Pasidaryk pats. Tavo laidotuvės
pasidaryk pats

 tavo laidotuves     Pastaruoju metu (galbūt dėl mano amžiaus) vis dažniau tenka dalyvauti laidotuvėse. Ir kiekvieną kartą užduodu sau vis tą patį klausimą: ką aš čia veikiu? Kaip tai ką, sakytų daugelis, juk atėjai atsisveikinti su mirusiuoju, palydėti jį į amžinąją kelionę ir išreikšti užuojautą artimiesiems. Na, ne viskas taip paprasta.   

     Reikalas tas, kad su mirusiais aš neatsisveikinu. Aš atsisveikinu su gyvais.

Jei tau artimas žmogus, pvz., sunkiai suserga, galima jį aplankyti, šnektelėti apie šį bei tą ar patylėti kartu, ir tai bus atsisveikinimas. O miręs žmogus yra tik kaulai, minkštieji audiniai ir kūno skysčiai, kitaip tariant, palaikai, likučiai – tai, kas liko iš gyvo žmogaus, biologinės atliekos: nagai ar plaukai. Su kuo čia atsisveikinti? Maža to, nejaučiu jokio poreikio apžiūrinėti lavonus, todėl niekada neinu prie karsto ir neatlikinėju tariamos pagarbos mirusiajam rodymo ritualų. Jei gerbiu tą žmogų, gerbiu jį gyvą.   

     Pirmykštėse bendruomenėse pagarbos rodymas lavonui buvo negirdėtas dalykas. Tiesa, kartais būdavo atliekamos minimalios apeigos, priklausomai nuo religinių ar dvasinių praktikų išsivystymo lygio, tačiau dažniausiai kūnas būdavo tiesiog paliekamas mirties vietoje ir per kelias savaites jį suvartodavo kitos gyvybės formos. Šiandien to jau nebegalime daryti, tačiau kam viską taip komplikuoti? Kam reikėjo tokį paprastą biologinių atliekų utilizavimo procesą apipinti sunkiai suprantamais ritualais?   

     Šitas pragaištingas pagarbos mirusiajam rodymo reiškinys atsirado vystantis civilizacijai ir vis daugiau įsigalint hierarchinėms struktūroms, kurių viršūnėse esantys norėjo tęstinumo ir išskirtinumo, o į juos palaipsniui pradėjo lygiuotis ir kiti. Kartu su hierarchijomis besiplėtojančios ir, visų pirma, jas aptarnaujančios religijos noriai įsitraukė į šį nešvarų žaidimą ir, kaip žinome, iki šiandien tuo neblogai verčiasi. (Paskutinių mano dalyvautų laidotuvių metu tariamai švento Antano bažnyčios Kaune kunigas iš artimųjų vien už mišias šaltu veidu paprašė 200 Lt. Ir gavo!) O pragaištingas todėl, kad vardan tuštybės buvo sunaudoti protu nesuvokiami resursai (piramidės, antkapiai, kurganai, mauzoliejai, procesijos ir pan.) ir pražudyti milijonai žmonių.   

     Nepriimtina man ir amžinosios kelionės idėja. Nėra jokios amžinos kelionės, nėra reinkarnacijos, nėra lygiagrečių pasaulių. Yra tik santykinai trumpas gyvenimas, kurį mes gauname laimingų ir visiškai atsitiktinių aplinkybių dėka, ir tai tikrai yra milžiniška sėkmė. Mūsų priedermė – pasinaudoti šia sėkme čia ir dabar, patirti pasaulį, suvokti save, mylėti, džiaugtis, nes kito šanso nebebus. Ir netrukdyti kitiems siekti to paties. Netrukdyti ne tik dabar, šalia gyvenantiems, bet ir tiems, kurie atsiras po mūsų. Nes ir jiems kito šanso nebebus. Jei nesi laimingas gyvendamas šiandien, nebūsi ir po mirties. Taškas.   

