anarchija.lt
POLITIKA

       ANARCHIZMAS VENESUELOJE

       Mūsų draugai iš užsienio vis prašo mus pateikti savo požiūrį į susiklosčiusią situaciją Venesueloje. Atsakysime remdamiesi dviem naujais tekstais, iš kurių paaiškės mūsų pažiūros.
       Pablo Moraso straipsnyje „Anarchizmas, antiimperializmas, Kuba ir Venesuela“ yra naujas mėginimas paversti mūsiškį požiūrį į Venesuelos realybę niekais, apipinti jas melu. O susidaryti teisingą nuomonę apie Chavezo valdžią sunku – tiek kairieji, tiek dešinieji rašo apie Venesuelą iš savo pozicijų, neobjektyviai. Bet kas gi vyksta Venesueloje?
       Manome, kad apskritai yra absurdiška tvirtinti, jog kominterno tipo idėjas apie „visuotinę pažangą“ ir/arba „antiimperializmą“ galima apibrėžti bet kaip. Venesuelos atveju visuotinė pažanga švietime, sveikatos apsaugoje ir maitinimesi gali būti matoma tik visiškai ignoruojant šalies istoriją, nes XX a. viduryje, gavus pajamų už naftą, buvo įmanoma patenkinti tam tikrus minėtųjų sričių poreikius, mainais paremiant valdžios elitą – tai tęsiasi ir dabar. Savo ankstesniuose straipsniuose, minėdami Chavezo antiimperializmą, parodėme, kaip ši vyriausybė abejingai atidavė imperialistams kontroliuoti tai, kas svarbiausia kapitalistinei globalizacijai: energijos resursus, kitus gamtinius produktus, pramonės gaminių rinką – netgi tų gaminių, kuriuos galime pasigaminti patys, arba dar neseniai galėjome. Komandantė gali kaip tik nori įžeidinėti Bushą, bet toks skardžiabalsis antiimperializmas nieko nereiškia, nes jis tebeleidžia Chevron, Conoco – Philips ir Repsol kontroliuoti mūsų naftos ir gamtinių dujų resursus, Telefonicai – mūsų komunikacijas, Grupo Santander ir BBV – mūsų bankininkystės sektorių, Cristallex – mūsų aukso kasyklas, o Vale do Rio Doce ir Peabody – mūsų anglies resursus.
       Kalbant apie kovojančius darbininkus ir valstiečius, skleidžiami prasimanymai dėl Chavezo remiamų fabrikų ir žemės užėmimų. Iš tiesų, taip atsitiko tik keliose vietose ir kontroliuojant vyriausybei – buvo nacionalizuoti bankrutavusios arba į rimtą bėdą patekusios žemės ūkio arba pramonės bendrovės, jose buvo pritaikytas valstybinio kapitalizmo režimas, apie jų perdavimą darbininkams nė negalvota. Gal kiti autoriai mano, kad tokioms darbininkų ir valstiečių kovoms vadovauja profsąjungų biurokratai, naudojantys kairiųjų retoriką tam, kad pateisintų prievartos formas, kurias darbininkai kenčia dabar. Užtenka prisiminti valdžios elgesį jos bendrai su privačiomis kompanijomis valdomose įmonėse, bei tai, kad komandą valdžios administracijoje duoda kariai ir buvę kariai.
       Straipsniuose apie Venesuelą dažnai aprašinėjamas idiliškas visuomenės organizavimasis – jie mano, kad tai Chavezo veiklos rezultatas. Mes manome, kad šis režimas – padedant socialdemokratų ir dešiniųjų opozicijai – buvo ne kas kita, bet kliūtis autonominės socialinės organizacijos pažangoje, naudojusi politines priemones, leidusias nunykti socialinei mobilizacijai. To geras pavyzdys – Bolivaro revoliucionierių kuopelių virtimas rinkiminėmis grupėmis (dabar vadinamomis Rinkiminės kovos sąjungomis). Groteskiška patirtis, kaip iš aukščiau kontroliuojamas kooperatyvų organizavimas, yra pakankamas įrodymas, kad po Bolivaro pseudo-revoliucijos vėliava pasiaukoję klientai seka paskui savo apsišvietusį lyderį. Taigi, vienintelė galimybė anarchistams yra savivaldos skatinimas institucinės organizacijos, kurios šūkiai, finansavimas ir dinamika priklauso nuo vado ir jo bendrininkų, išorėje.
       Tokie žodžiai, kaip „kapitalizmo silpninimas“ ir „nedrąsi pažanga socialistinėje kultūroje ir ekonomikoje“ skamba gana diplomatiškai ir yra skirti tam, kad jūs įgytumėte palankumo Chavezą šiandien remiantiems marksizmo – leninizmo palikuonims, bet nepamatytumėte, kaip efektingai vyriausybė atidavinėja pagrindinius vietinės ekonomikos sektorius užsienio kontrolei bei vykdo kitas funkcijas, absoliučiai priešiškas socializmui. Ar įmanoma kaip „visuotinės pažangos“ kriterijus vertinti faktus, kad pagrindiniai gerovės indikatoriai, tokie kaip sveikatos apsauga, apgyvendinimas, maitinimas, įdarbinimas, socialinė apsauga, ir t.t. funkcionuoja taip pat blogai, kaip ir prieš dešimt ar dvidešimt metų, o valdžia džiaugiasi didžiausiomis įplaukomis už naftą per visą Venesuelos istoriją? Ar antiimperializmo prigimtis yra tokia, kad besąlygiškai būtina eiti paskui vieną vienintelį lyderį ir branginti nuobodžią išmintį, sklindančią iš TV ekranų nesibaigiančių jo pasirodymų metu? Ar socialistinė ekonomika daro pažangą, kai dekretiniu būdu įkurti kooperatyvai pardavinėja pusryčius arba prižiūri sodus valstybinei naftos kompanijai, kol ji pasirašo milžiniškus kontraktus su Halliburton, gerai žinoma jankių okupuotame Irake? Ar faktas, kad kariai perversmo būdu pradėjo kontroliuoti valstybės aparatą, ir kad iš jų pamažu kyla naujoji šalies buržuazija, yra socialistinės kultūros pavyzdys? Ar kas nors gali rimtai galvoti, kad korumpuotas lyderio pasekėjų elitas, šiandien valdantis Venesuelą, yra apsišvietęs antikapitalistinės revoliucijos avangardas?
       Mums nepriimtina, kad Chavezo antiimperializmas, pasibaigiantis vien kalbomis, siekia priversti anarchistinį judėjimą įsijungti į naudingų marksistinės kairės idiotų ir bendražygių chorą, dievinantį Venesuelą. Neįmanoma suprasti situacijos šalyje, jei remiesi vien jų iškraipomais įvaizdžiais – tiek Chavezo vyriausybės, tiek jų socialdemokratų ar dešiniųjų opozicijos šaltiniais. Venesuelos anarchistai pasirinko sunkų, bet į anarchistinius idealus nukreiptą kelią, sukurdami savo viziją ir veikdami nepaisant tų, kurie siekia valdžios, vilionių. Būdami akivaizdoje su tokiomis gaujomis (kaip Chavezo), mes negalime rinktis „mažesnio blogio“ chimeros ar neįmanomo „taktinio aljanso“, nes tai reikštų savitų ir neginčijamų anarchizmo idealų išsižadėjimą. Mes tęsiame savo kovą, nes savo širdyse turime naują pasaulį, ir tas pasaulis auga būtent dabar.

       kp

Į viršų