|
anarchija.lt
MENAS
Eduard Limonov
TAI AŠ, EDIČKA
Pirmas skyrius
WINSLOW VIEŠBUTIS IR JO GYVENTOJAI
Tarp pirmos ir trijų valandų dienos keliaudami
Medisono aveniu, ten, kur ją kerta 55-oji gatvė, nepatingėkit, pakelkite galvą ir
pažvelkite į viršų į neplautus juodo Winslow viešbučio langus. Ten,
paskutiniame, šešioliktame aukšte, viduriniame, viename iš trijų viešbučio
balkonų, pusnuogis sėdžiu aš. Paprastai valgau kopūstienę deginamas saulės, o tai
man labai patinka. Rūgšti kopūstienė mano įprastas maistas, valgau ją puodą po
puodo, diena iš dienos ir, be kopūstienės, beveik nieko nevalgau. Šaukštas, kuriuo
ją valgau, medinis ir atsivežtas iš Rusijos. Jis išdabintas auksinėmis,
raudonomis ir juodomis spalvomis.
Aplinkiniai biurai savo dūminėmis stiklinėmis
sienomis tūkstančiai klerkų, sekretorių ir vadybininkų akių spokso į mane.
Pusnuogis, o kartais ir visiškai nuogas žmogus, valgantis iš puodo kopūstienę. Jie,
beje, nežino, kad tai kopūstienė. Mato, jog kartą per dvi dienas žmogus didžiuliame
puode čia pat balkone ant elektrinės viryklės gamina kažką barbarišką,
skleidžiantį dūmus. Kadaise dar rydavau ir vištas, bet vėliau lioviausi. Kopūstienė
turi penkis privalumus: 1. Labai pigi, už dutris dolerius išeina puodas, o puodo
pakanka dviem dienoms! 2. Be šaldytuvo nerūgsta net ir didžiausiame karštyje. 3.
Pagaminama greitai vos per pusantros valandos. 4. Galima ir reikia ją ėsti šaltą.
5. Vasarą nėra geresnio maisto, nes yra rūgšti.
Aš springdamas ryju nuogas balkone. Nesidroviu tų
nepažįstamų žmonių ir jų akių biuruose. Kartais pasikabinu ant vinies, įkaltos į
lango rėmą, žalią baterinį radijo imtuvėlį, kurį man padovanojo Alioša Slavkovas
poetas, besirengiantis tapti jėzuitu. Valgymą pasmaginu muzika. Mėgstu ispanų
stotį. Nesu drovus. Dažnai savo neerdviame kambariūkštyje valkiojuosi pliku užpakaliu
ir blyškiu viso likusio kūno fone pimpalu, ir man nusispjaut, mato jie mane ar ne:
klerkai, sekretorės ir vadybininkai. Ko gero, norėčiau, kad matytų. Jie tikriausiai
prie manęs jau įprato ir galbūt nuobodžiauja tuomet, kada neišlendu į savo balkoną.
Manau, jie mane vadina šitas crazy priešais.
Mano kambariūkštis yra 4 žingsnių ilgio ir 3
pločio. Ant sienų, slėpdami dėmes, likusias nuo ankstesnių gyventojų, kabo: didelis
Mao Dzedungo portretas visų pas mane užeinančių žmonių pasibaisėjimo objektas;
Patricijos Hearst portretas; mano fotografija ikonų ir plytų sienos fone, o aš su storu
tomu galbūt žodynu ar biblija rankose ir su švarku iš 114 skiautelių, kurį
pasisiuvau pats Limonovas, monstras iš praeities; Andre Bretono, siurrealizmo
mokyklos įkūrėjo, portretas, kurį vežiojuosi jau daugelį metų ir kurio, Andre
Bretono, paprastai nė vienas iš ateinančių pas mane nežino; šūkis, reikalaujantis
ginti pilietines pederastų teises; dar kažkokie šūkiai, tarp jų ir plakatas,
kviečiantis balsuoti už Darbo partijos kandidatus; mano draugo dailininko Chačaturiano
paveikslai; daugybė smulkių popiergalių. Lovos galvūgaly plakatas Už Jūsų ir
Mūsų laisvę, užsilikęs po demonstracijos prie New York Times pastato.
Dekoratyvų sienų apipavidalinimą papildo dvi knygų lentynos. Daugiausia poezija.
Manau, jums jau aišku, koks aš tipas, nors ir
pamiršau prisistatyti. Ėmiau blaškytis, bet nepranešiau jums, kas aš toks, pamiršau,
užsikalbėjau, apsidžiaugiau galimybe pagaliau užversti jus savo balsu, o kam jis
priklauso nepranešiau. Atleiskite, kaltas, tuojau viską ištaisysime.
Aš gaunu velferį1. Gyvenu jūsų išlaikomas, jūs mokate mokesčius, o aš ni
chuja nedarau, du kartus per mėnesį einu į erdvų ir švarų biurą Brodvėjaus
1515, ir gaunu savo čekius. Manau, esu šunsnukis, visuomenės atmata, neturiu nei
gėdos, nei sąžinės, todėl ji manęs ir nekankina, neketinu ieškotis darbo, noriu
gauti jūsų pinigus iki gyvos galvos. O mano vardas Edička. Manykite, kad jūs dar
lengvai atsipirkot, ponai. Anksti rytą jūs keliatės iš savo šiltų patalų ir kas
automobiliais, kas metro ir autobusais skubate į tarnybą. Aš nekenčiu tarnybos, ėdu
savo kopūstienę, geriu, kartais prisigeriu iki sąmonės netekimo, ieškau nuotykių
tamsiuose kvartaluose, turiu žvilgantį ir brangų baltą kostiumą, tobulą nervų
sistemą, kino teatruose krūpčioju nuo jūsų duslaus juoko ir raukau nosį.
Aš jums nepatinku? Jūs nenorite mokėti? Tai dar
labai mažai 278 doleriai per mėnesį. Nenorite mokėti. O kokio bybio jūs
mane iškvietėt, išviliojot čionai iš Rusijos kartu su minia žydų? Reikškite
pretenzijas savo propagandai, ji per daug stipri. Tai ji, o ne aš, tuština jūsų
kišenes.
Kas aš ten buvau? Koks skirtumas, kas nuo to
pasikeis. Aš, kaip visada, nekenčiu praeities vardan dabarties. Na, buvau poetas, poetas
aš buvau, jeigu jau norite žinoti kas, buvau neoficialus poetas, pogrindinis, buvo ir
pražuvo, o dabar esu vienas jūsiškių, šunsnukis, tas, kurį jūs maitinate
kopūstiene, kurį girdote pigiu ir niekam tikusiu Kalifornijos vynu už 3,59
galoninis butelis, o aš vis vien jus niekinu. Ne visus, bet daugelį. Už tai, kad
gyvenate nuobodžiai, pardavėt save į vergiją tarnybai, už jūsų vulgarias languotas
kelnes, už tai, kad darote pinigus ir niekada nematėt šviesos. Šūdai!
Aš truputį pasikarščiavau,
kiek nesusivaldžiau, atleiskit. Bet objektyvumas man nebūdingas, be to, šiandien chujovas
oras, dulkia lietutis, Niujorke pilka ir nuobodu tuščios vykendo2
dienos, neturiu kur eiti, galbūt todėl aš ir nušokau nuo savo įprastos nuotaikos ir
ėmiau jus per daug pravardžiuoti. Atsiprašau. Kol kas gyvenkit ir melskit Dievą, kad
aš kuo ilgiau neišmokčiau taisyklingos anglų kalbos.
Winslow viešbutis tai niūrus juodas
šešiolikaaukštis statinys, tikriausiai juodžiausias Medisono aveniu. Užrašas iš
viršaus į apačią per visą fasadą skelbia WINSL W iškrito raidė O.
Kada? Galbūt prieš 50 metų. Viešbutyje apsigyvenau atsitiktinai, kovo mėnesį, po
savo tragedijos: mane paliko mano žmona Jelena. Iškankintą blaškymosi po Niujorką
nuvaikščiotomis ir iki kraujo nutrintomis kojomis, nakvojantį kaskart kitoje vietoje,
kartais lauke, mane priglaudė buvęs disidentas ir buvęs Maskvos hipodromo arklininkas,
pirmasis velferio premijos stipendininkas (jis didžiuojasi, kad yra pirmas rusas, gavęs
velferį) storas, nevalyvas ir pūkščiantis Alioška Šnejerzonas,
Gelbėtojas. Už rankos nuvestas į velferio centrą 31-oje gatvėje, tą pačią
dieną skubiai gavau pašalpą, kuri nors ir nuleido mane į gyvenimo dugną, padarė
beteisį ir niekinamą, tačiau aš pisau jūsų teises, už tai man nereikia manytis
duonai ir kambariūkščiui, ir aš galiu ramiai rašyti savo eilėraščius, kurie nei
čia, jūsų Amerikoje, nei ten, SSRS, na chuj nereikalingi.
