anarchija.lt
POLITIKA

       STREIKAI PRANCŪZIJOJE:
       VEIDMAINYSTĖ, ELITARIZMAS IR KOMUNIZMAS

Streikai prieš Sarkozy reformas Prancūzijoje teikia įkvėpimo. Mes, gyvenantieji Didžiojoje Britanijoje, esame taip įpratę prie bambeklių, kurie tučtuojau priima bet kokį š..., primetamą vyriausybės ir bosų, kad stebėdami tiek daug žmonių, solidariai besiimančių tiesioginio veiksmo, įkvepiame gaivesnio oro.

       Bandymas „reformuoti“ pensijų sistemą, žinoma, yra Sarkozy pirmas bandymas „elgtis kaip Thatcher“ ir sužlugdyti Prancūzijos darbininkų klasės karingumą. Jis pasielgė kaip Chiracas, kurio bandymas vykdyti reformą 1995 metais, kai tris savaites trukę darbininkų streikai sukėlė Chiraco vyriausybės krizę, ir reforma sužlugo. Vienas iš Sarkozy patarėjų Henri Guaino įspėjo, kad jei ši reforma nebus įvykdyta, tai pradės kelti grėsmę visai Thatcher programai – „bus sukompromituotos visos reformos“.
       Mes to galime tik tikėtis. Tačiau esama dar ir kitokių įdomių teorinių problemų. Pirmiausiai – tai veidmainystė. Ruošiantis invazijai į Iraką šalies vadovai stengėsi ignoruoti gyventojų daugumos valią ir daryti tai, kas geriausia. Buvo suvokta, kad numojimas ranka į daugumos gyventojų nuomonę – tai blogo valdymo pavyzdys, o juk geros demokratinės vyriausybės tikslas – ginti tautą.
       Dabar stengiamasi kiek įmanoma daugiau išryškinti tai, kad dauguma Prancūzijos piliečių yra tariamai nusistatę prieš streikus. Laikraščių apžvalgose per televiziją rodoma, kad daugiau žmonių pasisako prieš streikus ir pritaria reformai. Ką gi, turėtų būti akivaizdu, kad tai, kas tinka „laisvo pasaulio vadovams“, turi tikti ir mums visiems, įskaitant streikuojančius darbininkus!
       Ties tuo veidmainystė nesibaigia. Kapitalizmo rėmėjai ištisai atakuoja socializmą, esą paremtą godumu, neapykanta pasiturintiems ir altruizmo stygiumi. Mes tampame „godžių“, šališkai mąstančių ir „neteisingas“ sąlygas keliančių darbininkų aukomis – o jie turėtų paisyti ne savo, o kitų žmonių interesų. Taigi, godulys yra yda – jei jis apnikęs darbininkų klasės žmones, reikalaujančius geresnių sąlygų. Tokios jau tos neoliberalų veidmainystės – pseudoegalitariniai argumentai naudojami norint sužlugdyti priešininką.
       Laimei, didesnioji dalis prancūzų supranta, kad streikuotojų užsipuldinėjimai yra tik veidmainiška nesąmonė. Jie žino, kad tokios „reformos“ yra tik pirma visų darbuotojų algų mažinimo ir sąlygų bloginimo stadija. Profsąjungos pateikia darbininkams algų, darbo ir gyvenimo sąlygų „grindis“. Kai atlyginimai kyla ir sąlygos gerėja, laimi profsąjungos, bosai turi siūlyti didesnį atlyginimą, kad pritrauktų valdinių ir jie netriukšmautų.
       Tą patį galima pasakyti apie pensijas. Jei „privilegijuotųjų“ darbininkų pensijos smuks, tai bosai galės sumažinti ir kitų darbininkų atlyginimus. Taigi, svarbiausia nebambėti apie „privilegijuotą“ kitų padėtį, o klausti, kodėl tokių sąlygų negali turėti „neprivilegijuoti“. Jei dauguma prancūzų mano, kad pensijų programa yra neteisinga, tai jie turėtų prisidėti prie streikų ir reikalautų, kad aukštesnes pensijas gautų visi.
       Šis pavyzdys suteikia mums progos pasvarstyti apie daugumas ir mažumas. Lenino pasekėjai mus dažnai kaltina „elitiškumu“, nes mes atmetame daugumos valdymo principą. Amerikos marksistai pirštais bado klasikine tapusią Emmos Goldman 1910-aisiais parašytą esė „Mažumos prieš daugumas“ („Minorities versus majorities“), nors jie išties nepaneigia jos argumentų. Emma nelaikė masių nesvarbiomis, greičiau ji išreiškė akivaizdų dalyką – kad masė nėra naujų idėjų šaltinis. Naujos, progresyvios idėjos yra mažumų produktas, o tik vėliau jos savo veiksmais išplatina tas idėjas masėse.