     Taigi ką mes, galų gale, turime? Turime keistą faktą, kad biologinės atliekos rimtais veidais lydimos į iliuzines keliones. Kraupoka, bet tokia šiandien yra realybė.    

     O kaip gi su užuojauta artimiesiems? “Skausmas netekus artimo žmogaus” šiandien irgi tapo daugiau metafora, o ne realybe. Visų pirma, mes ne tokie jau ir artimi, kaip galima būtų manyti. Šioje susvetimėjusioje visuomenėje mažai ką bestebina, kai vaikai aplanko tėvus vieną ar du kartus per metus, ir apie artimesnius ryšius galima kalbėti tik su labai didelėmis išlygomis. Net ir tais atvejais, kai vaikai ar kiti giminaičiai karšina senus tėvus iki pat mirties, daugeliu atveju mirtis sukelia ne skausmą, o palengvėjimą. Šiuolaikinė medicina senėjimo ir mirties procesą pavertė neišsemiamu pelno aruodu, ir neretai ilgas, tik medikų pastangomis palaikomas seno žmogaus vegetavimas taip iškankina artimuosius, išsunkia tiek dvasinių, fizinių ir finansinių resursų, kad po mirties tiksliau būtų ne reikšti užuojautą, o sveikinti su vargo pabaiga.   

     Galų gale, juk mirtis neišvengiama. Visos biologinės gyvybės formos anksčiau ar vėliau miršta, tai lygiai taip pat natūralu, kaip džiūvantis medis ar paskutinį kartą pakylantis skrydžiui drugelis. Kodėl mums turėtų skaudėti? Vėlgi, kai kurie antropologai tvirtina, kad pirmykštėse bendruomenėse skausmas netekus artimo žmogaus buvo retas reiškinys. Net ir šiandien dar yra išlikusių bendruomenių, kur laidotuvių metu ne liūdima, o juokiamasi, šokama ir linksminamasi. Skausmas dėl to, kas neišvengiama, yra mūsų civilizacijos kultūrinės indoktrinacijos pasekmė. Mes liūdime, nes mus išmokė liūdėti.   

     Bet gana tų plepalų, nes svarbus tik faktas, kad kartą ėmiau ir susimasčiau apie neišvengiamą mirtį ir lygiai taip pat neišvengiamas laidotuves. O varge, kaip gi neprisidėti prie to mirties fetišizavimo, kaip išvengti religinių aferistų paslaugų ir butaforinių apeigų?   

     Iš pradžių visai neblogas atrodė ekologiškų laidotuvių variantas. Paskaičiau, kaip veikia vienos tokios ekologiškos kapinės. Visi mirusieji laidojami standartiniuose kalkėmis balintų plonų lentų karstuose. Karstas užkasamas metro gylyje, o virš jo pagal pageidavimą sodinamas medis, krūmas ar koks kitas augalas. Fiksuojamos laidojimo vietos GPS koordinatės. Nėra jokių paminklų ar lentelių, nėra tvorų. Faktiškai kapinės atrodo kaip didelis parkas ar miškas. Prižiūrėtojai pjauna žolę (ne veją) ir atsodina neprigijusius ar žuvusius augalus virš kapaviečių. Lankytojai pas prižiūrėtoją gauna tikslų GPS prietaisą, kuris atveda į norimą vietą. Tačiau tokių kapinių Lietuvoje nėra ir dar ilgai nebus, be to, toks laidojimo būdas kažkodėl yra nė kiek ne pigesnis nei įprasti būdai. Atmesta...     

     Visai netyčia per kažkokią radijo laidą išgirdau VU profesorę Janiną Tutkuvienę, kuri kalbėjo, kad medicinos katedrai kritiškai trūksta žmonių kūnų medicinos studijoms ir tyrimams. Štai kur puiki išeitis! Po kelių dienų parašiau elektroninį laišką į VU medicinos katedrą ir netrukus gavau atsakymą, kuriame gražiai padėkota dėl tokio apsisprendimo, trumpai paaiškinta visa juridinė procedūra ir net prisegtas standartinės sutarties blankas.   

