|
anarchija.lt
POLITIKA
JESSICA LONG
BURŽUJŲ ROMANTIKOS EPOCHA
Pakelkite rankas visi tie, kuriems patinka
globalizacija! Ar jūs jiems priklausote? Jei taip, yra pagrindo tikėti, kad jūs esate
buržujus romantikas. Kas yra buržujus romantikas ir kodėl turėtumėte susirūpinti?
Globalizacijos epochoje buržujai romantikai tampa tarptautinės korupcijos varomąja
jėga, nors prisidengia altruizmu. Buržujų romantinės paradigmos išmonė slypi tame,
kad individas, patekęs į šią kategoriją, dažnai išvis nesupranta, kur pateko.
Pastaruoju metu buržujų romantika tapo socialine tendencija. Holivudo žvaigždės,
politikai, NVO darbuotojai ir šiaip piliečiai propaguoja šitą sistemą, nesirūpindami
jos šalutiniu poveikiu. Jos populiarumas tenkina ir liberalius hipių judėjimus,
ir korporacijų/politikų interesus. Ji prievartauja tiek liberalus, tiek konservatorius.
Tai kas iš tikrųjų yra tie buržujai romantikai? Ir kaip išgirsti signalą,
skelbiantį, kad tu esi vienas iš jų? Pažvelkime į viską įdėmiau.
Buržujai romantikai yra neoliberalai, vietoj
geresnės pasaulinės pilietinės visuomenės iškeliantys laisvosios rinkos metodus. Jie
įsivaizduoja pasaulinę rinką, knibždančią nuo įvairių tautų ir kultūrų, kuriose
visose bus įmanoma prekiauti ir keistis resursais tai atneštų naudos visiems. Tai
firmų bosai, atiduodantys šiek tiek turto pagalbos Pietums programoms. Tai
korporacijų darbštuoliai, kurie tikina, kad modernybė ir technologijos išjudins Pietų
ekonomikas. Tai netgi vadinamieji humanitarai, prievartaujantys į globalinės
rinkos areną priimti trečiojo pasaulio rinkas ir prižadėti, kad masiniam skurdui ateis
galas. Jų yra visur. Jie egzistuoja įvairiais pavidalais, esti skirtingų spalvų,
profesijų, religijų, atstovauja skirtingiems politiniams sluoksniams. Trumpai tariant,
buržujus romantikas yra kapitalistas šventeiva: tas, kurio intencijos yra
socialistinės, bet svarbiausia kapitalizmas. Jie yra laisvosios rinkos geros
valios šalininkai.
Tačiau jie atsisako pripažinti, kad laisvoji rinka
yra kokia tik nori, tik ne laisva. Nors leidžiama kilti globalinės Šiaurės rinkoms,
bet globaliniai Pietūs lieka apipančioti. Laisvoji rinka yra modernus nevaržomo
globalinio kapitalizmo eufemizmas. Mes laisvąja rinka vadiname nacionalinių ir
korporacinių interesų susivienijimą siekiant padidinti pelną ištisai manipuliuojant
tarptautinėmis prekybos sutartimis. Mes laisvosios rinkos institucijomis vadiname TVF ir
Pasaulio banką, kurie turėjo didžią užduotį padėti skurdžiausioms tautoms, bet
veikia turtingųjų tautų naudai.
Kaip bebūtų, ne tik JTO, TVF ir Pasaulio bankas
stengiasi nutrinti liniją tarp korporacinių ir humanitarinių interesų. Pasaulio
bendruomenei didžiulį nerimą kelia biotechnologijos industrija ir nesirūpinimas ja.
Nieko nuostabaus, kad JAV ta tema diskutuojama labai mažai. Korporacijos mato globalinius
Pietus kaip neišnaudotą rinką, kurios priklausomybė nuo užsienio pagalbos
padaro tų šalių gyventojus palankiais vartotojais iš būtinybės. Daug paramos ir
vystymo programų po apgaulinga federalinio jų įvaldymo kauke slepia korporacines
iniciatyvas. Monsanto, pasaulyje lyderiaujanti chemijos kompanija, kasmet investuoja
milijonus, kad sukurtų genetiškai modifikuotą (GM) maistą, atsparų jų pačių
gaminamam vejos žudikui Round Up ®. Didysis Monsanto tikslas būtų išplatinti
pesticidus tarp įprastinių žemės ūkio gaminių ir pakelti jų kainas. Bėda ta, kad
Monsanto aptiko alkaną, badaujančią rinką. Bandydama sužaisti humanitarinėmis
simpatijomis kitoms tautoms ir individams, Monsanto 1998 Europoje pradėjo agresyvią
viešųjų ryšių kampaniją, kurios šūkis buvo Teatsigauna derlius. Ši
kampanija paskatino alkaną Afriką tirti ir utilizuoti GM maistą. Globaliniai Pietūs
atsakė įniršiu.
