anarchija.lt
MENAS

       Eduard Limonov

       TAI AŠ, EDIČKA

       Pirmas skyrius

       „WINSLOW“ VIEŠBUTIS IR JO GYVENTOJAI

       Tarp pirmos ir trijų valandų dienos keliaudami Medisono aveniu, ten, kur ją kerta 55-oji gatvė, nepatingėkit, pakelkite galvą ir pažvelkite į viršų – į neplautus juodo „Winslow“ viešbučio langus. Ten, paskutiniame, šešioliktame aukšte, viduriniame, viename iš trijų viešbučio balkonų, pusnuogis sėdžiu aš. Paprastai valgau kopūstienę deginamas saulės, o tai man labai patinka. Rūgšti kopūstienė – mano įprastas maistas, valgau ją puodą po puodo, diena iš dienos ir, be kopūstienės, beveik nieko nevalgau. Šaukštas, kuriuo ją valgau, – medinis ir atsivežtas iš Rusijos. Jis išdabintas auksinėmis, raudonomis ir juodomis spalvomis.
       Aplinkiniai biurai savo dūminėmis stiklinėmis sienomis – tūkstančiai klerkų, sekretorių ir vadybininkų akių spokso į mane. Pusnuogis, o kartais ir visiškai nuogas žmogus, valgantis iš puodo kopūstienę. Jie, beje, nežino, kad tai kopūstienė. Mato, jog kartą per dvi dienas žmogus didžiuliame puode čia pat balkone ant elektrinės viryklės gamina kažką barbarišką, skleidžiantį dūmus. Kadaise dar rydavau ir vištas, bet vėliau lioviausi. Kopūstienė turi penkis privalumus: 1. Labai pigi, už du–tris dolerius išeina puodas, o puodo pakanka dviem dienoms! 2. Be šaldytuvo nerūgsta net ir didžiausiame karštyje. 3. Pagaminama greitai – vos per pusantros valandos. 4. Galima ir reikia ją ėsti šaltą. 5. Vasarą nėra geresnio maisto, nes yra rūgšti.
       Aš springdamas ryju nuogas balkone. Nesidroviu tų nepažįstamų žmonių ir jų akių biuruose. Kartais pasikabinu ant vinies, įkaltos į lango rėmą, žalią baterinį radijo imtuvėlį, kurį man padovanojo Alioša Slavkovas – poetas, besirengiantis tapti jėzuitu. Valgymą pasmaginu muzika. Mėgstu ispanų stotį. Nesu drovus. Dažnai savo neerdviame kambariūkštyje valkiojuosi pliku užpakaliu ir blyškiu viso likusio kūno fone pimpalu, ir man nusispjaut, mato jie mane ar ne: klerkai, sekretorės ir vadybininkai. Ko gero, norėčiau, kad matytų. Jie tikriausiai prie manęs jau įprato ir galbūt nuobodžiauja tuomet, kada neišlendu į savo balkoną. Manau, jie mane vadina „šitas crazy priešais“.
       Mano kambariūkštis yra 4 žingsnių ilgio ir 3 pločio. Ant sienų, slėpdami dėmes, likusias nuo ankstesnių gyventojų, kabo: didelis Mao Dzedungo portretas – visų pas mane užeinančių žmonių pasibaisėjimo objektas; Patricijos Hearst portretas; mano fotografija ikonų ir plytų sienos fone, o aš su storu tomu – galbūt žodynu ar biblija – rankose ir su švarku iš 114 skiautelių, kurį pasisiuvau pats – Limonovas, monstras iš praeities; Andre Bretono, siurrealizmo mokyklos įkūrėjo, portretas, kurį vežiojuosi jau daugelį metų ir kurio, Andre Bretono, paprastai nė vienas iš ateinančių pas mane nežino; šūkis, reikalaujantis ginti pilietines pederastų teises; dar kažkokie šūkiai, tarp jų ir plakatas, kviečiantis balsuoti už Darbo partijos kandidatus; mano draugo dailininko Chačaturiano paveikslai; daugybė smulkių popiergalių. Lovos galvūgaly plakatas – „Už Jūsų ir Mūsų laisvę“, užsilikęs po demonstracijos prie „New York Times“ pastato. Dekoratyvų sienų apipavidalinimą papildo dvi knygų lentynos. Daugiausia – poezija.
       Manau, jums jau aišku, koks aš tipas, nors ir pamiršau prisistatyti. Ėmiau blaškytis, bet nepranešiau jums, kas aš toks, pamiršau, užsikalbėjau, apsidžiaugiau galimybe pagaliau užversti jus savo balsu, o kam jis priklauso – nepranešiau. Atleiskite, kaltas, tuojau viską ištaisysime.
       Aš gaunu velferį¹. Gyvenu jūsų išlaikomas, jūs mokate mokesčius, o aš ni chuja nedarau, du kartus per mėnesį einu į erdvų ir švarų biurą Brodvėjaus 1515, ir gaunu savo čekius. Manau, esu šunsnukis, visuomenės atmata, neturiu nei gėdos, nei sąžinės, todėl ji manęs ir nekankina, neketinu ieškotis darbo, noriu gauti jūsų pinigus iki gyvos galvos. O mano vardas Edička. Manykite, kad jūs dar lengvai atsipirkot, ponai. Anksti rytą jūs keliatės iš savo šiltų patalų ir kas automobiliais, kas metro ir autobusais skubate į tarnybą. Aš nekenčiu tarnybos, ėdu savo kopūstienę, geriu, kartais prisigeriu iki sąmonės netekimo, ieškau nuotykių tamsiuose kvartaluose, turiu žvilgantį ir brangų baltą kostiumą, tobulą nervų sistemą, kino teatruose krūpčioju nuo jūsų duslaus juoko ir raukau nosį.
       Aš jums nepatinku? Jūs nenorite mokėti? Tai dar labai mažai – 278 doleriai per mėnesį. Nenorite mokėti. O kokio bybio jūs mane iškvietėt, išviliojot čionai iš Rusijos kartu su minia žydų? Reikškite pretenzijas savo propagandai, ji per daug stipri. Tai ji, o ne aš, tuština jūsų kišenes.
       Kas aš ten buvau? Koks skirtumas, kas nuo to pasikeis. Aš, kaip visada, nekenčiu praeities vardan dabarties. Na, buvau poetas, poetas aš buvau, jeigu jau norite žinoti kas, buvau neoficialus poetas, pogrindinis, buvo ir pražuvo, o dabar esu vienas jūsiškių, šunsnukis, tas, kurį jūs maitinate kopūstiene, kurį girdote pigiu ir niekam tikusiu Kalifornijos vynu – už 3,59 galoninis butelis, o aš vis vien jus niekinu. Ne visus, bet daugelį. Už tai, kad gyvenate nuobodžiai, pardavėt save į vergiją tarnybai, už jūsų vulgarias languotas kelnes, už tai, kad darote pinigus ir niekada nematėt šviesos. Šūdai!
       Aš truputį pasikarščiavau, kiek nesusivaldžiau, atleiskit. Bet objektyvumas man nebūdingas, be to, šiandien chujovas oras, dulkia lietutis, Niujorke pilka ir nuobodu – tuščios vykendo² dienos, neturiu kur eiti, galbūt todėl aš ir nušokau nuo savo įprastos nuotaikos ir ėmiau jus per daug pravardžiuoti. Atsiprašau. Kol kas gyvenkit ir melskit Dievą, kad aš kuo ilgiau neišmokčiau taisyklingos anglų kalbos.
       „Winslow“ viešbutis – tai niūrus juodas šešiolikaaukštis statinys, tikriausiai juodžiausias Medisono aveniu. Užrašas iš viršaus į apačią per visą fasadą skelbia „WINSL W“ – iškrito raidė „O“. Kada? Galbūt prieš 50 metų. Viešbutyje apsigyvenau atsitiktinai, kovo mėnesį, po savo tragedijos: mane paliko mano žmona Jelena. Iškankintą blaškymosi po Niujorką nuvaikščiotomis ir iki kraujo nutrintomis kojomis, nakvojantį kaskart kitoje vietoje, kartais lauke, mane priglaudė buvęs disidentas ir buvęs Maskvos hipodromo arklininkas, pirmasis velferio premijos stipendininkas (jis didžiuojasi, kad yra pirmas rusas, gavęs velferį) – storas, nevalyvas ir pūkščiantis Alioška Šnejerzonas, „Gelbėtojas“. Už rankos nuvestas į velferio centrą 31-oje gatvėje, tą pačią dieną skubiai gavau pašalpą, kuri nors ir nuleido mane į gyvenimo dugną, padarė beteisį ir niekinamą, tačiau aš pisau jūsų teises, už tai man nereikia manytis duonai ir kambariūkščiui, ir aš galiu ramiai rašyti savo eilėraščius, kurie nei čia, jūsų Amerikoje, nei ten, SSRS, na chuj nereikalingi.
