Vilis Normanas: „Daugelis psichinių ligonių yra protingi žmonės, kuriems nuobodu normaliai gyventi“
kontrkultūra

Normanas beprotnamisSocialiniame „Facebook“ tinkle vakar šmėstelėjo naujos Viliaus Normano knygos „Beprotnamis“ viršelis. Nutariau jį pakalbinti – kas, kaip ir kodėl.

 

Psichikos sutrikimai, psichiatrija, psichotropiniai vaistai… Kaip galėjo šauti į galvą rašyti apie tokius dalykus, apie kuriuos eilinis žmogus turi tik labai menką supratimą?


Sunku racionaliai paaiškinti, kas vyksta mano neracionalioje galvoje. Nors Putinas teigia, kad „chaoso nenori niekas“, nenorėčiau su juo sutikti – man labai patinka mano chaotiškas protas, nes jis turi bent nedidelę kruopelę iracionalaus spontaniškumo, kurio aš beveik neaptinku kitų šios žemės gyventojų mintyse. Tas iracionalumo nebuvimas – tai antra didžiausia nelaimė po tos, kai atsirado gyvybė Žemėje.

 

Jeigu imčiau dabar teoretizuoti, kaip sugalvojau rašyti, kaip sugalvojęs pergalvojau ir t.t., būtų nuobodu ir tikriausiai primintų mistinės patirties įkvėpto žmogaus tekstą. Nors mane visuomet įkvepia tik idėjos.

 

Racionaliai galima sakyti, kad mane valdė du pagrindiniai jausmai – kerštas ir noras padėti. Pirmasis inspiravo maištingą, demaskuojantį ir įžūlų beveik pornografinį psichiatrijos išviešinimą. Su smulkiausiomis detalėmis aprašiau didžiosios dalies psichotropikų poveikį, psichiatrijos klinikos realybę ir psichiatrų „gydymo“ metodus. Po šio romano niekas negalės sakyti, kad „psichiatrai išdūrė“. Galėsit kaltinti tik save, kad neskaitot Normano raštų.

 

Gal daugelis net nesupranta, kaip veikia farmacijos pramonė, tad trumpai drūtai paaiškinsiu: nėra jokių vaistų nuo jokios psichikos ligos. Net jei tarsime, kad aš nesu visiškas psichinis ligonis, tai nepaaiškins fakto, kad nepažįstu nė vieno psichinio ligonio, kuris būtų pasveikęs nuo psichotropinio šlamšto. Bet taip pat turiu pasakyti, kad nereikia tikėtis, jog aprašinėjau, kokie blogi yra vaistai. Tai būtų krikščioniška ir nuobodu. Ne, aš aprašinėjau, kaip su blogais vaistais galima pasilinksminti. Kam pirkti narkotikus, kai valstybė juos kompensuoja? Ir dar daugiau – psichotropikai suteikia kur kas aštresnių pojūčių už vaikiškas „žoles“ ir panašius niekus.

 

Kita rašymo priežastis, kaip jau sakiau, yra noras padėti. Iš tiesų ne tik Lietuvoje nesuprantama, kas yra psichiatrija. Skaitau daug užsienio literatūros. Ir ten baisi nežinia. Tad, kaip Jėzus Kristus, aš pats savo noru sutikau būti nukryžiuotas, kad darydami nuodėmes, žinotumėte, kokios bus pasekmės. Kitaip sakant, eilinį kartą pasidaviau pagundai padaryti ką nors, kas prieštarautų visiems logikos dėsniams, idant nors trumpai pats pasilinksminčiau ir pralinksminčiau tuos, kurie panašūs į mane.

 

Knygoje aprašei konkretų beprotnamį, kokį pats įsivaizduoji? O gal joje aprašytas beprotnamis yra viso mūsų pasaulio metafora?


Knygoje aprašiau beprotnamį, kuriame teko būti. Vaizduotės aprašant būtent „beprotnamį“ beveik nereikėjo. Stengiausi iš visų jėgų prisiminti menkiausias detales, kad perteikčiau autentišką beprotnamio atmosferą. Esu skaitęs labai daug knygų apie psichiatrijos klinikas (viena iš versijų, kodėl ten atsidūriau, ir yra tokia – norėjau patikrinti), bet tai, ką patyriau, gerokai skiriasi nuo to, kas aprašyta knygose.

