anarchija.lt
POLITIKA

       ALEVTINA REA: ESTIJOS MITŲ KŪRĖJAI

       Tai, kad sovietai įvykdė agresiją Baltijos šalyse, yra nenuginčijama. Okupacija buvo tiesioginė Molotovo – Ribbentropo pakto ir įtakos sferų tarp nacių ir sovietų pasidalijimo pasekmė. Turėčiau pridurti, jog lankydamasi Estijoje devintajame dešimtmetyje visada būdavau nustebinta tenykštės gerovės, lyginant ją su bet kokiu Rusijos miestu, net Maskva ar Sankt Peterburgu. Tokia gerove jokiu būdu neįmanoma pateisinti agresijos, bet tai atskleidžia kai ką svarbaus: dažnai politinė realybė yra reguliuojama ir organizuojama siekiant politinių pranašumų, o jos interpretacija plėtojama dermėje su taikomais simboliniais konstruktais. Nepaisant to, labiausiai išryškėja ne tiek sovietų agresijos faktas ar santykinai geras estų gyvenimas po sovietinio režimo jungu, bet akivaizdžios Estijos vyriausybės pastangos atkurti Estijos valstybės politinį mitą neestų sąskaita, nubraukiant istorinius faktus, lyg jie niekad nebūtų egzistavę.
       Kad paaiškinčiau termino „politinis mitas“ reikšmę, naudojuosi Monos Harrington prieiga, kuria ji naudojosi knygoje „The Dream Of Deliverance in American Politics“: „politinis mitas plačiąja prasme yra bendroji įsitikinimų sistema – sistema vertybių ir požiūrių, apibrėžiančių bendrąsias tautos politines normas, jos fundamentalius tikslus, nacionalinį to, kas yra tiesa, supratimą, viltis ir lūkesčius“. Vertybių ir požiūrių sistema nūdienėje Estijoje visiškai skiriasi nuo tos, kurią ji turėjo būdama SSRS sudėtyje. Pasikeitę laikai privertė Estijos žmones pakeisti įsitikinimus, atskiriant tai, kas buvo teisinga tada, nuo to, kas yra teisinga dabar. Tai yra, Estijos žmonių nacionalinė tapatybė sovietiniu periodu žymiai skyrėsi nuo nacionalinės tapatybės dabar. Pokytis yra ne tik pasikeitusių laikų, bet ir sąmoningos politinės manipuliacijos politiniais mitais, aiškiai matomos dabartinėje Estijoje, rezultatas.
       Žodis „manipuliacija“ gali sujaukti pasitikėjimą savimi, nes mes norėtume matyti save kaip nepriklausomus, sunkiai paveikiamus žmones. Bet retsykiais atsigręžkime į realybę. Turime suvokti, jog be visokių manipuliacijų, prasimanomų siekiant politinių tikslų, galima žaisti ir įvairiose kitose srityse. Pavyzdžiui, šiuolaikinis prancūzų politinis sociologas Jeanas Baudrillardas atkreipia dėmesį į tai, jog „mes truputėlį per greitai užmirštame, kad visa mūsų realybė, įskaitant tragiškus praeities įvykius, yra perfiltruojama žiniasklaidos“. Baudrillardo istorijos ir realybės perspektyva, tyrinėta jo esė „Nekrospektyva“, prideda naują matmenį Estijos valdžios elgesiui sugriaunant Antrojo pasaulinio karo memorialą ir iškasant trylikos sovietų karių, palaidotų po monumentu, palaikus.
       Baudrillardas pradeda nuo to, kad „istorija turėjo būti suvokiama, kol istorija dar egzistavo“. Kitaip tariant, kokia dvasinė ir politinė drama vyko tuomet, kai sovietinė armija vijo fašistus iš Estijos ir koks politinis mitas egzistavo tada? Dabar, po tų įvykių praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų, „mes nesužinosime“, ar naciai Estijoje buvo išties gražiai sutikti ir pageidaujami labiau už sovietus ir ar Talino išvadavimas nuo fašistų buvo laikomas tik pajungimu. Tai yra, mes to niekada nebesužinosime absoliučiai tiksliai, nes „mes nebesame to mąstymo universumo dalis. Net tuomet, kai įrodymai spindės prieš mūsų akis, jie neturės galios įrodyti ar įtikinti“. Trijų dienų protestai Taline ir išplitę kituose Estijos bei Rusijos miestuose protestai yra pasekmės Estijos vyriausybės užduoties „pakeisti bet kokį įvykį, idėją, bet kokią istoriją kuo nors kitu“, tuo, kas yra patogiau dominuojančiam politiniam mitui, kuris šiuo atveju buvo apverstas aukštyn kojom – nuo sovietinės armijos išvadavimo mito iki sovietinės okupacijos ir represijų mito“.