       Tad kaip vis dėlto aš atsidūriau „Winslow“?
       Šnejerzono draugas, Edikas Brutas, gyveno „Winslow“, ten pat, per trejetą durų nuo jo, apsigyvenau ir aš. Visą šešioliktą aukštą sudaro narveliai, kaip, beje, ir kitus aukštus. Kai, prisistatydamas miniu savo gyvenamąją vietą, į mane žvelgia pagarbiai. Mažai kas žino, kad tokioje vietoje dar išliko senas purvinas viešbutėlis, kuriame gyvena neturtingi seniai ir senės bei vieniši Rusijos žydai, kur vargu ar bent pusėje kambarių yra dušas ir tualetas.
       Nelaimės ir nesėkmės slaptai plevena virš mūsų viešbučio. Per tą laiką, kol gyvenu viešbutyje, dvi pagyvenusios moterys iššoko pro langą, viena jų – prancūzė, kaip man sakė, dar išsaugojusi grožio pėdsakus veide, vis sielvartingai vaikščiodavo koridoriumi – ji iššoko iš savo keturiolikto aukšto į kiemą, į šulinį. Be tų dviejų aukų, visai neseniai Dievas priglaudė šeimininkę, tiksliau, šeimininko, didžiulio drambliakūnio žydo su tiubeteika, su kuriuo susipažinau per party³ pas mano draugę amerikietę Rozaną, motiną. Šeimininko motina, kaip ir visos senos moterys, mėgo viešbutyje šeimininkauti, nors mūsų purvinos įstaigos šeimininkui Niujorke priklauso dar 45 namai. Kodėl ji mėgo murksoti čia kiaurą dieną ir nurodinėti viešbučio darbuotojams, ką jiems daryti, nežinau. Galbūt ji buvo sadistė. Neseniai ji dingo. Vakarop lifto šachtoje rado jos sumaitotą ir subjaurotą lavoną. Velnias gyvena šalia mūsų. Prisižiūrėjęs filmų apie egzorcistus, imu galvoti, kad tai Velnias. Iš mano lango matyti viešbutis „The St. Regis Sheraton“. Aš su pavydu mąstau apie tą viešbutį. Ir be pagrindo svajoju persikelti į jį, jeigu praturtėčiau.
       Su mumis, žmonėmis iš Rusijos, viešbutyje elgiasi taip, kaip kadaise elgdavosi su juodžiais iki vergijos panaikinimo. Patalynę mums keičia kur kas rečiau nei amerikiečiams, kilimo mūsų aukšte nevalė nė karto per tą laiką, kol čia gyvenu, jis siaubingai purvinas ir dulkėtas, kartais senas grafomanas amerikietis iš kambario priešais, tas, kuris vis barškina mašinėle, išeina su trumpikėmis, ima šluotą ir vietoj mankštos žvaliai iššluoja kilimą. Vis ketinu jam pasakyti, kad to nedarytų, kadangi tik sukelia dulkes, o kilimas vis tiek lieka purvinas, bet nenoriu atimti iš jo mankštos. Kai kartais prisigeriu, jis, tas amerikietis, man atrodo esąs FTB agentas, įpareigotas mane sekti.
       Paklodes ir rankšluosčius mums skiria pačius seniausius, savo tualetą plaunu pats. Žodžiu, mes žemiausios rūšies žmonės.
       Man regis, viešbučio personalas mus laiko niekam tikusiais veltėdžiais, atvykusiais apvalgyti Amerikos – dorų dirbančiųjų, apsikirpusių pusiau boksu, šalies. Tai man pažįstama. SSRS irgi visi pyzdelino apie dykaduonius, apie tai, kad reikia būti naudingiems visuomenei. Rusijoje pyzdelino tie, kurie dirbo mažiausiai. Aš jau dešimt metų rašytojas. Aš nekaltas, kad abiem valstybėms nereikalingas mano darbas. Dirbu savo darbą – kur mano pinigai? Abi valstybės pyzdelina, kad jų santvarka teisinga, tačiau kur mano pinigai?
       Viešbučio vadybininkė, tamsi akiniuota dama rusiškai lenkiška pavarde misis Rogoff, kadaise mane priėmusi į viešbutį Edikui Brutui protegavus, dabar negali manęs pakęsti. Na chuja reikėjo tokios protekcijos, jei viešbutyje pilna tuščių kambarių ir nežinia, kas gali gyventi tokiuose narvuose. Prikibti prie manęs sunkoka, bet jai labai norisi. Kartais misis randa priekabių. Pirmaisiais mėnesiais už kambarį mokėdavau du kartus per mėnesį, o po kurio laiko ji staiga pareikalavo, kad mokėčiau už mėnesį į priekį. Formaliai ji buvo teisi, bet man buvo kur kas patogiau mokėti du kartus per mėnesį, tomis dienomis, kai gaudavau savo velferį. Taip jai ir pasakiau. „O pirkti baltus kostiumus ir gerti šampaną gali, tam turi pinigų?“ – pasakė ji.
       Vis galvojau, kokį šampaną, kas per šampaną ji turi omeny. Kartais gerdavau Kalifornijos šampaną, dažniausiai tai dariau kartu su Kirilu, savo bičiuliu – jaunu vaikinu iš Leningrado, bet iš kur ji tai galėjo žinoti? Šampaną paprastai gerdavome Centriniame parke. Tik po kurio laiko prisiminiau, kad, rengdamasis į savo seno bičiulio dailininko Chačaturiano gimtadienį, – tai tas, kurio paveikslai kabo mano skylėje, – iš tikrųjų nusipirkau Sovietinio šampano butelį už dešimt dolerių ir padėjau jį į šaldytuvą, kad vakare pasiimčiau jį į iškilmes. Akivaizdu, kad misis Rogoff pati kiekvieną dieną tikrindavo mano šaldytuvą arba jos paliepimu tai darė kambarinė, tvarkanti (netvarkanti) mano kambarį. „Jūs gaunate velferį, – tąkart pasakė misis Rogoff. – Vargšė Amerika!“ – patetiškai šūktelėjo. „Tai aš vargšas, o ne Amerika“, – atsakiau.
       Kodėl ji manęs nekenčia, paaiškėjo vėliau. Priimdama mane į viešbutį, ji manė, kad esu žydas. Paskui, sočiai atsižiūrėjusi į mano mėlyną apsilaupiusį kryželį, mano vienintelį turtą ir papuošalą, ji suprato, kad aš ne žydas. Kažkoks Maratas Bagrovas, buvęs Maskvos televizijos darbuotojas, tuomet gyvenęs „Winslow“, pasakė, kad misis Rogoff skundėsi jam Ediku Brutu, apgavusiu ją ir atvedusiu rusą. Taip, ponai, savo kailiu patyriau, kas yra diskriminacija. Juokauju – žydai mūsų viešbutyje gyvena ne geriau už mane. Aš manau, kad kur kas labiau, jog esu ne žydas, misis Rogoff nepatinka, kad neatrodau nelaimingas. Iš manęs reikėjo tik vieno – atrodyti nelaimingam, žinoti savo vietą, o ne vaikštinėti tai vienu, tai kitu kostiumu stebint suglumusiems žiūrovams. Manau, ji su dideliu malonumu žvelgtų į mane, jeigu būčiau purvinas, susikūprinęs ir senas. Tai ramina. O čia velferistas nėrinuotais marškiniais ir baltomis liemenėmis. Vasarą, beje, dėvėdavau baltas kelnes, medines basutes ant platformų ir trumpus aptemtus marškinius – kuo mažiau drabužių. Misis Rogoff erzino net ir tai. Kartą sutikusi mane lifte, įtartinai žvelgdama į mano sandalus ir įdegusias basas kojas, ji man pasakė:
       – You like hippie. – Paskui šaltai pridūrė: – Russian hippie.⁴
       – Ne, – tariau.
       – Taip, taip, – įtikinamai pasakė ji.
       Kiti viešbučio darbuotojai su manimi elgiasi įvairiai. Gerus santykius palaikau tik su japonu, arba galbūt jis kinas, aš nelabai atskiriu, bet jis visada man šypsosi. Dar sveikinuosi su indu, dėvinčiu tiurbaną, jis taip pat malonus mano akiai. Visi likusieji visaip man nusikalto, todėl su jais kalbuosi tik mokėdamas pinigus arba prašydamas perduoti man laišką ar žinutę telefonu.