 

Įsivaizdavau, kad tai linksma vieta, kur galima nieko nepaisyti ir daryti ką nori. Tipo, pabūti Eduardu Limonovu. Realybėje yra visai kitaip. Beprotnamis – ne pasaulio metafora, bet greičiau „pasaulis be kaukės“. Kai žmogus atsiduria psichiatrijos klinikoje, visai nesvarbu, kas jis iki tol buvo – KTU profesorius ar kvanktelėjęs rašeiva. Jis tampa Ponu Nieku. Šis tapsmas nieku išlaisvina, nes nereikia kurti jokio „protingo“ žmogaus vaizdinio. Gali būti tik tas, kas esi.

 

Labai juokinga stebėti, kaip žmonės atrodo be kaukių. Tada paaiškėja esminis dalykas: veidas jau tapo kauke. Nors nereikia vaidinti, nors visiems nusispjauti, ką kalbi, žmonės vis tiek stengiasi „pataikyti į Kito diskursą“. Taip stengiasi, taip bando, kad iš juoko apsimyžt gali. Tačiau čia ir paradoksas – tai geriausiai pamatai tik toje vietoje, kurioje nereikia vaidinti. Kur netgi skatinama „būti bepročiu“. Visada maniau, kad psichiniai ligoniai yra iracionalūs, kad juos valdantys impulsai laužo common sense. Bet nė vieno tokio padaro neteko sutikti. O taip tikėjausi, kad dar yra Žmonių.

 

Kaip paaiškintum pagrindinę knygos idėją Vasaros g. pacientui? O kaip ją pristatytum gydytojui?


Beprotnamio pamoka Nr. 2: svarbu ne ką sakai, o kaip. Nors skamba neįtikimai, bet būtent tai padeda psichiatrams atskirti „psichinį ligonį“ nuo „sveiko žmogaus“. Tie, kurie rimtai serga, „nepataiko į taktą“. Todėl net nesiklausoma, ką jie sako.

 

Pacientams knyga būtina, kad suprastų, jog ieško pagalbos pačioje blogiausioje vietoje. Kad ir koks tu esi, beprotnamyje iš tavęs padarys zombį. Daugeliui bandžiau sakyti, kad negertų išrašomų vaistų, aiškinau, ką gerti ir ko negerti, bet kadangi pats buvau laikomas bepročiu, tai niekas neklausė. Knygoje stengiausi pagrįsti savo nuomonę. Nežinau, kaip pavyko. Ne man spręsti. Bet tikrai nuoširdžiai gaila žmonių, kuriuos negrįžtamai visam gyvenimui suluošino psichiatrija. Ir tai vis dar vyksta! Ir apie tai vis dar nedrįsta prabilti žiniasklaida. Ką pasakyčiau gydytojui? Tiesiai šviesiai: „Eik tu na chuj“!

 

Antipsichiatrijos judėjimo ekspertas Thomas S. Szaszas sakė: „Kaip nėra raganų, o tik „raganomis“ pavadintos moterys, taip nėra ir proto ligų, o tik psichiatrų nesuprastas elgesys, vadinamas „proto liga“. Ką manai apie medicinos fenomeną, vadinamą psichine liga?


Buvo tokia juokinga situacija beprotnamyje, kurią visą ir aprašiau knygoje. Gydytojas klausia, kokia mano nuotaika. Sakau: „Bloga“. Jis sako: „O, tai čia psichinė liga!“ Tada nieko jam nesakiau, nes tai ne vieta revoliucingoms mintims, bet iš tiesų „blogą“ nuotaiką vadinti psichine liga – pats geriausias įrodymas, koks tai cirkas.

 

Yra žmonių, kurie turi labai ryškių psichikos defektų. Na, tarkim, nesupranta, ką daro, elgiasi neadekvačiai, kartais yra agresyvūs ir su jais baisu bendrauti. Bet tokių – labai mažai. Didžioji dalis yra sveiki žmonės, kurie nori, kad juos laikytų bepročiais. Kodėl? Nes taip paprasčiau: nesi už nieką atsakingas. Nuolat gali dėl ko skųstis ir pan. Iš tiesų tai vieniši žmonės, ir tiek.

 

Taigi nesakyčiau, kad tikrai nėra psichinių ligonių. Tam tikra kategorija žmonių ne tik mato pasaulį kitaip, bet ir nesugeba jame adekvačiai gyventi. Bet pasikartosiu – tokių labai mažai. Tai dažniausiai rimti šizofrenikai. Nors ir ši liga gali būti interpretuojama kaip tik nori, kaip kam patinka. O visi depresuoti, manijų, bipolinio sindromo, asmenybės sutrikimo ir pan. įkvėpti ligoniai yra protingi žmonės, kuriems nuobodu normaliai gyventi. Ir tiek.

