Evaldas Balčiūnas: „Negaliu pasakyti, kad visa savo elgetavimo patirtimi didžiuojuosi“
pasidaryk pats

evaldasSostinės valdžios priimtas draudimas prašyti bei duoti išmaldą Vilniaus gatvėse sukėlė vis nerimstančias diskusijas. Vieni žmonės džiaugiasi, jog padaugės ramybės ir neteks kęsti bandymų išvilioti galimai alkoholiui skirtus pinigus, kiti piktinasi valdininkų nehumaniškumu. Teigiama, kad nuo šiol vargetos spiesis aplink bažnyčias, nori nenori, bet turės mokytis padoraus gyvenimo būdo, savo ruožtu, pačiame mieste padaugės tvarkos, ramybės ir patrauklumo turistams iš užsienio. 

 

Kaip atsvarą šiai oficialiai nuomonei, siūlome interviu su žmogumi, kuris pažįsta šio reikalo virtuvę iš vidaus. Atskalūnas, maištininkas, profsąjungų vadovas, politinis veikėjas bei elgeta arba kaip mama jį kartą pavadinusi – tinginys ir dykūnas – tai tik keli šiauliečio Evaldo Balčiūno adresu nuolat laidomi epitetai. 90-ųjų pradžioje atlikęs keletą žurnalistinių tyrimų, o dabar skaitantis paskaitas alternatyvios savišvietos tinklo LUNI klausytojams, mūsų pašnekovas yra bene vienintelis bent kiek platesniu žurnalistiniu bei moksliniu žvilgsniu bandantis aprėpti šią opią problemą žmogus.

 

Uždrausdama išmaldos prašyti gatvėje Vilniaus miesto valdžia kirto iš peties elgetavimui – nuo šiol tiesti ranką gatvėje bus draudžiama. Ar tai nėra ėjimas lengviausiu keliu, tam tikra kosmetinė operacija, kuria siekiama išspręsti problemą apeinant jos šaknis?


Šis sprendimas jokiu būdu neišsprendžia jokių visuomenės problemų. Sprendimas kriminalizuoja valdžios nesankcionuotą pagalbos prašymo praktiką. Manyčiau, taikant jį plačiau galima būtų nubausti visas sprendime sudalyvavusias politines partijas už paramos prašymą, renkančias aukas vienų ar kitų projektų įgyvendinimui labdaros organizacijas. Kiekvieną kartą, kai kas nors paprašo paaukot – rizikuoja turėt „nemalonumų per valdiškus namus“ - nemanau, kad tai ką nors išsprendžia. Tai - tik pretekstas, dar viena galimybė valdininkams kabinėtis prie žmonių. Vargetų problemos jis nesprendžia ir asocialaus, nepriimtino visuomenei elgesio, sakysim, kabinėjimosi, - jis neužkardo. Tai paprasčiausiai deklaracija, už kurios slypi socialinės padėties pagrindu represuojami žmonės. Skurdo problemų tokiomis priemonėmis dar niekur niekas neišsprendė. Jei represijos bus tikrai griežtos – dalis žmonių pasitrauks iš miesto.

 

Bet nemanau, kad popierinės baudos skyrimas ką nors atbaidys. Ir dabar gyvena ne vienas žmogus, paskui kurį velkasi didžiulės nesumokėtų baudų, sakysim, už prekybą kontrabandinėmis cigaretėmis ir kitokių skolų kupros. Paprasčiausiai, tokios skolos bus dar viena aplinkybė tapsianti rimta kliūtimi tokiam žmogui grįžti į normalų visuomeninį gyvenimą pasikeitus asmeninėms aplinkybėms. Sakysim, žmogus atsikrato priklausomybės kvaišalams – bet normaliai gyventi negali, nes yra skolingas keliolika tūkstančių litų. Arba gauna palikimą – butuką, o anstoliai jį pasiima dėl nesumokėtų baudų ir jis toliau benamis... Manau, tos baudos tik dar labiau pagilins šią opią problemą.

 

Savo sprendimą valdininkai teisina noru suardyti vargetas išnaudojančių kriminalinių elementų tinklus, ką manote apie tokį pareiškimą? Galbūt esti požymių, kuriais galima atskirti „tikruosius“ elgetas?


