Rašytojo J. Londono proanūkė pasakoja, kaip policija išvaikė „Occupy Oakland” demonstrantus
ivykis

Tarnel Abbott       Keturioliktos ir Brodvėjaus gatvių kampe auga ąžuolas (šis medis Jacko Londono gimimo metinių proga buvo pasodintas 1917 m. sausį toje vietoje, kur rašytojas pasakė antikapitalistinę kalbą ir pirmą kartą buvo suimtas policijos – red. past.). Policija uždraudė protestuotojams rinktis netoli jo esančioje aikštėje. Aš prisėdau joje ant suoliuko, ir tada mane tiesiog apakino ašarinės dujos bei apkurtino garsinės granatos. Policija reikalavo skirstytis, bet tą padaryti nepaprastai sunku, kai esate apakinti ir apkurtinti.

 

Ėjau protestuotojų eisenoje – joje ėjo apie tūkstantį pakylėtų, jaunų įvairių rasių ir tautybių žmonių. Kai kurie iš jų buvo su vaikais. Tai buvo taikus maršas. Tiesa, vienas vaikas užšoko ant automobilio kapoto, bet jokių kitų veiksmų, kuriuos galima būtų traktuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimą, aš nemačiau. Priešingai, man kėlė pasididžiavimą šioje minioje tvyroję taikingumas. Mane užliejo džiaugsmas, kad aplink tiek daug žmonių, kurie jaučia gyvenimo pilnatvę, yra kupini ryžto ir vilties.

 

Jie jau suvokė, kad būtina keisti senąją socialinę santvarką. Jie tikėjosi, kad mes galime ir turime kurti ateitį, kur kas geresnę už tą, kuri mums užprogramuota tų pačių 1% viršūnių, kontroliuojančių pinigus ir valdžią. Džiaugiausi, kad ši demonstrantų minia gali taip paprastai ir aiškiai išreikšti savo nesutikimą su tuo, kad iš jų yra atimtos jų pačių teisės. Jie suvokė, kad jų šalis, jų visuomenė buvo užgrobta turčių, korporacijų elito ir masinės žiniasklaidos. Aš žiūrėjau į žmones aplinkui ir jaučiau bendrą norą siekti ekonominio teisingumo, laisvės ir demokratijos. Jeigu mes pralaimėsime – tada „Geležinis kulnas“ („The Iron Heel”, 1907 m. parašytas J. Londono antiutopinis romanas – red. past.) sutraiškys mus.

 

Aštuntą valandą vakaro maršas sustojo ties tuo 14-os ir Brodvėjaus gatvių kampu, kur auga Jacko Londono ąžuolas. Galbūt kaip tik tada ir nuskambėjo policijos įsakymas „išsiskirstyti“, bet minioje jo nesigirdėjo. Kartu su dar viena moterimi nuėjau į priekį norėdama pažiūrėti, kas ten vyksta. Vis kartojau policijos karininkams, kad jie turi laikytis mūsų teisės į taikius susirinkimus.

 

Jaunas policininkas su gailesčiu akyse man pritariamai palinksėjo. Aš paklausiau, kas iš jų vyriausias, tačiau atsakyti man niekas negalėjo, nes visi policininkai buvo su respiratoriais.

 

Man artėjant prie kolonos pradžiosc pasigirdo policijos įsakymai skirstytis ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą. Mačiau, kaip uniformuotas veteranas stovėjo viduryje minios su vėliava rankose. Sumaištis, baimė, panika – niekas nežinojo, ką daryti. Nuėjau prie suoliuko ant šaligatvio ir prisėdau. Ant mano plakato buvo užrašyta „99 % – mes sotūs iki kaklo“. Manęs nesuėmė, nors norėjau, kad mane areštuotų ir galėčiau ginti savo teisę į taikius susirinkimus.

 

Jackas Londonas yra mano prosenelis, bet šiuo atveju svarbiau, kad jis – darbininkų klasės didvyris. Jis daug ką numatė. Tuo metu kaip tik žvelgiau į jo ąžuolą, pasodintą priešais municipaliteto pastatą, ir pajutau savyje šio didžio žmogaus dvasią. Įsivaizdavau, kaip jis pasirodė tribūnoje, prabilo apie socializmą, kaip čia jį areštavo už tai, kad neturėjo leidimo kalbėti.

 

Stovėjau ir galvojau apie jį. Įsivaizdavau, kaip jis rašė „Revoliuciją“, „Bedugnės žmones“, „Geležinį kulną“, ir pajutau, kad šiandien būtent šie žmonės meta iššūkį kaustytam fašizmo batui. Supratau, kad ir aš privalau jam pasipriešinti.

 

Manyje staiga kilo aštrus nenoras paklusti, ir aš nusprendžiau likti, kas benutiktų. Jaučiausi kaip motina, ginanti savo kūdikį. Jutau ramybę ir tuo pačiu įniršį. Klausiausi, kaip policija skaičiuoja sekundes, suteiktas demonstrantams, kad išsiskirstytų. Paskui prie manęs priėjo kažkoks žmogus ir, atsirėmęs į suoliuką, paklausė: „Ar tau pakaks drąsos likti čia?“

 

„Nežinau“, – atsakiau jam. Už manęs stovėjusi moteris spustelėjo man petį. Stojo ramybė prieš audrą, kurią turėjau patirti kartu su visais. Į policiją niekas nieko nemetė. Staiga tiesiog priešais mane ėmė purkšti ašarines dujas.

 

 Kažkoks vaikinas beprotiškai rėkė: „Jie nušovė žmogų. Jie nušovė žmogų“ (poicija sunkiai sužeidė Scottą Olseną, jūrų pėstininkas, Irako karo veteraną – red. past.). Mane išgelbėjo advokatė Anne Weills ir kažkoks vaikinas – jie ištraukė mane ir atliko dirbtinį kvėpavimą.

 

Tarnel Abbott

bibliotekininkė, J. Londono proanūkė

www.indybay.org

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Komentarai  

 
+1 # b b ngbumkjcnhbgvxfcd Y-m-d H:i
Taikūs protestai... Kiek jų jau matėme, šimtus kartų didesnių ir lygiai taip pat neveiksmingų. Bet valdžios nerimas auga, kartais nebelaiko nervai policijos kiaulėms- kas žino, gal šįkart pasiseks. Bet greičiausiai- ne. Net žymiai aršesniems ir solidaresniems graikams ne kaip sekasi. Palaikau ir dalyvaučiau, bet netikiu nesmurtiniu pasipriešinimu.