Lietuvos tolstojininkų žurnalas „Meilės keliais“. Pirmąjį žodį tariant (1922)
istorija

meiles keliais virselis        XIX a. pabaigoje Rusijoje kilo tolstojininkų, dažnai vadinamų krikščioniškaisiais anarchistais, judėjimas. Tūkstančiai darbininkų ir valstiečių apsigyvendavo ir kartu dirbdavo komunose, jie atsisakydavo mokėti mokesčius valstybei ir tarnauti kariuomenėje. Tolstojininkai plito ir Lietuvoje – kūrė komunas, žemės ūkio kooperatyvus, leido žurnalus ir knygas. 1922 m. jie leido žurnalą „Meilės keliais“ (išėjo 4 numeriai), 1923-1924 m. – „Atgimimą“ (išėjo 2 numeriai).

 

Vienas žymiausių tolstojininkų sąjūdžio dalyvių buvo Andrejus Kalendra (1885-1952). Perskaitęs L. Tolstojaus „Kuo aš tikiu?“, metė pelningą darbą ir ėmė dirbti paprastu darbininku Rygos vagonų fabrike. Sugrįžęs į Lietuvą, A. Kalendra steigė kooperatyvus Kruopiuose ir Šiauliuose.

 

Žagarėje gyveno tolstojininkas Edvardas Levinskas (1893-1975) – pedagogas, L. Tolstojaus raštų vertėjas, tolstojininkų žurnalo „Atgimimas“ leidėjas. Eksternu baigęs gimnaziją Kėdainiuose, tapo pradžios mokytoju, mokytojavo Kalnelyje prie Joniškio, vėliau – Šiauliuose, o galiausiai – Žagarėje. Nepritapo prie visų valdžių. 1926 m. buvo pasitraukęs į Klaipėdos kraštą, kad užregistruotų civilinę santuoką (Lietuvoje tuo metu galiojo tik bažnytinė). Nors vokiečių okupacijos metu slėpė vaistininko žydo žmoną, po karo Maskvos saugumo nurodymu E. Levinsko šeima buvo ištremta, nes jo žmona buvo liuteronė vokietė.

 

Dar vienas tolstojininkas, iš Kupiškio kilęs Juozas Petrulis, buvo nuteistas 8 metams kalėti, nes dėl savo pažiūrų atsisakė tarnauti kariuomenėje. Iki 1933 m. kalintas Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. Karo metu gelbėjo žydus, po karo tapo muziejininku, kraštotyrininku, esperanto kalbos populiarintoju; jam suteiktas LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.

 

Tolstojininkų žurnalas „Meilės keliais“ buvo leidžiamas 1922 metais. Išėjo 4 numeriai. Sakoma, kad tai pirmasis Panevėžyje leistas lietuviškas periodinis leidinys. Žurnalas skelbėsi, kad yra „Laikraštis dvasinei kultūrai kelti“, ir propagavo pacifizmo, žmogaus nepriklausomybės bei laisvės idėjas. Nuo pat pradžių žurnalui kliuvo sunki cenzorių dėmesio našta. Jau pirmajame numeryje leidėjai teisinasi: „Harisono vergų deklaraciją labai apibraukė cenzorius, todėl jos čia nė netalpiname“...

 

Žurnalą „Meilės keliais“ leido mokytojas Balys Dūda. Jo biografija trumpa. Gimė 1896 sausio 13 d. Panevėžio apskrityje, Subačiaus valsčiuje, Maksvyčių kaime. Mokėsi Subačiuje, Panevėžyje, Šiauliuose. Petrapilyje (Petrograde) dirbo pradinių klasių mokytoju, korektoriumi. „Kibirkštėlės“ ir „Kultūros“ bendrovėse. 1918 metais planavo įkurti žemės ūkio kolektyvą, už ką buvo kelis mėnesius kalintas ir susigriebė plaučių ligą. Mirė 1924 m. rugpjūčio 23 dieną Šiauliuose.

 

Oficialiu „Meilės kelių“ redaktoriumi buvo Pranas Vikonis, irgi įdomi asmenybė. Tiesa, po „Meilės kelių“ tolstojininkų veikloje jis nedalyvavo. 1926-aisiais buvo jauniausias seimo narys. 1927 metais prisidėjo prie plečkaitininkų pučo organizuodamas Raseinių sukilimą.

