|
anarchija.lt
POLITIKA
ALEVTINA REA: ESTIJOS MITŲ KŪRĖJAI
Tai, kad sovietai įvykdė agresiją Baltijos
šalyse, yra nenuginčijama. Okupacija buvo tiesioginė Molotovo Ribbentropo pakto ir
įtakos sferų tarp nacių ir sovietų pasidalijimo pasekmė. Turėčiau pridurti, jog
lankydamasi Estijoje devintajame dešimtmetyje visada būdavau nustebinta tenykštės
gerovės, lyginant ją su bet kokiu Rusijos miestu, net Maskva ar Sankt Peterburgu. Tokia
gerove jokiu būdu neįmanoma pateisinti agresijos, bet tai atskleidžia kai ką svarbaus:
dažnai politinė realybė yra reguliuojama ir organizuojama siekiant politinių
pranašumų, o jos interpretacija plėtojama dermėje su taikomais simboliniais
konstruktais. Nepaisant to, labiausiai išryškėja ne tiek sovietų agresijos faktas ar
santykinai geras estų gyvenimas po sovietinio režimo jungu, bet akivaizdžios Estijos
vyriausybės pastangos atkurti Estijos valstybės politinį mitą neestų sąskaita,
nubraukiant istorinius faktus, lyg jie niekad nebūtų egzistavę.
Kad paaiškinčiau termino politinis mitas
reikšmę, naudojuosi Monos Harrington prieiga, kuria ji naudojosi knygoje The Dream Of
Deliverance in American Politics: politinis mitas plačiąja prasme yra bendroji
įsitikinimų sistema sistema vertybių ir požiūrių, apibrėžiančių bendrąsias
tautos politines normas, jos fundamentalius tikslus, nacionalinį to, kas yra tiesa,
supratimą, viltis ir lūkesčius. Vertybių ir požiūrių sistema nūdienėje
Estijoje visiškai skiriasi nuo tos, kurią ji turėjo būdama SSRS sudėtyje. Pasikeitę
laikai privertė Estijos žmones pakeisti įsitikinimus, atskiriant tai, kas buvo teisinga
tada, nuo to, kas yra teisinga dabar. Tai yra, Estijos žmonių nacionalinė tapatybė
sovietiniu periodu žymiai skyrėsi nuo nacionalinės tapatybės dabar. Pokytis yra ne tik
pasikeitusių laikų, bet ir sąmoningos politinės manipuliacijos politiniais mitais,
aiškiai matomos dabartinėje Estijoje, rezultatas.
Žodis manipuliacija gali sujaukti
pasitikėjimą savimi, nes mes norėtume matyti save kaip nepriklausomus, sunkiai
paveikiamus žmones. Bet retsykiais atsigręžkime į realybę. Turime suvokti, jog be
visokių manipuliacijų, prasimanomų siekiant politinių tikslų, galima žaisti ir
įvairiose kitose srityse. Pavyzdžiui, šiuolaikinis prancūzų politinis sociologas
Jeanas Baudrillardas atkreipia dėmesį į tai, jog mes truputėlį per greitai
užmirštame, kad visa mūsų realybė, įskaitant tragiškus praeities įvykius, yra
perfiltruojama žiniasklaidos. Baudrillardo istorijos ir realybės perspektyva,
tyrinėta jo esė Nekrospektyva, prideda naują matmenį Estijos valdžios elgesiui
sugriaunant Antrojo pasaulinio karo memorialą ir iškasant trylikos sovietų karių,
palaidotų po monumentu, palaikus.
Baudrillardas pradeda nuo to, kad istorija turėjo
būti suvokiama, kol istorija dar egzistavo. Kitaip tariant, kokia dvasinė ir
politinė drama vyko tuomet, kai sovietinė armija vijo fašistus iš Estijos ir koks
politinis mitas egzistavo tada? Dabar, po tų įvykių praėjus daugiau nei
penkiasdešimčiai metų, mes nesužinosime, ar naciai Estijoje buvo išties
gražiai sutikti ir pageidaujami labiau už sovietus ir ar Talino išvadavimas nuo
fašistų buvo laikomas tik pajungimu. Tai yra, mes to niekada nebesužinosime
absoliučiai tiksliai, nes mes nebesame to mąstymo universumo dalis. Net tuomet, kai
įrodymai spindės prieš mūsų akis, jie neturės galios įrodyti ar įtikinti.
