anarchija.lt
POLITIKA

       PIETŲ AMERIKA: LINK ATEITIES ALTERNATYVŲ

       Praeitą mėnesį gimimo ir mirties sutapimai signalizavo apie pokyčius Pietų Amerikoje ir visame pasaulyje.
       Buvęs Čilės diktatorius Augustas Pinochetas mirė tuo pat metu, kai Pietų Amerikos šalių lyderiai baigė dviejų dienų susitikimą Kočamamboje, Bolivijoje, organizuotą prezidento Evo Moraleso. Šio susitikimo dalyviai ir jame pareikštos nuomonės atrodė kaip Pinocheto ir jo eros antitezė.
       Kočamambos deklaracijoje dvylikos šalių prezidentai ir kiti delegatai sutiko plėtoti kontinentinės bendruomenės, panašios į Europos Sąjungą, idėją.
       Deklaracija žymi naują regioninės Pietų Amerikos integracijos stadiją, įvykusią praėjus pusei tūkstančio metų nuo Europos užkariavimų. Šis subkontinentas, nuo pat Venesuelos iki Argentinos, jau gali rodyti pasauliui pavyzdį, kaip galima kurti ateities alternatyvas imperializmo ir teroro ragavusiose šalyse.
       Jungtinės Valstijos ilgai dominavo šiame regione, dažniausiai naudodamos du metodus: prievartą ir ekonominį spaudimą. Tarptautiniai ryšiai yra kiek panašūs į mafiją. Krikštatėvis nėra patenkintas, netgi tada, kai jį suerzina smulkus krautuvininkas.
       Ankstesnės pastangos atgauti nepriklausomybę buvo sužlugdytos iš dalies dėl regioninės vienybės stokos. Jos neturint, grėsmes galima naikinti vieną po kitos. (Deja, Centrinė Amerika dar yra priversta drebėti iš baimės po dešimtmečiais JAV remiamo teroro, ypač aktyvaus devintajame dešimtmetyje).
       Nepriklausomybės siekis ir nacionalizmas visada buvo tikrasis Jungtinių Valstijų priešas, ypač tada, kai jis grasina tapti „užkrečiamu“, kaip Čilės demokratinį socializmą apibūdino Henry Kissingeris.
       1973 metų rugsėjo 11-ąją Pinocheto pajėgos atakavo Čilės prezidento rūmus. Demokratiškai išrinktas prezidentas Salvadoras Allende mirė rūmuose, teigiama, nuo savo paties rankos, nes nenorėjo pasiduoti smūgiui, sužlugdžiusiam seniausią, ryškiausią Lotynų Amerikos demokratiją ir įtvirtinusiam kankinimais ir represijomis pagarsėjusį režimą. <...> Tarp Kočamambos lyderių buvo Čilės prezidentė Michelle Bachelet. Kaip ir Allende, ji yra socialistė ir fizikė. Ji taip pat yra buvusi išeivė ir politinė kalinė. Jos tėvas buvo generolas, jis nukankintas mirė kalėjime.
       Kočamamboje Moralesas ir Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas šventė naują sumanymą – naftos sodrinimo Bolivijoje projektą. Tokia kooperacija stiprina regiono kaip svarbaus pasaulinės energetikos teikėjo vaidmenį.
       Venesuela jau yra vienintelė Lotynų Amerikos atstovė OPEC ir turi didžiausius naftos rezervus, jei neminėsime Artimųjų Rytų. Chavezas siūlo steigti Petroamerica, integralią energetikos sistemą. Panašią Azijoje inicijuoja Kinija.
       Naujasis Ekvadoro prezidentas Rafaelis Correa siūlo steigti sausumos ir upių prekybos grandinę nuo Amazonės miškų Brazilijoje iki Ramiojo vandenyno kranto Ekvadore– tai būtų Pietų Amerikos ekvivalentas Panamos kanalui.
       Kitas pasiūlymas – įkurti Telesur, naują, visą Lotynų Ameriką aprėpiantį TV kanalą, kurio būstinė būtų Venesueloje ir bandytų pralaužti Vakarų žiniasklaidos monopolį.
       Brazilijos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva kitus lyderius ragino peržengti istorinius skirtumus ir suvienyti kontinentą, kokia bebūtų sunki toji užduotis.
       Integracija yra būtina siekiant tikros nepriklausomybės. Kolonijinės istorijos subjektai – Ispanija, Britanija, kitos Europos galybės, Jungtinės Valstijos – ne tik skaldė šių šalių vienybę, bet taip pat paliko gilų vidinį susiskaldymą tų šalių viduje tarp mažo turtingųjų elito ir skurstančių masių.
       Daugiausiai šias šalis kontroliuoja Tarptautinis Valiutos Fondas, kuris yra išties JAV finansų departamento atšaka. Bet Argentina, Brazilija ir dabar Bolivija vis labiau atsipalaiduoja nuo TVF suvaržymų.
       Bręstant naujiems pokyčiams Pietų Amerikoje, Jungtinės Valstijos yra priverstos švelninti savo politiką. Vyriausybės, dabar įgijusios JAV paramą – tokios kaip Lulos vyriausybė Brazilijoje – galėjo būti nuverstos, jei tai būtų vykę praeityje – kaip tada, kai 1964-aisiais JAV remiami perversmininkai nuvertė prezidentą Joao Goulart.
       Palaikant Vašingtono partinę liniją derėtų nutylėti kai kuriuos faktus. Pavyzdžiui, spalį perrinktas Lula pirmiausiai aplankė Karakasą, norėdamas paremti Chavezo rinkiminę kampaniją. Taip pat Lula pristatė tilto per Orinoko upę projektą, Brazilijos projektą Venesueloje, ir aptarė kitus sumanymus.
       Tempai greitėja. Praeitą mėnesį Mercosur, Pietų Amerikos prekybos blokas, savo pusmetiniame susitikime Brazilijoje taip pat tęsė dialogą dėl Pietų Amerikos vienijimosi, o Lula iškilmingai atidarė Mercosur parlamentą – tai dar vienas pranašiškas ženklas, kad bus atsikratyta praeities demonų.

       Pagal laisvąją užsienio spaudą parengė Kasparas Pocius

Į viršų