|
anarchija.lt
POLITIKA
Edward S. Herman, David Peterson
KITAS JAV IR IZRAELIO TAIKINYS IRANAS
Dar virškindami savo ką tik pasibaigusias bei
tebevykstančias agresijas Vidurio Rytuose, Busho ir Izraelio režimai dabar grasina
smogti Iranui. Šias kariaujančias valstybes, nutiesusias ilgą šešėlį per visą
regioną, pasirodo, remia ir joms padeda Saugumo Taryba, kitos didžiosios valstybės,
opozicinės partijos ir žiniasklaida.
Tai, kaip lengvai tariamai nepriklausoma
žiniasklaida tariamai demokratinėje visuomenėje, tokioje kaip Jungtinės Valstijos,
gali demonizuoti priešus ir paversti trečios bei ketvirtos kategorijos oficialius
taikinius didžiosiomis grėsmėmis, yra neįtikėtina. O kolektyvinė žiniasklaidos
isteblišmento amnezija leidžia jiems daug kartų kartoti tą patį; jie niekad
nepasimoko, o svarbiausiai niekad neturi mokytis, nes kolektyvinė amnezija, kurią
jie padeda įdiegti visuomenėje, apsaugo juos nuo pataisymų tai nesibaigianti
laimėjimų prieš atmintį serija realybės kontroliavimo (Orwellas) pratybose. Tai
leidžia žiniasklaidai tarnauti kaip faktiniams savo šalių propagandos agentams, nors
jie tvirtina dar tebesą nepriklausomi sarginiai šunys. Mažiau nei prieš tris metus,
2004 New York Times ir Washington Post vieninteliai iš dalies ištarė mea culpa dėl to,
kad sukramtė ir atrijo Busho Cheney Rumsfeldo Powello Rice melagystes
apie grėsmingus Saddamo Huseino masinio naikinimo ginklus (MNG), taip galingai
prisidėdami prie nusikaltėliško ir daug kainavusio košmaro, dėl kurio dabar dejuoja
(bet kartu su Bushu dar negali pareikalauti greito karių išvedimo ar atsitraukimo). O
dabar jie nustojo apgailestavę ir prisidėjo prie Busho Cheney Rice Olmerto,
įžvelgdami grėsmes Irane ir būtinybę kažkaip tas grėsmes pašalinti.
Kas tai per grėsmė? Reikia pripažinti, Iranas
neturi nei vieno branduolinio ginklo, ir neturės jo dar kelis metus net panorėjęs (o
tą norą Irano religiniai lyderiai tvirtai neigia). Jei jis turėtų branduolinį
ginklą, jis negalėtų jo panaudoti, nebent tai darytų desperatiškai gindamasis
kadangi tiek Izraelis, tiek Jungtinės Valstijos turi daug branduolinių bombų bei
puikią tiekimo sistemą, bet koks Irano branduolinės bombos naudojimas puolant reikštų
Irano nacionalinę savižudybę. Galima prisiminti, kad Saddamas panaudojo savo MNG tik
prieš Iraną ir savo šalies kurdus, bet nenaudojo jų netgi savigynai 1991 Persijos
įlankoje, Jungtinių Valstijų ir jų koalicijos atakos metu pirmu atveju JAV
laimino MNG panaudojimą, antru atveju Saddamui Jungtinės Valstijos atlygintų ne pagal
proporcijas, grėstų suvaržymai. Tai neatskleidžiama isteblišmento žiniasklaidoje,
nes galbūt tai padėtų įžvelgti Irano branduolinės grėsmės laipsnį.
Žiniasklaida taip pat neskelbia, kad Irano
branduolinis ginklas tarnaut tik savisaugos tikslams, suteikdamas Iranui šiek tiek
lygiavertiškumo derybose su branduolinėmis valstybėmis Jungtinėmis Valstijomis ir
Izraeliu kurios atvirai jam grasina. Vietoj to žiniasklaida, varydama oficialią
liniją, kalba apie Irano branduolinį ginklą kaip destabilizuojantį, kas
reikštų nebent tai, kad bus apsunkintas nuolatinis Izraelio JAV kariavimas, etninis
valymas, sąmoninga ir efektyvi Vidurio Rytų destabilizacija.
Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas buvo labai
naudingas lengvinant demonizacijos procesus, nors žiniasklaida iškraipė jo pastabas,
pervertino jo galybę ir apskritai pateikė klaidinantį jo demoniškumo kontekstą.
Ahmadinejadas tvirtino, kad Izraelis turi būti nušluotas nuo žemės paviršiaus;
šis grasinimas įrodė, koks grėsmingas Izraeliui gali būti Irano branduolinio ginklo
panaudojimas. Buvęs Izraelio premjeras ir Likud partijos vadovas Benjaminas Netanyahu
dabar veda kampaniją, kuria siekia apkaltinti Ahmadinejadą kursčius žydų valstybės
genocidą. Bet, pasirodo, Ahmadinejadas, kreipdamasis į Pasaulio be Sionizmo
konferencijos dalyvius 2005 metų spalio 26 dieną, prievarta Izraeliui negrasino.
Minėdamas tarptautinę Quds (arabų priešinimosi Izraelio vykdomai Jeruzalės
okupacijai) dieną, jis citavo daug ajatolos Chomeinio raštų vietų, o vienoje iš
citatų Chomeinis iš laiko puslapių nuspėjo Jeruzalės okupacijos pabaigą. Dar
daugiau, Ahmadinejadas nevaldo Irano, ir neturi įgaliojimų kariauti su Izraeliu tuos
įgaliojimus turi mulos, o mulos kritikuoja Ahmadinejadą, tai teikiasi skelbti net New
York Times ir kiti dienraščiai.
Kita vertus, tiek Izraelyje, tiek Jungtinėse
Valstijose aukščiausi pareigūnai yra labai įtakojami religinių grupių, kurių
principai skatina prievartinę ekspansiją ir netgi apokaliptinius pabaigos
scenarijus. Žiniasklaida neužsimena apie JAV ir Izraelio religinį fanatizmą kaip
grėsmę regiono ir pasaulio egzistencijai. Jie nediskutuoja ir nereiškia didelio
susirūpinimo tuo, kad branduolinis ginklas tik padės Iranui atgrasinti kitas valstybes
nuo jų puolimo, o Jungtinės Valstijos ir Izraelis gali naudoti branduolinius ginklus
nepaskelbdami sau savižudybės. Ir abi šios valstybės grasina bei, anot pranešimų,
turi labai aktyvių planų tokiai atakai. Kafkiškoje eroje, kai tokie akivaizdūs planai
išnyksta, mitinė grėsmė nušluoti Izraelį nuo žemėlapio atsiranda priekyje ir
centre, padarydama realią grėsmę politiškai labiau įmanoma.
Parengė ir išvertė Kasparas
Pocius
Į viršų
|
|