Tad kaip vis dėlto aš atsidūriau Winslow?
Šnejerzono draugas, Edikas Brutas, gyveno
Winslow, ten pat, per trejetą durų nuo jo, apsigyvenau ir aš. Visą šešioliktą
aukštą sudaro narveliai, kaip, beje, ir kitus aukštus. Kai, prisistatydamas miniu savo
gyvenamąją vietą, į mane žvelgia pagarbiai. Mažai kas žino, kad tokioje vietoje dar
išliko senas purvinas viešbutėlis, kuriame gyvena neturtingi seniai ir senės bei
vieniši Rusijos žydai, kur vargu ar bent pusėje kambarių yra dušas ir tualetas.
Nelaimės ir nesėkmės slaptai plevena virš mūsų
viešbučio. Per tą laiką, kol gyvenu viešbutyje, dvi pagyvenusios moterys iššoko pro
langą, viena jų prancūzė, kaip man sakė, dar išsaugojusi grožio pėdsakus
veide, vis sielvartingai vaikščiodavo koridoriumi ji iššoko iš savo keturiolikto
aukšto į kiemą, į šulinį. Be tų dviejų aukų, visai neseniai
Dievas priglaudė šeimininkę, tiksliau, šeimininko, didžiulio drambliakūnio žydo su
tiubeteika, su kuriuo susipažinau per party3 pas mano
draugę amerikietę Rozaną, motiną. Šeimininko motina, kaip ir visos senos moterys,
mėgo viešbutyje šeimininkauti, nors mūsų purvinos įstaigos šeimininkui Niujorke
priklauso dar 45 namai. Kodėl ji mėgo murksoti čia kiaurą dieną ir nurodinėti
viešbučio darbuotojams, ką jiems daryti, nežinau. Galbūt ji buvo sadistė. Neseniai
ji dingo. Vakarop lifto šachtoje rado jos sumaitotą ir subjaurotą lavoną. Velnias
gyvena šalia mūsų. Prisižiūrėjęs filmų apie egzorcistus, imu galvoti, kad tai
Velnias. Iš mano lango matyti viešbutis The St. Regis Sheraton. Aš su pavydu
mąstau apie tą viešbutį. Ir be pagrindo svajoju persikelti į jį, jeigu
praturtėčiau.
Su mumis, žmonėmis iš Rusijos, viešbutyje elgiasi
taip, kaip kadaise elgdavosi su juodžiais iki vergijos panaikinimo. Patalynę mums
keičia kur kas rečiau nei amerikiečiams, kilimo mūsų aukšte nevalė nė karto per
tą laiką, kol čia gyvenu, jis siaubingai purvinas ir dulkėtas, kartais senas
grafomanas amerikietis iš kambario priešais, tas, kuris vis barškina mašinėle,
išeina su trumpikėmis, ima šluotą ir vietoj mankštos žvaliai iššluoja kilimą. Vis
ketinu jam pasakyti, kad to nedarytų, kadangi tik sukelia dulkes, o kilimas vis tiek
lieka purvinas, bet nenoriu atimti iš jo mankštos. Kai kartais prisigeriu, jis, tas
amerikietis, man atrodo esąs FTB agentas, įpareigotas mane sekti.
Paklodes ir rankšluosčius mums skiria pačius
seniausius, savo tualetą plaunu pats. Žodžiu, mes žemiausios rūšies žmonės.
Man regis, viešbučio personalas mus laiko niekam
tikusiais veltėdžiais, atvykusiais apvalgyti Amerikos dorų dirbančiųjų,
apsikirpusių pusiau boksu, šalies. Tai man pažįstama. SSRS irgi visi pyzdelino
apie dykaduonius, apie tai, kad reikia būti naudingiems visuomenei. Rusijoje pyzdelino
tie, kurie dirbo mažiausiai. Aš jau dešimt metų rašytojas. Aš nekaltas, kad abiem
valstybėms nereikalingas mano darbas. Dirbu savo darbą kur mano pinigai? Abi
valstybės pyzdelina, kad jų santvarka teisinga, tačiau kur mano pinigai?
Viešbučio vadybininkė, tamsi akiniuota dama
rusiškai lenkiška pavarde misis Rogoff, kadaise mane priėmusi į viešbutį Edikui
Brutui protegavus, dabar negali manęs pakęsti. Na chuja reikėjo tokios
protekcijos, jei viešbutyje pilna tuščių kambarių ir nežinia, kas gali gyventi
tokiuose narvuose. Prikibti prie manęs sunkoka, bet jai labai norisi. Kartais misis randa
priekabių. Pirmaisiais mėnesiais už kambarį mokėdavau du kartus per mėnesį, o po
kurio laiko ji staiga pareikalavo, kad mokėčiau už mėnesį į priekį. Formaliai ji
buvo teisi, bet man buvo kur kas patogiau mokėti du kartus per mėnesį, tomis dienomis,
kai gaudavau savo velferį. Taip jai ir pasakiau. O pirkti baltus kostiumus ir gerti
šampaną gali, tam turi pinigų? pasakė ji.
Vis galvojau, kokį šampaną, kas per šampaną ji
turi omeny. Kartais gerdavau Kalifornijos šampaną, dažniausiai tai dariau kartu su
Kirilu, savo bičiuliu jaunu vaikinu iš Leningrado, bet iš kur ji tai galėjo
žinoti? Šampaną paprastai gerdavome Centriniame parke. Tik po kurio laiko prisiminiau,
kad, rengdamasis į savo seno bičiulio dailininko Chačaturiano gimtadienį, tai tas,
kurio paveikslai kabo mano skylėje, iš tikrųjų nusipirkau Sovietinio šampano
butelį už dešimt dolerių ir padėjau jį į šaldytuvą, kad vakare pasiimčiau jį į
iškilmes. Akivaizdu, kad misis Rogoff pati kiekvieną dieną tikrindavo mano šaldytuvą
arba jos paliepimu tai darė kambarinė, tvarkanti (netvarkanti) mano kambarį. Jūs
gaunate velferį, tąkart pasakė misis Rogoff. Vargšė Amerika!
patetiškai šūktelėjo. Tai aš vargšas, o ne Amerika, atsakiau.
Kodėl ji manęs nekenčia, paaiškėjo vėliau.
Priimdama mane į viešbutį, ji manė, kad esu žydas. Paskui, sočiai atsižiūrėjusi
į mano mėlyną apsilaupiusį kryželį, mano vienintelį turtą ir papuošalą, ji
suprato, kad aš ne žydas. Kažkoks Maratas Bagrovas, buvęs Maskvos televizijos
darbuotojas, tuomet gyvenęs Winslow, pasakė, kad misis Rogoff skundėsi jam Ediku
Brutu, apgavusiu ją ir atvedusiu rusą. Taip, ponai, savo kailiu patyriau, kas yra
diskriminacija. Juokauju žydai mūsų viešbutyje gyvena ne geriau už mane. Aš
manau, kad kur kas labiau, jog esu ne žydas, misis Rogoff nepatinka, kad neatrodau
nelaimingas. Iš manęs reikėjo tik vieno atrodyti nelaimingam, žinoti savo vietą,
o ne vaikštinėti tai vienu, tai kitu kostiumu stebint suglumusiems žiūrovams. Manau,
ji su dideliu malonumu žvelgtų į mane, jeigu būčiau purvinas, susikūprinęs ir
senas. Tai ramina. O čia velferistas nėrinuotais marškiniais ir baltomis liemenėmis.
Vasarą, beje, dėvėdavau baltas kelnes, medines basutes ant platformų ir trumpus
aptemtus marškinius kuo mažiau drabužių. Misis Rogoff erzino net ir tai. Kartą
sutikusi mane lifte, įtartinai žvelgdama į mano sandalus ir įdegusias basas kojas, ji
man pasakė:
You like hippie. Paskui
šaltai pridūrė: Russian hippie.4
Ne, tariau.
Taip, taip, įtikinamai pasakė ji.
Kiti viešbučio darbuotojai su manimi elgiasi
įvairiai. Gerus santykius palaikau tik su japonu, arba galbūt jis kinas, aš nelabai
atskiriu, bet jis visada man šypsosi. Dar sveikinuosi su indu, dėvinčiu tiurbaną, jis
taip pat malonus mano akiai. Visi likusieji visaip man nusikalto, todėl su jais kalbuosi
tik mokėdamas pinigus arba prašydamas perduoti man laišką ar žinutę telefonu.
