|
anarchija.lt
POLITIKA
Daug žmonių sutiks, kad anarchistinis
principas iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius yra graži
idėja. Savivaldą turinti visuomenė, kur kiekvienas žmogus gali išreikšti savo
nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti reikalus, yra brangus idealas. Žmonės gali
mielai linksėti pagal Johno Lennono dainos Imagine žodžius, bet paskui jie
papurtys galvą ir pasakys, kad tokių idėjų realiame pasaulyje įgyvendinti
niekada nepasiseks. Jums tikriausiai pasakys, kad žmonės yra iš prigimties godūs
egoistai, ir gražios idėjos greitai baigsis chaosu.
Tačiau XX amžiuje paprastiems darbo žmonėms buvo
pavykę perimti viską į savo rankas ir priversti tai funkcionuoti. Turbūt jokia
visuomenė nebuvo labiau priartėjusi prie visišką savivaldą turinčios anarchistinės
visuomenės modelio, nei didelė respublikonų valdoma Ispanijos teritorija Ispanijos
pilietinio karo metu.
Per kelis metus žemės ūkyje ir fabrikuose dirbę
valstiečiai ir darbininkai įrodė, kad anarchizmas toli gražu nėra chaosas, o
efektyvus, patrauklus ir vertas realizuoti visuomenės tvarkymo modelis.
Šiose pastabose apie milžinišką socialinę
revoliuciją Ispanijoje remiamasi Gastono Levalio veikalu Kolektyvai Ispanijos
pilietiniame kare. Levalis buvo prancūzų anarchistas, ištremtas iš šalies už tai,
kad priešinosi tarnybai pirmajame pasauliniame kare ir praleidęs daug metų tremtyje
Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje.
Jis 1936 metais grįžo, kad dokumentuotų
revoliucijos socialinę ir ekonominę organizaciją. Jis suvokė šių pokyčių svarbą
ir stengėsi juos įamžinti.
Žemės kolektyvizacijos mastai neturėjo
precedentų. Šiame procese tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo nuo 5 iki 7 milijonų
gyventojų. Kolektyvizacijos apogėjuje Aragone buvo keturi šimtai, Levante septyni,
o Kastilijoje trys šimtai kolektyvų. Žinoma, daugeliui sunku patikėti, kad tiek
daug žmonių (bežemių ir pasiturinčių) savanoriškai sutiko sudaryti kolektyvus.
Į viršų
Prievartinė kolektyvizacija?
Beveik visi Ispanijos pilietinio karo istorikai
kaltina anarchosindikalistinės profsąjungos CNT būrius (kolonas) vykdžius
kolektyvizaciją ginklo pagalba. Ironiška, kad apie tai pradėjo kalbėti Ispanijos
komunistų partija, bet tai kaip gryną pinigą priima ir dauguma minėto karo istorikų.
Tokie teiginiai gali gimti tik ignoruojant faktus.
CNT buvo iš esmės darbininkų profsąjunga, veikusi daugiausiai Barselonoje ir Madride.
Didelėse teritorijose, tokiose kaip Kastilija ir Aragonas, šios profsąjungos narių
buvo visiškai mažai. Pavyzdžiui, Aragone, Navaroje ir Riochoje teritorijose,
kuriose buvo kolektyvizuota didžioji žemės dalis, iš viso buvo 34 tūkst. CNT narių.
Karinės CNT kolonos iškart išvyko į frontą ir
beveik nebedalyvavo kolektyvuose. Kaip pabrėžia Levalis, jos liko vykdomos
socialinės transformacijos nuošalėje. Vėliau Durutti ir kiti karo vadai nusiuntė
kai kuriuos žmones į kaimą, bet ne ginkluotus būrius, o gerus organizatorius.
Pagaliau visose kolektyvizuotose teritorijose buvo
daug individualistų, kuriems buvo leista likti prisirišusiems prie savo žemės.
Jie ne tik nebuvo varginami įsakymais prisijungti, bet dargi galėdavo pasinaudoti
daugeliu paslaugų, kurias nemokamai garantavo kolektyvai. Nors jų skaičius vis
mažėjo, bet jie liko reikšminga mažuma. To nebūtų buvę, jei kolektyvizacija būtų
buvusi prievartinė.
Į viršų
Geresnis gyvenimas visiems
Kad būtų paskirstytos atsargos, buvo įvestas
normavimas ir pašalpos šeimoms. Ispanijoje esant žemo lygio žemės ūkiui ir dar
vykstant karui nebuvo įmanoma iškart peršokti į komunistinį paskirstymą (t.y.
nemokamos prekės visiems). Tačiau pragyvenimo lygis kilo, labai padaugėjo nemokamų
socialinių paslaugų.