Galimybių atskirti tikrus elgetas nuo netikrų nėra. Prisiminkime, kiek pastangų visuomenė deda tam, kad atskirti „tikrus“ bedarbius nuo netikrų arba vertus gauti socialinę paramą nuo nevertų – o juk įstatymu apibrėžti kriterijai yra gana aiškūs. Visuomenei pigiausiai kainuoja, kai klausimą ar elgeta tikras ar ne sprendžia pats išmaldos davėjas duodamas išmaldą jam arba ne.

 

Vilnius kažkada sprendė tą problemą įkurdamas elgetų gildiją. Na, elgetų vyresniesiems davė botagus ir teisę „netikrus“ elgetas varyti iš miesto ir priversti „tikruosius“ laikytis tam tikrų taisyklių, bet iš tikro tai buvo būdas reguliuoti elgetų skaičių suteikiant privilegiją tiems, kuriuos pripažino vilniečiais ir vyti kitus „svetimus“. Mainais miestas gavo pačių „tikrų“ elgetų pastangas vyti lauk tuos, kas pažeidžia tam tikras taisykles: voliojasi, triukšmauja, plūstasi ir t.t. Skirtumas tas, kad jokio atskyrimo nebuvo, tiesiog vieni turėjo tą privilegiją, kiti - ne. Panašiai būtų, jei pirmiems paprašiusiems išdalintų savivaldybė kelis šimtus leidimų dirbti su sąlyga, kad leidimų savininkai pamatę ką nors be leidimo elgetaujantį kviestų policiją.

 

Beje, toks elgesio modelis, kai norint elgetaut reikalingas „stogas“ ir sukuria dažnai veikiančių kartu su valdžios atstovais elgetas išnaudojančių kriminalinių struktūrų tinklus. Tarkim, pareigūnai gali griežtai žiūrėti į kurių nors elgetų veiklą ir nebematyti – kai tie paklus kuriems nors reikalavimams. Ar kai jų atstovas susitars su pareigūnu dėl ko nors – pavyzdžiui, pažadės netriukšmauti, neteršti ir aplinkui gyvenantys žmonės neturės pagrindo nusiskundimams. Manote, jog tokiam „atstovui“ neprireiks kriminalinio stogo. Tikėtina, kad kriminalinė struktūra į tokią pelningą vietą būtinai pastatys savo žmogų. Beje, jei vienoj ar kitoj vietoje ims bausti ne pačius elgetas, o duodančius – elgetoms iš karto atsiras poreikis tartis... tokios realijos. Ir korupcijos lygis pas mus kol kas nemažėja.

 

Viešosios tvarkos pažeidėju bus laikomas be tik prašantis, bet ir duodantis išmaldą, ar tai nėra laisvos valios pažeidimas?


Valdžia senai nori kontroliuoti ne tik mūsų pajamas, bet ir išlaidas, nes tiek nuo pajamų pasiima dalį – pajamų mokestis, tiek ir nuo išlaidų – PVM. Kol kas numesti pinigą ant žemės ar į kepurę, dėžutę ir pan. nėra nusikaltimas, kaip kad nėra nusikaltimas lesinti paukščius, šerti žvėris, kates, nors ir tai uždrausti norinčių yra. Tik visada pakanka ir žmonių nesiduodančių, kad anuos suvaržytų.

 

Jūs kaip elgetavimo technologijų žinovas galbūt drįstumėte prognozuoti, kaip keisis išmaldos prašančiųjų taktika ir pinigų rinkimo metodika, ar nesuaktyvės nusikalstamumas?


Jei tas sprendimas bus vykdomas, manau, padidės šešėlinis elgetų, kriminalinio pasaulio ir policijos pareigūnų bendradarbiavimas. Didės korupcija. Pelningose taškuose vietas užsiėmusios elgetos mokės duokles. Beje, ir dabar ištikus bėdai prašalaičiui atsistoti tokioje vietoje ir susirinkti reikiamą sumą galimybių nedaug. Konkurencija didelė. Daugės bylų antstoliams. Elgetos virs uždaru luomu nes išeiti iš jo bus neįmanoma dėl baudų uodegos. Greičiausiai, net jei ir bus taikomos baudos – tai tas bus daroma selektyviai, pagal gana neskaidrius kriterijus.

 

Ar įmanoma kažkaip sugrupuoti, suskirsti į tam tikrus tipus mūsų šalyje esančius elgetas?