       Vidinė politinių mitų savybė yra ta, kad jie apgalvotai naudojami siekiant nukalti numanomas istorines aktualijas, tarnaujančias siekiant specifinių politinių tikslų; kitaip tariant, nematomi politinių mitų čiuptuvai nusidriekia tiek apskritai į nacionalinę tapatybę, tiek į individualią pasąmonę, pritaikydami abi jas dabartiniams politiniams poreikiams ir konkretiems politiniams tikslams. Tai, kas dabar vyksta Estijoje, Baudrillardas pavadintų „perėjimu iš istorinio būvio į mitinę stadiją: mitine – ir žiniasklaidos valdoma – visų tų įvykių“, vykusių Estijoje prieš ir po antrojo pasaulinio karo, „rekonstrukcija“. „Bet, kad tai būtų pasiekta, kad net nusikaltimas taptų mitu, pirmiausiai turi būti išrauta istorinė realybė“. Nugriaudama – arba išraudama – Bronzinį karį, Estijos valdžia paverčia sovietinės armijos išvadavimą nuo fašizmo sovietinės armijos įvykdyta Estijos okupacija.
       Dabar Estijoje vyksta istorinės realybės išrovimas. Ir pavojingiausia šitaip ją išraunant yra „ne nostalgija fašizmui. Pavojingas – nors apgailėtinas – yra patologiškas atkūrimas praeities, kurioje kiekvienam skirta rolė, kurioje kiekvienas veiksmingai kolaboruoja“ – tiek tie, kurie ignoruoja sovietinę okupaciją praėjus šešiasdešimčiai metų po to, kai ji įvyko – „okupaciją“, kuri yra įkūnyta monumente kariui sovietine uniforma“ – tiek tie, kurie tada sveikino fašistus Estijoje. „Pavojinga yra masinė apgaulė, kai visa turtinga vaizduotė, kurią dabar turime, o tada neturėjome, visas smurto ir realybės kapitalas, dabar tampantys iliuziniais, transplantuojami atgal į tuos laikus, priverčiant juos išgyventi iš naujo su tam tikru giliai nusėdusiu kaltės jausmu, kad nebuvome tenai“, sako Baudrillardas. O gal šis istorinės atminties susimaišymas yra kaltės dėl nesuduoto atgalinio smūgio sovietinei okupacijai rezultatas?
       Mes su palengvėjimu turime atsidusti, kad Estijos politikos Saliamonai atrado protingą krizės sprendimą. Smerktina Estijos vyriausybės elgesyje yra tik tai, kaip jie traktavo visą kontraversiją. Pirmiausiai, valdžia nepaisė to, kad 50 procentų etninių estų ir 86 procentai rusakalbių Talino gyventojų pasisakė prieš Bronzinio kario nugriovimą. Antra, griauta buvo naktį, pasitelkiant paprastų vagių įpročius. Trečia, „naktiniai įsibrovėliai“ brutaliai išsklaidė protestuotojus, naudodami vandens patrankas, kulkas ir ašarines dujas, o taip pat ypatingai žiauriai elgėsi su suimtais protestuotojais (taip teigė Rusijos naujienos, tinklalapiai ir prorusiškas Estijos antifašistinis komitetas). Valdžia neigia visus kaltinimus dėl policijos prievartos, o tai nestebina. Ketvirta, iškeldinimas įvyko Pergalės dienos, gegužės 9-osios, išvakarėse. Galų gale reikia pabrėžti, kad „blogai elgdamasi su memorialais, norėdama pasotinti išpūstą nacionalizmą ar „patriotizmą“, Estija tampa neverta didelio pasitikėjimo“.
