anarchija.lt
MENAS

       MONOLOGAI IŠ FILMO „WAKING LIFE“

       Režisierius ir scenarijaus autoriaus Richard Linklater

      

       Kūryba, man regis, atsiranda dėl mūsų netobulumo, mūsų siekių ir nusivylimų. Manau, dėl to atsirado ir kalba. Turiu galvoje tai, kad ji atsirado dėl mūsų troškimo peržengti tarpusavio izoliaciją ir sukurti tam tikrą bendrą ryšį. Tai turėjo būti nesunku, jei kalbėtume apie paprastą išlikimą. Na, pavyzdžiui, sakome: „vanduo“ ir girdime vandens garsą. Arba kai sakome: „už tavęs – kardadantis tigras“, mes girdime jo riaumojimą.

       Bet įdomiausia, kad tą pačią simbolių sistemą naudojame norėdami apibrėžti visokius mūsų patiriamus abstrakčius ir neapčiuopiamus reiškinius. Pavyzdžiui, kas yra nusivylimas? Arba kas yra pyktis ar meilė? Kai aš sakau: „meilė“, garsas sklinda iš mano burnos ir patenka į kito žmogaus ausį, keliauja per sudėtingą vamzdelių sistemą smegenyse, per prisiminimus apie meilę arba meilės ilgesį, tada gavėjas registruoja tai, ką aš pasakau, ir sako: „taip, aš suprantu“. Bet iš kur aš galiu žinoti, kad jis suprato? Juk žodžiai inertiški. Jie – tik simboliai. Jie negyvi, suprantate?

       Didžioji mūsų patirties dalis yra neapčiuopiama. Daugumos mūsų pojūčių neįmanoma išreikšti. Tai neapsakoma. Ir vis dėlto tuo momentu, kai mes, bendraudami vienas su kitu, pajuntame ryšį ir manome, kad esame suprasti, mes pajuntame beveik dvasinį susiliejimą. Šis jausmas gali būti laikinas, bet, manau, vardan jo mes ir gyvename.

       Priežastis, dėl kurios atsisakau egzistencializmą suvokti kaip dar vieną prancūzų madą ar istorinį kuriozą, yra tai, jog, manau, naujaisiais amžiais jis mums siūlo kai ką svarbaus. Bijau, kad mes prarandame vertybę gyventi aistringai, atsakomybės už tai, kas esame, jausmą, gebėjimą kažkuo tapti ir džiaugtis gyvenimu. Egzistencializmas dažnai suvokiamas kaip nevilties filosofijos dalis. Tačiau aš manau, kad kaip tik yra atvirkščiai. Sartras (Jean Paul Sartre), kartą duodamas interviu, pasakė, kad per savo gyvenimą jis nepatyrė nė vienos nevilties dienos.

       Tačiau skaitant šių vyrukų darbus, aiškėja, kad tiek daug sielvartauti dėl gyvenimo nėra prasmės – geriau jausti, kad dar daug kas laukia priešakyje. Tai yra tu kuri savo paties gyvenimą.

       Postmodernistai mane domina, netgi žavi. Bet kai aš skaitau jų darbus, man neduoda ramybės bjauri nuojauta, kad kažkas svarbiausia lieka nepasakyta. Kai kalbame apie žmogų kaip socialinę konstrukciją ar kaip apie jėgų veikiamą objektą, suskaldytą ir sumenkintą, mes atveriame visą naują atsiprašinėjimų pasaulį. Ir kai Sartras kalba apie atsakomybę, jis nekalba apie kažką abstraktaus. Jis nekalba apie žmogaus vidinį pasaulį ar sielą, dėl kurios veikiau ginčytųsi teologai. Tai kažkas labai konkretaus. Tai tu ir aš šio pokalbio metu. Priimantys sprendimus. Darantys kažką ir atsakantys už viso to padarinius. Tiesa, pasaulyje yra šeši milijardai žmonių, ir šis skaičius auga. Nepaisant to, tai, ką tu darai, kažką keičia. Ne tik materialiąja prasme. Keičia kitų žmonių suvokimą ir duoda jiems pavyzdį. Trumpai sakant, manau, kad svarbiausia yra niekada nenurašyti savęs ir nesuvokti savęs kaip įvairių jėgų aukos. Kas esame, priklauso nuo mūsų pačių sprendimo.

Vertė pavasaris infoshop collective
pavasaris@harcore.lt

Į viršų