anarchija.lt
MENAS

       Trisdešimtmetis Aleksejus Cvetkovas jau yra išleides net keturias prozos ir esė knygas. Jo apsakymai – keisti gotikiniai paveikslai, kupini kraupios siurrealistinės dvasios. Esė – bekompromisiniai anarchistiniai iššūkiai amžinosioms būties problemoms.
       Skaitytojams šį kartą siūlau susipažinti su viena iš A.Cvetkovo socialinių utopijų. Manau, kad joje įžvelgsite ir pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorijos atspindžių.

Vertėjas      

       Aleksej Cvetkov

       PO REVOLIUCIJOS

       Parą jie padalino į tris dalis. Diena – politikai. Naktis – seksui. Aušros ir sutemos – magijai bei religijai.
       – O kada gi miegoti? – teiravosi užsieniečiai.
       – Visas mūsų gyvenimas – sapnas, – atsakinėjo tie, kurie išliko gyvi po revoliucijos. Jie niekada nemiegojo, o išvydę snaudžiantį atvykėlį, laikė jį išsigimėliu arba beveik lavonu.
       Revoliucija atšaukė visas maldas, nes jos visos jau išgirstos. Neuždraustas liko vienintelis žodis „Amen“. Tarpmiestiniais keliais važinėjo šarvuočiai su dulkėtais dainuojančiais automatininkais. Plaikstėsi raudonos vėliavos su juodomis raidėmis užrašytu „Amen“.
       „Amen“ dabar puikavosi ir ant revoliucinių įstaigų vartų vietoj pasveikinimo.
       Būsimasis sukilimo vadas savo veiklą pradėjo kaip žiniuonis gydytojas. Tais laikais jis smeigdavo į sergantį kūną savo rankas ir, tardamas žodžius „Aš atveriu tavo kūną, kad išimčiau tai, kas nereikalinga“, iš jo ištraukdavo užkrėstą ar pažeistą organą. Vėliau jo ligoniai ėmė mirti. Savo rankomis jis tiesiog kiaurai persmeigdavo žmogų ir, tardamas „Aš atveriu tavo kūną, nes jis ir yra liga, aš atimu jį, nes jis nereikalingas, tu dabar sveikas“, atiduodavo jį šventikui.
       Po keleto tokių seansų gydytojo reputacijos nebeliko, užtat ėmė sklisti budelio šlovė. Iš visos šalies pas jį traukė tie, kurie troško atsisveikinti su kūnu ir gyvybe štai tokiu laukiniu bei neskausmingu būdu. Jis „gydė“ ne visus. Prieš „atverdamas“, klausinėjo atvykėlio, kalbino jį labiau ne klausydamas, o stebėdamas. Kai kurie iš tų, kurių jis nesiėmė „atverti“, kreipdavosi į čia pat esantį šventiką ir išeidavo į vienuolyną, dar kiti, pasikalbėję su garsiuoju budeliu, tapdavo jo bičiuliais. Tarp pastarųjų pasitaikydavo ypač daug studentų bei jaunų universiteto dėstytojų. Universiteto miestelyje, esančiame toli nuo jo kaimo, pamažu ėmė formuotis kažkas panašaus į budelio-gydytojo kultą. Už savo „atvėrimus“ jis ėmė vis mažesnį užmokestį ir visą laiką įtikinėjo, jog iš tikrųjų jis nežudo, o tik atima kūną, jog visi perėję per jo rankas – palaiminti. Dar vėliau visai liovėsi ėmęs pinigus. Bičiuliai iš universiteto įkalbėjo jį persikelti į sostinę ir apsigyventi viename iš dėstytojų namų. Ten gydantis budelis galutinai metė praktiką bei savo amatą ir kažkokiu istorikams nežinomu būdu pradėjo vadovauti intelektualų būreliui, nors pats buvo visiškai neraštingas ir nepažinojo nei vienos raidės. Aplinkinių jis klausinėdavo apie ekonomiką, teologiją, politiką, informatiką ir dalijo jiems mažai tesuprantamus patarimus. Jo paklausiusius kartais aplankydavo netikėta sėkmė, kartais jie patirdavo visišką fiasko, todėl niekas nesuprato, ar „dėdulė“ (šią pravardę jis gavo sostinėje) šarlatanas, ar stebukladarys.
       Pačiu sėkmingiausiu jo bandymu tapo revoliucija, kurią, pasak „dėdulės“, „universiteto bičiuliai“ įvykdė „kaip iš natų“. Beje, jis pats, atrodo, niekada net ir neįtarė apie kažkokią revoliuciją ir jos net nepastebėjo. Visą pasaulį jis tiesiog laikė padidinta savo gimtojo kaimo kopija.
       Po jo mirties, tiksliau tariant, jam pradingus iš namų, mokslininkai dažniausiai minėdavo atsitikimą su jūrų kiaulytėmis. „Dėdulė“ ilgai klausinėjo ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl jas vadiną „jūrų“. Rytojaus dieną kiaulytėms atsirado žiaunos ir išaugo pelekai. Nei vienas iš gyvulėlių neišgyveno.
       Niekas nesiėmė detaliai aprašyti jo dingimo. Netoli namo rado apsvilusį akmenį. Kai kurie tvirtino, tiesa, ne visai rimtai, jog tai „dėdulės“ kojos pėdsakas. Ši legenda labiausiai išplito tarp studentų.
       Dingus vadui, aušrininkai, praktikavę paprastą magiją, apkaltino religijos atstovus bei sutemininkus, kad šie negirdi dingusiojo balso, nors jų manymu vadas ir toliau „duoda nurodymus“. Atsakydami į tai, žyniai rytinius magus išvadino šarlatanais, apskelbė juos eretikais ir įtvirtino vienintelį sielų gelbėjimo metą – vakaro sutemas. Magija ir religija išsiskyrė. Į vakarines pamaldas ir rytinius ritualus rinkosi visiškai skirtingi žmonės, ir kiekvienas iš jų tikėjo, jog tik jis toliau žengia teisingu revoliucijos keliu. Niekas nedrįso pripažinti, kad revoliucija jau pasibaigė. Rytinė ir vakarinė partijos ilgainiui suformavo parlamentą. Pasikeitė vos viena karta, ir magų vaikai transformavosi į klasikinę kairiųjų organizaciją, simpatizuojančią bohemai, o bažnytininkų palikuonys – į klasikinę dešiniąją, kuri gerbė valdininkiją. Šalis ėmė gyventi įprastą gyvenimą, kuris niekuo nesiskyrė nuo kaimyninių šalių. Beveik niekas čia nebepriminė, jog joje kažkada įvyko revoliucija.
       Dar būdamas gyvas vadas griežtai uždraudė kada nors ateityje kabinti ant sienų jo portretus ir jo vardu ką nors vadinti.
       Saloje ėmė gimti vis daugiau ir daugiau vaikų, kurie norėjo miego, o neišgydomą nemigą jaunimas dabar laikė gėdingu senatvės požymiu.

       Versta iš: Цветков А. TV для террористов. – Спб.: Амфора, 2002.
       Vertė Darius Pocevičius

Į viršų