 

Sovietmečiu daugelis kitaminčių ir disidentų buvo paskelbti psichiniais ligoniais. Šiandien psichiniu ligoniu norima paskelbti A. Breiviką. Ar neįžvelgi čia jokios paralelės?


Nenorėčiau daryti esminės visų išminčių klaidos – ieškoti sąsajų bet kur. Bet viena tokia sąsaja yra, ir ne aš ją sugalvojau: psichiatrai vis dar sovietiniai, o žmonės kiek pakito, taigi buvo nuspręsta, kad vis dėlto ligos nesikeitė. Kitaip sakant, likome psichiatriniame sovietmety.

 

Apskritai esu pačios blogiausios nuomonės apie psichiatrus, nors jų tarpe yra nuostabių žmonių. Tačiau didžioji dalis – totalūs bukagalviai. Jeigu kokiam nors psichiatrui šauna į galvą A. Breiviką pavadinti psichiniu ligoniu, tai kyla klausimas – ar toks psichiatras bent jau skaitė kokią nors nepsichiatrinę knygą? Neskaitė. Garantuoju. Reikia būti labai racionaliu ir protingu, kad sugebėtum nužudyti tiek daug žmonių.

 

Beje, pats geriausias sovietinės antipsichiatrijos specialistas pasaulyje Robertas van Vorenas, kuris dar ir buvo mano dėstytojas, pasakojo sukrečiančią ir labai pamokančią istoriją: kai psichiatrai tyrė nacius, paaiškėjo, kad beveik visi jie genijai. Turiu omeny kompiuterinius IK sugebėjimus. Tai, kad žmogus žudo, nors ir masiškai, nėra jokia psichinė liga. Tai blogai instaliuota ID (ideologija) programa.

 

Bandant susieti keistumą su psichikos liga, viskas labai primityvu ir aišku. M. Foucault nepranokstamas: ne nusikaltimas sukuria kalėjimą, o kalėjimas – nusikaltimą. Žvelgiant buitiškai, pats „nesveikumas“ yra nepritapimas prie sociumo, prie common sense, prie vyraujančios ideologijos, galiausiai – prie kapitalistinio proto. Kas yra kapitalistinis protas? Tai programa, verčianti viską vertinti naudos principu.

 

Iš esmės „Beprotnamis“ ir yra knyga apie tai, kad visi svarbiausi dalykai gyvenime – kūryba, meilė, bendravimas su žmonėmis – yra nenaudingi „kapitalistiniu“ požiūriu. Viskas, kas nėra gyvybiškai būtina, bet kažkodėl vadinama „nauda“, man kelia šleikštulį. Nes žinau, kad taip siekiama išlaikyti ekonomiką. Viskas šiame pasaulyje sukasi apie ekonomiką ir Aušrą Maldeikienę. Ir visa tai yra šlykštu.

 

Kalbino Darius Pocevičius

2011 12 09

 

Normanas beprotnamis

 

 

Komentarai  

 
+3 # ffff Y-m-d H:i
Gerai čia Maldeikiekė gale įsipaišė. Juokiausi.
 
 
+6 # PsichuškėPsichuškė Y-m-d H:i
Tai čia, kaip supratau, yra siaubinga knyga apie Vasaros psichuškę? :D
Jeigu taip, tai autoriui ne siaubus reikėtų rašyt, o džiaugsmingą knygą, kaip jam pasisekė, kad nepateko į Naują Vilnią. Va ten tai super įstaiga, Vasaros psichuškė yra nuostabi ir moderni įstaiga, su anąja palyginus. NV gydoma pagal tokį principą:
1. Apie kiekvieną naujai atvykusį tikimasi, kad jis bus šizofrenikas. Tolimesnė diagnostika turėtų tai patvirtint (būtų nuostabu) arba paneigti (ką padarysi, gaila, bet yra dar ir kitokių šizo- sutrikimų, kurie tiktų pacientui).
 