Gal ir galima, tik ar to reikia? Visi jie yra žmonės, visi su turtinga, unikalia ir pamokoma patirtimi. Visi turi galimybę atsikelti, išgelbėti nelaimėn pakliuvusį žmogų. Reikia ne skirstyti juos, o padėti, kaip ir visiems kitiems. Žmonių visuomenė stipri savitarpio pagalba ir įvairia patirtimi. Nesenai girdėjau tokį skirstymą elgetauja dviejų tipų žmonės arba alkani arba turintys vienokią ar kitokią proto negalią. Tiesos tame nemažai. Iš tikro elgetauti verčia arba negalėjimas patenkint kokių nors savo materialinių poreikių, arba nesugebėjimas prisitaikyti visuomenėje. Abiems atvejais žmogui reikia pagalbos. Nebūtinai materialinės. Išsiaiškinti kokios jam reikia, galima tik bendraujant. Jei tą veiką demonizuojam ar net kriminalizuojam – to bendravimo ir galimybių išsiaiškinti, o tuo pačiu padėt žmogui lieka mažiau.

 

evaldas balciunas.

 

Jūsų gyvenimo kelias pilnas pakilimų ir nuosmukių. Dirbote sargu, stalium, žurnalistu, buvote aktyvus profsąjungos narys, politinis veikėjas... lyginant šiuos ir nepriklausomybės atgavimo laikus – kada darbuotojo padėtis buvo prastesnė ir, ar mokame kovoti už savo teises?


Esu savo gyvenimu patenkintas. Man ir tada, ir dabar gyventi buvo įdomu. Apie darbuotojo teises būtų atskira ir ilga tema. Dalis tų teisių tiek pas darbuotoją, tiek pas elgetą yra panašios, pavyzdžiui, žmogiškas orumas: elgeta gali nepriimt išmaldos iš chamo. Darbininkas gali nedirbti pas chamą. Tiek vienas, tiek kitas rizikuoja, kad teks kurį laiką pabadaut, pasirinkus orumą. Tiesa, darbininko sprendimas ir žeminimas paprastai ilgalaikis, o elgetą žemina pati jo padėtis. Nors šiaip didelio skirtumo nėra.

 

Kokia Jūsų asmeninė elgetavimo patirtis? Kada paskutinįsyk tuo užsiėmėte? Papasakokite savo prancūziškąją patirtį.


Mano elgetavimo patirtis nėra didelė. Kaip ir dauguma alkoholikų, esu „laikęs frontą“ (taip vadindavome prie parduotuvės pagirioms susirinktį bandantį pilietį, -pašnekovo pastaba). Esu vardan žurnalistinio smalsumo su pinigų prašymu apėjęs Gedimino kalną. Kelios savaitės elgetos duonos Paryžiuje devyniasdešimt kelintais (1994 m.) – irgi yra mano biografijoje. Dar keli atvejai, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių kelionėje pritrūkau pinigų.

 

Jei reiktų prisimint pirmą kartą, sakyčiau, tai buvo užgavėnių persirengėliai, arba vaikiškas prašinėjimas saldainių iš vestuvininkų. Tai buvo vaikiška pramoga, kurią dauguma yra išbandę. Sėkla krito į derlingą dirvą. Nes kai pirmą kartą pagalbos prireikė iš tikro, taip atsitiko kai buvau penkerių metų vyras, jau žinojau kaip elgtis. Istorija paprasta: Šiauliuose vaikštant po universalinę parduotuvę, o tai buvo tais laikais neregėto masto parduotuvė, kurioje šeštadienį tilpdavo visi Šiaulių ir apylinkių gyventojai, pasimetė mano tėvai.

 

Gyvenom tada Kuršėnuose. Kišenpinigių neturėjau. Kaip nekaip kelią iki autobusų stoties atsekiau. Pinigų bilietui atgal į Kuršėnus davė vienas senukas. Pamenu, dainavo tokią kvailą dainušką „Oi vija pinavija ir pražydo kaip lelija...“. 24 km kelionė kainavo 40 kapeikų, tais laikais už tiek išeidavo beveik septynios porcijos ledų po šešias kapeikas arba dešimt stiklinių vandens su sirupu, žinoma, aš, skaičiuoti nemokantis pyplys, dar nesuvokiau šio žmogaus gerumo. Namo parvažiavau be didelių nuotykių. Tik dėl tėvų streso buvo. Jie, pasirodo, be manęs kelio namo nerado. Lakstė pas savo tėvus – abeji mano seneliai šiauliečiai, atrodo, milicijos pagalbos prašėsi ir tik kitą dieną namo parsirado. Nežinau, ar juos kas parvedė, o gal milicija namo kelią parodė. Kažkodėl nustebo, kad aš namuose. Lyg dar turėčiau, kur eiti. Kelio pas senelius taip gerai kaip į autobusų stotį nežinojau. Tėvai buvo labai išsigandę ir labai džiaugėsi kai juos apkabinau. Na, tėvai tą istoriją pasakodavo kiek kitaip. Neva manęs visur iki vėlumos ieškojo, bet juk aš gi tada jau buvau didelis ir viską puikiai atsimenu. Kai pasikalbu su kitais savo bendraamžiais ir jų šeimose taip būdavo. Kas dabar supaistys - taip mokė nepasiklysti, o gal iš tikro suaugę tais laikais sunkiai orientavosi...