 

Cenzoriams įveikus „Meilės kelius, vietoje šio žurnalo 1923-aisiais tolstojininkai ėmė leisti kitą žurnalą – „Atgimimą“. Kaip pasakojo „Atgimimo“ leidėjo Edvardo Levinsko sūnus Leonas, cenzoriams leidinio propaguotas humanizmas asocijavosi su komunizmu. 1924 m. išleisto 2-ojo „Atgimimo“ numeris cenzoriui užkliuvo dėl J. Ilgūno straipsnio „Jėzus ir bažnyčia“. Taip baigėsi tolstojininkų periodinių leidinių leidyba Lietuvoje.

 
 

meiles keliais 1Pirmąjį žodį tariant. „Meilės kelių“ redakcijos kreipimasis

 

Klaikiu metu mums tenka tarti pirmąjį žodį. Girtybė, paleistuvybė, gobšumas, plėšrumas, valdingumas ir begėdiška prievarta vis giliau ir giliau leidžia savo šaknis į žmonių sielas. Žmonės, apsvaigę saldybių smagybių troškimu, nesipriešindami patenka vis didesnėn geismų vergijon.

 

Kurie dar seniau vadavosi doros pradais, laikė nedoru dar­bu tautų skerdynes, šlykštėjosi valstybinių įstaigų formalizmu, žmogaus asmenybės per nieką laikymu, – dabar to išsižadėjo. Vieni iš jų, ar tai dėl baltos duonos kąsnio, ar dėl kitų prieža­sčių, dabar patys kelia žmonėse neapykantą, žvangina kardu neblo­giau už patį kaizerį, tarnauja tokiose įstaigose, kuriose tiesiog tyčiojamasi žmogumi, ir jiems neatrodo tai šlykštu; savo dvasinį sumenkėjimą jie slepia po demokratizmo skraiste, skelbdami, kad tik parlamentarizmo keliu sudarysią tokias patogias sąlygas, ku­riose jie ir galėsią dorai gyventi; o dabar iš paskutiniųjų stengtis dorai gyventi, jų nuomone, visai tuščias darbas.

 

Kiti iš jų, revoliucionieriai, pasinėrė revoliucijos darban. Re­voliucinę ugnį bekurstydami, jie visai pamiršo, kad, bent jau su tokiu doros bagažu, kokį turi daugelis profesionalų revoliucionierių ir jų vedama minia, naujos tvarkos negalima kurti, nes jie tebesivaduoja tais pačiais supuvusiais pamatais, kuriais lig šiol pats kapitalizmas laikėsi. Ir todėl, kol nesudegins jie savy visko, kas atsiduoda kapitalizmo pelėsiais, tol visos jų keliamos revoliu­cijos bus bergždžios, visai bereikalingos, tol nei per nago juodu­mą nepastūmės žmonijos arčiau prie laimės.

 

Spartus materialinės kultūros augimas suteikia galimybės vienai žmonių daliai lėbauti, kitai – neturte skursti. Vieni serga, miršta pasigėrimu, persivalgymu, kiti – badu, šalčiu. Maža parazitų saujelė pasisavina visų žmonių darbo vaisius, laiko juos dvasios ir kūno vergijoj; o dauguomenė, darbo žmonės, ne tik patys duo­dasi engiami, bet dar padeda tiems parazitams ir savo bendrabrolius labiau engti: by tik už tai jiems duonos plutą numeta!

 

Ir toks prieštaringumas gyvenime vis dar didėja, žmonių ne­laimės ir vargai vis auga, o demoralizacija, ištvirkimas ir net iš­sigimimas plinta kuo smarkiausiai. Dauguma, rodos, iš mūsų žen­gia pražūtin be jokios atodairos, žengia labai greitai. Nesenai, pavyzdžiui, prostitucija mūsų krašte dar maža tebuvo išsiplėtojusi, o šiandien jau baigia visus aprėpti: tokioj kariuomenėj, sako, esą jau apie 90% venerikų, sifilitikų ir kitokių panašių ligonių. Tas pat pastebima ir kitur.