       Taip aš gyvenu. Dienos veja dienas, priešais viešbutį Medisone jau beveik visiškai nugriovė visą namų bloką ir rengiasi statyti amerikietišką dangoraižį. Kai kurie žydai arba pusiau žydai, arba apsimetantys žydais jau išsikėlė iš viešbučio, jų vietą užėmė kiti. Jie susibūrę, kaip ir juodžiai savo Harleme, į komuną, vakarais išgriūna į gatvę ir sėdi langų nišose prie viešbučio, kai kurie sriūbčioja gėrimus iš pakelių, kalbasi apie gyvenimą. Jeigu šalta, jie susirenka hole, užima visus suolus, ir tuomet ten sklinda triukšmas ir kalbos. Viešbučio administracija kovoja su komunaliniais išeivių iš SSRS įpročiais, su jų čigoniškais pomėgiais, bet nesėkmingai. Ir nors akivaizdu, kad tokie kaimiški pasisėdėjimai baugina galimas viešbučio aukas, kurios štai imtų ir užklystų čia, dabar, atrodo, administracija numojo į besibūriuojančius ranka, – ką jiems padarysi.
       Su jais turiu nedaug bendra. Niekada nestabteliu ir apsiriboju žodžiais „Labas vakaras!“ arba „Sveiki visi!“. Tai nereiškia, jog man jie nepatinka. Bet per savo klajoklišką gyvenimą mačiau tiek daug įvairiausių rusų ir Rusijos žydų, o tai, mano požiūriu, tas pat, kad jie man neįdomūs. Kartais žydų „rusiškumas“ reiškiasi kur kas ryškiau nei tikrų rusų.
       Čia derėtų papasakoti apie Semioną. Jis buvo žilas žydukas, kurį mudu su buvusia žmona Jelena sutikome Vienoje. Tas Semionas pasiūlė Jelenai darbą. Ji turėjo dirbti naktimis Semionui priklausančiame naktiniame bare „Trojka“, įsikūrusiame šalia Šventojo Stepono katedros ir bordelio; ji turėjo aprūpinti turtingus naktinėtojus alkoholiu bei ikrais. Buvo pažadėtas toks aukštas atlyginimas, kad iškart pamaniau: „Semionui reikia ne barmenės Jelenos – jis taiko aukščiau: aiškiai siekia su ja permiegoti“. Beje, aš neįsižeidžiau, tuomet pasitikėjau savo žmona, o ji vis dar mylėjo mane, ir buvau visiškai ramus.
       Aš, žinoma, neleidau Jelenai dirbti naktimis, aš apskritai nenorėjau, kad ji dirbtų, bet, susipažinę su Semionu, mes nusprendėme jį esant malonų tipą ir keletą kartų susitikome su juo „Trojkoje“, o po to restorane, kurį jis nusipirko kaip dalininkas su dar dviem verteivom.
       Semionas buvo iš Maskvos, vėliau gyveno Izraelyje, jis mokėjo kalti pinigus, sugebėjo ir iš SSRS išsivežti pinigų, jis klestėjo. Ir tik paskutinį mūsų vakarą Vienoje, kurį praleidom jo restorane, jis iš tikrųjų atsivėrė, kai prisigėrė ir įkaušęs prabilo:
       – Čia turėjau daug moterų, bet nė viena manęs nedomino. Jos šaltos, jos siaubingos, aš jų bijau, visu kuo jos atstumiančios. Aš jų bijau, dievaži.
       Paskui Semionas prakalbo apie ruses, apie Maskvą. Man tuomet buvo keista jo klausytis. Po to prisiklausiau nostalgiškų monologų Italijoje ir Amerikoje, pašnekovai buvo nevykėliai emigrantai, neturintys darbo, nežinantys, kur eiti ir nuo ko pradėti. Semionas žinojo, tai įrodė jo brangus restoranas, kuriame sėdėjom. Jis padovanojo Jelenai rožių. Jas juokingai ir jaudinamai nešiojo moteris su skarele; tai buvo mažytė ir sentimentali Europa, o ne didžiulė metalinė Amerika – ten vaikščiojo moterys ir nešiojo rožes. Mes gėrėme degtinę, Semionas užsakė orkestro „Poliuško-pole“⁵, ir aš pamačiau, kad jis verkia ir jo ašaros krenta į stiklą degtinės. „Mes juokėmės iš žodžio Tėvynė, – pasakė Semionas, – ir štai aš sėdžiu, ir groja šią dainą, ir man skaudą sielą, koks, po velnių, aš žydas – aš rusas“.
       Paskui savo mėlynu galingu automobiliu jis vežė mus virš Vienos, kur buvo kažkokios pasilinksminimo įstaigos, mes išlipdavome ir iš viršaus žiūrėjome į miestą. Jis labai greitai važinėjo ir daug gėrė. Jau Amerikoje sužinojau, kad jis sudaužė automobilį. Užsimušė.
       Tai, žinoma, privati istorija, ponai, ir papasakojau ją vien todėl, kad išeivių iš Rusijos neskirstau į rusus ir žydus. Visi mes rusai. Įpročiai, visa naikinantys mano tautos įpročiai įaugo į juos ir galbūt sunaikino. Na, bent jau iš savo liūdnos patirties žinau, kad rusų įpročiai neatneša laimės.
       Taigi aš nestabteliu su jais prie viešbučio, o einu į savo kambarį. Apie ką su jais kalbėti – apie jų nelaimes, apie tai, kad jie pavargsta dirbdami taksistais ar dar kuo nors. Neseniai, švystelėjęs jiems „Sveiki visi!“, ėjau pro juos į Niujorką. Kažkoks naujas vaikinas, iš pažiūros Gruzijos žydas arba veikiausiai natūralus gruzinas, apsimetęs žydu, kad galėtų išvykti, šūktelėjo man įkandin: „O tu ką, irgi rusas?“
       – Aš jau pamiršau, kas iš tiesų esu, – atsakiau nesustodamas.
       Grįždamas po poros valandų, aš vėlgi ėjau pro juos, šįsyk iš Niujorko. Tas pats tamsaus gymio ūsočius, išvydęs mane, įsižeidęs paklausė: „Gal praturtėjai ar ką, kad nenori stabtelti, pasikalbėt“. Tai mane pralinksmino, aš nusijuokiau, bet vis dėlto nesustojau, nesuteikdamas dingsties susipažinti. Aš ir taip pažįstu per daug rusų. Kada pats gyveni chujovai, nelabai norisi turėti nelaimingų draugų ir pažįstamų. O beveik visi rusai paženklinti nelaimės antspaudu.
       Visoje jų laikysenoje atsispindi tam tikras slogus ilgesys, padedantis atpažinti juos net iš nugaros. Beveik nebendraudamas su jais, visada atpažįstu juos lifte. Slogi nuotaika – jų pagrindinis bruožas. Tarp pirmo ir šešiolikto aukšto jie suspėja užkalbinti jus, sužinoti, ar Amerikos dviejų šimtų metų jubiliejaus proga visi nauji emigrantai gaus pilietybę, galbūt siekdami šio tikslo paprašys sukurti peticiją prezidentui. Na chuj jiems pilietybė – patys nežino.
       Arba pokalbis gali pakrypti visiškai priešinga kryptimi:
       – Girdėjai, spalį vėl įleis?
       – Kur įleis? – klausiu.
       – Na kaip kur, į Rusiją. Pilotas su naikintuvu paspruko iš Rusijos, dabar mus įleis atgal, kad išlaikytų pusiausvyrą, supranti? Vienas pabėgo, o dviem tūkstančiams leis sugrįžti. Du tūkstančiai nori sugrįžti. O pusė prašymų prasideda žmonių pageidavimu tiesiai iš lėktuvo siųsti juos į lagerį, nes nori atsėdėti už savo nusikaltimą, už tai, kad jie paliko Tėvynę. O tu nesirengi atgal? Tave dar ir kaip priims, girdėjau, tave vėl „Pravdoje“ ir „Izvestijose“ spausdino?
       – Senokai tai buvo, dar birželį, – sakau. – Gabalą iš Londono „Times“ išvertė, ir tą iškraipė. Ne, aš nesirengiu, man ten nie chuj veikti. Be to, gėda grįžti. Užjuoks. Aš nevažiuosiu, niekad atgal negrįžtu.
