Idealisto. Naujų išsivadavimo kelių ieškojimas („Meilės keliais“, 1922)
istorija

meiles keliais virselis        Šis straipsnis 1922 m. pasirodė anarchokrikščioniškos krypties Lietuvos tolstojininkų žurnale „Meilės keliais“. Slapyvardžiu „Idealisto“ greičiausiai pasirašė šio žurnalo leidėjas mokytojas Balys Dūda (1896-1924). Straipsnyje itin kritiškai vertinama 1917 m. Rusijos revoliucija. Jau tada autorius įžvalgiai suprato, kad jokios laisvės darbo žmonėms ši revoliucija neatnešė, nes viena valdžia buvo pakeista kita. „Valdžia ir laisvė – tokie nesutaikinami dalykai, kaip ugnis ir vanduo“, – sako Idealisto. (E.B.)

 
***
 

Revoliucija nuslopinta. Reakcija plečiasi, stengdamasi ne tik pralaimėtas pozicijas atsiimti, bet dar ir naujas atkariauti. Ir darbininkai, badu ir politiniu laisvės suvaržymu marinami, nenoromis klausia savęs: kas bus toliau? Ir sunkus minčių debesis slegia jų galvas. Jie ima abejoti, ar tuo keliu jų einama į laisvės rytojų, ar tikras jų įsitikinimas visomis kovos priemonėmis, kuriomis norima dabartinę kapitalizmo tvarka sugriauti ir įkurti socialistinį rojų.

 

Nes jiems jau pradeda aiškėti, kad jų atstovai parlamentuose ne tik nieko gera jiems nepadaro, bet dar jų pasiryžimą išsivaduoti gerokai susilpnina, tikindami galį jų būvį pagerinti. Tuo mažesniu jų veiklumu kovoj už išsivadavimą pasinaudoja kapitalistai ir užneria jiems dar vieną kitą kilpą, visai nebodami, ką tie jų atstovai plepa parlamentuose.

 

Todėl visai nenuostabu, kad darbininkai, matydami ir jausdami, kaip juos naudoja, niekina, kankina, verčia pusbadžiu gyventi, kartais, nebesitikėdami iš parlamento nieko gera sulaukti, sukyla prieš jo nekenčiamą tvarką.

 

Bet pažvelgus į Didžiąją prancūzų, dabartinę rusų, vengrų, vokiečių ir kitas revoliucijas, pasirodo, kad, tiek kraujo praliejus, valdžios vadelės arba vėl patenka į reakcionierių rankas, kurie ima tuomet smaugti ne tik revoliucionierius, bet ir kiekvieną pažangų žmogų, by tik toliau atitolintų ateities revoliuciją, ir darbininkų išsivadavimo sąmonė daugeliui metų yra nuslopinama; arba į darbo žmonių vaduotojų rankas, kurie uoliai imasi, jų galva, geriausiai šalį tvarkyti.

 

Bet čia vėl darbininkas pamato, kad valdžia yra valdžia, t. y. žmogų daiktu laiko – nei kiek nebrangina jo asmenybės: naujai valdžiai terūpi tik savo reikalai, kurie esą be galo svarbūs ir visiems piliečiams. Ir todėl tas pats juodadarbis, kai jau viskas yra darbo žmonių bičiulių rankose, dažnai ne tik šaltai, bet ir su neapykanta žiūri į darbo žmonių vaduotojų įkurtą valdžią.

 

Vos tik kokia nauja valdžia įsikuria, žiūrėk, tuojau ir ima rinktis apie ją tamsūs gaivalai, skverbdamiesi kuo aukščiau valdžios laiptais palypėti... Prasideda kruvinos revoliucionierių ar reakcionierių diktatūros dienos. Reakcionieriai žudo, kankina visus, kurie jiems kuo nors pavojingi pasirodo, bijodami raudonos šmėklos; o revoliucionieriai žudo kiekvieną įtariamą, bijodami reakcijos slibino atgimimo ar savo priešams apmaudą gieždami.

 

Paimkime dabartinius rusus. Kodėl jų vyriausybė, kuri taip išdidžiai laikėsi pirmaisiais revoliucijos metais prieš kapitalistines vyriausybes, dabar veda su jomis derybas, ir stengias jas diplomatiškai apgauti? Argi iš tikrųjų rusus jų pačių ir viso pasaulio dykaduoniai įstūmė į tokį vargą? Nors paviršutinai žiūrint, norėtųs sakyti, kad taip, bet, geriau pagalvojus, tenka įsitikinus pasakyti – ne! Nes jeigu mes žinosime, kad visi dykaduoniai darbo žmones valdo ne savo galingumu, bet sugebėjimu juos apgauti, tai savaime bus aišku, jog geresnei tvarkai įsikurti trukdo patys darbo žmonės. Kai jie tikrai pasijus esą žmonės, kai kiekvienas jų pradės gerbti savo asmenybę ir nebeduos jos niekam naudoti, purvinti, nors už tai jam ir mirtis grės, – tada jau jų niekas nebepajėgs valdyti, ir visi turės patys nuo sostų lipti, nes kitaip, ten besėdėdami, gali badu pastipti.