Paplitusi pašalpa šeimai 15 proc. pakėlė namų
ūkio pajamas. Visos paslaugos elektra, dujos, labai išaugusi sveikatos apsauga,
galimybės šviestis ir pramogauti tapo nemokamos. Taip pragyvenimo lygis pakilo 50
100 proc.
Labai pakilo darbo produktyvumas ir efektyvumas. Kai
kuriose teritorijose kolektyvizacija leido įdiegti stambius projektus. Kai kur
produkcijos lygis pakilo 66 procentais. Tai įrodo, kaip privatus žemės naudojimas
nusmukdė ūkį ir kaip galima jį prikelti kolektyvinėmis pastangomis. Privatūs
savininkai, suinteresuoti pigiu darbu ir nenorintys eikvoti pinigų technikai,
negalėjo svajoti apie inovacijas žemės tyrimuose, javų ir bulvių sėklos gerinime.
Tuo tarpu dauguma gyventojų skurdo ir mirė iš bado. Tuo tarpu Federacijos gyvavimo metu
kolektyvai įprato dalintis maistu, technika su skurdesniais kraštais. Kolektyvai taip
pat savanoriškai aprūpino didžiuosius miestus (tai nepanašu į situaciją Rusijoje,
kur pilietinio karo metu miestui iš kaimo grobdami produktus bolševikai įveikė
tarpusavio solidarumą tarp valstiečių ir darbininkų). Taip pat buvo siunčiamos
atsargos frontui.
Požiūris į ūkininkus individualistus
įdomiai kontrastavo su prievartine Stalino kolektyvizacija ketvirtajame dešimtmetyje.
Individualistai liko dirbti savo žemę, nors kolektyvams buvo neuždrausta teikti jiems
pagalbą, ir dauguma kolektyvų tą pagalbą teikė. Bet jiems buvo uždrausta samdyti
darbininkus, ir jie prarado paveldėjimo teisę. Daug individualistų prisijungė prie
kolektyvų neverčiami, tik paakinti pavyzdžių.
Kai kur veikė išties komunistinė sistema. Hueskos
provincijoje esančiame Navalio kolektyve galėjai nueiti į parduotuvę ir neužmokėjęs
pasiimti ko panorėjęs. Tačiau kai kur to dar nebuvo įmanoma pasiekti, ir kasdienybe
virto maisto normavimas.
Gamybos kolektyvizacijos pasiekimai buvo tokie
dideli, jog nustebino ir užsienio stebėtojus, tokius kaip anglų rašytoją George'ą
Orwellą. Barselonoje buvo kolektyvizuoti trys tūkstančiai įmonių. Visose tokiose
įmonėse visuotinis susirinkimas rinkdavo vadovaujančias tarybas, į kurias galima buvo
kreiptis kilus rūpesčiams. Visų pagrindinių paslaugų kokybė buvo pagerinta. Visų
kategorijų darbininkai gaudavo vienodas algas, pakilo bendras atlyginimų vidurkis.
Gyvenimo pagerėjimas matėsi ir Barselonos
susisiekimo sistemoje. Pagrindinė transporto priemonė šiame mieste yra tramvajus. Po
penkių dienų, kai fašistai buvo išvyti iš miesto, tramvajus kontroliavo darbininkai.
Tramvajų depas buvo papildytas šimtu sutvarkytų tramvajų. Buvo sukurta nauja saugumo
ir šviesoforų, automatinio įspėjimo apie gedimus sistema, sutvarkyti keliai ir
bėgiai. Keleivių padaugėjo nuo 183,543,516 iki 233,557,506, o bilietų kainos buvo
žemos. Pasakykite tai kam nors, kas mano, kad darbininkai per kvaili, kad savo darbams
vadovautų patys!
Ispanijos revoliucija įrodė, kad jei yra
galimybių, darbininkai ir valstiečiai patys gali tvarkytis daug geriau nei tada, kai
juos valdo bosai. Eliminavus pelno motyvą ir neiškraipant technologijų pritaikymo,
prisidėjusiųjų prie revoliucijos gyvenimas žymiai pagerėjo.
Darbininkų savivalda ir žemės ūkio kolektyvai
nesužlugo dėl to, jog prasilenkė su žmogaus prigimtimi. Jie buvo sunaikinti fašistų
atakų fronte ir komunistų tankų užnugaryje. Anarchizmas kaip visuomenės
organizavimosi modelis susidūrė su istoriniais išbandymais ir pranyko pasiekęs
pergalę.
Workers Solidarity Movement Parengė ir
išvertė Kasparas Pocius |
Į viršų
|
|