Taip pat būna ir klasių kovoje. Emma suprato, kad dauguma streikų prasideda, kai veikti pradeda mažuma, o kiti prisijungia. Mažumos veiksmai įkvepia daugumą. Tebesitęsianti streikų banga yra geras pavyzdys – Sarkozy pabrėžia savo „demokratiškumą“ ir vaizduoja akcijas kaip nedemokratinės mažumos veiksmus.

       Kitą kartą, kai Lenino pasekėjai pavadins anarchizmą „nedemokratišku“, neužmirškite paklausti, ar jie remia streikus Prancūzijoje. Jei taip, tai jie tokie patys „elitiniai“, kaip ir mes.
       Iš tiesų mažuma turi teisę nepaklusti, jei dauguma elgiasi neteisingai. Dar daugiau, jei dauguma yra tokia kvaila, kad balsuoja už saujelę politikų, kurie siekia pabloginti jų gyvenimo sąlygas. O atstovaujamoji valdžia yra mažumos valdžia. Tikroji demokratija nėra pagrįsta įstatymų iš viršaus vykdymu. Ji pagrįsta aktyviu dalyvavimu priimant sprendimus, kurie įtakos tavo gyvenimą. Taigi, streikuotojų mažuma išreiškia išties demokratinį impulsą, nušviečia atstovaujamos „demokratijos“ veidmainystes ir ribotumus ir, nereikia nė sakyti, kapitalistinį fašizmą darbo vietose.
       Streikų poveikis patvirtina komunistinių – anarchistinių principų aktualumą. Pagal buržuazinės ekonomikos gamybos teoriją, darbininkai uždirba tiek, kiek dirba. Tačiau kai jie ima streikuoti, žiniasklaidoje pasipila pranešimai apie tai, kiek jie „kainuoja“ valstybei – kaštai visada pralenkia jų uždarbius. Žinoma, jų indėlis į ekonomiką daug didesnis nei jų pačių atlyginimai.
       Komunistų – anarchistų argumentai teisingi: moderniojoje gamyboje nėra tokio dalyko kaip individualus gaminys – visas darbas ir visa tai, kas pagaminta, yra socialu. Suderintas darbininkų grupės gamybinis darbas labai pranoksta jų atlyginimus, ir tai įrodo jų pasitraukimas iš darbo.
       Pagal tą pačią gamybos teoriją atlyginimai turėtų augti kartu su produktyvumu. Taip buvo Amerikoje nuo antrojo pasaulio karo iki aštuntojo dešimtmečio. Nuo tol produktyvumas tebekyla, bet algų vidurkio kilimas baigėsi. Sprogo nelygybės bomba. Tas laikotarpis sutapo su neoliberalių reformų pritaikymu, Amerikos profsąjungų ir pačių darbininkų sužlugdymu. „Reformuojama“ ekonomika atmetė vieną pagrindinių savo principų – algų kilimo susietumą su produktyvumu.
       Turbūt tokių faktų šviesoje lengviau suprasti prancūzų darbininkų ryžtą priešintis savajam Reagano klonui.
       Žinoma, problemų yra. Profsąjungų biurokratai išties nežino, ką daro. Didžiausia geležinkelio profsąjunga CGT, kurioje dominuoja komunistai, pradėjo derybas su vyriausybe, profsąjungomis ir darbdaviais. Galima tikėtis, kad bosai sieks skaldyti ir valdyti, bet tikrai nesitiki, kad taip gali elgtis profsąjungos. Ar jos pamiršo, kaip įmonę po įmonės „paėmė“ Thatcher?
       Svarbiausia, ar pakanka ryšių tarp profsąjungų masių ir kovotojų grupių, norinčių organizuotis nepriklausomai? Be organizuoto masių judėjimo, galinčio pasipriešinti oficialios vadovybės įtakai, kova nebus laimėta. Jei profsąjungų biurokratija akivaizdžiai negalės panaudoti sėkmę teikiančių priemonių, negalės organizuoti plataus masto veiksmų, jei prancūzų darbininkai laikysis įsikibę savo profsąjungų vadovų, valdžia juos prirems prie sienos.

       Pagal anarchistų spaudą parengė KP

Į viršų