       – Tu dar jaunas, – sako jis. – Pamėgink, galbūt prasimuši. O aš važiuosiu, – tyliai tęsia. – Supranti, man užvirė ambicijos, per daug gerai apie save pagalvojau, o štai atvykęs pamačiau, kad nieko nesugebu. Noriu ramybės. Kur nors į Tulos sritį, namukas, žuvelių pažvejot, šautuvėlis, mokytoju kaimo mokykloje įsitaisyti. Čia pragaras, – kalba jis. – Niujorkas – bepročių miestas. Važiuosiu, pakankamai čia pasitryniau. Jokios laisvės čia jie ni chuja neturi, pamėgink darbe ką nors drąsiai pasakyti. Be triukšmo išlėksi, tylutėliai.
       Jis dirbo, daugiausia plovė indus. Gauna unemploymentą⁶, 47 dolerius per savaitę. Gyvena Veste, aštuoniasdešimtosiose gatvėse, viešbutyje jis aplankė bičiulį.
       – Ar žaidi šachmatais? – klausia manęs atsisveikindamas.
       – Nekenčiu, – atsakau.
       – O degtinę geri?
       – Degtinę geriu, – sakau, – nors dabar retokai.
       – Čia nesigeria, – skundžiasi. – Būdavo, įkali 700 gramų su užkandėle, leki kaip ant sparnų per Leningradą, linksma ir gera. O čia išgėręs tik apsineši, dar blogiau. Užeik, – sako jis, – barščiais pavaišinsiu.
       Skirtingai nei aš, barščiams jis naudoja kažkokius ypatingus burokėlius. Visi jie skundžiasi, kad čia nesigeria. Geriasi, bet ne taip, alkoholis gniuždo – ko gero, greit mesiu gerti.
       Kadaise, dirbdamas Niujorko laikraštyje „Russkoje delo“, domėjausi emigrantų problemomis. Po straipsnio „Nusivylimas“ iš laikraščio mane pašalino, vardan šventos ramybės. Tada man jau ne emigrantų problemos rūpėjo. Griuvo šeima, kankinamai merdėjo meilė, kurią laikiau Didžiąja, o pats buvau leisgyvis. Šiuos įvykius vainikavo kruvina vasario 22-oji, venos, perpjautos prašmatnaus „Model agency „Zoli“ prieangyje, kur tuo metu gyveno Jelena, po to savaitę valkatavau Manhatano dauntaune⁷. Tačiau atsidūręs, tiksliau, atsitokėjęs viešbutyje, staiga supratau, kad mano liūdna šlovė niekur nedingo, man skambindavo ir pas mane ateidavo žmonės, dar sovietiniu papratimu tvirtai įsitikinę, kad žurnalistas gali jiems padėti. Mielieji, koks aš jums žurnalistas, – be laikraščio, be draugų ir ryšių. Kiek įmanydamas visaip išsisukinėdavau nuo šių susitikimų, sakydavau jiems, kad sau negaliu padėti, bet kai kurių susitikimų man nepavyko išvengti. Taip, pavyzdžiui, man teko susitikti su „dėde Saša“, to primygtinai reikalavo mano pažįstami.
       – Tu privalai jam padėti, jis senis, bent jau pasikalbėk su juo, jam palengvės.
       Nuėjau į jo kambarį. Jo kambarys atrodė taip, tarsi būtų gyvenęs su šunimi. Akimis ieškojau šuns, bet šuns niekur nebuvo.
       – Jūs, regis, turėjote šunį? – paklausiau.
       – Ne, niekada, – nedrąsiai pasakė jis, – jūs mane su kuo nors painiojate.
       Kaipgi, painioju – ant grindų mėtėsi kaulai, džiūvėsėliai, plutelės, nuograužos, –storiausiu sluoksniu – kaip gargždas ant jūros kranto. Lygiai toks pat suakmenėjusių maisto likučių sluoksnis dengė stalą, spintą, palangę, visas horizontalias plokštumas, netgi kėdes. Teko girdėti, kad jis visą gyvenimą rašė apie jūrą ir jūreivius. Apsakymėlius apie jūrą skelbė „Vokrug sveta“ ir kituose sovietiniuose žurnaluose.
       – Norėjau su jumis susitikti, – pasakė jis atsidusdamas, – mano padėtis beviltiška, nežinau ką daryti: aš taip ilgiuosi žmonos, ji rusė, – rodo nuotrauką po stiklu – į mane žvelgia pavargusi moteris. – Ko aš čia atsibeldžiau, – tęsia jis. – Aš nesugebu išmokti kalbos. Gyvenu labai blogai: gaudavau velferį – 280 dolerių per mėnesį, dabar sulaukiau pensinio amžiaus ir man skyrė pensiją – tik 218 dolerių. Gavau du čekius ir kaip doras žmogus nuėjau į velferio centrą ir pasakiau: „Štai du čekiai, bet aš nenoriu pensijos, noriu velferio. Mano kambarys kainuoja 130 dolerių, maistui lieka tik 88 doleriai per mėnesį, aš taip negaliu, mirsiu iš bado, mano skrandis nesveikas“. Aš sąžiningai atėjau, pasakiau ir grąžinau čekį. Jie sako: „Nieko negalime padaryti. Pagal įstatymą jūs turite gauti pensiją“.
       Jis vos neverkia.
       – O ko jūs čia važiavot? – piktai paklausiau.
       – Suprantate, aš visada rašiau apie jūrą. Vos tik laivas atplaukia – aš iš karto į laivą. Mane mėgo jūreiviai. Pasakodavo apie visokias šalis. Užsimaniau pamatyti. Ką man daryti? – žiūri man į akis. – Aš noriu pas žmoną, ji tokia gera, – verkia.
       – Nuvažiuokite į sovietų ambasadą Vašingtone, – patariu jam, – galbūt jie ir leis jums grįžti. Nors sunku pasakyti. Pasiprašykit, paverkit. Ar čia nieko prieš juos neparašėte?
       – Ne, – sako, – tik mano apsakymą angliškame žurnale greitai išspausdins, bet ne antisovietinį, apie jūrą. Klausykit, ar jie manęs nepasodins? – klausia įsikibdamas man į rankovę.
       – Klausykit, kam jiems jus sodinti...
       Norėjau pridurti, kad niekam na chuj jis nereikalingas, ir dar ką nors kandaus, bet susilaikiau. Aš jo nesigailiu. Sėdėjau priešais jį ant jo purvinos kėdės, nuo kurios jis ranka nubraukė trupinius ir dulkes, jis sėdėjo ant lovos, priešais mane styrojo jo senos kojos, apautos mėlynomis šlepetėmis, man jis buvo nemalonus – nevalyvas kvailas senis. Aš buvau kito tipo žmogus, ir, nors dažnai pats tyliai raudodavau savo kambaryje, emigracija man būtų da pyzdy, jeigu ne Jelena. Meilės nužudymas, pasaulis be meilės mane gąsdino. Tačiau aš sėdėjau priešais jį – liesas, piktas, įdegęs, su džinsiukais ir aptempta striukele, su siauručiais, sėdint išlinkusiais klubais, pykčio įsikūnijimas. Galėjau palinkėti jam tapti tokiu kaip aš ir jo baimes pakeisti savo tulžingais košmarais, bet juk jis negalėjo tapti toks kaip aš.
       – Ar jūs manote, kad leis? – meilikaudamas ištarė jis.
       Buvau įsitikinęs, kad neleis, betgi derėjo jį paguosti. Nieko apie jį nežinojau, išskyrus tai, ką pasakė pats, galbūt ne toks nekaltas, koks atrodė šiandienėmis aplinkybėmis.
       – Norėčiau jūsų paprašyti, – sako jis, matydamas, jog keliuosi nuo kėdės, – nepasakokite niekam apie mūsų pokalbį. Prašau.
       – Nepasakosiu, – sakau. – Atleiskite, bet manęs laukia.
       Mėlynos šlepetės keliauja kartu su manimi už durų. Lifte lengviau atsikvepiu. Pisau jį, asilą, job tvaju mat'.
       Apie pokalbį su juo vis dėlto papasakojau Levinui. Dėl bajerio.
       Davidas Levinas atrodė kaip šnipas arba provokatorius prastuose sovietiniuose filmuose. Nesu portretų meistras, tačiau būdingiausias jo fizionomijos bruožas – plikė, tik galvos pakraščiuose kažkokia negausi augmenija. Aš jo nepažinojau, bet man perdavė, kad už akių jis apie mane pasakojo kažkokią bjaurastį. Jis didis liežuvautojas, tas Levinas. Man sakė Lionia Kosogoras iš 2-ojo Gulago tomo. Man buvo taip giliai nusispjaut į visus rusų emigrantus, – senus, naujus ir būsimus, – kad aš tik juokdavausi, bet kai persikėliau į viešbutį, kartą jis mane sustabdė ir papriekaištavo, kad esu pasipūtęs ir nenoriu su juo šnektelt. Pasakiau, kad aš nepasipūtęs, bet kad dabar skubu, o grįžęs po poros valandų pas jį užsuksiu. Užsukau.