Taip aš gyvenu. Dienos veja dienas, priešais
viešbutį Medisone jau beveik visiškai nugriovė visą namų bloką ir rengiasi statyti
amerikietišką dangoraižį. Kai kurie žydai arba pusiau žydai, arba apsimetantys
žydais jau išsikėlė iš viešbučio, jų vietą užėmė kiti. Jie susibūrę, kaip ir
juodžiai savo Harleme, į komuną, vakarais išgriūna į gatvę ir sėdi langų nišose
prie viešbučio, kai kurie sriūbčioja gėrimus iš pakelių, kalbasi apie gyvenimą.
Jeigu šalta, jie susirenka hole, užima visus suolus, ir tuomet ten sklinda triukšmas ir
kalbos. Viešbučio administracija kovoja su komunaliniais išeivių iš SSRS įpročiais,
su jų čigoniškais pomėgiais, bet nesėkmingai. Ir nors akivaizdu, kad tokie kaimiški
pasisėdėjimai baugina galimas viešbučio aukas, kurios štai imtų ir užklystų čia,
dabar, atrodo, administracija numojo į besibūriuojančius ranka, ką jiems padarysi.
Su jais turiu nedaug bendra. Niekada nestabteliu ir
apsiriboju žodžiais Labas vakaras! arba Sveiki visi!. Tai nereiškia, jog
man jie nepatinka. Bet per savo klajoklišką gyvenimą mačiau tiek daug įvairiausių
rusų ir Rusijos žydų, o tai, mano požiūriu, tas pat, kad jie man neįdomūs. Kartais
žydų rusiškumas reiškiasi kur kas ryškiau nei tikrų rusų.
Čia derėtų papasakoti apie Semioną. Jis buvo
žilas žydukas, kurį mudu su buvusia žmona Jelena sutikome Vienoje. Tas Semionas
pasiūlė Jelenai darbą. Ji turėjo dirbti naktimis Semionui priklausančiame naktiniame
bare Trojka, įsikūrusiame šalia Šventojo Stepono katedros ir bordelio; ji
turėjo aprūpinti turtingus naktinėtojus alkoholiu bei ikrais. Buvo pažadėtas toks
aukštas atlyginimas, kad iškart pamaniau: Semionui reikia ne barmenės Jelenos
jis taiko aukščiau: aiškiai siekia su ja permiegoti. Beje, aš neįsižeidžiau,
tuomet pasitikėjau savo žmona, o ji vis dar mylėjo mane, ir buvau visiškai ramus.
Aš, žinoma, neleidau Jelenai dirbti naktimis, aš
apskritai nenorėjau, kad ji dirbtų, bet, susipažinę su Semionu, mes nusprendėme jį
esant malonų tipą ir keletą kartų susitikome su juo Trojkoje, o po to restorane,
kurį jis nusipirko kaip dalininkas su dar dviem verteivom.
Semionas buvo iš Maskvos, vėliau gyveno Izraelyje,
jis mokėjo kalti pinigus, sugebėjo ir iš SSRS išsivežti pinigų, jis klestėjo. Ir
tik paskutinį mūsų vakarą Vienoje, kurį praleidom jo restorane, jis iš tikrųjų
atsivėrė, kai prisigėrė ir įkaušęs prabilo:
Čia turėjau daug moterų, bet nė viena manęs
nedomino. Jos šaltos, jos siaubingos, aš jų bijau, visu kuo jos atstumiančios. Aš jų
bijau, dievaži.
Paskui Semionas prakalbo apie ruses, apie Maskvą.
Man tuomet buvo keista jo klausytis. Po to prisiklausiau nostalgiškų monologų Italijoje
ir Amerikoje, pašnekovai buvo nevykėliai emigrantai, neturintys darbo, nežinantys, kur
eiti ir nuo ko pradėti. Semionas žinojo, tai įrodė jo brangus restoranas, kuriame
sėdėjom. Jis padovanojo Jelenai rožių. Jas juokingai ir jaudinamai nešiojo moteris su
skarele; tai buvo mažytė ir sentimentali Europa, o ne didžiulė metalinė Amerika
ten vaikščiojo moterys ir nešiojo rožes. Mes gėrėme degtinę,
Semionas užsakė orkestro Poliuško-pole5, ir aš
pamačiau, kad jis verkia ir jo ašaros krenta į stiklą degtinės. Mes juokėmės iš
žodžio Tėvynė, pasakė Semionas, ir štai aš sėdžiu, ir groja šią dainą,
ir man skaudą sielą, koks, po velnių, aš žydas aš rusas.
Paskui savo mėlynu galingu automobiliu jis vežė
mus virš Vienos, kur buvo kažkokios pasilinksminimo įstaigos, mes išlipdavome ir iš
viršaus žiūrėjome į miestą. Jis labai greitai važinėjo ir daug gėrė. Jau
Amerikoje sužinojau, kad jis sudaužė automobilį. Užsimušė.
Tai, žinoma, privati istorija, ponai, ir papasakojau
ją vien todėl, kad išeivių iš Rusijos neskirstau į rusus ir žydus. Visi mes rusai.
Įpročiai, visa naikinantys mano tautos įpročiai įaugo į juos ir galbūt sunaikino.
Na, bent jau iš savo liūdnos patirties žinau, kad rusų įpročiai neatneša laimės.
Taigi aš nestabteliu su jais prie viešbučio, o
einu į savo kambarį. Apie ką su jais kalbėti apie jų nelaimes, apie tai, kad jie
pavargsta dirbdami taksistais ar dar kuo nors. Neseniai, švystelėjęs jiems Sveiki
visi!, ėjau pro juos į Niujorką. Kažkoks naujas vaikinas, iš pažiūros Gruzijos
žydas arba veikiausiai natūralus gruzinas, apsimetęs žydu, kad galėtų išvykti,
šūktelėjo man įkandin: O tu ką, irgi rusas?
Aš jau pamiršau, kas iš tiesų esu,
atsakiau nesustodamas.
Grįždamas po poros valandų, aš vėlgi ėjau pro
juos, šįsyk iš Niujorko. Tas pats tamsaus gymio ūsočius, išvydęs mane, įsižeidęs
paklausė: Gal praturtėjai ar ką, kad nenori stabtelti, pasikalbėt. Tai mane
pralinksmino, aš nusijuokiau, bet vis dėlto nesustojau, nesuteikdamas dingsties
susipažinti. Aš ir taip pažįstu per daug rusų. Kada pats gyveni chujovai,
nelabai norisi turėti nelaimingų draugų ir pažįstamų. O beveik visi rusai
paženklinti nelaimės antspaudu.
Visoje jų laikysenoje atsispindi tam tikras slogus
ilgesys, padedantis atpažinti juos net iš nugaros. Beveik nebendraudamas su jais, visada
atpažįstu juos lifte. Slogi nuotaika jų pagrindinis bruožas. Tarp pirmo ir
šešiolikto aukšto jie suspėja užkalbinti jus, sužinoti, ar Amerikos dviejų šimtų
metų jubiliejaus proga visi nauji emigrantai gaus pilietybę, galbūt siekdami šio
tikslo paprašys sukurti peticiją prezidentui. Na chuj jiems pilietybė
patys nežino.
Arba pokalbis gali pakrypti visiškai priešinga
kryptimi:
Girdėjai, spalį vėl įleis?
Kur įleis? klausiu.
Na kaip kur, į Rusiją. Pilotas su naikintuvu
paspruko iš Rusijos, dabar mus įleis atgal, kad išlaikytų pusiausvyrą, supranti?
Vienas pabėgo, o dviem tūkstančiams leis sugrįžti. Du tūkstančiai nori sugrįžti.
O pusė prašymų prasideda žmonių pageidavimu tiesiai iš lėktuvo siųsti juos į
lagerį, nes nori atsėdėti už savo nusikaltimą, už tai, kad jie paliko Tėvynę. O tu
nesirengi atgal? Tave dar ir kaip priims, girdėjau, tave vėl Pravdoje ir
Izvestijose spausdino?
Senokai tai buvo, dar birželį, sakau.
Gabalą iš Londono Times išvertė, ir tą iškraipė. Ne, aš nesirengiu, man ten nie
chuj veikti. Be to, gėda grįžti. Užjuoks. Aš nevažiuosiu, niekad atgal
negrįžtu.