Trijų dienų protestai Taline ir išplitę kituose Estijos bei Rusijos miestuose
protestai yra pasekmės Estijos vyriausybės užduoties pakeisti bet kokį įvykį,
idėją, bet kokią istoriją kuo nors kitu, tuo, kas yra patogiau dominuojančiam
politiniam mitui, kuris šiuo atveju buvo apverstas aukštyn kojom nuo sovietinės
armijos išvadavimo mito iki sovietinės okupacijos ir represijų mito.
Vidinė politinių mitų savybė yra ta, kad jie
apgalvotai naudojami siekiant nukalti numanomas istorines aktualijas, tarnaujančias
siekiant specifinių politinių tikslų; kitaip tariant, nematomi politinių mitų
čiuptuvai nusidriekia tiek apskritai į nacionalinę tapatybę, tiek į individualią
pasąmonę, pritaikydami abi jas dabartiniams politiniams poreikiams ir konkretiems
politiniams tikslams. Tai, kas dabar vyksta Estijoje, Baudrillardas pavadintų
perėjimu iš istorinio būvio į mitinę stadiją: mitine ir žiniasklaidos
valdoma visų tų įvykių, vykusių Estijoje prieš ir po antrojo pasaulinio karo,
rekonstrukcija. Bet, kad tai būtų pasiekta, kad net nusikaltimas taptų mitu,
pirmiausiai turi būti išrauta istorinė realybė. Nugriaudama arba išraudama
Bronzinį karį, Estijos valdžia paverčia sovietinės armijos išvadavimą nuo fašizmo
sovietinės armijos įvykdyta Estijos okupacija.
Dabar Estijoje vyksta istorinės realybės
išrovimas. Ir pavojingiausia šitaip ją išraunant yra ne nostalgija fašizmui.
Pavojingas nors apgailėtinas yra patologiškas atkūrimas praeities, kurioje
kiekvienam skirta rolė, kurioje kiekvienas veiksmingai kolaboruoja tiek tie, kurie
ignoruoja sovietinę okupaciją praėjus šešiasdešimčiai metų po to, kai ji įvyko
okupaciją, kuri yra įkūnyta monumente kariui sovietine uniforma tiek
tie, kurie tada sveikino fašistus Estijoje. Pavojinga yra masinė apgaulė, kai visa
turtinga vaizduotė, kurią dabar turime, o tada neturėjome, visas smurto ir realybės
kapitalas, dabar tampantys iliuziniais, transplantuojami atgal į tuos laikus,
priverčiant juos išgyventi iš naujo su tam tikru giliai nusėdusiu kaltės jausmu, kad
nebuvome tenai, sako Baudrillardas. O gal šis istorinės atminties susimaišymas yra
kaltės dėl nesuduoto atgalinio smūgio sovietinei okupacijai rezultatas?
Mes su palengvėjimu turime atsidusti, kad Estijos
politikos Saliamonai atrado protingą krizės sprendimą. Smerktina Estijos vyriausybės
elgesyje yra tik tai, kaip jie traktavo visą kontraversiją. Pirmiausiai, valdžia
nepaisė to, kad 50 procentų etninių estų ir 86 procentai rusakalbių Talino gyventojų
pasisakė prieš Bronzinio kario nugriovimą. Antra, griauta buvo naktį, pasitelkiant
paprastų vagių įpročius. Trečia, naktiniai įsibrovėliai brutaliai išsklaidė
protestuotojus, naudodami vandens patrankas, kulkas ir ašarines dujas, o taip pat
ypatingai žiauriai elgėsi su suimtais protestuotojais (taip teigė Rusijos naujienos,
tinklalapiai ir prorusiškas Estijos antifašistinis komitetas). Valdžia neigia visus
kaltinimus dėl policijos prievartos, o tai nestebina. Ketvirta, iškeldinimas įvyko
Pergalės dienos, gegužės 9-osios, išvakarėse. Galų gale reikia pabrėžti, kad
blogai elgdamasi su memorialais, norėdama pasotinti išpūstą nacionalizmą ar
patriotizmą, Estija tampa neverta didelio pasitikėjimo.