     Jei jums toks variantas atrodo priimtinas, paskambinkite į Vilniaus rajono 4-ąjį notarų biurą (+3705 2608572), pasakykite, ko norite ir susitarkite dėl atvykimo laiko. Man pavyko tą pačią dieną. Turėkite asmens dokumentą ir visam procesui rezervuokite bent pusvalandį. Mokėti nieko nereikės, visas notaro paslaugas apmoka VU. Atvykus (Užupio g. 11, prie angelo) pateksite pas notarės Vilijos Partaukienės padėjėją, kuris užduos kelis klausimus dėl sutarties:   

     – kada paimti palaikus? (tuoj po mirties fakto)

     – kuriam laikui dovanojate savo kūną? (aš tai neribotai, bet gal galima ir pusvalandžiui :)

     – ką daryti kai palaikai nebebus naudojami mokslo tikslams? (prašiau sukompostuoti, bet tokio varianto nėra, tai sudegins)

     – ar norite mišių? (wtf!)

     – ar sutinkate, kad organai būtų naudojami preparatams gaminti? (dėl manęs, nors ir užgavėnių kaukėms)

     – ką daryt su kremavimo urna? (ką tik norit, tai parašė, kad laikys VU)

     – ar norite vardo ant kažkokio antkapio lentos? (jokio fetišizmo, jokių vardinių kapaviečių)   

     Toliau pateksite pas notarę, kuri garsiai perskaitys tą pačią sutartį, o jūs tuo tarpu galėsite apžiūrėti jos verslo dovanų/suvenyrų kolekciją už spintelės stiklo. Po to ji manęs primygtinai paklausė, kodėl visgi apsisprendžiau taip daryti. Atsakiau, kad man taip atrodo teisinga, nes mėgstu senus, bet tinkamus daiktus panaudoti dar kam nors.   

     Sutartis bus atspausdinta trimis egzemplioriais, vieną gausite jūs, kitas lieka pas notarę, o trečias bus perduotas VU. Visas šitas reikalas mano šeimai nekainuos nė cento, nes už viską (transportavimą, kremavimą, etc.) sumokės VU. Pabaigoje notarė informavo, kad nors sutartis ir surašyta, tačiau jos juridinė galia nėra iki galo aiški ir jei, pvz., artimieji užprotestuotų, VU mano kūno greičiausiai negautų. Profesorė J. Tutkuvienė taip pat patvirtino, kad dėl etinių sumetimų universitetas niekada nesibylinės dėl žmonių kūnų, net jei jie aiškiai išreiškė savo valią ir ją tinkamai įformino. Notarė patarė stebėti galimus pokyčius ir jei kas keisis, ateiti perrašyti sutarties. Na, aš saviškius informavau ir supažindinau su situacija. Prieštaravimų nebuvo, tai nematau čia problemos.   

     Jei turite laiko, pažiūrėkite 2013 metais Vilniuje vykusios konferencijos, skirtos kūno dovanojimui, įrašą, ten buvo išsakyta tikrai įdomių minčių. Atkreipkite dėmesį, kaip kunigėlis vis lenkia prie būtinų laidotuvių. Taip sakant, dovanojimas dovanojimu, o versliuką sukti irgi reikia: www.youtube.com/watch?v=SG2eU6aoyoU

     VU šiuo metu turi 36 tokias sutartis. Tai juokingai ir tragiškai mažai. Skandinavijos ar Vokietijos universitetai kiekvienais metais sudaro tūkstančius tokių sutarčių. Profesorė kalbėjo, kad kasmet VU baigia 300 chirurgų, ir tik 10% jų yra bandę pasipraktikuoti su žmogaus audiniais. Visi kiti – praktiškai beraščiai. O kur dar moksliniams tyrimams reikalingi žmogaus audiniai? Todėl nebūkite egoistai, netikėkite šarlatanais, nepasiduokite masinėms iliuzijoms. Dalinkitės tuo, ką turite geriausio. Jokių laidotuvių!

     RB

    2014 m. balandis

   sutartis del kuno

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti