"Kauno Sp(i)auda" ieško bendraautorių ketvirtam numeriui apie Erdvę
kontrkultūra

Suosunamu mazas      Kontrkultūros ir nevalstybinės politikos zinas “Kauno Sp(i)auda” laukia straipsnių ir iliustracijų ketvirtajam savo numeriui. Šis numeris skirtas plačiai Erdvės temai: viešajai erdvei, miesto erdvei, užskvotintai erdvei, mus kuriančiai erdvei, mūsų kuriamai erdvei, saugiai ir nesaugiai erdvei, gentrifikuojamai erdvei, erdvei, kurią formuoja klasė, rasė, lytis ir seksualumas, erdvei, kuri formuoja mūsų troškimus, kuria leidimus ir draudimus.

     Straipsnių ir iliustracijų laukiame iki gegužės 13 d.

     Kodėl apie erdvę?

     Ne tik dėl artėjančios vasaros. Todėl, kad nekūrybiškai žiūrint į politiką ir kultūrą erdvė yra pirmoji tema, apie kurią užmirštama. Taip pat ir atvirkščiai – nekūrybiškai kuriamoje erdvėje bandoma išsiginti politikos ir kultūros. Taip atsiranda į kalėjimus panašios mokyklos, į morgus panašios ligoninės ir į statybų aikšteles panašūs gyvenamieji rajonai. Taip (ypač mažesni) miestai tampa panašūs į senolius, besiruošiančius sau gražias įkapes – išsikloja centrines aikštes gražiomis plytelėmis, ant kurių nebebus kam minti, ir pristato suoliukų ten, kur niekas nenori sėdėti, nes mentai viską mato.

     Urbanistika, priimanti planą, tvarką, grožį ir pinigus kaip steigiančiasias vertybes, ima smaugti nemažą dalį savo gyventojų. Erdvės imamos saugoti nuo žmonių, kurie galėtų jas kurti. Ištisos bendruomenės yra stumiamos į miestų pakraščius, nes nebeišgali gyventi “A zonose”, kuriose dirbtinai keliamos būsto kainos ir reikalaujama kruopščiai – brangiai – prižiūrėti fasadą. Visa dėl pajamas nešančių turistų srautų ir užsienio investuotojų. Šimtai pastatų stovi apleisti, šimtai žmonių neturi kur gyventi – bet negali tuose namuose įsikurti! Draudimai iš serijos “tvarka turi būti” padaro atviras miestų erdves “tarpais”, kuriuose negalima sėdėti ant žolės ir ant bordiūro, gerti vyno, važinėti skeitu, groti arba dainuoti, rūkyti, gaminti maisto, nemandagiai elgtis paminklų atžvilgiu. Kadangi nuolatos jautiesi persekiojamas, norisi tik praeiti nuo namų iki namų, nuo namų iki darbo, nuo baro iki namų, nuo namų iki parduotuvės.

     Laukiame kritikos šiai, į erdvėje gyvenančius ir ją kuriančius individus ir bendruomenes neorientuotai, urbanistikai, taip pat – realių įžvalgų į jai besipriešinančias praktikas: skvotų Lietuvoje ir užsienyje praeitį, dabartį ir ateitį; purvinas skyles; gentrifikaciją ir jai besipriešinančias bendruomenes; gatvių atsiėmimą ir teisę į miestą; feministinių, queer, postkolonialistinių, marksistinių, anarchistinių erdvių analizes; spontaniškumo proveržius; saugias ir nesaugias erdves, jų privalumus ir trūkumus; t.t.

     O iliustracijos?

     Iliustracijoms galioja tie patys lūkesčiai. Kita vertus, jos gali būti apie erdvę, bet gali būti ir ne apie ją. Tai gali būti piešiniai, nuotraukos, komiksai, mozaikos, brėžiniai, schemos, diagramos, Richterio skalės…

     Kas ta Sp(i)auda?