 
+8 # tęsinysPsichuškė Y-m-d H:i
2. Paciento dar neištyrus, iškart jam duodami vaistai nuo šizofrenijos.
3. Žiūrima, ar vaistai veikia. Jeigu vaistai veikia, paciento būklė pagerėja, jis tampa ramus ir nustoja skųstis (nežinantiems - taip šie vaistai veikia visus žmones).
4. Jeigu vaistai nuo šizofrenijos padeda, tai vadinasi, žmogus yra ne kas kita, kaip šizofrenikas.
5. Galim surinkti anamnezę. Iš jos matome, kad žmogui nebuvo tipiškų šizofrenijos simptomų, jis skundėsi bloga nuotaika. Ką gi, šizofrenijos diagnozuot negalima, bet kuris nors iš kitų šizo- sutrikimų puikiai tiks.
 
 
0 # ir aš išėjau iš protoViktoras Butas Y-m-d H:i
Triada viena iš geriausių repo grupių. Daina į temą http://www.youtube.com/watch?v=Fl_TCkOdPbA&feature=related
 
 
+3 # dziaugiuosiDalia jazukeviciute Y-m-d H:i
Kad isleido Vilio sita knyga, kad seniai reikia nuplesti kauke visu pirma psichiatrijai. dar nebuvau pati psichuskeje, bet pazistu ta sistema neblogai. Iskarti nx tuos psichiatrus, zmones liktu sveikesni.
 
 
+2 # nuomoneX Y-m-d H:i
Kai kazkas pradeda elgtis kitaip, jis visus "normalius" ima gasdinti. Tuomet tie "normalus" ima reaguoti. Jie jauciasi teisingi, nes ju daug, o tu vienas. Tai ju atmazas. Bet jeigu tu sugebi juos perkasti, tuomet tau atsiveria kelias i ju kontrole, manipuliavima ir pan. tiesa? Kas tuomet butu beprotis?? :)
 
 
+4 # Intelektualinis striptizasLigone Y-m-d H:i
Neskaiciau knygos, bet tai kas auksciau parasyta per nelyg supaprastinta ir abstraktu. Sutikciau su atoriaus pareiskimu del "sovietines psichiatrijos"; kol senoji karta neismirs ji vargei ar pasikeis. Bet pagrindinis straipsnio konceptas "Daugelis psichinių ligonių yra protingi žmonės, kuriems nuobodu normaliai gyventi" yra geriausiu atveju neisprusimas, blogiausiu pigus intelektualinis streptizas. Esu "ligone", dvylika metu gyvenu ant vaistu, bet paklauskite mano vyro ar dukters– kokia jie mane noretu tureti. Kartais tai darai ne del savanaudisko nuobodumo, isskirtinumo, darai del tu kurie tau yra brangus ir tau svarbi ju gyvenimo kokybe. Patikekit, bandziau du kartus nevartoti, rezultatai buvo blogi ne man bet mano artimiems. Kartais buna ir taip, kad smegenyse yra cheminis sutrikimas, jos negamina seratonino, dopamino ar dar ko nor svarbaus musu normaliam psichiniam funkcionavimui. Ar autorius pasiruoses visus tokius kaip as pasmerkti, ir jei taip, gal vertetu pagalvoti kas labiausiai nukencia nuo psichiniu ligu - ligonis ar tie su kuriuo jis gyvena.
 
 
0 # Ats: Vilis Normanas: „Daugelis psichinių ligonių yra protingi žmonės, kuriems nuobodu normaliai gyventi“Oksana Y-m-d H:i
Kur galima nusipirkti sita knyga rusiskai? Arba lietuviskai
 
 
-1 # reikia psichoterapijosLaura Y-m-d H:i
Knygos neskaičiau, bet sprendžiant iš interviu, tai autorius pernelyg viską supaprastina. Teisybė dėl sovietinio psichiatrų požiūrio, bet ne atsisakinėti vaistų siūlyti žmonėms reikia, o kovoti, kad psichoterapijos paslaugos būtų normaliai integruotos į mūsų sveikatos apsaugos sistemą. Tą sakau kaip susidūrusi su artimųjų liga. Dabar žinau tik vieną įstaigą LT, kur daugmaž jos normaliau teikiamos: Palangos KMU reabilitacijos klinikos streso ligų skyrių. Siūlau psichiatrijos klausimais labiau klausyti, ką sako D.Pūras, o ne V.Normanas. Pastarasis gal ir įdomų skaitinį parašė, bet tik tiek. Taip pat siūlau pasidomėti "Globali iniciatyva psichiatrijoje" darbais, yra geros info apie vaistus ir pagalbą sergančiam. Su vaistais tai Normanas iš dalies teisus - nėra jų normalių sukurta (Viagros versijos farmacijos pramonei pelningesnės), daugelis su dideliais šalutiniais poveikiais, juos vartoti reikia ilgą laiką, o kartais ir visą gyvenimą. Vakaruose jau naudojami ir naujesni, bet lietuviškai sistemai jie per brangūs.
 
