anarchija.lt – politika

FRAN SHOR:
AR ANTIKARINIS JUDĖJIMAS GALI SUNAIKINTI KARINĘ MAŠINĄ?

       Nors sausio 27 dieną antikarinis judėjimas pademonstravo galįs mobilizuoti šimtus tūkstančių žmonių, reikalaujančių nutraukti karą Irake, išlieka klausimas, ar antikarinės jėgos gali išardyti karo mašiną. Vienoje iš didžiausią iššūkį metusių knygų „Skausmo sukėlėjai: kapitalas ir spektaklis naujajame karo amžiuje“ tvirtinama: „Kol antikarinis judėjimas nesuvoks visos JAV militaristinės dinamikos – nesuvoks, kad pagal dabartinius susitarimus taika nesiskiria nuo karo, – tol masines demonstracijas artėjant iki dantų ginkluotoms karinėms kampanijoms keis demoralizacija ir sumaištis“.
       Žinoma, tai tiesa, kad 2003 vasarį, kai Busho administracija pademonstravo visišką tarptautinės opinijos ir teisės nepaisymą, masinės demonstracijos vedė į demoralizaciją. Tačiau kai Busho administracijos karinė mašina įrodė esanti nepajėgi įvesti imperinės „taikos“ Irake, antikarinis judėjimas iš lėto susigrąžino populiarumą ir ėmė veikti. Dabar karinės demonstracijos ne tik atskleidė visuomenės priešiškumą karui Irake, bet taip pat pradėjo daryti spaudimą Kongresui, kad šis įteisintų specifinę galimybę sumažinti karo fondus bei greitai grąžinti namo pajėgas.
       Plėtodami karinį neoliberalizmą, neokonservatoriai geidžia perbraižyti Viduriniųjų Rytų žemėlapį, tokios nuotaikos Baltuosiuose Rūmuose tebėra gyvos. Dar daugiau, evangelinio geismo atsikratyti „blogio“ pasaulio ir pašalinti bet kokius iššūkius JAV hegemonijai kombinacija yra aiški, kai pažvelgi į maniakiškas karines kampanijas, planuojamas Busho administracijos. Kai kongresui nepavyksta suvaržyti Busho administracijos, jis eina į struktūrinius ir ideologinius kompromisus. Kongresui trūksta valios pasipriešinti Bushui jam pradėjus iš esmės diktatorišką karą, įskaitant neseniai smogtas atakas Somaliui, grasinimus ir provokacijas prieš Iraną. Nors dėl administracijos planų atakuoti Iraną būta tam tikro murmesio, jo nepakanka norint tvirtinti, kad Bushas, puldamas Iraną, turi gauti kongreso deklaraciją. Iš esmės kongresas turi vienintelę galimybę sustabdyti Baltuosius rūmus nuo karo Irane – galimybę skelbti apkaltą.
       Diktatoriškų galių sutelkimas imperinės prezidentūros ir išplėsto karinio – industrinio komplekso rankose pakirpo sparnus bet kokiems kongreso protestams. Išties, įsivaizdavimas, kad išrinktieji gali apversti karo mašiną, yra viena iš politiškai nusiteikusių antikarinio judėjimo frakcijų iliuzijų. Įstatymų leidžiamoji valdžia, susiaurinta iki lobistinio mechanizmo, priklausomo nuo imperinės prezidentūros ir permanentinio karo būsenos, nustūmė antikarinį judėjimą į paraštes. Taigi, nepriklausomai nuo to, kokios didelės demonstracijos gali susirinkti Vašingtone, esant tokiam siauram politiniam požiūriui ir vaizduotei, jos užims tik simbolinę erdvę.