       Bent kiek mąstančiam rusui kitas žmogus iš Rusijos nėra mįslė. Tūkstančiai požymių byloja apie tai, k a s šis žmogus ir k o k s jis. Levinas man kėlė įspūdį žmogaus, kuris tuoj puls į isteriją ir suriks. Ką jis rėks, žinau iš anksto. Apytikriai būtų tokia frazė: „Išeik, suka, ko spoksai, tuoj, blia, veizolus išbadysiu, niekingas kirmine!“ Šioje kriminalinėje buitinėje frazėje glūdi visas mano įspūdis apie Leviną. Beveik nieko nežinau apie jo gyvenimą, bet įtariu, kad jis tikriausiai sėdėjo SSRS kalėjime už kriminalą. O galbūt ir ne.
       Jis sakosi esąs žurnalistas. Bet iš Levino straipsnių, skelbtų tame pačiame „Russkoje delo“, į pasaulį lenda visoks mėšlas, jis tvirtina, kad SSRS geruose naujuose namuose gyvena tik kagėbistai, seka ir kitas pasakas. Dabar jis pasakoja esąs žurnalistas iš Maskvos, o kai trumpai buvau sutikęs jį Romoje, prisistatė kaip žurnalistas iš Archangelsko. Visa, ką jis pasakoja apie save, – dviprasmiška. Viena vertus, jis sako, kad SSRS labai gerai gyveno, o į komandiruotes „skrisdavo CK lėktuvais“, kita vertus – kad SSRS buvo antisemitizmo auka. Dabar jis gyvena tik už pinigus, gaunamus iš žydų organizacijų, arba tiesiog iš sinagogų. Tai irgi tam tikras velferis. Kadaise jam operavo pilvo ertmę, ir man atrodo, kad savo nelaime jis naudojosi siurbdamas pinigus iš Amerikos žydų. Man jis reikalingas kaip pyzdai dantys, kuo gali būti įdomus ligotas penkiasdešimtmetis, gyvenantis sušiktam viešbuty bei rašantis dramą „Adomas ir Ieva“, kurią jis man drovėdamasis skaitė. Aš irgi drovėdamasis – netgi Levino nedrįsau įžeisti – jam pasakiau, kad literatūros forma man nėra artima ir todėl apie kūrinį nieko negaliu jam pasakyti. Negalėjau gi jam pasakyti, kad jo „Adomas ir Ieva“ – tai ne literatūros forma, o ochujenijos nuo vakarietiško gyvenimo forma, kad jis, atvykęs čionai, ochujel nuo vakarietiško gyvenimo, kaip ir visi mes. Jis dar gerai laikosi. Kiti kraustosi iš proto.
       Jau per pirmą pokalbį Levinas drabstė purvais visą viešbutį, visus jo gyventojus, bet buvo akivaizdu, kad vienam būti chujova, ir jis retsykiais prie ko nors prisiplaka. Jis prisiplakė ir prie manęs, nusivedė į koncertą sinagogoje, supažindino su mažyte žyde, kalbančia rusiškai, aš pirmą kartą dalyvavau pamaldose sinagogoje, beje, susidomėjęs ir pagarbiai išsėdėjau visas pamaldas, elgiausi oriai ir dėmesingai, o Levinas neužsičiaupdamas pliurpė su senute. Galbūt aš, Levinui padedant, būčiau galėjęs patekti į jų bendruomenę, bet ten buvo nuobodu, šeimyniniai žydų pietūs, į kuriuos mane būtų kvietę, mane menkai domino. Mėgstu įdarytą žuvį ir užkandą, bet labiau trokštu įdarytų sprogmenų, suvažiavimų ir šūkių, kuo jūs vėliau ir įsitikinsite. Edičkai nereikia normalaus gyvenimo, aš nuo jo bėgdavau Rusijoje, tad ir čia nesugundysite ramiu miegu ir tarnyba. Bybio.
       Keletą kartų Levinas aplankė mane ir po to, bet nors iš visų jėgų sau skiepijau meilę žmonėms ir maniau, kad reikia gailėtis visų nelaimėlių, o Levinas atitiko mano „nelaimingo žmogaus“ sampratą, ir man, nepaisant jo pagiežos, iš tiesų buvo jo gaila, pažintį su juo teko nutraukti. Viskas, ką jis įžvelgė manyje, ir visa, ką jam pasakojau, iš anksto žinodamas, kad jis visa tai išsineš ir išplepės, ir išpūs, ir iškreips, – jis įsigudrino viską per daug hiperbolizuotai ir kvailai išpūsti. Mao Dzedungo portretas ant sienos virto mano įstojimu į Kinijos partiją. Kas toji Kinijos partija, aš nežinojau, bet turėjau atsikratyti pažįstamų rusų, ir Levino atsikračiau, tos vargšės pagiežingos aukos. Sveikinuosi su juo ir kartais pusę minutės ką nors jam meluoju. Jis netiki, bet klausosi, o po to aš išeinu. „Reikalai, – sakau, – laukia reikalai“.
       Atitrūkę nuo savo šaknų, be įprastos aplinkos, be normalaus darbo, atsidūrę gyvenimo dugne, žmonės yra apgailėtini. Kartą važiavau maudytis į Long Byčą su aršiu žydu Maratu Bagrovu, kuris įsigudrino dalyvauti kontrdemonstracijoje prieš demonstraciją už laisvą žydų išvykimą iš SSRS, vykusią 5-oje aveniu. Tąsyk jis išėjo su šūkiais „Baikite demagogiją!“, „Padėkite mums čia!“. Taigi vykome į Long Byčą, Maratas Bagrovas vairavo automobilį, kurį kitą dieną pavogė, o buvęs Sovietų Sąjungos dviračių čempionas Naumas ir aš buvome keleiviai. Kompanija važiavo į svečius pas du indų plovėjus, dirbančius ten pat, Long Byče, senior citizens⁸ name. Trumpam užsukęs į kambarius pusrūsiuose, kur gyveno indų plovėjai, vienas buvęs muzikantas, kitas – buvęs kombinatorius ir verteiva, žuvies rūkymo specialistas, aš patraukiau į pliažą – perlipęs užtvarą, kad nereikėtų mokėti dviejų dolerių.
       Kirai, okeanas, sūrus rūkas, pagirios. Ilgai gulėjau vienas, nesuprasdamas kur esu. Vėliau atėjo Bagrovas ir Naumas. „Supista emigracija!“ – vis kartojo 34-erių buvęs čempionas.
       – Vos atvykęs į Niujorką, nuėjau nusipirkti laikraštį, nusipirkau „Russkoje delo“, o ten buvo tavo straipsnis. Jis man kaip kūju trenkė. Ką aš padariau, pagalvojau, na chuja čia atvažiavau.
       Jis kalba kapstydamas smėlyje duobę. „Supista emigracija!“ – jo nuolatinis refrenas. Jis jau dirbo keliose vietose (paskutiniame darbe remontavo dviračius) ir su dviem kitais darbininkais – puertorikiečiu ir juodžiu – surengė streiką, reikalaudami vienodo darbo užmokesčio. Vienam jų mokėjo 2,50 per valandą, kitam – 3, o trečiam – 3,50.
       – Bosas pasikvietė juodį ir, kai tas nuėjo, pasakė: „Ko nedirbi, dabar juk darbo laikas“, – toliau pasakoja Naumas, mechaniškai kapstydamas duobę. – Juodis pasakė bosui, kad jam reikia eiti pas gydytoją, todėl šiandien anksčiau pasišalino. Paskui jis paklausė puertorikiečio, kodėl šis anksčiau išėjo iš darbo. Tas irgi išsigando ir pasakė, kad jam reikia social security⁹. O aš paklausiau boso, kodėl jis nemoka mums po lygiai, juk mes vienodai dirbam... – Naumas karščiavosi. – Juodį jis atleido, pasakė – gali eiti. Aš išėjau pats, dabar dirbu suvirintoju – virinu lovas, tai labai brangių modelių lovos. Suvirinu vieną kartą, po to nudilinu siūlę, jeigu nėra skylučių, kiaurymių – gerai, jeigu yra, vėl virinu ir vėl dilinu. Grįžtu – galva pilna smėlio...