 
+6 # Gaila medžiųVasarietis Y-m-d H:i
Iš šio straipsnio matosi, kad knygos autorius totalus diletantas išsakantis savo kritišką nuomonę apie visiškai nepažįstamą jam dalyką - vieną (ar daugiau, nesvarbu) kartą pabuvojęs psichiatrinėje ligoninėje negali spręsti kokias ligas gydyt, o kokių ne, o tuo labiau kokiomis priemonėmis tai daryt... Vienintelė vieta su kuria dar sutinku tai, kad schizofrenija - rimta liga, kuria būtina gydyt. Bet ir tai dar ne viskas - po to dažniausiai būtina reabilitacija ir eilė kitų specifinių paslaugų(nuo profesinėje srityje iki apsaugoto būsto ir etc.), kad grįžti bent į kažkiek patenkinamą gyvenimą... Blogu mokiniu pas Robertą autorius buvo - kitaip tokius dalykus tikrai žinotų...
Autorius išsakė mintį, kad dauguma psichikos ligomis serga nes yra vieniši – aš tai vadinčiau perversmu psichiatrijoje( tiesiogine prasme – autorius paėmė ir apvertė viską aukštyn kojom)... Jei jis savo gydymosi ligoninėje metu nestebėtų "blogų" psichiatrų darbo, o pabendrautų su ten kitais besigydančiais, tikrai pastebėtų, kaip su jais dažnai būna sunku bendraut, draugaut ir pan. - vieni vampiruoja, kiti nuolat nesilaiko susitarimų, dar kiti kalbant nekada nepataiko į temą, kažkas nuolat kalba, o kažkas visiškai praradęs bet kokį interesą gyvenimui - nebendrauja, nevalgo, visai nesikelia iš lovos, kartais, net nusižudyt nesugeba ir jei tokiais momentais negautų psichiatrų pagalbos, ko gero elementariai lėtai numirtų iš bado(yra tokių depresijų – tik aišku čia rėtas variantas ir per 30 dienų gulėjimo gali tokio ir nepamatyt. Arba aplamai gali jo nepamatyt – nes tokie tyliai ramiai guli savo lovoje dažniausiai stebėjimo palatoje ir jei esi užsiėmęs psichiatrų „medžioklę“ tai kur tau bus iki to žmogaus...).
Dar toks įdomus žmogaus psichikos fenomenas yra - kaip manija(nepainio ti su žudikais-maniak ais su kruvinais peiliais). Pagal patį sergantį irgi jo gydyti nereikia– tai sako net ir tie kurie suvokia, kad serga. Kodėl? Nes tai labai gera būsena – jauties pilnas jėgų, pasaulis atrodo nuostabus(net spalvos ryškesnės), visi draugiški, viskas gaunas ir einas sklandžiai. Dažnai tokie žmonės ligos pradžioje net padaro labai neblogas karjeras, daug pasiekia, iš esmės pakeičia savo gyvenimą, bet... vėliau tokio tempo neatlaiko ir su karjera būna baigta. Bet dar dažniau jų darbas būna neproduktyvus, niekada nepabaigtas iki galo, mintys chaotiškos ir lekiančios, jie dažnai prisiima paskolų, įlenda į skolas iš draugams ir pažistamų, nepagrįstai rizikuoja, turtą išdalina tariamiems draugams(visada atsiranda kažkas, kas pasinaudoja). Galiausiai nukenčia ir patys, ir (kaip teisingai rašė čia viena iš komentatorių) jų artimieji.
Aš jau nerašau apie valgymo sutrikimus...

Tai gi tarp psichikos ligų ne tik schizofrenija rimta liga...

