anarchija.lt
POLITIKA

       Edward S. Herman, David Peterson

       KITAS JAV IR IZRAELIO TAIKINYS – IRANAS

       Dar virškindami savo ką tik pasibaigusias bei tebevykstančias agresijas Vidurio Rytuose, Busho ir Izraelio režimai dabar grasina smogti Iranui. Šias kariaujančias valstybes, nutiesusias ilgą šešėlį per visą regioną, pasirodo, remia ir joms padeda Saugumo Taryba, kitos didžiosios valstybės, opozicinės partijos ir žiniasklaida.
       Tai, kaip lengvai tariamai nepriklausoma žiniasklaida tariamai demokratinėje visuomenėje, tokioje kaip Jungtinės Valstijos, gali demonizuoti priešus ir paversti trečios bei ketvirtos kategorijos oficialius taikinius didžiosiomis grėsmėmis, yra neįtikėtina. O kolektyvinė žiniasklaidos isteblišmento amnezija leidžia jiems daug kartų kartoti tą patį; jie niekad nepasimoko, o svarbiausiai – niekad neturi mokytis, nes kolektyvinė amnezija, kurią jie padeda įdiegti visuomenėje, apsaugo juos nuo pataisymų – tai nesibaigianti laimėjimų prieš atmintį serija „realybės kontroliavimo“ (Orwellas) pratybose. Tai leidžia žiniasklaidai tarnauti kaip faktiniams savo šalių propagandos agentams, nors jie tvirtina dar tebesą nepriklausomi sarginiai šunys. Mažiau nei prieš tris metus, 2004 New York Times ir Washington Post vieninteliai iš dalies ištarė mea culpa dėl to, kad sukramtė ir atrijo Busho – Cheney – Rumsfeldo – Powello – Rice melagystes apie grėsmingus Saddamo Huseino masinio naikinimo ginklus (MNG), taip galingai prisidėdami prie nusikaltėliško ir daug kainavusio košmaro, dėl kurio dabar dejuoja (bet kartu su Bushu dar negali pareikalauti greito karių išvedimo ar atsitraukimo). O dabar jie nustojo apgailestavę ir prisidėjo prie Busho – Cheney – Rice – Olmerto, įžvelgdami grėsmes Irane ir būtinybę kažkaip tas grėsmes pašalinti.
       Kas tai per grėsmė? Reikia pripažinti, Iranas neturi nei vieno branduolinio ginklo, ir neturės jo dar kelis metus net panorėjęs (o tą norą Irano religiniai lyderiai tvirtai neigia). Jei jis turėtų branduolinį ginklą, jis negalėtų jo panaudoti, nebent tai darytų desperatiškai gindamasis – kadangi tiek Izraelis, tiek Jungtinės Valstijos turi daug branduolinių bombų bei puikią tiekimo sistemą, bet koks Irano branduolinės bombos naudojimas puolant reikštų Irano nacionalinę savižudybę. Galima prisiminti, kad Saddamas panaudojo savo MNG tik prieš Iraną ir savo šalies kurdus, bet nenaudojo jų netgi savigynai 1991 Persijos įlankoje, Jungtinių Valstijų ir jų „koalicijos“ atakos metu – pirmu atveju JAV laimino MNG panaudojimą, antru atveju Saddamui Jungtinės Valstijos atlygintų ne pagal proporcijas, grėstų suvaržymai. Tai neatskleidžiama isteblišmento žiniasklaidoje, nes galbūt tai padėtų įžvelgti Irano branduolinės grėsmės laipsnį.
       Žiniasklaida taip pat neskelbia, kad Irano branduolinis ginklas tarnaut tik savisaugos tikslams, suteikdamas Iranui šiek tiek lygiavertiškumo derybose su branduolinėmis valstybėmis – Jungtinėmis Valstijomis ir Izraeliu – kurios atvirai jam grasina. Vietoj to žiniasklaida, varydama oficialią liniją, kalba apie Irano branduolinį ginklą kaip „destabilizuojantį“, kas reikštų nebent tai, kad bus apsunkintas nuolatinis Izraelio – JAV kariavimas, etninis valymas, sąmoninga ir efektyvi Vidurio Rytų destabilizacija.
       Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas buvo labai naudingas lengvinant demonizacijos procesus, nors žiniasklaida iškraipė jo pastabas, pervertino jo galybę ir apskritai pateikė klaidinantį jo demoniškumo kontekstą. Ahmadinejadas tvirtino, kad „Izraelis turi būti nušluotas nuo žemės paviršiaus“; šis grasinimas įrodė, koks grėsmingas Izraeliui gali būti Irano branduolinio ginklo panaudojimas. Buvęs Izraelio premjeras ir Likud partijos vadovas Benjaminas Netanyahu dabar veda kampaniją, kuria siekia apkaltinti Ahmadinejadą kursčius žydų valstybės genocidą. Bet, pasirodo, Ahmadinejadas, kreipdamasis į Pasaulio be Sionizmo konferencijos dalyvius 2005 metų spalio 26 dieną, prievarta Izraeliui negrasino. Minėdamas tarptautinę Quds (arabų priešinimosi Izraelio vykdomai Jeruzalės okupacijai) dieną, jis citavo daug ajatolos Chomeinio raštų vietų, o vienoje iš citatų Chomeinis iš laiko puslapių nuspėjo Jeruzalės okupacijos pabaigą. Dar daugiau, Ahmadinejadas nevaldo Irano, ir neturi įgaliojimų kariauti su Izraeliu – tuos įgaliojimus turi mulos, o mulos kritikuoja Ahmadinejadą, tai teikiasi skelbti net New York Times ir kiti dienraščiai.
       Kita vertus, tiek Izraelyje, tiek Jungtinėse Valstijose aukščiausi pareigūnai yra labai įtakojami religinių grupių, kurių principai skatina prievartinę ekspansiją ir netgi apokaliptinius „pabaigos“ scenarijus. Žiniasklaida neužsimena apie JAV ir Izraelio religinį fanatizmą kaip grėsmę regiono ir pasaulio egzistencijai. Jie nediskutuoja ir nereiškia didelio susirūpinimo tuo, kad branduolinis ginklas tik padės Iranui atgrasinti kitas valstybes nuo jų puolimo, o Jungtinės Valstijos ir Izraelis gali naudoti branduolinius ginklus nepaskelbdami sau savižudybės. Ir abi šios valstybės grasina bei, anot pranešimų, turi labai aktyvių planų tokiai atakai. Kafkiškoje eroje, kai tokie akivaizdūs planai išnyksta, mitinė grėsmė nušluoti Izraelį „nuo žemėlapio“ atsiranda priekyje ir centre, padarydama realią grėsmę politiškai labiau įmanoma.

       Parengė ir išvertė Kasparas Pocius

Į viršų