       Naumas gyvena Brodvėjuje, Veste, ten viešbutis panašus į mūsiškį, jame apgyvendina žydus. Nežinau, kokie ten kambariai, bet vieta ten prastesnė, kur kas daugiau nusikaltėlių.
       – Pisiesi su savo juode? – dalykiškai jo klausia Bagrovas.
       – Su ta jau nesipisu, – sako Naumas, – išvis suįžūlėjo. Anksčiau penkis imdavo, dabar 7,50. Tai dar būtų nieko, bet kartą beldžiasi antrą nakties, įsileidau, – ji sako: piskimės. Sakau – turiu tik dešimtinę ir daugiau nieko. Duok, sako, dešimtinę, rytoj atnešiu grąžą ir veltui duosiu. Pasipisom ir na chuj dingo savaitei. O daugiau pinigų neturėjau. Atėjo po savaitės ir pinigų į priekį reikalauja, o apie grąžą nė žodžio. Eik, sakau, na chuj iš čia. O ji rėkia: „Duok du dolerius, kėliausi čia pas tave, man portjė duris atidarė ir liftu pakėlė, pažadėjau jam du dolerius už tai, kad įleido“.
       – Ir tu davei? – susidomėjęs klausia Bagrovas.
       – Daviau, – sako Naumas, – na chuj su ja prasidėti, ji turi sutenerį.
       – Taip, geriau neprasidėti, – sutinka Bagrovas.
       – Supista emigracija! – kartoja Naumas.
       – Reikia vogti, plėšti, žudyti, – sakau. – Organizuoti rusų mafiją.
       – O štai parašyčiau jiems laišką, – nesiklausydamas manęs, taria Bagrovas, – į Sovietų Sąjungą vaikinams, tai ni chuja, nesuprastų. Turiu bičiulį, sportuoja vaikinas, vis svajodavo į Olimpines žaidynes nuvykti. Štai ir parašysiu jam, kad savo automobiliu važiavau į Monrealio olimpines žaidynes – jis taip pavydės. Ir dargi neturėdamas darbo į Monrealį važiavau, už bedarbio pašalpą.
       – Bybį tu jam paaiškinsi, kad su automobiliu ir Monrealiu čia galima suknistam šūde sėdėti, to neįmanoma paaiškinti, – sako Naumas. – Supista emigracija!
       – Taip, nepaaiškinsi. Ir jeigu jis atvažiuotų, jam ne Monrealis rūpėtų, irgi į šūdą įliptų. Ką automobilis, sumokėjau už jį pusantro šimto. Chujnia.
       Baigę maudytis (beje, jie, suaugę vyrai, vartėsi bangose, ko aš, Edička, ilgai neištverčiau), paskutiniai ėjome iš pliažo, kai saulė jau leidosi, pliaukšdami apie tai, kad Amerikoje mažai žmonių maudosi ir plaukioja, dauguma tiesiog sėdi ant kranto arba pliuškenasi įbridę iki kelių, o tuo tarpu SSRS visi stengiasi nuplaukti kuo toliau ir uoliausius plaukikus išgaudo gelbėjimo valtys, priversdamos plaukti prie kranto.
       – Čia esminis rusų ir amerikiečių charakterio skirtumas. Maksimalizmas, – sakau juokdamasis.
       Einame pas indų plovėjus ir vieno jų kambaryje iškeliam puotą. Indų plovėjų, suvirintojo, bedarbio ir velferininko puotą. Dar prieš kelerius metus susirinkę kartu SSRS mes būtume: poetas, muzikantas, sportininkas (Sąjungos čempionas), milijonierius (vienas indų plovėjų – Semionas – Rusijoje turėjo apie milijoną) ir visoje šalyje žinomas televizijos žurnalistas.
       – Vadybininkas šiandien mus visą dieną stebėjo, jis žinojo, kad turime svečių, todėl šiandien ėdalo nuknisome mažiau nei įprastai, – teisinasi indų plovėjai.
       Ėdame presuotą vištą, gyvai šnekučiuojamės, pilstome iš pusgalonio butelio viskį, skubame, jau sutemo, o mums dar važiuoti į Manhataną.
       Muzikantas čia dirba, kad susitaupytų pinigų bilietui į Vokietiją, jis nori pamėginti dar vieną variantą, galbūt ten geriau. Jo smuikas stovi kampe, iš išorės rūpestingai apkaišytame futliare. Vargu ar indų plovimas padeda lavinti smuikavimo techniką. Apskritai muzikantas nelabai įsitikinęs, ar jis nori į Vokietiją. Jis dar būtų linkęs įsidarbinti Liberijos laive jūreiviu, o be to, norėtų nuvykti į Kaliforniją.
       Kaip vaizdingas įrodymas to, kas mūsų laukia ateityje, ateina indų plovėjų kolega – senis ukrainietis. Už tą patį darbą per savaitę jis gauna 66 dolerius grynais.
       – Jis užguitas, todėl jį bosas ir apiplėšinėja kaip nori, be to, jis jau senas, taip greitai kaip mes negali dirbti, – kalba indų plovėjai tiesiog prie senio, nė kiek nesivaržydami. Jis suglumęs šypsosi.
       Mes paliekame svetingus indų plovėjus ir, nuolat krentant oro temperatūrai, išvykstame žavingais Amerikos keliais į Niujorką. Važiuojam, pykstame, keikiamės, karščiuojamės, bet greitai išsiskirsim, ir kiekvienas pasijus savimi.
       „Winslow“ viešbutis. Apsigyvenau čia tarsi mėnesiui, kad nusiraminčiau ir apsiprasčiau, vėliau rengiausi išsinuomoti butą Vilidže arba loftą¹⁰ Soho. Dabar mano asmeninis naivumas mane graudina. 130 – tai viskas, kiek galiu mokėti. Už tokius pinigus įmanoma apsigyventi nebent tik C arba D aveniu. Šiuo požiūriu „Winslow“ viešutis – atradimas. Vis dėlto centras, nereikia išlaidauti transportui, visur einu pėsčias. O gyventojai... Na ką gi, su jais galima nebendrauti. Kai mėginau prisiversti miegoti su amerikiete Rozana, tai buvo mano parengtos įšliaužimo į naująjį gyvenimą programos dalis, namo grįždavau labai vėlai: antrą, pusę trijų nakties. Kartais prie viešbučio stoviniuodavo taksi. Juose vairuotojų vietas užimdavo viešbučio gyventojai.
       – Kaip reikalai? – klausdavau.
       – Na, jau yra 32 doleriai, – atsakydavo plikai nusiskutęs žmogus, kurį pažįstu, bet neprisimenu jo vardo. – Dabar žmonės grįš iš kabakų – imsiu išvežioti.
       Privažiuoja dar vienas taksi. Vairuotojai vienas kitam skundžiasi klientų trūkumu.
       Vienu metu buvo madinga dirbti taksistu. Dabar mada po truputį praeina. Pirma, vieną rusą taksistą užmušė, tai nelabai malonu žinoti pačiam dirbant taksi, be to, du vaikinus iš mūsų viešbučio atleido už pavėlavimą į parką.
       Viešbutyje yra ir inteligentiškų žmonių. Edikas Brutas, pavyzdžiui, vegetaras, ir visą laiką skaito, plečia savo akiratį. Jis skaito „Antikinę lyriką“ ir Omarą Chajamą, skaito Šekspyro kūrinius ir „Kinų filosofiją“, suprantama, rusiškai. Edikas, geras ramus ūsuotas vaikinukas, turi draugą amerikietį – keturiasdešimtmetį aukštaūgį, mokantį daug kalbų, visu kuo kitu jis panašus į Ediką – su moterimis nebendrauja, gyvena su mama. Tas amerikietis, pavarde Bantas, dažnai vežioja Ediką kaži kur pasiklausyti vargonų. Kultūringa pramoga. Neiškentėčiau nė penkių minučių. Edikui patinka. Gerbiu.
       Maskvoje Edikas buvo kino operatorius ar kino operatoriaus asistentas. Edikas gyvena ramiai, maitina visus kas ateina, skolina pinigus, paskutinį dolerį paskolintų, ir gauna velferį.