Tu dar jaunas, sako jis. Pamėgink,
galbūt prasimuši. O aš važiuosiu, tyliai tęsia. Supranti, man užvirė
ambicijos, per daug gerai apie save pagalvojau, o štai atvykęs pamačiau, kad nieko
nesugebu. Noriu ramybės. Kur nors į Tulos sritį, namukas, žuvelių pažvejot,
šautuvėlis, mokytoju kaimo mokykloje įsitaisyti. Čia pragaras, kalba jis.
Niujorkas bepročių miestas. Važiuosiu, pakankamai čia pasitryniau. Jokios laisvės
čia jie ni chuja neturi, pamėgink darbe ką nors drąsiai pasakyti. Be
triukšmo išlėksi, tylutėliai.
Jis dirbo, daugiausia plovė
indus. Gauna unemploymentą6, 47 dolerius per
savaitę. Gyvena Veste, aštuoniasdešimtosiose gatvėse, viešbutyje jis aplankė
bičiulį.
Ar žaidi šachmatais? klausia manęs
atsisveikindamas.
Nekenčiu, atsakau.
O degtinę geri?
Degtinę geriu, sakau, nors dabar
retokai.
Čia nesigeria, skundžiasi. Būdavo,
įkali 700 gramų su užkandėle, leki kaip ant sparnų per Leningradą, linksma ir gera.
O čia išgėręs tik apsineši, dar blogiau. Užeik, sako jis, barščiais
pavaišinsiu.
Skirtingai nei aš, barščiams jis naudoja
kažkokius ypatingus burokėlius. Visi jie skundžiasi, kad čia nesigeria. Geriasi, bet
ne taip, alkoholis gniuždo ko gero, greit mesiu gerti.
Kadaise, dirbdamas Niujorko laikraštyje Russkoje
delo, domėjausi emigrantų problemomis. Po straipsnio Nusivylimas iš
laikraščio mane pašalino, vardan šventos ramybės. Tada man jau ne emigrantų
problemos rūpėjo. Griuvo šeima, kankinamai merdėjo meilė, kurią laikiau Didžiąja,
o pats buvau leisgyvis. Šiuos įvykius vainikavo kruvina vasario
22-oji, venos, perpjautos prašmatnaus Model agency Zoli prieangyje, kur tuo metu
gyveno Jelena, po to savaitę valkatavau Manhatano dauntaune7.
Tačiau atsidūręs, tiksliau, atsitokėjęs viešbutyje, staiga supratau, kad mano
liūdna šlovė niekur nedingo, man skambindavo ir pas mane ateidavo žmonės, dar
sovietiniu papratimu tvirtai įsitikinę, kad žurnalistas gali jiems padėti. Mielieji,
koks aš jums žurnalistas, be laikraščio, be draugų ir ryšių. Kiek įmanydamas
visaip išsisukinėdavau nuo šių susitikimų, sakydavau jiems, kad sau negaliu padėti,
bet kai kurių susitikimų man nepavyko išvengti. Taip, pavyzdžiui, man teko susitikti
su dėde Saša, to primygtinai reikalavo mano pažįstami.
Tu privalai jam padėti, jis senis, bent jau
pasikalbėk su juo, jam palengvės.
Nuėjau į jo kambarį. Jo kambarys atrodė taip,
tarsi būtų gyvenęs su šunimi. Akimis ieškojau šuns, bet šuns niekur nebuvo.
Jūs, regis, turėjote šunį? paklausiau.
Ne, niekada, nedrąsiai pasakė jis, jūs
mane su kuo nors painiojate.
Kaipgi, painioju ant grindų mėtėsi kaulai,
džiūvėsėliai, plutelės, nuograužos, storiausiu sluoksniu kaip gargždas ant
jūros kranto. Lygiai toks pat suakmenėjusių maisto likučių sluoksnis dengė stalą,
spintą, palangę, visas horizontalias plokštumas, netgi kėdes. Teko girdėti, kad jis
visą gyvenimą rašė apie jūrą ir jūreivius. Apsakymėlius apie jūrą skelbė
Vokrug sveta ir kituose sovietiniuose žurnaluose.
Norėjau su jumis susitikti, pasakė jis
atsidusdamas, mano padėtis beviltiška, nežinau ką daryti: aš taip ilgiuosi
žmonos, ji rusė, rodo nuotrauką po stiklu į mane žvelgia pavargusi moteris.
Ko aš čia atsibeldžiau, tęsia jis. Aš nesugebu išmokti kalbos. Gyvenu
labai blogai: gaudavau velferį 280 dolerių per mėnesį, dabar sulaukiau pensinio
amžiaus ir man skyrė pensiją tik 218 dolerių. Gavau du čekius ir kaip doras
žmogus nuėjau į velferio centrą ir pasakiau: Štai du čekiai, bet aš nenoriu
pensijos, noriu velferio. Mano kambarys kainuoja 130 dolerių, maistui lieka tik 88
doleriai per mėnesį, aš taip negaliu, mirsiu iš bado, mano skrandis nesveikas. Aš
sąžiningai atėjau, pasakiau ir grąžinau čekį. Jie sako: Nieko negalime padaryti.
Pagal įstatymą jūs turite gauti pensiją.
Jis vos neverkia.
O ko jūs čia važiavot? piktai paklausiau.
Suprantate, aš visada rašiau apie jūrą. Vos
tik laivas atplaukia aš iš karto į laivą. Mane mėgo jūreiviai. Pasakodavo apie
visokias šalis. Užsimaniau pamatyti. Ką man daryti? žiūri man į akis. Aš
noriu pas žmoną, ji tokia gera, verkia.
Nuvažiuokite į sovietų ambasadą Vašingtone,
patariu jam, galbūt jie ir leis jums grįžti. Nors sunku pasakyti.
Pasiprašykit, paverkit. Ar čia nieko prieš juos neparašėte?
Ne, sako, tik mano apsakymą angliškame
žurnale greitai išspausdins, bet ne antisovietinį, apie jūrą. Klausykit, ar jie
manęs nepasodins? klausia įsikibdamas man į rankovę.
Klausykit, kam jiems jus sodinti...
Norėjau pridurti, kad niekam na chuj jis
nereikalingas, ir dar ką nors kandaus, bet susilaikiau. Aš jo nesigailiu. Sėdėjau
priešais jį ant jo purvinos kėdės, nuo kurios jis ranka nubraukė trupinius ir dulkes,
jis sėdėjo ant lovos, priešais mane styrojo jo senos kojos, apautos mėlynomis
šlepetėmis, man jis buvo nemalonus nevalyvas kvailas senis. Aš buvau kito tipo
žmogus, ir, nors dažnai pats tyliai raudodavau savo kambaryje, emigracija man būtų da
pyzdy, jeigu ne Jelena. Meilės nužudymas, pasaulis be meilės mane gąsdino.
Tačiau aš sėdėjau priešais jį liesas, piktas, įdegęs, su džinsiukais ir
aptempta striukele, su siauručiais, sėdint išlinkusiais klubais, pykčio
įsikūnijimas. Galėjau palinkėti jam tapti tokiu kaip aš ir jo baimes pakeisti savo
tulžingais košmarais, bet juk jis negalėjo tapti toks kaip aš.
Ar jūs manote, kad leis? meilikaudamas
ištarė jis.
Buvau įsitikinęs, kad neleis, betgi derėjo jį
paguosti. Nieko apie jį nežinojau, išskyrus tai, ką pasakė pats, galbūt ne toks
nekaltas, koks atrodė šiandienėmis aplinkybėmis.
Norėčiau jūsų paprašyti, sako jis,
matydamas, jog keliuosi nuo kėdės, nepasakokite niekam apie mūsų pokalbį.
Prašau.
Nepasakosiu, sakau. Atleiskite, bet
manęs laukia.
Mėlynos šlepetės keliauja kartu su manimi už
durų. Lifte lengviau atsikvepiu. Pisau jį, asilą, job tvaju mat'.
Apie pokalbį su juo vis dėlto papasakojau Levinui.
Dėl bajerio.
Davidas Levinas atrodė kaip šnipas arba
provokatorius prastuose sovietiniuose filmuose. Nesu portretų meistras, tačiau
būdingiausias jo fizionomijos bruožas plikė, tik galvos pakraščiuose kažkokia
negausi augmenija. Aš jo nepažinojau, bet man perdavė, kad už akių jis apie mane
pasakojo kažkokią bjaurastį. Jis didis liežuvautojas, tas Levinas. Man sakė Lionia
Kosogoras iš 2-ojo Gulago tomo. Man buvo taip giliai nusispjaut į visus rusų
emigrantus, senus, naujus ir būsimus, kad aš tik juokdavausi, bet kai
persikėliau į viešbutį, kartą jis mane sustabdė ir papriekaištavo, kad esu
pasipūtęs ir nenoriu su juo šnektelt. Pasakiau, kad aš nepasipūtęs, bet kad dabar
skubu, o grįžęs po poros valandų pas jį užsuksiu. Užsukau.