Nepagalvokit, kad ginu psichiatrus. Dirbu Vasaros ligoninėj, bet nesu psichiatras.
Psichiatrai tai nėra klanas, kuriems šauna į galvą kažką pavadinti psichiniu ligoniu ar ne (bėje, Breiviką nepripažino sergančių. O dėl nacių psichinės sveikatos iš viso niekada nebuvo abejonių, nebent atskirų individų - tipo R.Hess). Ir bėje, daugumą psichiatrų(o ypač psichoterapeutų ) labai apsiskaitė žmonės – jie tikrai skaito ir nepsichiatrines knygas, nereikia garantuot to, kuo nesi garantuotas...
Taip, tarp psichiatrų pasitaiko ir „totalių bukagalvių“ (bet kur jų nėra?..), ir tokių kurie ne tik neklauso ką pacientas sako (pagal autorių, o tik kaip sako), bet ir visai nesikalba su pacientu, arba net nesimato su juo savaitėmis... Mano nuomonę tokie žmonės ne negali dirbti psichiatrais, nes psichiatro pagrindinis diagnostinis įrankis yra pokalbis. Tuom ir skiriasi geras psichiatras nuo blogo – geras visada klauso, kalbasi, kartais pasako labai nemalonius, sunkiai pakeliamus dalykus, bet toks jo darbas... O tas kuris nesikalba, arba net nemato pacientą, tai aišku, kad nežinos simptomų, todėl nežinos nuo ko gydyt ir kaip gydyt. Pašaliniai poveikiai psichiatrinių vaistų iš tikrųjų būna stiprūs – bet pašalinami parenkant dozes, papildomus preparatus, kitomis priemonėmis. Bet jei gydytojas nežino, kad pacientas patiria pašalini poveiki, tai jis jo ir nesirūpins – todėl svarbu kad ir pats pacientas išsakytų ką ir kaip jaučia...

Reziume – labai gaila, kad tokie V.Normanai rašo apie tas sritis, apie kurias nieko neišmano, ir dar ne šiaip rašo, o knygas. Gaila tų kurie skaitys tas knygas, ir gal net patikės, gaila leidyklų ir jų personalo darbo, bet dar labiau gaila medžių, kurie buvo sunaudojami tai knygai atspausdint...
 
 
-1 # Ats: Vilis Normanas: „Daugelis psichinių ligonių yra protingi žmonės, kuriems nuobodu normaliai gyventi“undine Y-m-d H:i
"ai, kad žmogus žudo, nors ir masiškai, nėra jokia psichinė liga. Tai blogai instaliuota ID (ideologija) programa."

Žudymas tikrai ne liga :)))

Bet gali būti saąlygojamas ligos. Tokios kaip psichopatija. Ar pagal Normaną psichopatija – ne sutrikimas, o prastas instalas? :) bet psichopatai simptomus demonstruoja nuo ankstyvos vaikystės, tai kuo čia dėta ideologija?
 
 
+1 # SIZOTOMAS Y-m-d H:i
S TA NAUJA VILNIA ROKISKIS VA TEN TAI SOVIETINIS GYDIMAS
 
 
0 # O man patikoThemis Y-m-d H:i
Prieš kokius metus perskaičiau straipsnį, jis sudomino, ir neseniai pagaliau nusipirkau ir knygą. Šiaip įdomi knyga, man patiko, bet tikėjausi kažko stipresnio, kažko labiau demaskuojančio.
Aš esu prieš psichiatriją, nes manau, kad problema yra ne individe, o visuomenėje. Visuomenė nesugeba toleruoti kitokių žmonių, trūksta įvairovės. Net ir pati schizofrenija galėtų būti traktuojama kaip kitoniškumas, o ne kaip liga. Žmonėms reikia galbūt padėti išmokti pasinaudoti savo kitoniškumu, sukontroliuoti jį, kad nenuskriaustų kitų, bet ne gydyti. Yra ne vienas atvejis, kai schizofrenija sergantys žmonės visai nebuvo laikomi uždaryti ir gydomi, bet sugebėjo savo kitoniškumą išreikšti per kūrybą, pasinaudoti juo.
O šiaip kodėl tikėjausi kažko stipresnio? Turbūt dėl to, kad apie psichiatrines ligonines dar ne to teko girdėti. Teko girdėti, kaip iš pacientų tyčiojamasi atvirai, kaip jie išnaudojami, net parduodami. Taigi, Tau dar pasisekė patekt į tokią gerą psichūškę.
O dėl vaistų... jei Tau iš tiesų depresija... išbandyk psilocybe rūšies grybus. Jei jie nepadės, tada gali išbandyti Ayahuasca arba gryną DMT. Turėtų perrašyt smegenis ne šiaip laikinai, tie dalykai iš tiesų gali padėti.