       Kitas mūsų viešbučio inteligentas – aukštas šviesiaplaukis 33-ejų metų žmogus – poetas Ženia Knikičius. Kaip matote, jo pavardė tipiškai leningradietiška – rinktinė. Iš specialybės filologas, apsigynė disertaciją „Dostojevskio „Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai“ keistumo požiūriu“. Savo kambariūkštyje, kurio langai išeina į tamsų kiemo šulinį, verda inkstus arba dešreles, ant jo lovos sėdi negraži amerikietė mergina, kuri moko jį anglų kalbos, sienos nukabinėtos popieriais su angliškais posakiais, maždaug „Aš noriu dirbti“ ir panašiai. Tai neatitinka tikrovės, Ženia nelabai nori dirbti, jis stengiasi gauti velferą. „Aš rimtas mokslininkas“, – sako man. Manau, jis rimtas mokslininkas, kodėl ne, tačiau abu suprantame, kad jo, rimto mokslininko, Gogolio ir Dostojevskio specialisto, estetikos dėstytojo profesija niekam čia na chuj nereikalinga. Čia reikalingi rimti indų plovėjai, tie, kurie be jokių literatūrinių apmąstymų dirbtų juodą darbą. Literatūroje čia sava mafija, mene sava mafija, bet kokiam versle – sava mafija.
       Tarp rusų emigrantų – savi mafijozai. Baltaplaukis Ženia Knikičius, kaip ir aš, nebuvo tam pasirengęs. Kaip ir aš kadaise, Ženia dirbo laikraštyje „Russkoje delo“ pas vieną didžiausių rusų emigrantų mafijozų – Moisejų Jakovlevičių Borodatych. Mafijozai niekada neleis kitų prie lovio. Bybio. Kalbame apie duoną, apie mėsą ir gyvenimą, apie merginas. Mums tai pažįstama, pamėgink SSRS prasimušti į Rašytojų sąjungą. Sumals į miltus. Kadangi kalbame apie duoną, mėsą ir pyzdą. Mirtina kova už gyvenimą. Už Jelenų pyzdas. Tai jums ne juokas.
       Kartais mane apima šaltakraujiškas pyktis. Žvelgiu iš savo kambariūkščio į viršun kylančias gretimų pastatų sienas, į šitą didį ir siaubingą miestą ir suprantu, kad visa tai labai rimta. Arba jis mane – šitas miestas, arba aš jį. Arba tapsiu toks apgailėtinas senas ukrainietis, kuris lankėsi puotoje pas mano bičiulius indų plovėjus, pažemintus ir apgailėtinus, jis – dar labiau pažemintas ir apgailėtinas, arba... Arba reiškia nugalėti. Kaip? O bybis jį žino kaip, gal net tektų sugriauti šį miestą. Ko man jo gailėtis – jis juk manęs nesigaili. Kartu su kitais, aš toks ne vienas. Bet kuriuo atveju niekada mano lavono kaip kvailo baslio neišneš iš „Winslow“ viešbučio.
       Siaubinga rimtis, tam tikras savo padėties suvokimas užplūsta mane vos tik prabudus, aš pašoku, geriu kavą, mieguistas plaunuosi nuo savęs apgailėtinų rusiškų dainų ir eilių nuotrupas, dar kažką iš rusiško kliedesyno ir sėdu prie savo popierių – galbūt anglų kalbos, galbūt ką nors mėginu rašyti. Ir visą laiką žvelgiu pro langą. Tie pastatai šildo mane. Jobanyje v rot! Čia ėmiau daug keiktis. „Vargu ar man pavyks iškilti šioje sistemoje“, – manau, iš anksto ilgesingai mėgaudamasis ilgu ir sunkiu keliu, tačiau reikia pamėginti.
       ...Pats pigiausias maistas, ne visada sotus, purvini kambariūkščiai, skurdūs, prasti drabužiai, šaltis, degtinė, nervai, antra žmona išprotėjo. Dešimt metų tokio gyvenimo Rusijoje, ir dabar viskas nuo pradžių – kurgi, job tvaju mat', tavo teisingumas, pasauli? – norisi paklausti. Juk ten aš dešimt metų dirbau diena iš dienos, parašiau tiek eilėraščių rinkinių, tiek poemų ir apsakymų, man daug kas pavyko, savo knygose sugebėjau sukurti tam tikrą ruso įvaizdį. Ir rusai mane skaitė, juk nupirko aštuonis tūkstančius mano rinkinių, kuriuos per visą tą laiką atspausdinau rašomąja mašinėle ir išplatinau, juk mintinai mokėsi ir skaitė.
       Tačiau kartą suvokiau, kad ten aukščiau nepakilsiu: na, Maskva mane skaito ir Leningradas skaito, ir dar į dešimtį didelių miestų mano rinkiniai pateko, žmonės juk mane priėmė, bet valstybė neima; kiek galima platintis primityviomis priemonėmis – juk liaudies mano darbai nepasiekia, juk širdį drasko sielvartas, jog kokį nors Roždestvenskį milijoniniais tiražais bruka, o mano nė vieno eilėraščio neišspausdino. Užsipiskit, galvoju, su savo sistema, nuo 1964-ųjų, kai pasitraukiau iš knygnešių, aš jums netarnauju. Išvažiuosiu aš nuo jūsų na chuj su savo mylima žmona, išvažiuosiu į tą kraštą, kur, sako, rašytojai laisviau kvėpuoja.
       Ir atvažiavau čia. Dabar matau – tas pats bybis, ar čia, ar ten. Tos pačios šutvės kiekvienoj srity. Tačiau čia dar daugiau pralaimiu, nes esu rusų rašytojas, rašau rusiškais žodžiais, ir žmogus, pasirodo, išlepintas pogrindinės šlovės, pogrindinės Maskvos dėmesio, kūrybinės Rusijos, kur poetas – tai ne poetas Niujorke, Rusijoje poetas nuo seno yra viskas: kone panašus į ganytoją, ir, pavyzdžiui, ten susipažinti su poetu – didi garbė. Čia poetas – šūdas, todėl ir Josifas Brodskis čia, pas jus, ilgisi mūsų šalies; kartą, dar Leksingtone, aplankęs mane, gurkšnodamas degtinę, sakė: „Čia, šitoj šaly, reikia turėti dramblio odą, aš ją turiu, o tu neturi“. Ir ilgėjosi Josifas Brodskis, nes pakluso šio krašto įstatymams, o nebuvo paklusnus ano. Supratau jo ilgesį. Juk Leningrade jis, be nemalonumų, turėjo dešimtis tūkstančių gerbėjų, juk jį kiekvienam name kiekvieną vakarą karštai sutikdavo, ir visos žavingos rusaitės Natašos ir Tanios buvo jo – kadangi jis – raudonplaukis žydų jaunuolis – buvo rusų poetas. Geriausia vieta poetui – tai Rusija. Ten mūsiškių ir valdžia bijo. Nuo seno.
       O kiti vaikinai, mano draugai, – tie, kurie išvažiavo į Izraelį, kokie išvažiuodami buvo nacionalistai! Tikėjosi ten, Izraelyje, pritaikyti savo protą, talentą, savo idėjas, manydami, kad tai jų valstybė. Kaipgi, bybio! Tai ne jų valstybė. Izraeliui nereikia jų idėjų, talento ir subegėjimo mąstyti, ne, nereikia, Izraeliui reikalingi kareiviai, vėlgi kaip ir SSRS, – viens, du, paklusk! Juk tu žydas, reikia ginti Tėvynę. O mums atsibodo ginti jūsų senas nutriušusias vėliavas, jūsų vertybes, kurios seniai nebėra vertybės, atsibodo ginti „Jūsų“. Mes pavargome nuo Jūsų, sēniai; mes jau patys greitai būsime sēniai, mes abejojame, ar verta, ar reikia. Eikit jūs visi na chuj...
       „Mes“. Nors aš mąstau apie save patį, visą laiką grįžtu prie šitos sąvokos „mes“. Mūsų čia jau labai daug. Tai štai, reikia pripažinti, kad tarp mūsų gana daug bepročių. Ir tai normalu.
       Tarp emigrantų nuolat trinasi toks Lionia Čaplinas. Iš tiesų jis ne Čaplinas, jo paini žydiška pavardė, bet dar Maskvoje jis buvo įsimylėjęs jauniausią Čaplino dukterį, nors jos nepažinojo, ir jos garbei pasivadino šiuo pseudonimu. Kada minėtoji dukra ištekėjo, Lionia gedėjo, mėgino nuodytis. Aš jį pažinojau Maskvoje ir vienąkart buvau jo gimtadienyje, kur, be manęs, buvo tik vienas žmogus – pusiau normalus filosofas Bondarenka, rusų fašizmo ideologas, pagalbinis darbininkas gėrimų parduotuvėje. Mane pribloškė siauras kaip tramvajus Lionios kambarys, visos sienos buvo apklijuotos keliais sluoksniais didelių ir mažų mūsų pasaulio didžiavyrių. Ten buvo Osvaldas ir Kenedis, Mao ir Niksonas, Če Gevara ir Hitleris... Labiau beprotiško kambario neteko regėti. Tik lubos nepriklausė didžiavyriams. Vienos didžios galvos buvo klijuojamos ant kitų, popieriaus sluoksnis buvo piršto storumo.