Bent kiek mąstančiam rusui kitas žmogus iš
Rusijos nėra mįslė. Tūkstančiai požymių byloja apie tai, k a s šis žmogus ir k o
k s jis. Levinas man kėlė įspūdį žmogaus, kuris tuoj puls į isteriją ir suriks.
Ką jis rėks, žinau iš anksto. Apytikriai būtų tokia frazė: Išeik, suka,
ko spoksai, tuoj, blia, veizolus išbadysiu, niekingas kirmine! Šioje
kriminalinėje buitinėje frazėje glūdi visas mano įspūdis apie Leviną. Beveik nieko
nežinau apie jo gyvenimą, bet įtariu, kad jis tikriausiai sėdėjo SSRS kalėjime už
kriminalą. O galbūt ir ne.
Jis sakosi esąs žurnalistas. Bet iš Levino
straipsnių, skelbtų tame pačiame Russkoje delo, į pasaulį lenda visoks
mėšlas, jis tvirtina, kad SSRS geruose naujuose namuose gyvena tik kagėbistai, seka ir
kitas pasakas. Dabar jis pasakoja esąs žurnalistas iš Maskvos, o kai trumpai buvau
sutikęs jį Romoje, prisistatė kaip žurnalistas iš Archangelsko. Visa, ką jis
pasakoja apie save, dviprasmiška. Viena vertus, jis sako, kad SSRS labai gerai
gyveno, o į komandiruotes skrisdavo CK lėktuvais, kita vertus kad SSRS buvo
antisemitizmo auka. Dabar jis gyvena tik už pinigus, gaunamus iš žydų organizacijų,
arba tiesiog iš sinagogų. Tai irgi tam tikras velferis. Kadaise jam operavo pilvo
ertmę, ir man atrodo, kad savo nelaime jis naudojosi siurbdamas pinigus iš Amerikos
žydų. Man jis reikalingas kaip pyzdai dantys, kuo gali būti įdomus ligotas
penkiasdešimtmetis, gyvenantis sušiktam viešbuty bei rašantis dramą Adomas ir
Ieva, kurią jis man drovėdamasis skaitė. Aš irgi drovėdamasis netgi Levino
nedrįsau įžeisti jam pasakiau, kad literatūros forma man nėra artima ir todėl
apie kūrinį nieko negaliu jam pasakyti. Negalėjau gi jam pasakyti, kad jo Adomas ir
Ieva tai ne literatūros forma, o ochujenijos nuo vakarietiško gyvenimo
forma, kad jis, atvykęs čionai, ochujel nuo vakarietiško gyvenimo, kaip ir
visi mes. Jis dar gerai laikosi. Kiti kraustosi iš proto.
Jau per pirmą pokalbį Levinas drabstė purvais
visą viešbutį, visus jo gyventojus, bet buvo akivaizdu, kad vienam būti chujova,
ir jis retsykiais prie ko nors prisiplaka. Jis prisiplakė ir prie manęs, nusivedė į
koncertą sinagogoje, supažindino su mažyte žyde, kalbančia rusiškai, aš pirmą
kartą dalyvavau pamaldose sinagogoje, beje, susidomėjęs ir pagarbiai išsėdėjau visas
pamaldas, elgiausi oriai ir dėmesingai, o Levinas neužsičiaupdamas pliurpė su senute.
Galbūt aš, Levinui padedant, būčiau galėjęs patekti į jų bendruomenę, bet ten
buvo nuobodu, šeimyniniai žydų pietūs, į kuriuos mane būtų kvietę, mane menkai
domino. Mėgstu įdarytą žuvį ir užkandą, bet labiau trokštu įdarytų sprogmenų,
suvažiavimų ir šūkių, kuo jūs vėliau ir įsitikinsite. Edičkai nereikia normalaus
gyvenimo, aš nuo jo bėgdavau Rusijoje, tad ir čia nesugundysite ramiu miegu ir tarnyba.
Bybio.
Keletą kartų Levinas aplankė mane ir po to, bet
nors iš visų jėgų sau skiepijau meilę žmonėms ir maniau, kad reikia gailėtis visų
nelaimėlių, o Levinas atitiko mano nelaimingo žmogaus sampratą, ir man,
nepaisant jo pagiežos, iš tiesų buvo jo gaila, pažintį su juo teko nutraukti. Viskas,
ką jis įžvelgė manyje, ir visa, ką jam pasakojau, iš anksto žinodamas, kad jis visa
tai išsineš ir išplepės, ir išpūs, ir iškreips, jis įsigudrino viską per daug
hiperbolizuotai ir kvailai išpūsti. Mao Dzedungo portretas ant sienos virto mano
įstojimu į Kinijos partiją. Kas toji Kinijos partija, aš nežinojau, bet turėjau
atsikratyti pažįstamų rusų, ir Levino atsikračiau, tos vargšės pagiežingos aukos.
Sveikinuosi su juo ir kartais pusę minutės ką nors jam meluoju. Jis netiki, bet
klausosi, o po to aš išeinu. Reikalai, sakau, laukia reikalai.
Atitrūkę nuo savo šaknų, be įprastos aplinkos,
be normalaus darbo, atsidūrę gyvenimo dugne, žmonės yra apgailėtini. Kartą važiavau
maudytis į Long Byčą su aršiu žydu Maratu Bagrovu, kuris įsigudrino dalyvauti
kontrdemonstracijoje prieš demonstraciją už laisvą žydų išvykimą iš SSRS,
vykusią 5-oje aveniu. Tąsyk jis išėjo su šūkiais Baikite demagogiją!,
Padėkite mums čia!. Taigi vykome į Long Byčą, Maratas Bagrovas vairavo
automobilį, kurį kitą dieną pavogė, o buvęs Sovietų Sąjungos dviračių čempionas
Naumas ir aš buvome keleiviai. Kompanija važiavo į svečius pas
du indų plovėjus, dirbančius ten pat, Long Byče, senior citizens8 name. Trumpam užsukęs į kambarius pusrūsiuose, kur gyveno
indų plovėjai, vienas buvęs muzikantas, kitas buvęs kombinatorius ir verteiva,
žuvies rūkymo specialistas, aš patraukiau į pliažą perlipęs užtvarą, kad
nereikėtų mokėti dviejų dolerių.
Kirai, okeanas, sūrus rūkas, pagirios. Ilgai
gulėjau vienas, nesuprasdamas kur esu. Vėliau atėjo Bagrovas ir Naumas. Supista
emigracija! vis kartojo 34-erių buvęs čempionas.
Vos atvykęs į Niujorką, nuėjau nusipirkti
laikraštį, nusipirkau Russkoje delo, o ten buvo tavo straipsnis. Jis man kaip
kūju trenkė. Ką aš padariau, pagalvojau, na chuja čia atvažiavau.
Jis kalba kapstydamas smėlyje duobę. Supista
emigracija! jo nuolatinis refrenas. Jis jau dirbo keliose vietose (paskutiniame
darbe remontavo dviračius) ir su dviem kitais darbininkais puertorikiečiu ir
juodžiu surengė streiką, reikalaudami vienodo darbo užmokesčio. Vienam jų
mokėjo 2,50 per valandą, kitam 3, o trečiam 3,50.
Bosas pasikvietė juodį ir, kai tas nuėjo,
pasakė: Ko nedirbi, dabar juk darbo laikas, toliau pasakoja Naumas,
mechaniškai kapstydamas duobę. Juodis pasakė bosui, kad jam reikia eiti pas
gydytoją, todėl šiandien anksčiau pasišalino. Paskui jis paklausė puertorikiečio,
kodėl šis anksčiau išėjo iš darbo. Tas irgi išsigando ir
pasakė, kad jam reikia social security9. O aš
paklausiau boso, kodėl jis nemoka mums po lygiai, juk mes vienodai dirbam... Naumas
karščiavosi. Juodį jis atleido, pasakė gali eiti. Aš išėjau pats, dabar
dirbu suvirintoju virinu lovas, tai labai brangių modelių lovos. Suvirinu vieną
kartą, po to nudilinu siūlę, jeigu nėra skylučių, kiaurymių gerai, jeigu yra,
vėl virinu ir vėl dilinu. Grįžtu galva pilna smėlio...