     Geras klausimas. “Kauno Sp(i)auda” – maždaug kas tris mėnesius leidžiamas tematinis kontrkultūros ir nevalstybinės politikos zinas. “Zinas”, nes ji yra redaguojama, maketuojama, sp(i)ausdinama ir platinama nepriklausomai ir už savo lėšas (Sovietų Sąjungoje tai buvo vadinama “samizdatu”); taip pat zinai yra dalis DIY (“pasidaryk-pats”) kultūros, raginančios vietoj vartotojiško žiopsojimo rinktis aktyvų dalyvavimą. “Sp(i)auda” turi tikslą būti ne tik pasižaidimu ar galimybe pademonstruoti aukštąjį akademinį pilotažą, o priemone bendrauti, kalbėtis ir organizuotis “iš apačios”.

     Jau išleistas Sp(i)audas gali paskaityti ir atsisp(i)ausdinti parsisiuntusi iš čia:
     Spiauda Nr. 1
     Spiauda Nr. 2 (apie Mokyklą) spausdinimui ir skaitymui
     Spiauda Nr. 3 (apie Universitetą) spausdinimui ir skaitymui

     Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

 

 

 

 

Komentarai  

 
0 # atejoateitis Y-m-d H:i
o kauno spaudai nebutu idomu, visgi:

bloom0101.org
 
 
0 # ATS: "Kauno Sp(i)auda" ieško bendraautorių ketvirtam numeriui apie Erdvękaunospiauda Y-m-d H:i
Kaunospiauda Tiqqunus yra skaičiusios. Visai įdomu, kaip kada. O ką?
 
 
+1 # ATS: "Kauno Sp(i)auda" ieško bendraautorių ketvirtam numeriui apie Erdvęateitis Y-m-d H:i
Skaičiusios... ten reikia studijuoti metų metus minties gilumą ir be siejimo su savo ir draugų patirtimi, galbūt ir šautų galvon taip atsakyti 'visai įdomu. o ką? Juk jaučiasi, linko tai nepažiūrėjai ir naujienų nematei. Ar džiaugsmu netrykštantis komentaro dvelksmas buvo užuostas ne taip?
 
 
0 # ATS: "Kauno Sp(i)auda" ieško bendraautorių ketvirtam numeriui apie Erdvęateitis Y-m-d H:i
ir šiaip jūsų tekstai neprieinami tiems, kas tingi registruotis... kviečiate, o kad susipažinti su tuo, apie ką kviečiama, reikia veltis į to, kam kviečiama priešingybę.

Teks išmokti neprieštarauti bent jau sau pačioms.
 
 
0 # labas rytasateitis Y-m-d H:i
na ką gi paspkvotinkim abejingąją erdvę.

ir ryšium su šiuo "nekaltu" juokeliu:
http://www.lrytas.lt/-14297699941429182959-seim%C4%85-%C5%A1iurpino-krauju-pasruv%C4%99s-zombis.htm

Epochos didžiuojasi. Kiekviena teigia esanti unikali. Mūsiškė giriasi atnešusi istorinę planetinės ekologinės krizės avariją, apsibendrinusią demokratijos krizę ir nepermaldaujamą energijos krizę, ir viskam tam karūną dedančią sėlinančią pasaulinę ūkionominę krizę, bet “amžiui niekas neprilygsta.” Ir tai patvirtina ir padidina mūsų malonumą gyventi epochoje, esančioje tokia, kokia jokia kita nebuvus. Bet reikia tik atsiversti 70-ųjų laikraščius, ar paskaityti Romos Klubo ataskaitą apie «Augimo Ribas» 1972-aisiais, kibernetiko Gregory Batesono straipsnį apie «Ekologinės krizės šakinis» 1970-ųjų kovą, ar Trišonės Komisijos 1975-aisiais išleistą «Demokratijos Krizę», kad pamatyti, jog gyvename po tamsia vientisa krizės žvaigžde bent jau nuo 1970-ųjų pradžios. 1972-ųjų rašinys, toks kaip Giorgio Cesarano «Apokalipsė ir Revoliucija» jau analizuoja tai skaidriai. Tai jei ir septintas užraktas buvo atvertas tikslią akimirką, užtikrintai – tai nebuvo vakar.