 

Taigi, šiaip ar taip, reikia tiesą sakyti, mes stovime ant be­dugnės kranto – visiško išsigimimo pavojus mums jau iš tikrųjų gresia. Ir jei mes dėl to rimtai nepagalvosime – nesustosime ir neatsigodysime, mūsų visi vargai ir kančios pasieks aukščiausio laipsnio, atsiras didžiausias dvasinis regresas ir turės žlugti visas kuriamasis dabarties darbas.

 

O to, aiškus daiktas, niekas iš mūsų nenori – visi nori gyventi gerai, laimingai. Visi nori sulaukti šviesesnės ateities – išbristi iš šios ašarų pakalnės. Bet daugu­mai jų, kaip tyčia, pastoja kelią visi šio gyvenimo bjaurumai – už­gniaužia visus kilnius norus, mėginimus pakilti aukščiau, prie laimės ir savo žiauria letena priverčia juos klampoti po purvynus, po tamsybes. Ir tie gerų norų žmonės pasiduoda šio gyvenimo bangoms.

 

Bet argi taip pat pasiduos toms bangoms ir tie, kurie nu­jaučia šių dienų gyvenimo supuvimą? Argi jie taip nuleis rankas, nepaskelbę visoms baisenybėms karo? Argi jie, kaip ir dauguma, pasiners girtybėj, paleistuvybėj ir kitokiose smagybėse? Argi su­tiks su savo ekonomine ir dvasine vergija ir nesistengs iš jos išsivaduoti? Argi nesibjaurės prievarta ir nekels aikštėn jos vi­sų šlykštumų, nors ji tuos šlykštumus ir steigtųsi vainikuoti tėvynės meile ar darbo žmonių išsivadavimu?

 

Ne, jie to nepa­darys: supratę savo klaikųjį padėjimą, jie stengsis tuojau jį per­mainyti – visų pirma patys atsikratyti visokiomis nedorybėmis ir išblaškyti įvairias apgaules, suktybes ir kitokias blogybes. Vie­nas kitas iš tų, kurių sielos dar nesutepė šių dienų piktenybės, kurie. dar ne visai įvairių nedorybių apsvaiginti, jau ir dabar, šiuo demoralizuojamu, žudomu metu, stengias klausyti savo sveiko proto bei sąžinės balso ir eiti meilės, tiesos keliu. Tačiau jiems tai nelabai vyksta, nes visi yra išsiblaškę po visą kraštą ir žiauraus gyvenimo nustumti į patį užpakalį.

 

Todėl, kad šitos išvidinės organizacijos darbas galėtų geriau plisti, kad jų keliamos idėjos, būtent absoliutinė laisvė, meilė ir lygybė būtų visiems aiškios, įmanomos ir pagaliau jau tikrai būtų rengiamasi (arba bent skatinama) jos gyvendinti, – mes ir leidžiame šitą savo laikraštį, susispietę apie jį nedidelis žmonių skaičius.

 

Leidžiame, gerai nežinodami, kiek rasis Lietuvoj tikrai trokštančių absoliutinės tikrosios laisvės, bet tikėdamiesi, kad vis dėlto mūsų krašte ir.daugiau rasis tokių, kurie ateis mums į pagalbą, ir, jų padedami, galėsime toliau varyti savo pradėtąjį darbą.

 

Meilės keliais. Laikraštis dvasinei kultūrai kelti. Nr. 1, 1922 m. kovo mėn.

 

 

Komentarai  

 
0 # che che, kaip gražuche Y-m-d H:i
Prie panašių straipsnių susirikiavo garsieji anarchokrikščio nys: Fiokla, Kasparas Pocius ir Levas Tolstojus:-)
 
 
+1 # Gailaneo Y-m-d H:i
Gaila, kad mokykloj apie tokią spaudą niekas nieko nemokė. Tik varpas ir aušra.
 
 
-1 # meileegle Y-m-d H:i
Labas mazuti ar mes pazistami jei ne tai galime susipazinti?Tu man labai grazus esi?O as Tau tai nezinau

Meile Nuliūdusi;(