Naumas gyvena Brodvėjuje, Veste, ten viešbutis
panašus į mūsiškį, jame apgyvendina žydus. Nežinau, kokie ten kambariai, bet vieta
ten prastesnė, kur kas daugiau nusikaltėlių.
Pisiesi su savo juode? dalykiškai jo klausia
Bagrovas.
Su ta jau nesipisu, sako Naumas, išvis
suįžūlėjo. Anksčiau penkis imdavo, dabar 7,50. Tai dar būtų nieko, bet kartą
beldžiasi antrą nakties, įsileidau, ji sako: piskimės. Sakau turiu tik
dešimtinę ir daugiau nieko. Duok, sako, dešimtinę, rytoj atnešiu grąžą ir veltui
duosiu. Pasipisom ir na chuj dingo savaitei. O daugiau pinigų neturėjau. Atėjo
po savaitės ir pinigų į priekį reikalauja, o apie grąžą nė žodžio. Eik, sakau, na
chuj iš čia. O ji rėkia: Duok du dolerius, kėliausi čia pas tave, man portjė
duris atidarė ir liftu pakėlė, pažadėjau jam du dolerius už tai, kad įleido.
Ir tu davei? susidomėjęs klausia Bagrovas.
Daviau, sako Naumas, na chuj su
ja prasidėti, ji turi sutenerį.
Taip, geriau neprasidėti, sutinka Bagrovas.
Supista emigracija! kartoja Naumas.
Reikia vogti, plėšti, žudyti, sakau.
Organizuoti rusų mafiją.
O štai parašyčiau jiems laišką,
nesiklausydamas manęs, taria Bagrovas, į Sovietų Sąjungą vaikinams, tai ni
chuja, nesuprastų. Turiu bičiulį, sportuoja vaikinas, vis svajodavo į Olimpines
žaidynes nuvykti. Štai ir parašysiu jam, kad savo automobiliu važiavau į Monrealio
olimpines žaidynes jis taip pavydės. Ir dargi neturėdamas darbo į Monrealį
važiavau, už bedarbio pašalpą.
Bybį tu jam paaiškinsi, kad su automobiliu ir
Monrealiu čia galima suknistam šūde sėdėti, to neįmanoma paaiškinti, sako
Naumas. Supista emigracija!
Taip, nepaaiškinsi. Ir jeigu jis atvažiuotų,
jam ne Monrealis rūpėtų, irgi į šūdą įliptų. Ką automobilis, sumokėjau už jį
pusantro šimto. Chujnia.
Baigę maudytis (beje, jie, suaugę vyrai, vartėsi
bangose, ko aš, Edička, ilgai neištverčiau), paskutiniai ėjome iš pliažo, kai
saulė jau leidosi, pliaukšdami apie tai, kad Amerikoje mažai žmonių maudosi ir
plaukioja, dauguma tiesiog sėdi ant kranto arba pliuškenasi įbridę iki kelių, o tuo
tarpu SSRS visi stengiasi nuplaukti kuo toliau ir uoliausius plaukikus išgaudo gelbėjimo
valtys, priversdamos plaukti prie kranto.
Čia esminis rusų ir amerikiečių charakterio
skirtumas. Maksimalizmas, sakau juokdamasis.
Einame pas indų plovėjus ir vieno jų kambaryje
iškeliam puotą. Indų plovėjų, suvirintojo, bedarbio ir velferininko puotą. Dar
prieš kelerius metus susirinkę kartu SSRS mes būtume: poetas, muzikantas, sportininkas
(Sąjungos čempionas), milijonierius (vienas indų plovėjų Semionas Rusijoje
turėjo apie milijoną) ir visoje šalyje žinomas televizijos žurnalistas.
Vadybininkas šiandien mus visą dieną stebėjo,
jis žinojo, kad turime svečių, todėl šiandien ėdalo nuknisome mažiau nei įprastai,
teisinasi indų plovėjai.
Ėdame presuotą vištą, gyvai šnekučiuojamės,
pilstome iš pusgalonio butelio viskį, skubame, jau sutemo, o mums dar važiuoti į
Manhataną.
Muzikantas čia dirba, kad susitaupytų pinigų
bilietui į Vokietiją, jis nori pamėginti dar vieną variantą, galbūt ten geriau. Jo
smuikas stovi kampe, iš išorės rūpestingai apkaišytame futliare. Vargu ar indų
plovimas padeda lavinti smuikavimo techniką. Apskritai muzikantas nelabai įsitikinęs,
ar jis nori į Vokietiją. Jis dar būtų linkęs įsidarbinti Liberijos laive jūreiviu,
o be to, norėtų nuvykti į Kaliforniją.
Kaip vaizdingas įrodymas to, kas mūsų laukia
ateityje, ateina indų plovėjų kolega senis ukrainietis. Už tą patį darbą per
savaitę jis gauna 66 dolerius grynais.
Jis užguitas, todėl jį bosas ir
apiplėšinėja kaip nori, be to, jis jau senas, taip greitai kaip mes negali dirbti,
kalba indų plovėjai tiesiog prie senio, nė kiek nesivaržydami. Jis suglumęs šypsosi.
Mes paliekame svetingus indų plovėjus ir, nuolat
krentant oro temperatūrai, išvykstame žavingais Amerikos keliais į Niujorką.
Važiuojam, pykstame, keikiamės, karščiuojamės, bet greitai išsiskirsim, ir
kiekvienas pasijus savimi.
Winslow viešbutis.
Apsigyvenau čia tarsi mėnesiui, kad nusiraminčiau ir apsiprasčiau, vėliau rengiausi
išsinuomoti butą Vilidže arba loftą10 Soho. Dabar mano
asmeninis naivumas mane graudina. 130 tai viskas, kiek galiu mokėti. Už tokius
pinigus įmanoma apsigyventi nebent tik C arba D aveniu. Šiuo požiūriu Winslow
viešutis atradimas. Vis dėlto centras, nereikia išlaidauti transportui, visur einu
pėsčias. O gyventojai... Na ką gi, su jais galima nebendrauti. Kai mėginau prisiversti
miegoti su amerikiete Rozana, tai buvo mano parengtos įšliaužimo į naująjį gyvenimą
programos dalis, namo grįždavau labai vėlai: antrą, pusę trijų nakties. Kartais prie
viešbučio stoviniuodavo taksi. Juose vairuotojų vietas užimdavo viešbučio
gyventojai.
Kaip reikalai? klausdavau.
Na, jau yra 32 doleriai, atsakydavo plikai
nusiskutęs žmogus, kurį pažįstu, bet neprisimenu jo vardo. Dabar žmonės grįš
iš kabakų imsiu išvežioti.
Privažiuoja dar vienas taksi. Vairuotojai vienas
kitam skundžiasi klientų trūkumu.
Vienu metu buvo madinga dirbti taksistu. Dabar mada
po truputį praeina. Pirma, vieną rusą taksistą užmušė, tai nelabai malonu žinoti
pačiam dirbant taksi, be to, du vaikinus iš mūsų viešbučio atleido už pavėlavimą
į parką.
Viešbutyje yra ir inteligentiškų žmonių. Edikas
Brutas, pavyzdžiui, vegetaras, ir visą laiką skaito, plečia savo akiratį. Jis skaito
Antikinę lyriką ir Omarą Chajamą, skaito Šekspyro kūrinius ir Kinų
filosofiją, suprantama, rusiškai. Edikas, geras ramus ūsuotas vaikinukas, turi
draugą amerikietį keturiasdešimtmetį aukštaūgį, mokantį daug kalbų, visu kuo
kitu jis panašus į Ediką su moterimis nebendrauja, gyvena su mama. Tas amerikietis,
pavarde Bantas, dažnai vežioja Ediką kaži kur pasiklausyti vargonų. Kultūringa
pramoga. Neiškentėčiau nė penkių minučių. Edikui patinka. Gerbiu.
Maskvoje Edikas buvo kino operatorius ar kino
operatoriaus asistentas. Edikas gyvena ramiai, maitina visus kas ateina, skolina pinigus,
paskutinį dolerį paskolintų, ir gauna velferį.