 

Atrodo, aš jau nuo mažumės buvau savarankiškas ir linkęs į parazitinį gyvenimo būdą. Apie pirmąją savo elgetavimo patirtį jau papasakojau. O paskutinis panašus atvejis nutiko šią vasarą Luni (toks laisvas universitetas – kuriame nei pažymių rašo, nei mokslinių laipsnių nesuteikia, - pašnekovo pastaba) stovykloje man sulūžo bato sagtis. Buvom kaime, batsiuviai toli. Iš stovyklautojų išprašiau raktų pakabuko sagtį, kuri man idealiai tiko. Kai kiek vėliau sulūžo ir kito tai jau pats namie susiradau seną pakabuką.

 

Dabar turiu originalias vasarines basutes su man mielu „pasidaryk pats elementu“. Na gal į oficialų priėmimą su jomis ir neičiau. O kasdien vaikščioti – man net labai tinka. Mielesnės nei batsiuvio sutaisytos. Be to, tie batai visada gera proga prisiminti dovanojusį man sagtį gerą žmogų Robertą.

 

Negaliu pasakyt, kad visa savo elgetavimo patirtimi didžiuojuosi. Bet nebandau tos patirties pamiršt. Joje daug pozityvo ir man tai padeda pavyzdžiui, kai kalbu su kokiu bandančiu vėl gyvenimui prisikelti alkoholiku arba nežinios bijančiu ir dėl to permainoms nesiryžtančiu žmogumi. Elgetavimo patirties pagrindas – nebūti pasipūtusiu ir išdrįst paprašyti pagalbos, kai jos iš tikro reikia.  (Savo prancūziškus nuotykius esu aprašęs, internete galima rasti čia, kažin ar ką įdomiau bepapasakočiau.)


Ar dar palaikote kažkokius ryšius su vietiniais elgetomis, pasidomite, kaip jiems sekasi? Turbūt dauguma jų istorijų liūdnos, bet galbūt pasitaiko ir laimingų baigčių?

 

Taip, nevengiu pasikalbėti. Tiesa pastebiu kad tiek duodantys tiek prašantys gana uždari, mažai bendrauja. Tai blogai. Juk senais laikais į kaimą atėjęs elgeta atnešdavo ir naujienų, kurias šeimininkė jį vaišindama mielai išklausydavo. Jei bendravimą apribojame tik centų ar lito padavimu – tai realu, kad nei sau nei tam žmogui niekuo nepadedame ir elgetavimo teikiamos naudos nepajuntame. Šiaip, elgetos jei jiems nereikia stengtis sukelti gailesčio – nebūtinai liūdni žmonės, dažniausiai neagresyvūs jei jie nealkani ir jų nekankina kokia nors abstinencija. Ir visada įdomūs.

 

***

 

Gruodžio 8 d., ketvirtadienį, Evaldas Balčiūnas Laisvajame universitete (LUNI) skaitys paskaitą „Elgetavimo technologijos: draudimai ir galimybės”. Renginys prasidės 17:00 val. Energetikos ir technikos muziejaus rūsyje, Rinktinės g. 2, Vilniuje (netoli Mindaugo tilto).

 

laikas.lt

2011 12 05

 

Komentarai  

 
0 # apie elgetavimąMarytė Y-m-d H:i
Na mama gal ir vadina jį tinginiu ir dykūnu, o aš jį vadinu šauniu broliu ir visada skaitau jo rašinius..... visai nesutinku, kad veda parazituojantį gyvenimo būdą, aš manau, kad jis gyvena laisvai, laisvai nuo priklausomybės darbui, pinigams, gali daryti viską ką nori ir tuo pat metu jausti malonumą....Man au, kad tai šaunu
 
 
0 # bullshitBullshit Y-m-d H:i
Apgailetino zmogaus tokia pati apgailetina rasliava