2012-ųjų pabaigoje aukštai oficialūs Amerikos Ligų Kontrolės Centrai cirkuliavo grafišką novelę pokyčiams. Jos pavadinimas: «Preparedness 101: Zombie Apocalypse» [Parengtis 101: Zombių Apokalipsė]. Idėja paprasta: populiacija turi būti pasiruošusi bet kokiai neišvengiamybei , branduolinei ar gamtinei katastrofai, bendram sistemos lūžimui ar sukilimui. Zombio figūra atkeliavo iš Haičio vūdū kultūros. Amerikietiškuos e filmuose maištaujančių zombių masės chroniškai veikia, kaip apibendrinto juodųjų proletariato sukilimo grėsmės alegorija. Taigi, yra aišku, kam turi būti pasiruošę žmonės. Dabar, kai nebėra daugiau jokios Sovietų grėsmės, įvaldomos, kaip būdo įtvirtinti psichotiškam piliečių sukibimui – bet kas pasitarnaus, idant užtikrinti, kad populiacija būtų pasiruošusi ginti save, tai yra – ginti sistemą. Palaikyti nesibaigiančią baimę, kad išankstinai sulaikyti siaubingą pabaigą.

Visa Vakarietiška klaidinga sąmonė yra suspausta į šią oficialiąją komikso juostą. Aiškiai matyti, kad tikrieji gyvi numirėliai yra smulkiaburžua iš Amerikos suburbiškių. Akivaizdu, kad bukas susirūpinimas išgyvenimu, ūkionomiškas jaudinimasis dėl neturėjimo pakankamai, neišsilaikančio s gyvenimo formos turėjimo jausmas nėra kažkas, kas ateis po katastrofos, bet tai, kas jau varo beviltišką kiekvieno individo kovą už būvį neoliberaliame režime. Nugalėtas gyvenimas nėra tai, kas gresia, jis jau ten, diena po dienos. Visi tai mato, visi tai žino ir jaučia. Vaikštantys Numirėliai yra algų žmonės. Jei ši epocha yra pamišusi dėl apokaliptinių dramatizacijų, kurios sudaro didelę dalį filmų produkcijos, reiškia yra įsivėlę kažkas daugiau, nei estetinis džiūgavimas, kurį įteisina prasiblaškymas. Be to, Apreiškime Jonui, jau yra pilna holivudinės fantasmagorijos su užsirūstinusių angelų oro atakomis, siaubingais potvyniais ir įspūdingomis kankynėmis. Tik visuotinė destrukcija, visko mirtis priartėja prie jausmo – kad gyvena – suteikimo priemiesčio darbuotojui, kadangi jis yra mažiausiai gyvas iš visų būtybių. «Velniop visa tai» ir «melskimės, kad tai tęstųsi» yra tie du atodūsiai, pakaitamos žaksimi to pačio civilizuoto vargo. Senas kalvinistinis skonis malšinimuisi čia atlieka savo dalį irgi: gyvenimas yra mirties nuosprendžio atidėliojimas, niekada pilnatvė. «Europos nihilizmo» diskusijos nebuvo bergždžios kalbos. Iš tikrųjų, nihilizmas yra gerumynas, kuris buvo eksportuotas taip sėkmingai, kad pasaulis yra apklotas juo. O kas dėl “neoliberalios globalizacijos, ” galima pasakyti, kad tai, ką dabar turime, yra, visų pirma, nihilizmo globalizacija. 2007 mes rašėme, kad “mes susiduriame ne su visuomenine krize, bet su civilizacijos išnykimu.” Tuo metu, toks pareiškimas būtų tave palaikęs už Iliuminačių. Tačiau «krizė» pasuko šiuo taku. Netgi ATTAC pripažįsta “civilizacijos krizę,” kuri atvyksta į šou. Dar dramatiškiau, Amerikietis Irako karo veteranas pasivertęs “strategijos” konsultantu rašė 2013-ųjų rudenį New York Times: “Dabar, kai aš žvelgiu į mūsų ateitį, aš matau vandenį kylantį paplauti mūsų žemesniojo Manheteno. Matau riaušes, potvynius ir klimato pabėgėlius. Matau 82-ojo oro desanto karius šaudančius parduotuvių šniaukštėjus. Matau [elektros] tinklo atsijungimus, nusiaubtus uostus, Fukušimos atliekas, marus. Matau Bagdadą. Matau Rockaways. Matau keistą ir atsitiktinį pasaulį... Didžiausia problema, kurią kelia klimato kaita nėra tai, kaip Gynybos Departamentas turėtų planuoti išteklių karus, ar kaip mes turime statyti sienas jūroje, kad apgintume Abėcėlės Miestą, ar kada turėtume evakuoti Hobokeną. Ji nebus sprendžiama perkant Priusą, pasirašant sutartį, išjungiant orosąlygojimą. Didžiausia problema, su kuria susiduriame yra filosofinė: supratimas, kad ši civilizacija yra jau mirusi.” Dienomis po Pirmo Pasaulinio Karo ji tik vadino save «mirtinga», kuria tikrai buvo, visomis žodžio prasmėmis.