       Bet kuriuo atveju, tokia politinės ir istorinės realybės rekonstrukcija nėra naujas dalykas. Po Sovietų Sąjungos žlugimo tūkstančiai sovietinės eros monumentų, pirmiausiai ir daugiausiai – Lenino skulptūrų buvo noriai nugriautos, supjaustytos į gabaliukus ar išvežtos nežinomomis kryptimis. Dėl šių sovietinių reliktų likimo protestų nekilo. Tokios pat greitos akcijos vyko ir tada, kai buvusioje Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties buvo išraunamos Stalino statulos. Taigi, Estijos vyriausybė tik seka savo buvusio „Didžiojo Brolio“ pėdsakais. Kaip pabrėžė Baudrillardas, „ironiška yra tai, jog tai mes (sic – Vakarų šalys) vieną dieną būsime įpareigotos saugoti istorinėje atmintyje stalinizmą, nes Rytų šalys bus viską apie jį pamiršusios“.
       Išties, gal Vakarų nuopelnas yra tai, kad išsaugota bent jau šiek tiek istorinės atminties kruopelyčių apie karą prieš fašistus. Praėjusių metų gegužę, praėjus kelioms dienoms po Pergalės dienos, aplankiau Berlyną ir buvau apstulbinta, pamačiusi sovietinio kario memorialą su kario sovietine uniforma statula, apkaišytą vainikais ir gėlėmis. Ant kelių kaspinų buvo užrašyta: „Ačiū jums, sovietiniai kariai“. Ant memorialo rusiškai užrašyta „Amžina šlovė didvyriams, kurie kovoje su vokiečių fašistų okupantais 1941–1945 paaukojo gyvybes dėl Sovietų Sąjungos laisvės ir nepriklausomybės“. Visa tai išties mane nustebino, nes galėtum pagalvoti, kad šalyje – ir mieste – kur buvo pasiekta sąjungininkų pergalė, ir kur sovietų kariai iškėlė sovietinę vėliavą virš Reichstago, kuris – simboliškai – reprezentavo nacių Vokietiją antrojo pasaulinio karo metais, o dabar yra Vokietijos parlamento būstinė, vokiečiai nepakęs tų, kurie tai jiems padarė, ar iš paskutiniųjų stengsis nusikratyti bet kokių ženklų, menančių jiems jų šalies sunaikinimą 1945-aisiais. Mieste, padalintame Berlyno sienos, ir kelis dešimtmečius jautusius to dirbtinio padalijimo ekonominius, politinius ir socialinius padarinius, saugojami atsiminimai apie sovietinius išvaduotojus negresia vokiečių tapatybei , kaip posovietinėje Estijoje.
       Baudrillardas savo „Nekrospektyvą“, parašytą XXI a. išvakarėse, baigia mintimi, kurią lengvai galima pritaikyti dabartinei situacijai Estijoje. „Mes esame užsiėmę keistai entuziastingu laidojimo procesu, nupoliruodami iškilius šio amžiaus įvykius, išbalindami patį amžių, lyg tai kas per jį buvo atsitikę (revoliucijos, perdalijimai, naikinimas, prievartinis šalių jungimas ar branduolinė grėsmė) – trumpai tariant, pati modernioji istorija – būtų neišpainiojama painiava“. Baudrillardo išvada nekalba tik apie vieną šalį, jis ją taiko visoms šalims, kuriose vyksta istorijos išrovimas. Nepaisant iš šios išvados sklindančio pesimizmo, yra keletas šviesių išimčių, tokių, kaip istorinių monumentų saugojimas Vokietijoje, kuri išvengia įtampų išraunant juos ir po to rekonstruojant istorinę praeitį, taigi, išvengia ir politinės afazijos bei nacionalinio identiteto metamorfozių. Nacionalinis identitetas neturi sustingti ir būti rodomas kaip vaškinė skulptūra. Sveikas identitetas yra tekantis ir kietas tuo pat metu: jam pavyksta sutaikyti įvairias istorines realijas ir politinius mitus, tai yra, šokti ant lyno, nutiesto virš daugialypių kultūrų, reikšmių, percepcijų, implikacijų ir socialinių pasaulių bedugnės.
       Arba, kaip pasakytų Wittgensteinas, (Zygmuntas Baumanas, „Beieškant politikos“), jis kuriamas žmonių, kurie „žino, kaip eiti tolyn kitų akivaizdoje, kurie gali – turi teisę – tolyn eiti kitaip“.

       www.counterpunch.org vertė Kasparas Pocius

Į viršų