Į viršų

***
jei vienąkart
staiga
manęs nebeliks visiškai
geidžiamoj uždraustoj
tavo teisuoliško sapno lėkštelėj
žinok –
nesugaunamieji keršytojai
sugavo mane

Į viršų

***
vieną rytą jau prašvitus
numes į šoną bėgius traukinys
spindulėlis tvykstels šuliny
triokštels griovyje šakelė
drykstels kelnės plačiam žingsny
nebereiks jau ėdesio
                  kelioniniam krepšy

Į viršų

***
sėdėdamas
ant pačio kraštelio
virš rožinės upės
aš nukreipiau žvilgsnį
į gremėzdišką dangų
ir kažką jau
pagalvot sugalvojau
kai ranka
netikėtai skruzdėlė
prabėgo

Į viršų

***
nesaugiam kely
sušąlęs kraujas
tęža
iš kairios mano šnervės
laša
kelias išdžiūvęs
iš kairės mano neapsaugotos šnervės
sušąla
į kraują neramų
bevardį

Į viršų

***
naktinė plaštakė švelniai plazdena
kaukolėj mano plazdena
sušlapusioj žemėj
naktys pačios įklimpsta
keikiuos juokauju
braukiu prakaitą kosėju
laukiu dovanų iš dangaus
tarsi skruostas antausio

Į viršų

žaidimas į vienus vartus

musė rudeninė nuzvimbė
                            link orlaidės
lyg žiurkių govėda
           prie gabaliuko cukraus
lyg snieguolė
          į gęstantį vestuvių laužą
lyg popierinis laivelis
     į balandžio potvynio sūkūrį
lyg mūsų brolis
     link akinančios ambrazūros

Į viršų

***
kada aš numiriau
nebuvo nei vieno
kuris šitai paneigtų

Į viršų

***
griebčiau už veido save
kaulėtais paukštiškais pirštais nagais
nuo savęs tempčiau nuplėščiau
mesčiau sutrypčiau sutrėkščiau

Į viršų

***
vakar
kai aš užmigt bandžiau
į rūbus susuptas į patalus
slegiamas šleikštulio kvailo nakties
į mano atviras akis
nagais katė įkibo
ir aš apakintas blaškiaus
nuo sienos ligi sienos
ir lyg kilpa
         balta kabėjo seilė

Į viršų

pėdsakai sniege

sukandęs dantis jis stebėjo pavymui
viskas atrodė lyg visai iš tikrųjų
bet geriau įžiūrėjęs jis iš karto suprato
kad sniege baltam aš nepalieku pėdų

savi pagalvojo, kad aš – svetimasis
svetimi išsigando, kad aš išprotėjau
ir visi jie nuspręndė, kad aš pavojingas
juk aš nepalieku sniege savo pėdų

o nudvėsus pelė pūva kišenėj
pelė padvėsus kišenėj pūva
ir dabar jau niekas nieko neras
juk aš sniege nepalieku savo pėdų

mane seniai jau užkastų sniege
mane seniai jau įgintų į duobę
mane seniai pagal pėdas jau rastų
bet aš sniege nepalieku pėdų

šviežiam sniege nepalieku savo pėdų

Į viršų

vejasi

jau kurį tai laiką
už savęs aš tai jaučiu
į pakaušį kvėpuoja –
                     dreba nugarkaulis
va jau sukuosi atsisuku
staiga kaip trenks per makaulę
žolėn krentu rankomis uždengiu
veidą
ir juokiasi
žiūrėk – nieko nėra
iš lėto kelies apsidairai
pėdini iš naujo
po širdim kažkur
tamsu tamsu
kumščiu į sieną
o nurimsti –
tuščia
atleidžia kiek

ir vėl
ant plonos šleikštulio virvės
prie gerklės

Į viršų

***
azartiškai daužė buožėmis kulnais
švininėm lubom, skliautais dangaus plieninio
skandino rudeninio purvo vėmaluos
ir verdančio pavasario pamazgose
kirto iš peties kalavijais ir kardais
durtuvais rausės tampriose žarnose
o jis vis stovi ir stovi tvirtai
pergalingasis
prakeiktas
nusivylęs
lyg nupjauta duonos pluta
viena koja kape
kita – ant debesies palipęs
mirtinai pavargęs
šaltas ir pražilęs
užmuštas užmuštas
lig molio lig mėsos

stovi šypsosi
šnibžda
„aš nugalėjau“

 
Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius