|
anarchija.lt
POLITIKA
ANARCHIZMAS VENESUELOJE
Mūsų draugai iš užsienio vis prašo mus
pateikti savo požiūrį į susiklosčiusią situaciją Venesueloje. Atsakysime remdamiesi
dviem naujais tekstais, iš kurių paaiškės mūsų pažiūros.
Pablo Moraso straipsnyje Anarchizmas,
antiimperializmas, Kuba ir Venesuela yra naujas mėginimas paversti mūsiškį
požiūrį į Venesuelos realybę niekais, apipinti jas melu. O susidaryti teisingą
nuomonę apie Chavezo valdžią sunku tiek kairieji, tiek dešinieji rašo apie
Venesuelą iš savo pozicijų, neobjektyviai. Bet kas gi vyksta Venesueloje?
Manome, kad apskritai yra absurdiška tvirtinti, jog
kominterno tipo idėjas apie visuotinę pažangą ir/arba antiimperializmą
galima apibrėžti bet kaip. Venesuelos atveju visuotinė pažanga švietime, sveikatos
apsaugoje ir maitinimesi gali būti matoma tik visiškai ignoruojant šalies istoriją,
nes XX a. viduryje, gavus pajamų už naftą, buvo įmanoma patenkinti tam tikrus
minėtųjų sričių poreikius, mainais paremiant valdžios elitą tai tęsiasi ir
dabar. Savo ankstesniuose straipsniuose, minėdami Chavezo antiimperializmą, parodėme,
kaip ši vyriausybė abejingai atidavė imperialistams kontroliuoti tai, kas svarbiausia
kapitalistinei globalizacijai: energijos resursus, kitus gamtinius produktus, pramonės
gaminių rinką netgi tų gaminių, kuriuos galime pasigaminti patys, arba dar
neseniai galėjome. Komandantė gali kaip tik nori įžeidinėti Bushą, bet toks
skardžiabalsis antiimperializmas nieko nereiškia, nes jis tebeleidžia Chevron, Conoco
Philips ir Repsol kontroliuoti mūsų naftos ir gamtinių dujų resursus, Telefonicai
mūsų komunikacijas, Grupo Santander ir BBV mūsų bankininkystės sektorių,
Cristallex mūsų aukso kasyklas, o Vale do Rio Doce ir Peabody mūsų anglies
resursus.
Kalbant apie kovojančius darbininkus ir
valstiečius, skleidžiami prasimanymai dėl Chavezo remiamų fabrikų ir žemės
užėmimų. Iš tiesų, taip atsitiko tik keliose vietose ir kontroliuojant vyriausybei
buvo nacionalizuoti bankrutavusios arba į rimtą bėdą patekusios žemės ūkio arba
pramonės bendrovės, jose buvo pritaikytas valstybinio kapitalizmo režimas, apie jų
perdavimą darbininkams nė negalvota. Gal kiti autoriai mano, kad tokioms darbininkų ir
valstiečių kovoms vadovauja profsąjungų biurokratai, naudojantys kairiųjų retoriką
tam, kad pateisintų prievartos formas, kurias darbininkai kenčia dabar. Užtenka
prisiminti valdžios elgesį jos bendrai su privačiomis kompanijomis valdomose įmonėse,
bei tai, kad komandą valdžios administracijoje duoda kariai ir buvę kariai.
Straipsniuose apie Venesuelą dažnai aprašinėjamas
idiliškas visuomenės organizavimasis jie mano, kad tai Chavezo veiklos rezultatas.
Mes manome, kad šis režimas padedant socialdemokratų ir dešiniųjų opozicijai
buvo ne kas kita, bet kliūtis autonominės socialinės organizacijos pažangoje,
naudojusi politines priemones, leidusias nunykti socialinei mobilizacijai. To geras
pavyzdys Bolivaro revoliucionierių kuopelių virtimas rinkiminėmis grupėmis (dabar
vadinamomis Rinkiminės kovos sąjungomis). Groteskiška patirtis, kaip iš aukščiau
kontroliuojamas kooperatyvų organizavimas, yra pakankamas įrodymas, kad po Bolivaro
pseudo-revoliucijos vėliava pasiaukoję klientai seka paskui savo apsišvietusį lyderį.
Taigi, vienintelė galimybė anarchistams yra savivaldos skatinimas institucinės
organizacijos, kurios šūkiai, finansavimas ir dinamika priklauso nuo vado ir jo
bendrininkų, išorėje.
Tokie žodžiai, kaip kapitalizmo silpninimas
ir nedrąsi pažanga socialistinėje kultūroje ir ekonomikoje skamba gana
diplomatiškai ir yra skirti tam, kad jūs įgytumėte palankumo Chavezą šiandien
remiantiems marksizmo leninizmo palikuonims, bet nepamatytumėte, kaip efektingai
vyriausybė atidavinėja pagrindinius vietinės ekonomikos sektorius užsienio kontrolei
bei vykdo kitas funkcijas, absoliučiai priešiškas socializmui. Ar įmanoma kaip
visuotinės pažangos kriterijus vertinti faktus, kad pagrindiniai gerovės
indikatoriai, tokie kaip sveikatos apsauga, apgyvendinimas, maitinimas, įdarbinimas,
socialinė apsauga, ir t.t. funkcionuoja taip pat blogai, kaip ir prieš dešimt ar
dvidešimt metų, o valdžia džiaugiasi didžiausiomis įplaukomis už naftą per visą
Venesuelos istoriją? Ar antiimperializmo prigimtis yra tokia, kad besąlygiškai būtina
eiti paskui vieną vienintelį lyderį ir branginti nuobodžią išmintį, sklindančią
iš TV ekranų nesibaigiančių jo pasirodymų metu? Ar socialistinė ekonomika daro
pažangą, kai dekretiniu būdu įkurti kooperatyvai pardavinėja pusryčius arba
prižiūri sodus valstybinei naftos kompanijai, kol ji pasirašo milžiniškus kontraktus
su Halliburton, gerai žinoma jankių okupuotame Irake? Ar faktas, kad kariai perversmo
būdu pradėjo kontroliuoti valstybės aparatą, ir kad iš jų pamažu kyla naujoji
šalies buržuazija, yra socialistinės kultūros pavyzdys? Ar kas nors gali rimtai
galvoti, kad korumpuotas lyderio pasekėjų elitas, šiandien valdantis Venesuelą, yra
apsišvietęs antikapitalistinės revoliucijos avangardas?
Mums nepriimtina, kad Chavezo antiimperializmas,
pasibaigiantis vien kalbomis, siekia priversti anarchistinį judėjimą įsijungti į
naudingų marksistinės kairės idiotų ir bendražygių chorą, dievinantį Venesuelą.
Neįmanoma suprasti situacijos šalyje, jei remiesi vien jų iškraipomais įvaizdžiais
tiek Chavezo vyriausybės, tiek jų socialdemokratų ar dešiniųjų opozicijos
šaltiniais. Venesuelos anarchistai pasirinko sunkų, bet į anarchistinius idealus
nukreiptą kelią, sukurdami savo viziją ir veikdami nepaisant tų, kurie siekia
valdžios, vilionių. Būdami akivaizdoje su tokiomis gaujomis (kaip Chavezo), mes
negalime rinktis mažesnio blogio chimeros ar neįmanomo taktinio aljanso, nes
tai reikštų savitų ir neginčijamų anarchizmo idealų išsižadėjimą. Mes tęsiame
savo kovą, nes savo širdyse turime naują pasaulį, ir tas pasaulis auga būtent dabar.
kp
Į viršų
|
|