Kitas mūsų viešbučio inteligentas aukštas
šviesiaplaukis 33-ejų metų žmogus poetas Ženia Knikičius. Kaip matote, jo
pavardė tipiškai leningradietiška rinktinė. Iš specialybės filologas, apsigynė
disertaciją Dostojevskio Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai keistumo
požiūriu. Savo kambariūkštyje, kurio langai išeina į tamsų kiemo šulinį, verda
inkstus arba dešreles, ant jo lovos sėdi negraži amerikietė mergina, kuri moko jį
anglų kalbos, sienos nukabinėtos popieriais su angliškais posakiais, maždaug Aš
noriu dirbti ir panašiai. Tai neatitinka tikrovės, Ženia nelabai nori dirbti, jis
stengiasi gauti velferą. Aš rimtas mokslininkas, sako man. Manau, jis rimtas
mokslininkas, kodėl ne, tačiau abu suprantame, kad jo, rimto mokslininko, Gogolio ir
Dostojevskio specialisto, estetikos dėstytojo profesija niekam čia na chuj
nereikalinga. Čia reikalingi rimti indų plovėjai, tie, kurie be jokių literatūrinių
apmąstymų dirbtų juodą darbą. Literatūroje čia sava mafija, mene sava mafija, bet
kokiam versle sava mafija.
Tarp rusų emigrantų savi mafijozai.
Baltaplaukis Ženia Knikičius, kaip ir aš, nebuvo tam pasirengęs. Kaip ir aš kadaise,
Ženia dirbo laikraštyje Russkoje delo pas vieną didžiausių rusų emigrantų
mafijozų Moisejų Jakovlevičių Borodatych. Mafijozai niekada neleis kitų prie
lovio. Bybio. Kalbame apie duoną, apie mėsą ir gyvenimą, apie merginas. Mums tai
pažįstama, pamėgink SSRS prasimušti į Rašytojų sąjungą. Sumals į miltus. Kadangi
kalbame apie duoną, mėsą ir pyzdą. Mirtina kova už gyvenimą. Už Jelenų pyzdas. Tai
jums ne juokas.
Kartais mane apima šaltakraujiškas pyktis. Žvelgiu
iš savo kambariūkščio į viršun kylančias gretimų pastatų sienas, į šitą didį
ir siaubingą miestą ir suprantu, kad visa tai labai rimta. Arba jis mane šitas
miestas, arba aš jį. Arba tapsiu toks apgailėtinas senas ukrainietis, kuris lankėsi
puotoje pas mano bičiulius indų plovėjus, pažemintus ir apgailėtinus, jis dar
labiau pažemintas ir apgailėtinas, arba... Arba reiškia nugalėti. Kaip? O bybis jį
žino kaip, gal net tektų sugriauti šį miestą. Ko man jo gailėtis jis juk manęs
nesigaili. Kartu su kitais, aš toks ne vienas. Bet kuriuo atveju niekada mano lavono kaip
kvailo baslio neišneš iš Winslow viešbučio.
Siaubinga rimtis, tam tikras savo padėties suvokimas
užplūsta mane vos tik prabudus, aš pašoku, geriu kavą, mieguistas plaunuosi nuo
savęs apgailėtinų rusiškų dainų ir eilių nuotrupas, dar kažką iš rusiško
kliedesyno ir sėdu prie savo popierių galbūt anglų kalbos, galbūt ką nors
mėginu rašyti. Ir visą laiką žvelgiu pro langą. Tie pastatai šildo mane. Jobanyje
v rot! Čia ėmiau daug keiktis. Vargu ar man pavyks iškilti šioje sistemoje,
manau, iš anksto ilgesingai mėgaudamasis ilgu ir sunkiu keliu, tačiau reikia
pamėginti.
...Pats pigiausias maistas, ne visada sotus, purvini
kambariūkščiai, skurdūs, prasti drabužiai, šaltis, degtinė, nervai, antra žmona
išprotėjo. Dešimt metų tokio gyvenimo Rusijoje, ir dabar viskas nuo pradžių
kurgi, job tvaju mat', tavo teisingumas, pasauli? norisi paklausti. Juk ten
aš dešimt metų dirbau diena iš dienos, parašiau tiek eilėraščių rinkinių, tiek
poemų ir apsakymų, man daug kas pavyko, savo knygose sugebėjau sukurti tam tikrą ruso
įvaizdį. Ir rusai mane skaitė, juk nupirko aštuonis tūkstančius mano rinkinių,
kuriuos per visą tą laiką atspausdinau rašomąja mašinėle ir išplatinau, juk
mintinai mokėsi ir skaitė.
Tačiau kartą suvokiau, kad ten aukščiau
nepakilsiu: na, Maskva mane skaito ir Leningradas skaito, ir dar į dešimtį didelių
miestų mano rinkiniai pateko, žmonės juk mane priėmė, bet valstybė neima; kiek
galima platintis primityviomis priemonėmis juk liaudies mano darbai nepasiekia, juk
širdį drasko sielvartas, jog kokį nors Roždestvenskį milijoniniais tiražais bruka, o
mano nė vieno eilėraščio neišspausdino. Užsipiskit, galvoju, su savo sistema, nuo
1964-ųjų, kai pasitraukiau iš knygnešių, aš jums netarnauju. Išvažiuosiu aš nuo
jūsų na chuj su savo mylima žmona, išvažiuosiu į tą kraštą, kur, sako,
rašytojai laisviau kvėpuoja.
Ir atvažiavau čia. Dabar matau tas pats bybis,
ar čia, ar ten. Tos pačios šutvės kiekvienoj srity. Tačiau čia dar daugiau
pralaimiu, nes esu rusų rašytojas, rašau rusiškais žodžiais, ir žmogus, pasirodo,
išlepintas pogrindinės šlovės, pogrindinės Maskvos dėmesio, kūrybinės Rusijos, kur
poetas tai ne poetas Niujorke, Rusijoje poetas nuo seno yra viskas: kone panašus į
ganytoją, ir, pavyzdžiui, ten susipažinti su poetu didi garbė. Čia poetas
šūdas, todėl ir Josifas Brodskis čia, pas jus, ilgisi mūsų šalies; kartą, dar
Leksingtone, aplankęs mane, gurkšnodamas degtinę, sakė: Čia, šitoj šaly, reikia
turėti dramblio odą, aš ją turiu, o tu neturi. Ir ilgėjosi Josifas Brodskis, nes
pakluso šio krašto įstatymams, o nebuvo paklusnus ano. Supratau jo ilgesį. Juk
Leningrade jis, be nemalonumų, turėjo dešimtis tūkstančių gerbėjų, juk jį
kiekvienam name kiekvieną vakarą karštai sutikdavo, ir visos žavingos rusaitės
Natašos ir Tanios buvo jo kadangi jis raudonplaukis žydų jaunuolis buvo
rusų poetas. Geriausia vieta poetui tai Rusija. Ten mūsiškių ir valdžia bijo. Nuo
seno.
O kiti vaikinai, mano draugai, tie, kurie
išvažiavo į Izraelį, kokie išvažiuodami buvo nacionalistai! Tikėjosi ten,
Izraelyje, pritaikyti savo protą, talentą, savo idėjas, manydami, kad tai jų
valstybė. Kaipgi, bybio! Tai ne jų valstybė. Izraeliui nereikia jų idėjų, talento ir
subegėjimo mąstyti, ne, nereikia, Izraeliui reikalingi kareiviai, vėlgi kaip ir SSRS,
viens, du, paklusk! Juk tu žydas, reikia ginti Tėvynę. O mums atsibodo ginti jūsų
senas nutriušusias vėliavas, jūsų vertybes, kurios seniai nebėra vertybės, atsibodo
ginti Jūsų. Mes pavargome nuo Jūsų, sēniai; mes jau patys greitai būsime
sēniai, mes abejojame, ar verta, ar reikia. Eikit jūs visi na chuj...
Mes. Nors aš mąstau apie save patį, visą
laiką grįžtu prie šitos sąvokos mes. Mūsų čia jau labai daug. Tai štai,
reikia pripažinti, kad tarp mūsų gana daug bepročių. Ir tai normalu.
Tarp emigrantų nuolat trinasi toks Lionia Čaplinas.
Iš tiesų jis ne Čaplinas, jo paini žydiška pavardė, bet dar Maskvoje jis buvo
įsimylėjęs jauniausią Čaplino dukterį, nors jos nepažinojo, ir jos garbei
pasivadino šiuo pseudonimu. Kada minėtoji dukra ištekėjo, Lionia gedėjo, mėgino
nuodytis. Aš jį pažinojau Maskvoje ir vienąkart buvau jo gimtadienyje, kur, be manęs,
buvo tik vienas žmogus pusiau normalus filosofas Bondarenka, rusų fašizmo
ideologas, pagalbinis darbininkas gėrimų parduotuvėje. Mane pribloškė siauras kaip
tramvajus Lionios kambarys, visos sienos buvo apklijuotos keliais sluoksniais didelių ir
mažų mūsų pasaulio didžiavyrių. Ten buvo Osvaldas ir Kenedis, Mao ir Niksonas, Če
Gevara ir Hitleris... Labiau beprotiško kambario neteko regėti. Tik lubos nepriklausė
didžiavyriams. Vienos didžios galvos buvo klijuojamos ant kitų, popieriaus sluoksnis
buvo piršto storumo.