Bet kuriuo atveju, tokia politinės ir istorinės
realybės rekonstrukcija nėra naujas dalykas. Po Sovietų Sąjungos žlugimo
tūkstančiai sovietinės eros monumentų, pirmiausiai ir daugiausiai Lenino
skulptūrų buvo noriai nugriautos, supjaustytos į gabaliukus ar išvežtos nežinomomis
kryptimis. Dėl šių sovietinių reliktų likimo protestų nekilo. Tokios pat greitos
akcijos vyko ir tada, kai buvusioje Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties buvo
išraunamos Stalino statulos. Taigi, Estijos vyriausybė tik seka savo buvusio
Didžiojo Brolio pėdsakais. Kaip pabrėžė Baudrillardas, ironiška yra tai,
jog tai mes (sic Vakarų šalys) vieną dieną būsime įpareigotos saugoti
istorinėje atmintyje stalinizmą, nes Rytų šalys bus viską apie jį pamiršusios.
Išties, gal Vakarų nuopelnas yra tai, kad
išsaugota bent jau šiek tiek istorinės atminties kruopelyčių apie karą prieš
fašistus. Praėjusių metų gegužę, praėjus kelioms dienoms po Pergalės dienos,
aplankiau Berlyną ir buvau apstulbinta, pamačiusi sovietinio kario memorialą su kario
sovietine uniforma statula, apkaišytą vainikais ir gėlėmis. Ant kelių kaspinų buvo
užrašyta: Ačiū jums, sovietiniai kariai. Ant memorialo rusiškai užrašyta
Amžina šlovė didvyriams, kurie kovoje su vokiečių fašistų okupantais 19411945
paaukojo gyvybes dėl Sovietų Sąjungos laisvės ir nepriklausomybės. Visa tai
išties mane nustebino, nes galėtum pagalvoti, kad šalyje ir mieste kur buvo
pasiekta sąjungininkų pergalė, ir kur sovietų kariai iškėlė sovietinę vėliavą
virš Reichstago, kuris simboliškai reprezentavo nacių Vokietiją antrojo
pasaulinio karo metais, o dabar yra Vokietijos parlamento būstinė, vokiečiai nepakęs
tų, kurie tai jiems padarė, ar iš paskutiniųjų stengsis nusikratyti bet kokių
ženklų, menančių jiems jų šalies sunaikinimą 1945-aisiais. Mieste, padalintame
Berlyno sienos, ir kelis dešimtmečius jautusius to dirbtinio padalijimo ekonominius,
politinius ir socialinius padarinius, saugojami atsiminimai apie sovietinius išvaduotojus
negresia vokiečių tapatybei , kaip posovietinėje Estijoje.
Baudrillardas savo Nekrospektyvą, parašytą
XXI a. išvakarėse, baigia mintimi, kurią lengvai galima pritaikyti dabartinei
situacijai Estijoje. Mes esame užsiėmę keistai entuziastingu laidojimo procesu,
nupoliruodami iškilius šio amžiaus įvykius, išbalindami patį amžių, lyg tai kas
per jį buvo atsitikę (revoliucijos, perdalijimai, naikinimas, prievartinis šalių
jungimas ar branduolinė grėsmė) trumpai tariant, pati modernioji istorija
būtų neišpainiojama painiava. Baudrillardo išvada nekalba tik apie vieną šalį,
jis ją taiko visoms šalims, kuriose vyksta istorijos išrovimas. Nepaisant iš šios
išvados sklindančio pesimizmo, yra keletas šviesių išimčių, tokių, kaip istorinių
monumentų saugojimas Vokietijoje, kuri išvengia įtampų išraunant juos ir po to
rekonstruojant istorinę praeitį, taigi, išvengia ir politinės afazijos bei
nacionalinio identiteto metamorfozių. Nacionalinis identitetas neturi sustingti ir būti
rodomas kaip vaškinė skulptūra. Sveikas identitetas yra tekantis ir kietas tuo pat
metu: jam pavyksta sutaikyti įvairias istorines realijas ir politinius mitus, tai yra,
šokti ant lyno, nutiesto virš daugialypių kultūrų, reikšmių, percepcijų,
implikacijų ir socialinių pasaulių bedugnės.
Arba, kaip pasakytų Wittgensteinas, (Zygmuntas
Baumanas, Beieškant politikos), jis kuriamas žmonių, kurie žino, kaip eiti
tolyn kitų akivaizdoje, kurie gali turi teisę tolyn eiti kitaip.
Iš www.counterpunch.org vertė
Kasparas Pocius
Į viršų
|
|