarysite, už tas dovanas turi būti atsilyginta.
       Net vienam žmogui sunku greitai pasikeisti, kaipgi tuomet visa visuomenė galėtų virsti bendruomene (arba horizontaliu bendruomenių tinklu)? Gali įsijungti į tokį gyvenimą tik tada, kai pats jau esi pamatęs, ką gali laimėti atiduodamas bendram vartojimui savo turtą, įgūdžius ir laiką, net neparodydamas, kad tai padarei.
       Remdamasis tokia asmenine patirtimi, kuri nėra individuali, bet bendra, gali ir toliau dalintis su kitais, taip siekdamas kapitalizmo išnykimo, kai nebebus tiek atliekų.
       Kad būtų dar gražiau – ir jūs tai galite išties pamėgti – geriau yra turėti ne tik spintą padėvėtų rūbų ir lentynėlę knygų iš antrų rankų, bet taip pat ir skelbimų lentą, kur galite parašyti, kokios pagalbos ir paramos jums reikia, kokių įgūdžių, žinių ar įrankių turite, prie kokių iniciatyvų galite prisidėti.

Praktiniai patarimai

1. Norint įkurti ReDistro nereikia didelių pastangų

ReDistro tau nereikia sukinėtis visą laiką ir kreipti dėmesį į kiekvieną „klientą“, nes iš ten neįmanoma vogtiJ Žinoma, turi pašnekėti su jais, bet ne kaip su klientais (su kuriais būsite labai malonus, siūlysite užeiti darkart, bla bla bla), o kaip su partneriais, kaip su žmonėmis, kurie dar nelabai supranta, kas slepiasi po paviršium, kokia ideologija slypi už (arba yra šalia) praktikos. Jums reikia tam tikros erdvės, kaip įmanoma didesnės, ir galite pasitvarkyti ten kartą per savaitę ar dvi. Ir jūs turite tai kažkaip pareklamuoti (arba pareklamuoti iškreiptai – subvertise).

2. Pareklamuoti (arba pareklamuoti iškreiptai) yra labai lengva

Galite daryti trafaretus, lipdukus ir ypač antspaudus, juos kiekvienas gali prisiklijuoti ant savo rūbų ar juos išsipaišyti. Taip jie taps vaikščiojančia reklama (tokia pačia, kaip sumuštinių žmogus, tik negaus atlyginimo, taigi, prieš juos nebus vartojama ekonominė prievarta). Žmonės klaus jų, kokia čia etiketė, sakys, kad nieko apie ją negirdėjo, taigi bus galima jiems asmeniškai paaiškinti, dėl ko reikia panaikinti mainų vertę. Ir taip žinia išplis tarpasmeniniais tinklais (per pažįstamus).

Į viršų

D. I. O. (Pasidarykime patys)

       Jūs turbūt jau žinote sąvoką „pasidaryk pats“ – DIY. Ar tai neskamba panašiai į „Eik šalin, palik mane ramybėje, gali pasidaryti pats“.
       Bet kai jūs sakote „pasidarykime patys“, turite omenyje tą patį, ką ir sakydami „pasidaryk pats“, bet tuo pačiu metu tu įtrauki tuos, su kuriais kalbi, į bendrą veiksmą, pakvieti juos eiti kartu su savimi, o ne po velnių.
       Kita sąvokos DIY problema yra galimybė ją vartoti tik kalbant apie išorinę realybę, o ne apie save (tiek vienaskaitoje, tiek daugiskaitoje). Trečia problema – negali žinoti, ar DIY yra individas, ar kolektyvas. Jei renkiesi individualią autonomiją, galima rinktis sąvoką DIM (pasidarysiu pats), bet man ši sąvoka tokia paradoksali, kad negaliu apie ją rimtai galvoti nė sekundės.
       D. I. O. gali būti vardas – skėtis bendriems tiesioginiams veiksmams, bendriems, nes yra bendras veikėjas, bendra motyvacija – atsisakymas priklausyti institucijoms, kompanijoms ir valstybėms, neatsisakant asmeninių kontaktų su žmonėmis, kuriuos pažįsti, gali paliesti, apkabinti, pasitikėti. Mūsų tikslas – žmonių nepriklausymas susvetimėjusiems įvaizdžiams, bendruomeninė pagalba ir realus solidarumas – ir jokios mainomosios vertės.

www.indymedia.org
išvertėme mes

Į viršų