Tikrovėje civilizacijos galas klinikiškai yra įkurtas jau amžių ir nužymėtas įvykių prieš. Smulkiai dėstyti apie šį reikalą, dabar yra nieko daugiau, tik išblaškymo būdas. Tačiau, tai yra atitraukimas nuo katastrofos, kuri yra čia prieš mus, ir ten jau ilgai, nuo katastrofos, kuria esame mes, katastrofos, kuria Vakarai yra. Katastrofa yra egzistencinė, jaudulinga, metafizinė, visų pirma. Ji tūno vakariečio neįtikėtiname įsvetimine nuo pasaulio, įsvetiminime, kuris reikalauja, pavyzdžiui, kad jis taptų gamtos šeimininku ir savininku – siekiama pasisavinti tik to, ko bijoma. Ne šiaip sau jis patalpino tiek daug ekranų tarp savęs ir pasaulio. Išpjaudamas save iš to, kas egzistuoja vakarietis pavertė tai į šį nualintą plėtimąsi, šią rūškaną, svetimą, mechanišką, absurdišką niekumą, kurią jis turi nepaliaujamai alinti savo darbu, vėžišku aktyvizmu, seklia isteriška agitacija. Negailestingai varomas nuo euforijos prie stingulio, nuo stingulio prie euforijos, jis bando gydyti savo nebūtį pasauliui per kaupimą ištisai – įgūdžių, protezų, santykių, visumą galiausiai nuviliančios technologinės įrangos sandėlio. Jis yra vis labiau ir labiau matomai tas peraprūpintas egzistencialist as, kuris negali nustoti visko neinžinieriavęs , visko neatkūrinėjęs, ir kuris yra neįgalus, koks jis yra – pakęsti tikrovės, kuri yra visiškai anapus jo. Kaip tas kvailys Kamiu raminančiai pripažino: “Žmogui pasaulio supratimas reiškia jį sumažinti iki žmogiškojo, užantspauduojan t jį savo užraktu.” Jis nuolankiai bando peružkerėti savo skyrybas su būtimi, su savimi, nuo kitų žmonių – «to pragaro!» – vadindamas tai savo “laisve,” kai tai nėra pagalbos ieška slogiuose tūsuose, kvailame pasilinksminime , ar atkakliame vaistų vartojime. Gyvenimo veiksmingai ir jausmingai nėra jame, nes gyvenimas atstumia jį. Gilumoje [gyvenimas] kelia pasišlykštėjimą jam. Jis suvadybino savo gynybą nuo visko, ką tikrovė talpina savyje nestabilaus, nesuprastinamo, apčiuopiamo, kūniško, sunkinančio, karšto ar varginančio, projektuodamas visą tai į idealią, vizualinę, tolimą ir suskaitmenintą Interneto plotmę, kur nėra trinties ir ašarų, anei mirties, nei kvapų.

