anarchija.lt
POLITIKA

       APIE RINKIMUS LENKIJOJE

       Visos naujienos apie rinkimus Lenkijoje kairiesiems yra blogos naujienos.
       Nors taip vadinama „kairiųjų demokratų“ partija pasiekė gerų rezultatų ir tapo trečiąja parlamento jėga, tai negarantuoja, kad įgaus pradžią kokie nors kairieji projektai ar bent jau diskursai. Minėtosios partijos lyderiai viešai skelbia, kad jų pažiūros yra „iš kairės į centrą“. Buvimas kairiuoju posovietinėje Lenkijoje, daugelio nuomone, reiškia paramą totalitariniams režimams, nostalgiją praeičiai ir nusistatymą prieš modernybę. Geriausiu atveju – tai idealizmas ir utopija.
       Visų parlamentinių partijų politikai stiprina šį hegemonijos diktuojamą stereotipą. Gal vienintelė parlamentinė partija, galinti vadintis kairiąja, yra valstiečių partija „Savigyna“, kilusi iš autentiško valstiečių judėjimo, bet greitai tapo demoralizuota ir korumpuota, o jos lyderis Andrzejus Lepperis pradėjo flirtuoti su verslininkais ir pats tapo dideliu žemvaldžiu.
       Naujajame parlamente Lepperio nebus, taip pat nebus ir buvusio švietimo ministro Romano Giertycho, žymaus dėl savosios švietimo politikos (jam priklauso, pavyzdžiui, sprendimas išbraukti iš skaityti privalomų knygų sąrašo tokius klasikinius autorius, kaip Franzą Kafką, o vietoj jo prie sąrašo pridėti Joną Paulių II). Bet čia geros naujienos pasibaigia.
       Žiūrint iš išties pragmatinio požiūrio taško, trečią vieta parlamente, užėmę „kairieji demokratai“ bei ketvirtoje vietoje likusi kita, senesnė ir liberalesnė valstiečių partija neleis visame Lenkijos parlamente įsigalėti konservatoriams iš „Teisės ir teisingumo“ ir liberaliems konservatoriams iš „Piliečių platformos“. To abi partijos labai trokšta.
       „Teisė ir teisingumas“, vadovaujama dvynių Kaczynskių, Lenkijos politinės scenos veteranų, prieš du metus laimėjo rinkimus, išsikėlę šūkį sukurti ketvirtąją Lenkijos Respubliką. Konservatyvi revoliucija taikėsi užgniaužti pokomunistinį ir liberalųjį elitą bei pereiti prie stiprios valstybės valdžios. Dviem pamatinėmis vidaus politikos nuostatomis tapo kova su korupcija bei policijos ir slaptųjų tarnybų stiprinimas. Šio „persilaužimo“ dalimi turėjo tapti taip pat ir „moralinė revoliucija“. Lenkijai buvo siūloma tapti išties „lenkiška“, konservatyvia ir katalikiška. Kaczynskis nebijojo epiteto „antimodernistas“ ir skelbė, kad ginti tradicines Lenkijos vertybes svarbiau nei būti gerai priimtam „sugedusių“ Vakarų. Šalia viso šito pasitaikė ir lozungų, skelbiančių socialinį solidarumą, kaip antai „mokesčių mažinimas“.
       Du metai, per kuriuos buvo taikyta ši programa, socialinei sferai nedavė gerų vaisių. Siekiant išspręsti socialinės atskirties ir nusikalstamumo problemas, buvo imtasi represinių priemonių. Kaczynskis teigia, kad nedarbo lygio sumažėjimas nuo 18 iki 12 procentų yra vyriausybės nuopelnas, bet net neužsimena, kaip tai paveikė daugiau nei milijonas gyventojų, emigravusių iš šalies.
       Tarptautinėje politikoje Kaczynskis pasirinko konfrontacinę strategiją, bandydamas pristatyti Lenkiją kaip stiprią šalį, suvokiančią savo valstybinius interesus. Tačiau jo vyriausybė niekad negynė tokių interesų, išskyrus „užsispyrimą“ Europos Taryboje ir – vėlgi – tradicinių vertybių gynimą tokiose srityse, kaip abortų ir eutanazijos draudimas. Nebuvo jokios aiškios strategijos, kaip pasipriešinti tikroms blogybėms – tokioms, kaip didžiosios korporacijos, eksploatuojančios Lenkijos rinkėjus, ir Europos teisė, leidžianti šiai eksploatacijai tęstis.
       Atrodo, ši antivakarietiška strategija ir labai negatyvus diskursas, sutelktas į priešų bei sąmokslo grupių paieškas, labiausiai prisidėjo mobilizuojant ypač jaunus žmones balsuoti už konservatyvius liberalus, pasivadinusius „Piliečių platforma“. Rinkimų laimėtojai prisistato kaip moderni partija, vykdanti efektyvią politiką. „Lenkija nusipelnė ekonominio stebuklo“ – toks yra partijois programos pavadinimas, joje pristatomas siekis, kad šalis pasiektų vakarietiškus standartus per 15 metų, o ne per 40, kaip prognozuojama dabar. Idealizmas, naivumas ar ciniška manipuliacija? Šio stebuklo formulė slypi neoliberalioje mantroje: mokesčių ir darbo įkainių mažinimas atblokuos Lenkijos piliečių „ekonominį potencialą“. Tarptautinėje politikoje partija nori ir toliau saugoti Lenkijos valstybinius interesus Europos Sąjungoje, gal tik „protingiau“, nei tai buvo daroma dvynių laikais. Nors partija prisistato kaip vakarietiška, ji propaguoja amerikietišką visuomenės modelį, kur priimami ekstremaliai liberalūs ekonominiai ir konservatyvūs vertybiniai sprendimai. „Valstybė turi remti gyvybę ir tradicinę šeimą“, teigiama programoje, Tai – aiškus pasisakymas prieš abortus, eutanaziją ar vienos lyties asmenų vestuves. Išties pasirinkti Lenkijos piliečiai galėjo tik ekonominėje sferoje: tarp konservatyvių populistų ir dogmatiškų neoliberalų..

       anarchija.lt

Į viršų