anarchija.lt – politika

MALEIHA MALIK: SU MUSULMONAIS DABAR ELGIAMASI TAIP PAT, KAIP PRIEŠ ŠIMTMETĮ SU ŽYDAIS

Šiandieniniame rasizme, nukreiptame prieš musulmonus šiurpiai ataidi senasis antisemitizmas – abi mažumos užgauliojamos ir laikomos grėsmingomis saugumui.

       Migrantams Rytų Londone grėsė persekiojimas ir skurdas. Tikėdami vienu Dievu, jie buvo atsidavę savo šventajam raštui, tai lėmė griežtus religinius įstatymus, sunkias bausmes ir lyčių nelygybę. Kai kurie jų steigė atskirus religinius teismus. Vyrai dėvėjo tamsius drabužius ir nešiojo ilgas barzdas; kai kurios moterys pridengdavo galvą. Karališkoji komisija įspėjo apie mirtiną pavojų išskiriant save iš visuomenės. Politikai sakė, kad skirtingas religinis apdaras yra atsiskyrimo ženklas. Kai kurie migrantai buvo ekstremistinių politinių grupių dalyviai. Kiti aktyviai organizavosi, kad sunaikintų vakarų politinę tvarką. Dalyvavusieji kampanijose prieš migrantus savo argumentus rūpestingai pagrindė pasipriešinimu „svetimšaliams ekstremistams“, o ne rasei ir ne religijai. Vienas britų ministras pasakė, kad mums gresia civilizacijų susidūrimas: jis kils dėl vertybių; mūšis tarp progreso ir „suvaržytos plėtros“.
       Visa tai prieš šimtą metų išgyveno žydų migrantai, ieškoję prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje. Politiniai judėjimai, kuriems jie buvo artimi, buvo anarchizmas, o vėliau – bolševizmas. Kaip ir dabartinio politinio smurto ar netgi radikalaus islamizmo, remiamo D. Britanijos musulmonų mažumos, atveju, anarchizmas ir bolševizmas užsitarnavo tik mažumos žydų bendruomenės atstovų paramą. Bet tos pačios tautybės, etninio ir religinio išauklėjimo pakako, kad, norint paaiškinti anarchistų išpuolius XX amžiaus pradžioje, būtų sukurtas rasistinis diskursas.
       Daugelis anarchistų buvo taikūs, bet kai kurie rengė smurtingas atakas, tokias kaip Greenwicho observatorijos sprogdinimas 1894-aisiais, tuomet apibūdintas kaip „tarptautinio terorizmo išpuolis“. Anarchistų smurtas buvo tarptautinis fenomenas. Europoje jis pareikalavo šimtų gyvybių, įskaitant kelias valdžios galvas, ir lėmė antiteroristinių įstatymų priėmimą. 1911 metais Londono Sidnėjaus gatvėje įvykusioje apsuptyje policija ir karinės pajėgos susirėmė su anarchistais. Smurtinė konfrontacija Londono širdyje sukūrė rasistinę moralinę paniką, stigmatizavusią visą žydų bendruomenę. Buvo įrodinėjama, kad Londone „knibžda“ užsieniečių smurtautojų, o britų isteblišmentas buvo kaltinamas „išsižadėjimu“. Rytų Londono žydai buvo apibūdinami kaip „susvetimėję“, „neintegralūs“ ir „kenkiantys mūsų saugumui“ likus daug laiko iki kažkam sugalvojant sąvoką „Londonistanas“.
       Šiandien Vidurinieji Rytai meta iššūkį Amerikos politinei ir ekonominei hegemonijai, ir tai pristatoma kaip „civilizacinis konfliktas su Islamu“. Prieš beveik šimtmetį Rusijos revoliucija sukėlė šoko bangą Vakarų valstybėse ir finansų rinkose. Antisemitai aiškino, kad žydų dalyvavimas revoliucinėje politikoje buvo dalis „benamių klajoklių žydų“ sąmokslo, kuriuo siekta pakeisti Europos valstybes „hebrajų tauta“. Winstonas Churchillis, 1920 metais būdamas valstybės sekretoriumi karo reikalams, savo straipsnyje Illustrated Sunday Herald įrodinėjo, kad yra trijų kategorijų žydai – geri, blogi ir abejingieji – ir kad jie yra „pasaulinio sąmokslo, kuriuo siekiama sunaikinti civilizaciją ir pertvarkyti visuomenę suvaržytos plėtros pagrindais“ dalis.
       Žydai buvo didžiausia nekrikščioniška, tačiau monoteistinė religinė mažuma Britanijoje. Jie virto viena iš su didžiausiu rasizmu vertinamų tautų. Nepaisant svarbių skirtumų, elgesys su Britanijos žydais gali būti palygintas su šiandieniniu rasizmu, nukreiptu prieš musulmonus. Pasikartojantys rasistinio elgesio su žydais ir musulmonais britų visuomenėje modeliai turi būti suprasti, kad galėtume plėtoti efektyvią nacionalinio saugumo strategiją.