Ištisos Vakarų apokaliptikos klaidingumas susideda iš primesto gedėjimo, kurio mes nesugebame atlikti. Ne pasaulis yra prarastas, tai mes praradome pasaulį ir toliau einame to praradimo link. Tai ne pasaulis ruošiasi baigtis greitai, tai mes, kurie yra pribaigti, amputuoti, išpjauti – mes, kurie atsisakome gyvybingo sąlyčio su tuo, kas tikra, haliucinuojanči u būdu. Krizė nėra ekonominė, ekologinė ar politinė, visų pirma, tai yra būties krizė. Iki tokio taško, kad privalomos prekės – ai-Founas ar Hameris, kaip pavyzdiniai atvejai – susideda į įmantrią nebūties įrangą. Viena vertus, ai-Founas sutelkia visas įmanomas prieigas prie pasaulio ir kitų viename vieninteliame objekte. Tai ir pašvietikas, ir kamera, ir gulsčiukas, ir muzikinis įrašytuvas, ir telikas, ir kompasas, ir turistinis gidas, ir bendravimo priemonė; kita vertus tai protezas, kuris užgrotuoja bet kokį atvirumą tam, kas yra tenais ir patalpina mane į pastovų, patogų pusiau-būties režimą, palaikydamas dalį mano buvimo-tenais savo prigriebime. Jie netgi paleido išmaniojo priedą sudizainintą gydyti faktui “kad mūsų 24/7 prisijungimas prie skaitmeninio pasaulio atjungia mus nuo pasaulio aplinkui.” Jis yra skaidriai pavadintas Sielos GPS. Kas dėl Hamerio, tai yra galimybė nugabenti savo autistinį burbulą į nepasiekiamiaus ius “gamtos” užkampius ir sugrįžti nepaliestam. Kad Gūglė pakelbė “kovą prieš mirtį,” esant naujuoju pramoniniu horizontu, parodo, kaip galima klysti tame, kas yra gyvenimas.

Šios beprotybės viršūnėje, Žmogus netgi apsiskelbė esąs “geologine jėga,” eidamas taip toli, kad suteikė savo rūšies vardą planetos gyvenimo fazei: jis ėmėsi kalbėti apie «antropoceną». Paskutinį kartą, jis įsipareigoja pagrindiniam vaidmeniui, net jei tai ir savęs kaltinimas, kad jis apšiko viską – jūras ir padanges, žemes ir tai, kas po žeme – net jei tai ir prispažinimas, kad tai dėl jo kaltės vyksta neprilygstamas gyvūnų rūšių nykimas. Tačiau, stebina, kad jis ir toliau siejasi ta pačia nelaimėliška maniera su nelaime pagaminta jo paties nelaimėliško santykio su pasauliu. Jis skaičiuoja greitį, kuriuo dingsta ledynai. Jis matuoja ne-žmogaus gyvenimo formų naikinimą. Apie klimato kaitą jis nešneka, remdamasis savo pačio patirtimi – paukštis nesugrįžta tuo pačiu metų laiku, nebesigirdi ano vabzdžio čirpimo, ar tas augalas nepražydo tuo pačiu metu, kaip kuris kitas. Jis šneka moksliškai apie skaičius ir vidurkius. Jis tiki, kad kažką sako, kai jis įteigia, jog temperatūra pakils tiek laipsnių, kritulių vidurkis sumažės tiek colių ar milimetrų. Jis netgi kalba apie “bioįvairovę”. Jis stebi gyvybės išretėjimą iš kosmoso. Jis turi įžūlumo teigti, tėviškai, jog neva “saugo aplinką,” kuri aiškiai niekada neprašė ko nors panašaus. Visa tai atrodo, kaip paskutinis kilnus ėjimas žaidime, kuris negali būti laimėtas.

Tikslinga nelaimė pagrinde tarnauja kaukės dėjime kitai nelaimei, šiajai vis dar esant akivaizdesne ir masyvesne. Gamtinių išteklių išsekimas yra tikriausiai mažiau pažengęs nei subjektyvių išteklių, gyvųjų išteklių išsekimas, skaudinantis mūsų bendraamžius. Jei tiek daug pasitenkinimo kyla iš aplinkos nualinimo stebėjimo, tai daugiausia dėl to, kad tai pridengia vidumų sunaikinimus. Kiekvienas naftos išsiliejimas, kiekviena sterili dykynė, kiekvienos rūšies išnykimas yra mūsų sielos skutelių paveikslas, mūsų nebūties iš pasaulio atvaizdas, mūsų asmeniniai nesugebėjimai apgyventi jo. Fukušima siūlo šį reginį: nelaimę žmogaus ir jo meistriškumo, kuris gamina tik griuvėsius ir tos Japonijos plynės, nepaliestos pasižiūrėjus, tačiau kur niekas negalės gyventi dešimtmečius. Niekada nesibaigiantis irimas, kuris baigia savo darbą paversti pasaulį neapgyvenamu: Vakarai baigsis, pasiskolindami egzistencijos būdą iš to, ko bijojo labiausiai: radioaktyvių atliekų.