       Dabar Lionia, aplankęs įvairias Amerikos valstijas ir, kaip sako pikti liežuviai, keletą privačių psichiatrinių ligoninių, gyvena Niujorke ir gauna velferį. Pašalpa jis naudojasi savotiškai. Visą sumą – apie 250 dolerių – atideda. Ateityje rengiasi keliauti, o galbūt įstos į Amerikos armiją. Nakvoja pas draugus, o maitinasi... Iš šiukšlių krepšių gatvėje ištraukia tai paukštienos gabalą, tai dar kokią nors bjaurastį. Tuomet jis būtinai ištaria vis tą pačią frazę: „Vištelė kapteli grūdelį“.
       Su tuo pamišėliu Lionia, kuris vis dėlto yra inteligentiškas jaunuolis, kadaise skaitinėjęs Nyčę, ir rašęs kažkokias budistines alegorijas apie tris dramblius, mes tam tikra prasme giminės. Mano antrosios žmonos Anos Rubinštein giminaitė buvo jo pirmoji žmona. Pasileidėlė Stela, kuriai, anot vieno seno pažįstamo, „krūva bybių kiekvienoj aky“, išpiso ilgšį šizoidinį Lionią. Mano giminaitėlis prieš Ameriką jau spėjo pagyventi ir Izraelyje.
       Lionia visada pas ką nors sėdi ir ką nors žiaumoja, kartais užsuka ir pas mano kaimyną Ediką Brutą.
       – Ką, job tvaju mat', – sakau jam, – vėl kokių nors paskalų atnešei, vis valkiojies, pizduk! Tvirtas vyras, sėdėtum namie, ką nors rašytum, dirbtum, – sakau.
       – Koks tu, Limonovai, tapai šiurkštus, – sako barzdotas ir plikakaktis Lionia, dėvintis nudrengtus džinsus. Truputį manęs bijo. Netgi jo galvos forma ir pakumpusi aukšta figūra išduoda, kad jis pamišęs nuo gimimo. Nematau čia ypatingos nuodėmės ar nelaimės, tik linksmai konstatuoju faktą.
       Visiškai kita beprotybės forma įsikūnijo Sašenkoje Zelionskyje. Tas ūsuotas tylenis išsiskiria iš mūsų tuo, kad kaip emigrantas yra gausiai prasiskolinęs. Jis niekur nedirba, jokių pašalpų negauna ir gyvena tik skolon. Ant jo studijos sienos, kurią nuomoja ne kur kitur, o 58-ojoje gatvėje už 300 dolerių per mėnesį, puikuojasi išdidus užrašas: „Pasauli – aš tau skolingas pinigų!“
       Maskvoje Zelionskis baigė tarptautinių santykių institutą. Jo tėtis buvo kažkoks žurnalo „Krokodil“ šulas. Atvykęs į Ameriką, iš pradžių Saša dirbo ekonomistu jūros transporto įmonėje, tai jo profesija, ir kadangi jis moka anglų kalbą, tai jį priėmė pagal specialybę. Jis gana padoriai uždirbdavo, bet jo beprotybė, suprantama, jame spurdėjo, reikalaudama aukų ir įsikūnijimo. Saša nusprendė, kad jis didis fotografas, nors SSRS niekada nefotografavo. Spėju, kad perkaręs ir primenantis dviejų rusų rašytojų mišinį – Belinskio ir Gogolio – Saša pasirinko fotografiją todėl, kad dirbant šį „madingą“ darbą, jo manymu, lengviausia užsidirbti. Jeigu nusprendęs, kad jis yra fotografas, fotografuotų, triūstų, mėgintų, ieškotų, būtų nieko baisaus, tai vadintųsi tiesiog „fanatizmas“. Bet reikalas rimtesnis: jis nieko nefotografuoja, nieko nemoka ir vysto pašėlusią veiklą skolindamasis vis daugiau ir daugiau. Naujos skolos kariasi ant senų... Tai vienintelis dalykas, kurį jis sugeba. Kaip jam tai pavyksta? Nežinau. Galbūt jis užsimaukšlina tiubeteiką ir eina į sinagogą. Taip daro daugelis...
       Kiek jis skolingas? Nežinau. Galbūt 20 tūkstančių. Jis skambina žmonėms, kuriuos sutiko kartą gyvenime, ir prašo pinigų, ir labai įsižeidžia, jeigu jam atsako. Už studiją jis nemokėjo daugybę laiko, bet nežinau, kaip jo iki šiol neišvijo. Vos galą su galu suduria, liesas kaip dviratis, bet dirbti kažkodėl nenori. Kurį laiką jis triūsė padavėju „Beef-Burgere“ 43-ojoje gatvėje, bet netrukus jį išvijo.
       Jo plonytis balselis, nunešioti batai ir skylėti džinsai. Anksčiau jis dar turėjo chujovą įprotį kartu su Žigulinu, taip pat berniuku fotografu, gyvenančiu aukštu žemiau, savo malonumui garsiai keiksnoti pokario fotografus. „Hiro? – Šūdas. Avedo – senas chalturščikas...“ Šmėkščiojo vardai. Zelionskis ir Žigulinas žinojo, kaip kalti šedervus, bet kažkodėl jų nekalė. Dabar jiedu kiek aprimo.
       Šiuo metu Sašenka Zelionskis laukia savo mamytės iš Maskvos, kurią labai myli. Žigulinas man apie jį sakė: „Paminėsi mano žodį – jis būtinai pasikars“, – tuomet jis nieko neįsileisdavo ir sėdėdavo užsirakinęs visiškoje prieblandoje savo nutriušusioje studijoje (vienintelis fotografo atributas, kurį jis turėjo – studija), bet neseniai jo pamišimas praėjo. Gretai atvyks mamytė, ir ūsuotas Sašenka kreivu žvilgsniu (jo žvilgsnyje yra kai kas arkliška: toks besigręžiant išverstas į jus įtarus žvilgsnis, jis, Zelionskis, visuomet įtarus), galbūt privers mamytę dirbti, o pats konstruos eilinį žiedo projektą, žiedo dizainą, kurio projektą nešiosis ir siūlys juvelyrų parduotuvėms. Kartkartėmis į mane, kaip į žmogų, kuris per savo gyvenimą daug siuvo, kad užsidirbtų duonos kąsniui, Zelionskis kreipiasi prašydamas ką nors pasiūti pagal jo projektą, kurį jis kruopščiai slepia, kokius nors dizaineriškus marškinėlius. Siūlau jam, nupirkti medžiagos ir atnešti projektą – aš jam tuoj pat ir pasiūčiau. Tai tęsiasi jau antrus metus, o jis niekada nenuperka medžiagos ir neatneša projekto, kadangi visų jo nepabaigtų sumanymų vardas – beprotybė. Ne tokia kaip tų, kurie įsitvėrę grotų rėkia ir drabstosi seilėmis. Ne, tyli, atsiprašanti, plonyčiu balseliu, mėginant spausdinti spalvotas fotografijas, išrandant žiedų projektus arba saulės baterijas, arba staiga nusprendžiant rimtai atsidėti klasikinei muzikai. Neturi žmogus ramybės šiam pasauly. Jį iš visų pusių stvarsto ir verčia daryti pinigus. Kam tie pinigai? Tam, kad iš nusivalkiojusio Zelionskio nunešiotais batais pavirstu nuostabiuoju Zelionskiu „Rollce Royce“, o šalia – graži besišypsanti baltutė ledi. Visi vargšai svajoja apie baltutes ledi. Aš jau turėjau baltutę ledi.

       ¹ Angl. welfare – pašalpa. (Atgal>>>)
       ² Angl. weekend – savaitgalis. (Atgal>>>)
       ³ Pobūvis (angl.). (Atgal>>>)
       ⁴ Tu panašus į hipį. Rusijos hipį (angl.). (Atgal>>>)
       ⁵ Populiari rusų liaudies daina. (Atgal>>>)
       ⁶ Bedarbio pašalpa. (Atgal>>>)
       ⁷ Angl. downtown – miesto centras (Atgal>>>)
       ⁸ Vyresnių piliečių (angl.) (Atgal>>>)
       ⁹ Socialinių garantijų (angl.). (Atgal>>>)
       ¹⁰ Angl. loft – palėpė. (Atgal>>>)

       Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.

Į viršų