       Žydai, o dabar musulmonai buvo ir tebėra kultūrinio rasizmo taikiniai: iš jų religinės kultūros kilę skirtumai yra patologizuojami ir sistemingai atskiriami nuo „buvimo britu“ sampratos. Tiek antisemitinis, tiek antimusulmoniškas rasizmas susitelkia ties manymu, kad religinis įstatymas konstruoja žydus ir musulmonus kaip grėsmę tautai. Keelio universiteto socialinės antropologijos profesorė Pnina Werbner sako, kad žydai labiausiai rasiniu požiūriu traktuojami kaip asimiliuota grėsmė nacionaliniams interesams, pasirodanti krizės momentu. Musulmonai dabar reprezentuoja kitokią „liaudiško velnio“ atmainą – tai socialinė grupė, kuri atvirai ir agresyviai stengiasi primesti savo religiją nacionalinei kultūrai. Tai iš dalies paaiškina neseniai kilusį nerimą dėl multikultūriškumo. „Antifundamentalistiniai įvaizdžiai įteisina rasistinį diskursą, nukreiptą prieš musulmonus“, kuriuo naudojasi tiek „intelektualinis elitas, tiek „tikri“ smurtaujantys rasistai“, teigia Werbner.
       Žydų palyginimas su musulmonais nušviečia dar vieną Britanijos istorijoje atsikartojantį modelį: baimė dėl nesaugumo, asocijuojamo su religine mažuma, virsta į rasistinį „civilizacijos prieš barbarybę“ diskursą. Amerikiečių filosofas Williamas Connolly po rugsėjo 11 spėjo, kad „Al Qaidos terorizmas generuos naujas baimes ir priešiškumus. Mūsų dienų makartizmas sujungs valstybės vidaus saugumą su judėjų – krikščionių tradicijoje egzistavusia išskirtimi“.
       Kaip lengvai baimė dėl saugumo gali generuoti „moralinę paniką ir liaudiškus velnius“, įrodė neseniai Londono mero Keno Livingstono organizuota konferencija, siekianti debatais paversti neokonservatorių tvirtinimus, kad dabar mes išgyvename naują civilizacijos konfliktą su barbarais. Londono praeityje Rytų Londono brolių britų lyga rūpestingai vyniojo savo priešiškumą, naudodami daugiau ne terminą „žydas“, o „svetimtautis“, „anarchistas“ ar „bolševikas“. Praeito mėnesio konferencijoje daugelis jų plojo tarsi demonstracijoje, kol tie „civilizacijų konflikto“ advokatai taip stengėsi atskirti barbaro ir civilizuoto žmogaus kategorijas. Jie citavo Ayaan Hirsi Ali kaip „gero musulmono“ egzempliorių, paaiškindami, kokia „civilizacija“ musulmonai turėtų sekti. Hirsi Ali, kurio tyrimai yra finansuojami neokonservatyvaus Amerikos Verslo Instituto, įrodinėja, kad Vakarai turėtų griebtis karo su Iranu – nes galbūt kitu atveju žus tūkstančiai nekaltųjų – o prieš tai jis agitavo kariauti su Iraku.
       Neokonai nori, kad mes vidaus saugumą traktuotume kaip karą su fašizmu. Tokia manipuliacija Europos kovos su nacizmu atmintimi lyg veidrodis atspindi kai kurių musulmonų, liepos 7 dienos sprogdintojų, propagandą – jie, cituojant Iraką, vadino save šventojo karo kankiniais. Atspindi ir tuos, kurie vidaus antiteroristinę politiką vaizduoja kaip naują vakarų kryžiaus žygį prieš milijardą musulmonų. Londono mero atsisakymas baigti „kalbas apie karą“ yra faktorius, padėjęs apsaugoti vidaus terorizmo baimę nuo jos, kaip rasinio civilizacijos konflikto, suirimo Londono kultūrinėje įvairovėje. Kalbama ne tik apie neokonų karus užsienyje arba politiškai korektišką antirasizmą, arba multikultūralizmą – ir netgi ne apie Britanijos piliečių musulmonų žmogaus teisių gynimą. Kalbama apie visų Britanijos piliečių saugumą. Kaip praeitą savaitę įspėjo prokuroras Kenas McDonaldas, jei norime apsaugoti savo saugumą, mes neturime pasiduoti iliuzijai, kad kariaujame, ir elgtis su terorizmu kaip su nusikaltimu. Kai kasdieniai areštai teroristams tampa neišvengiami, kai kasdien numatomas naujas antiteroristinis įstatymas, būtinybė suvokti, kas vyksta iš tikrųjų gali tapti nebereikalinga.

Pagal „The Guardian“ paruošė Kasparas Pocius

Į viršų