Kai kas nors paklausia kairės kairėje, iš ko susidarytų revoliucija, ji greita atsakyti: “iškelti žmogų į centrą.” Ko ta kairė nesuvokia yra tai, koks pavargęs nuo žmogaus pasaulis yra, kokie pavargę nuo žmonijos esame – rūšies, kuri galvojo, kad yra kūrinijos brangakmenis, kuri tikėjo, kad jai yra duota teisė siaubti viską, kadangi viskas priklausė jai. “iškelti žmogų į centrą” buvo Vakarų projektas. Žinome, kuo tai virto. Atėjo laikas šokti iš laivo. Išduoti rūšį. Nėra didžiosios žmonių šeimos, kuri egzistuotų atskirai nuo kiekvienos iš jų pasaulių, nuo kiekvienos iš jų pažįstamų visatų, nuo gyvenimo formų, kuriomis skersai išilgai yra apiberta žemė. Nėra žmonijos, yra žemiečiai ir jų priešai Vakariečiai, kad ir kokios odos spalvos jiems gaunasi tapti. Būtų mūsų, kitų revoliucionieri ų labui, su visu savo atavistiniu humanizmu apsišviesti apie nepertraukiamus tenykščių žmonių sukilimus Pietų ir Cenrinėje Amerikoje per paskutinius 20 metų. Jų šūkis galėtų būti “iškelti Žemę į centrą.” Tai paskelbimas karo prieš žmogų. Paskelbti jam karą, būtų geriausias būdas sugrąžinti jį į žemę, jei tik jis neapsimestų kurčias, kaip visada.
 
 
0 # ATS: "Kauno Sp(i)auda" ieško bendraautorių ketvirtam numeriui apie Erdvęn. Y-m-d H:i
ateitie, leisk savo metus studijuodama šitų nenusisekusių akademikų minties gilumą, kuris gilus kaip tuščia duobė.

gerai kad tavo draugai iš nematomo komiteto nededa pastangų, kad jų nematomumas būtų kuo labiau matomas. ir gerai kad tai neprieštarauja jų radikaliai povyzai.

lauk savo apokalipsės, tik žiūrėk kad vietoj jos nesulauktum jėzaus ar krišnos.
 
 
0 # aateitis Y-m-d H:i
kaip gi galima pamiršti, kad šūdų kibiras ne už dyką būna. ate
 
 
0 # post scriptumateitis Y-m-d H:i
ir šiaip: tokiam kitų, kurie irgi save anarchistais vadina zine buvo tokia nuotrauka. užrašas ant sienos: spread anarchy.
Nubraukta. Po apačia – don't tell me what to do.

Kai pirmas teiginys, jums ne itin tinka. Antras skirtas jums kaip tik.

bet pasakei, kaip nepaakademinęs apie šitą. Ką dabar patarsi?