Kodėl gi? Juk buržujaus romantiko požiūriu
maistas yra maistas! Ypač badaujantiems ir skurstantiems Afrikos žmonėms. Ak, bet
arčiau pažvelgus į tikrus šių korporacinių interesų padarinius besiplėtojančioms
ekonomikoms paaiškėja, kodėl taip aršiai buvo priešinamasi GM maistui. Maisto ir
plėtros politikos institutas (IFDP) pabrėžė tris destabilizuojančius faktorius, dėl
kurių GM maistas kelia pavojų globaliniams Pietums: 1) korporacijų noras pasipelnyti;
2) atsisakymas teikti informaciją; 3) neadekvatus atsakas alkiui.
Korporacijų fondai buvo įkurti tam, kad padėtų
vargšams, bet jie krauna pinigus į korporacijų kišenes. IFDP pažymi, kad
mokesčių mokėtojų pinigai naudojami, kad Pietų šalys per užsienio pagalbos
programas būtų paverstos alternatyviomis GM produktų rinkomis. USAID ir Pasaulio maisto
programa, besimėgaujančios savo altruistiniu fasadu, ugningai priešinasi GM maisto
žymėjimui. 2004 metais, Tailandui JAV primetė 8.7 mlrd. dolerių sankcijas, kadangi ši
valstybė nesutiko priimti maisto, ant kurio žymima, ar jis yra genetiškai modifikuotas.
Didžiuliai atvežamo maisto kiekiai, nepažymėti
etiketėmis organinis ar genetiškai modifikuotas, apsunkina valstiečių ir
savarankiškų bendruomenių gyvavimą. GM produktų patentų teisės padaro vidaus
ekonomiką priklausomą. Jei valstietis be leidimo pasistengia pasisodinti GM sėklų, jis
iš esmės pažeidžia Monsanto GM sėklų patentų teises. Kai kur GM sėklos sukėlė
nepriklausomų ūkių krizę ir teismo būdu privertė ūkininkus atsiskaityti patentus
turinčioms korporacijoms. Taip užteršiami ir organinio ūkininkavimo metodai. Taigi,
patentų teisės yra priešiškos progresui ir ekonominiam stabilumui besivystančiose
šalyse. GM maisto šalininkai naudoja du klaidingus argumentus: kad alkį skatina
nepakankamas kiekis maisto, o GMO gelbsti žmones nuo bado mirties. Kaip bebūtų, tyrimai
rodo, kad pasaulyje vienam žmogui pagaminama daugiau maisto, nei bet kada istorijoje.
Taigi, problema slypi ne maisto trūkume, jo gamyboje, o vargšų galimybėse pavalgyti.
Plėtros programos ir toliau eksploatuoja
skurstančias ir badaujančias šalis, prievartaudamos jas atlikti veiksmus prieš jų
pačių valią: pagalbos priėmimas nesutaikomas su savarankišku plėtros procesu.
Kai GM peržengia valstybių sienas, besivystančios šalys nebegali išvengti
korporacinio imperializmo finansinės galios keliamų grėsmių. Afrikoje besivystančios
šalys priešinasi biotechnologijos industrijai ir jos vykdomam šalių eksploatavimui.
Catherine Bernini nusakė kapitalistų idealą sakydama Maistas yra jėga. Mes jį
panaudojame, kad pakeistume elgesį. Kai kas gali tai pavadinti papirkimu. Mes
neatsiprašinėjame. Na, bet mes visi sėdime namie, patenkinti tuo, kad mūsų
mokesčių pinigai padaro tai, ko negalime patys mes padeda tiems, kuriems iš
tikrųjų reikia pagalbos.
Faktas, kad šios užsienio pagalbos kampanijos
aukos yra tiek nuvarytos besivystančių šalių ekonomikos, tiek mes, piliečiai.
Tačiau mes tik savo įsitikinimų aukos, paverstos minėtųjų programų gynėjais.
Kaip mes galime pakeisti tokius klaidingus įsitikinimus? Amerikos žmonės, patenkinti
savo izoliuotu žvilgsniu į pasaulį, patenkinti ilsisi įsitikinę, kad jų valdžia
(žmonių valdžia, jų išrinkta ir jiems dirbanti...arba tik kalbanti) pasirūpins
viskuo. Jau seniai laikas pakeisti tokią nuomonę. Ne tik dėl mūsų rolės kariniuose
ir kitokiuose konfliktuose, bet ir dėl mūsų, kaip humanitarinės pagalbos
teikėjų rolės. Pagalbos užsieniui programos tai tik iškreipti pavadinimai,
sumažinantys kapitalistų gėdą prieš pilietinę visuomenę, ir tuo pačiu
įsteigiantys ištisas rinkas, suvaržančias trečiąjį pasaulį. Ar jums dar keista,
kodėl likęs pasaulis yra toks pilnas neapykantos Amerikai? Taigi, prieš nuramindami
savąją moralę dėl globalizacijos, paklauskite savęs: ar išvengėte buržuazinės
romantikos apgaulės? Ar jūs tik vieni iš jų?
www.infoshop.org
Vertė kp
Į viršų
|
|