       Neįmanomybė pasipriešinti karo mašinai, įsigraužusiai į Jungtinių Valstijų politinėje kultūroje nesiliauja klaidinusi antikarinio judėjimo galimybėmis eiti parlamentiniu ir rinkiminiu keliu. Kai Pentagono čiuptuvai išsiplėtė už karinio – industrinio komplekso ribų ir ėmė manipuliuoti žiniasklaidos įvaizdžiais, militarizmas su savo vertybėmis įsisiurbė dar giliau į spektaklio visuomenės venas. Akivaizdi priemonė įteigti karines vertybes ypač berniukams yra video žaidimas. Į atsargą paleista karinio personalo dalis, būdami video žaidimų konsultantais, pasitelkė savo apsvaigimą nuo „baimės ir sukrėtimo“, kad sukurtų virtualų permanentinio karo reginį. 2002 metų lapkritį Pentagonas išleido nemokamą video žaidimą „Amerikos armija“. Kaip įrankis imti naujokus, video žaidimas nuorodomis vedė į jiems – naujokams sukurtą atskirą interneto puslapį. Kitame žaidime, „Atskilusi celė“ misija neutralizuoti terorizmo grėsmę buvo išreikšta žodžiais, primenančiais šlapius Rumsfeldo ir Cheney sapnus: „Tik aš turiu laisvę šnipinėti, vogti, griauti ir žudyti tam, kad užtikrinčiau Amerikos laisvės apsaugą“.
       Kadangi pastangos kovoti su naujokų šaukimu tampa svarbia arena pasipriešinant karo mašinos įtakai, sparčiai diegiamos vidinės indoktrinavimo technologijos. Dar daugiau, bandyti kurti pasipriešinimo bendruomenes galingai privatizuojamos erdvės ir hipervartojimo eroje yra jei ne neįmanoma, tai bent jau labai sunku. To pasekmėje pati galimybė plėtoti ir palaikyti antikarinį judėjimą yra kvestionuotina. Nekonfrontuodamas tiek su permanentinės karo mašinos kultūriniais apsireiškimais, tiek su jos kasdienine materialine produkcija bei kultūrine reprodukcija, bet koks antikarinis judėjimas taptų tik tikro pasipriešinimo šešėliu.
       Lyginant septintojo dešimtmečio antikarinį judėjimą su jo pilka dabartine imitacija ne tik pripažįstama realaus organizavimosi ir judėjimo kūrimo pastangų stoka, bet ir pasikeitusios istorinės aplinkybės. Maištai, šešiasdešimtaisiais atakavę karo mašiną – nuo atsisakymo eiti į armiją, karinių maištų, fabrikų sukilimų iki amuniciją vežusių traukinių blokados – buvo kolektyvinio maišto prieš valstybės atliekamą proto ir kūno kolonizaciją segmentai. Koledžų miesteliuose, šalia karinių bazių, spalvotųjų ir jaunimo bendruomenėse kūrėsi alternatyvinės institucijos. Kur dabar dingo tos jėgos, siekiančios radikaliai atmesti karinį neoliberalizmą, tapusį šiuolaikinio Amerikos imperialistinio projekto skiriamuoju ženklu?
       Ar mūsų vaizduotė taip nuskurdo, ar mūsų socialinės sąlygos taip išsibalansavo, kad mes nebeturime nei protinių, nei materialinių galimybių net pristabdyti karo mašinai, jei jos nesugriauti? Prisiminus Retorto argumentą, kad bet koks opozicinis judėjimas JAV pats savaime yra „skausmo sukėlėjas“ (viskas dėl „silpno pilietiškumo“) ir visur regint nuraminimo bei spektakliškumo pasekmes, galbūt vienintelė viltis sunaikinti karo mašiną gali sietis su jos pačios susinaikinimu, įvyksiančiu imperijai per daug užsimojus.
       Kita vertus, mūsų išsižadėta radikalių socialinių pasikeitimų agentų rolė, laukiant neišvengiamo JAV karinės hegemonijos galo arba išorinio sprendimo kur nors Lotynų Amerikoje laukimas yra dar vienas būdas nusiraminti. Kaip savo dainoje apie „leidimą Faraonui eiti“ mums primena Roberta Flack, turime priešintis valstybei, kokią formą ji bebūtų įgijusi. Karinė mašina neapima vien karinio – industrinio – naujienų – pramogų komplekso: ji taip pat apima protus ir kūnus, kuriuos giliai įtraukia valstybės/karo matrica. Tik suprasdami tos matricos galimybę visur įsiskverbti, ir įsivaizduodami, ką turime padaryti, kad ją įveiktume, galėsime pradėti ilgą ir sunkią užduotį – sunaikinti karo mašiną.

Išvertė K.P.

www.counterpunch.org

Į viršų