Gruodžio 21, 2012-aisias, nemažiau nei 300 žurnalistų iš 18 šalių įsiveržė į mažą Bagarach kaimelį Aude srityje Prancūzijoje. Jokio laiko pabaigos nebuvo paskelbta jokiame iš iki šiol iššifruotų majų kalendorių. Gandas, kad šis kaimas turėjo nežymią sąsają su ta neegzistuojanči a pranašyste buvo akivaizdus praktiškas pokštas. Televizijų transliuotojai, nepaisant to, išsiuntė spiečių reporterių. Buvo smalsu sužinoti, ar tikrai yra žmonių, kurie tiki pasaulio pabaiga, kadangi mes net nebesugebame patikėti daugiau tuo, ir apturime itin sunkų laiką patikėti savo pačių meilėmis. Bugarache tądien nebuvo nė vieno, nieko, išskyrus skaitlingus spektaklio šventėjus. Reporteriai raminosi šnekomis apie save, apie jų beprasmį laukimą, jų nuobodulį ir faktą, kad nieko nevyksta. Pagauti savo pačių spąstuose, jei atskleidė tikrąjį pasaulio-pabaig os veidą: žurnalistai, laukiantys, ir įvykiai, atsisakantys įvykti. Neturėtų būti nuvertintas apokalipsės geismas, Armagedono geiduliavimas, įsismelkę epochoje. To ypatinga egzistencinė pornografija įtraukia meilius žvilgčiojimus į prefigūratyvinę dokumentiką, rodančią svirplių debesis tūpiančius ant Bordo vynuogynų 2075-aisiais, sugretinamais su “klimato migrantais,” šturmuojančiais pietines Europos pakrantes, tais pačiais migrantais, kuriuos jau dabar Frontex mato reikalą decimuoti [bausti, kas dešimtą]. Nieko nėra senesnio, nei pasaulio pabaiga. Apokaliptinė aistra visada buvo globojama bejėgių nuo ankstyviausios senovės. Tai, kas nauja mūsų epochoje, yra visiškas apokaliptiškumo susiurbimas į kapitalą, ir ano patalpinimas pastarojo tarnyboje. Katastrofos horizontas yra tai, ko esame dabar valdomi. Dabar, jei yra vienas dalykas, kuriam lemta neišsipildyti, tai yra apokaliptinė pranašystė, bebūtų ji ūkionominė, klimato, teroristinė ar branduolinė. Ji apskelbiama tik iššaukimui jėgų nuo jos atitraukti, kas, reikia pasakyti, visada yra būtinybė valdžiai. Jokia organizacija, bebūtų ji religinė, ar politinė, niekada nepaskelbė savęs nugalėtos, dėl to, kad faktai paprieštaravo jų pranašystėms. Nes pranašystės tikslas niekada nėra būti tikrai dėl ateities, tačiau veikti dabartį: primesti laukimo būseną, pasyvumą, paklusimą, čia ir dabar.
Ne tik, kad nėra jokios katastrofos, kuri ateis, be tos, kuri yra jau dabar, yra akivaizdu, kad aktualiausios nelaimės siūlo išeitį iš mūsų kasdieninės nelaimės. Daug pavyzdžių patvirtina atsipalaidavimą nuo egzistencinės apokalipsės, kurią tikra nelaimė atneša – nuo žemės drebėjimo, sukrėtusio San Franciską 1906-aisiais, iki uragano Sendi, nusiaubusio Nju Jorką 2012-aisias. Bendrai priimta, jog santykiai tarp žmonių avarinėje situacijoje atskleidžia jų gilų ir amžiną žvėriškumą. Su kiekvienu griaunančiu žemės drebėjimu, ūkionominiu krachu, “teroristiniu išpuoliu,” trokštama pamatyti senosios gamtos būsenos chimeros* pasitvirtinimą ir jos traukinį nekontroliuojam ų smurtinių poelgių. Kai plonieji civilizacijos pylimai neatlaiko, būtų mėgstama, kad pasirodytų «niekšiška žmogaus šerdis», persekiojusi Paskalį, toji «žmogiška prigimtis» su jos blogio aistromis – pavydi, žiauri, akla ir neapkenčiama – tarnavusi galios turėtojams, kaip argumentas, bent jau nuo Tukidido. Deja fantazija buvo paneigta didesnės daugybės istorijoje žinomų nelaimių.

Civilizacijos išnykimas bendrai neįgauna chaotiško karo kiekvieno prieš kiekvieną formos. Ekstremalios katastrofos situacijoje toks priešiškas diskursas tarnauja tik pateisinimui pirmenybės suteikiamos nuosavybės gynybai nuo grobstymų – policijos, kariuomenės pajėgų, ar nesant nieko geriau – ginkluotų milicijų suformuotų prie progos. Tai gali pasitarnauti apdangstymui pačių nusavinimų iš valdžios pusės, tokios, kaip Pilietinis Gynybos Departamentas po Aquilos žemės drebėjimo. Priešingai vertus, šio pasaulio irimas, įvykstantis, kaip toks, sukuria atsivėrimus kitokiems gyvenimo būdams, įtraukiant ir “išimtinių padėčių” vidurį. Pasvarstykite apie Mechiko Sičio gyventojus 1985-aisiais, kurie tarp savo kaimynysčių griuvėsių, po mirtino žemės drebėjimo, iš naujo išrado revoliucinį karnavalą ir superherojaus tarnaujančio žmonėms figūrą – legendinio imtynininko Super Barrio pavidale. Euforijoje, dėl savo miestinės egzistencijos kontrolės atgavimo, jie sujungė pastatų griūtį su politinės sistemos subyrėjimu, kiek tik įmanoma labiau paleisdami miesto gyvenimą iš valdžios gniaužtų, ir pradėdami atsatinėti savo gyvenvietes. Entuziastingas Halifakso gyventojas pasakė kažką panašaus, teigdamas 2003-aisiais: “Viskas buvo kitaip, visiems atsibudus ryte. Nebuvo elektros, parduotuvės buvo uždarytos, niekas neturėjo prieigos prie medijos. Pasekmė buvo tokia, kad visi pasipylė gatvėn tapti to liudininkais. Ne visai gatvės vakarėlis, bet visi lauke kartu – buvo džiaugsmingas jausmas matyti visus, nors mes kitų ir nepažinojome.” Taip pat, kaip ir tose miniatiūrinėse bendruomenėse spontaniškai susiformavusios e Nju Orleane, dienomis po Katrinos, valdžios paniekos ir apsaugos tarnybų paranojos akivaizdoje, bendruomenės, kurios organizavosi kasdien maitintis ir rengtis, ir rūpintis vieni kitų poreikiais, net jei tai ir pareikalaudavo nusiaubti parduotuvę ar dvi.