Dabar Lionia, aplankęs įvairias Amerikos valstijas
ir, kaip sako pikti liežuviai, keletą privačių psichiatrinių ligoninių, gyvena
Niujorke ir gauna velferį. Pašalpa jis naudojasi savotiškai. Visą sumą apie 250
dolerių atideda. Ateityje rengiasi keliauti, o galbūt įstos į Amerikos armiją.
Nakvoja pas draugus, o maitinasi... Iš šiukšlių krepšių gatvėje ištraukia tai
paukštienos gabalą, tai dar kokią nors bjaurastį. Tuomet jis būtinai ištaria vis tą
pačią frazę: Vištelė kapteli grūdelį.
Su tuo pamišėliu Lionia, kuris vis dėlto yra
inteligentiškas jaunuolis, kadaise skaitinėjęs Nyčę, ir rašęs kažkokias budistines
alegorijas apie tris dramblius, mes tam tikra prasme giminės. Mano antrosios žmonos Anos
Rubinštein giminaitė buvo jo pirmoji žmona. Pasileidėlė Stela, kuriai, anot vieno
seno pažįstamo, krūva bybių kiekvienoj aky, išpiso ilgšį šizoidinį Lionią.
Mano giminaitėlis prieš Ameriką jau spėjo pagyventi ir Izraelyje.
Lionia visada pas ką nors sėdi ir ką nors
žiaumoja, kartais užsuka ir pas mano kaimyną Ediką Brutą.
Ką, job tvaju mat', sakau jam,
vėl kokių nors paskalų atnešei, vis valkiojies, pizduk! Tvirtas vyras, sėdėtum
namie, ką nors rašytum, dirbtum, sakau.
Koks tu, Limonovai, tapai šiurkštus, sako
barzdotas ir plikakaktis Lionia, dėvintis nudrengtus džinsus. Truputį manęs bijo.
Netgi jo galvos forma ir pakumpusi aukšta figūra išduoda, kad jis pamišęs nuo gimimo.
Nematau čia ypatingos nuodėmės ar nelaimės, tik linksmai konstatuoju faktą.
Visiškai kita beprotybės forma įsikūnijo
Sašenkoje Zelionskyje. Tas ūsuotas tylenis išsiskiria iš mūsų tuo, kad kaip
emigrantas yra gausiai prasiskolinęs. Jis niekur nedirba, jokių pašalpų negauna ir
gyvena tik skolon. Ant jo studijos sienos, kurią nuomoja ne kur kitur, o 58-ojoje
gatvėje už 300 dolerių per mėnesį, puikuojasi išdidus užrašas: Pasauli aš
tau skolingas pinigų!
Maskvoje Zelionskis baigė tarptautinių santykių
institutą. Jo tėtis buvo kažkoks žurnalo Krokodil šulas. Atvykęs į Ameriką,
iš pradžių Saša dirbo ekonomistu jūros transporto įmonėje, tai jo profesija, ir
kadangi jis moka anglų kalbą, tai jį priėmė pagal specialybę. Jis gana padoriai
uždirbdavo, bet jo beprotybė, suprantama, jame spurdėjo, reikalaudama aukų ir
įsikūnijimo. Saša nusprendė, kad jis didis fotografas, nors SSRS niekada
nefotografavo. Spėju, kad perkaręs ir primenantis dviejų rusų rašytojų mišinį
Belinskio ir Gogolio Saša pasirinko fotografiją todėl, kad dirbant šį
madingą darbą, jo manymu, lengviausia užsidirbti. Jeigu nusprendęs, kad jis yra
fotografas, fotografuotų, triūstų, mėgintų, ieškotų, būtų nieko baisaus, tai
vadintųsi tiesiog fanatizmas. Bet reikalas rimtesnis: jis nieko nefotografuoja,
nieko nemoka ir vysto pašėlusią veiklą skolindamasis vis daugiau ir daugiau. Naujos
skolos kariasi ant senų... Tai vienintelis dalykas, kurį jis sugeba. Kaip jam tai
pavyksta? Nežinau. Galbūt jis užsimaukšlina tiubeteiką ir eina į sinagogą. Taip
daro daugelis...
Kiek jis skolingas? Nežinau. Galbūt 20
tūkstančių. Jis skambina žmonėms, kuriuos sutiko kartą gyvenime, ir prašo pinigų,
ir labai įsižeidžia, jeigu jam atsako. Už studiją jis nemokėjo daugybę laiko, bet
nežinau, kaip jo iki šiol neišvijo. Vos galą su galu suduria, liesas kaip dviratis,
bet dirbti kažkodėl nenori. Kurį laiką jis triūsė padavėju Beef-Burgere
43-ojoje gatvėje, bet netrukus jį išvijo.
Jo plonytis balselis, nunešioti batai ir skylėti
džinsai. Anksčiau jis dar turėjo chujovą įprotį kartu su Žigulinu, taip
pat berniuku fotografu, gyvenančiu aukštu žemiau, savo malonumui garsiai keiksnoti
pokario fotografus. Hiro? Šūdas. Avedo senas chalturščikas...
Šmėkščiojo vardai. Zelionskis ir Žigulinas žinojo, kaip kalti šedervus, bet
kažkodėl jų nekalė. Dabar jiedu kiek aprimo.
Šiuo metu Sašenka Zelionskis laukia savo mamytės
iš Maskvos, kurią labai myli. Žigulinas man apie jį sakė: Paminėsi mano žodį
jis būtinai pasikars, tuomet jis nieko neįsileisdavo ir sėdėdavo
užsirakinęs visiškoje prieblandoje savo nutriušusioje studijoje (vienintelis fotografo
atributas, kurį jis turėjo studija), bet neseniai jo pamišimas praėjo. Gretai
atvyks mamytė, ir ūsuotas Sašenka kreivu žvilgsniu (jo žvilgsnyje yra kai kas
arkliška: toks besigręžiant išverstas į jus įtarus žvilgsnis, jis, Zelionskis,
visuomet įtarus), galbūt privers mamytę dirbti, o pats konstruos eilinį žiedo
projektą, žiedo dizainą, kurio projektą nešiosis ir siūlys juvelyrų parduotuvėms.
Kartkartėmis į mane, kaip į žmogų, kuris per savo gyvenimą daug siuvo, kad
užsidirbtų duonos kąsniui, Zelionskis kreipiasi prašydamas ką nors pasiūti pagal jo
projektą, kurį jis kruopščiai slepia, kokius nors dizaineriškus marškinėlius.
Siūlau jam, nupirkti medžiagos ir atnešti projektą aš jam tuoj pat ir
pasiūčiau. Tai tęsiasi jau antrus metus, o jis niekada nenuperka medžiagos ir
neatneša projekto, kadangi visų jo nepabaigtų sumanymų vardas beprotybė. Ne tokia
kaip tų, kurie įsitvėrę grotų rėkia ir drabstosi seilėmis. Ne, tyli, atsiprašanti,
plonyčiu balseliu, mėginant spausdinti spalvotas fotografijas, išrandant žiedų
projektus arba saulės baterijas, arba staiga nusprendžiant rimtai atsidėti klasikinei
muzikai. Neturi žmogus ramybės šiam pasauly. Jį iš visų pusių stvarsto ir verčia
daryti pinigus. Kam tie pinigai? Tam, kad iš nusivalkiojusio Zelionskio nunešiotais
batais pavirstu nuostabiuoju Zelionskiu Rollce Royce, o šalia graži
besišypsanti baltutė ledi. Visi vargšai svajoja apie baltutes ledi. Aš jau turėjau
baltutę ledi.
1 Angl.
welfare pašalpa. (Atgal>>>)
2 Angl. weekend
savaitgalis. (Atgal>>>)
3 Pobūvis (angl.).
(Atgal>>>)
4 Tu panašus į hipį.
Rusijos hipį (angl.). (Atgal>>>)
5 Populiari rusų liaudies
daina. (Atgal>>>)
6 Bedarbio pašalpa.
(Atgal>>>)
7 Angl. downtown
miesto centras (Atgal>>>)
8 Vyresnių piliečių
(angl.) (Atgal>>>)
9 Socialinių garantijų
(angl.). (Atgal>>>)
10 Angl. loft palėpė.
(Atgal>>>)
Eduard Limonov. TAI AŠ,
EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS
KNYGOS, 2006.
Į viršų
|
|