Dėl to gi, pradėti pergalvoti idėją apie revoliuciją, gebančią pertraukti nelaimingą įvykių eigą, yra išvalyti ją nuo visų apokaliptinių elementų, kuriuos ji talpino iki šiol. Tai yra, pamatyti, kad marksistinė eschatologija,* skiriasi tik tuo bruožu, nuo pamatinio Jungtinių Valstijų tvirtinimo – tuo vis dar spausdinamu ant kiekvieno dolerio banknoto: «Annuit Coeptis. Novus ordo seclorum.»* Socialistai, liberalai, Sent-Simoniečia i,* Šaltojo Karo rusai ir amerikiečiai visada išreiškė tą patį neurastenišką* ilgesį įsikuriančiai taikos ir sterilaus pritekliaus erai, kur nebebūtų, ko daugiau bijoti, kur prieštaravimai būtų pagaliau išspręstì, ir negatyvus pasaulis būtų sumažintas. Klestinčios visuomenės svajonė, įkurta per mokslą ir pramonę, tokia, kuri galiausiai yra automatizuota ir pacifikuota. Kažkas, kaip žemiškas rojus organizuotas pagal sanatorijos ar psichiatrinės ligoninės modelį. Idealas, galįs ateiti tik iš rimtai sergančių būtybių, kurios daugiau net ir nebesitiki sušvelnėjimo. “Dangus yra vieta, kur nieko nevyksta” sako daina.

Visas marksizmo orginalumas ir skandalas buvo teigti, kad tūkstantmečiui pasiekti mes turime praeiti ūkionominę apokalipsę, kol kiti teis, kad pastaroji yra nereikalinga. Mes nelauksim nei tūkstantmečio, nei apokalipsės. Niekada nebus žemėje taikos. Apleisti taikos idėją yra vienintelė tikra taika. Vakarų katastrofos akivaizdoje, kairė bendrai prisiima raudos, smerkimo ir, tuo būdu, bejėgiškumo poziciją, kuri atstumia tuos, kuriuos ji teigia esą ginanti. Išimties būsena, kurioje mes gyvename, neturi būti pasmerkta, ji turi būti atsukta prieš pačią valdžią. Tada būsime išlaisvinti, savo ruožtu, nuo bet kokio svarstymo apie įstatymą – santykyje su nebaudžiamumu, kurį mes teigiame, priklausomai nuo santykinės jėgos, kurią mes sukuriame. Mes turime absoliučiai laisvą lauką bet kokiam sprendimui, bet kokiai iniciatyvai, tol, kol tai yra siejama su atsargiu situacijos skaitymu. Mums dabar yra tik istorinis mūšio laukas ir jėgos, kurios juda jame. Mūsų veiksmų siekis yra beribis. Istorijos gyvenimas tiesia savo rankas į mus. Yra nesuskaičiuojam as kiekis priežasčių ją atstumti, tačiau visos kyla iš neurozės. Susidūręs su apokalipse paskutiniame zombių filme, buvęs Jungtinių Tautų pareigūnas prieiną šią blaivią išvadą: «Tai ne galas, net nė iš tolo. Jei galite kovoti – kovokite, padėkite vieni kitiems. Karas tik prasidėjo.»