 

Reikia gerai įsidėmėti, kad kito gyvenimą gerinti, jei jis to pats nenori, yra sunku. Kas kliudo dabar rusuose darbo žmonėms susitvarkyti ir visiška gerove naudotis, pasibaigus kapitalizmo vergijai? Sakysite, rusų atskyrimas nuo viso pasaulio, mašinų stoka, karo šalies nualinimas, tarybų valdžia. Bet juk tada, kai prasidėjo lapkričio revoliucija, dar ne viskas buvo karui surekvizuota, dar maža buvo neužsėtų laukų, dvaruose dar ganėsi galvijų ir arklių bandos. Jei patys žmonės nebūtų pradėję naikinamojo darbo, nebūtų kas sau grobstę turtų ir paskum netikslingai vartoję, – ar būtų dabar badas, ligos, šaltis ir kitokios nelaimės rusus varginę?

 

Komunistai iš pradžios buvo tokie silpni, jog nieku būdu negalėjo tiek baisenybių padaryti, kiek jų buvo padaryta per pirmąjį antrosios revoliucijos pusmetį; ir jie visai nebūtų pajėgę valdžios vadelių į savo rankas paimti, jei žmonės būtų nenorėję. Bet karo sudemoralizuotiems žmonėms rūpėjo ko daugiau smagumų turėti, daugiau laisvės duoti savo geismams. Žmogaus laisvė tuomet maža buvo branginama.

 

Keista būtų kaltinti vien Kolčaką, Denikiną, Vrangelį, visokius „črezvyčaikininkus“, t. y. (žvalgybininkus) dėl jų negirdėtų žvėriškumų. Ar Kolčakas, Denikinas turėjo tūkstančius rankų, kuriomis būtų galėję tiek žmonių kankinti? Juk visas baisenybes darė tie patys darbo žmonės, parsiduodami su kūnu ir siela kiekvienam, kurs nutverdavo valdžios vadeles.

 

Taigi argi galima visą tokią kaltę suversti ant bet kokios panašios tvarkos? Juk patys valdiniai dažniausiai velka jungą todėl, kad išsižada savo proto ir leidžiasi apgauti kiekvienam gražiakalbiui, tvirtinančiam, žmogui būsiant geriau, kai jis juo jodinėsiąs. Susipratę valdiniai gali taip nedaryti, kaip kad nedarė to Maskvoj ir kitur Tolstojaus vienminčiai, dalis teosofų ir kai kurių kitų sektantų. Nors kai kuriuos jų ir gerokai nukankino, net vieną kitą ir nužudė, tačiau šiemet, apie Naujus metus, turėjo visus paleisti, nes paaiškėjo, kad tikrai laisvę mylinčių žmonių pasiryžimo negalima sulaužyti.

 

Griežtos prievartos vyriausybėms besilaikant, visai nejučiomis vyriausybėn prilenda tamsiausių asmenybių  Ir visai nenuostabu, kad tokie žmonės, įlindę vyriausybėn, naikina kiekvieną žmogų, kuris, jų nuomone, gali sutrumpinti jų viešpatavimo dienas. Taip pat nemažas vyriausybėj esančių, iš pradžios gan idėjai atsidavusių žmonių skaičius, buvimo vyriausybėj sugundyti, užmiršta visas idėjas ir tesirūpina savo reikalais. Visai nenuostabu, kad taip dedasi, nes valdžioj būdamas beveik kiekvienas žmogus sugenda.

 

Taigi žmonėms nebėra reikalo save apgaudinėti, kad bus didžiausia laimė, jei vieną valdžią pakeisime kita. Darbininkai, kaip ir kiekvienas žmogus, irgi turi ieškoti ne valdžios, bet tikrosios laisvės! Valdžia ir laisvė – tokie nesutaikinami dalykai, kaip ugnis ir vanduo.

 

meiles keliais 1922 nr 3

 

Revoliucionieriams taip pat reikėtų atsiminti, kad pavojingiausi kapitalistai yra ne tie, kurie milijardus aukso turi, bet tie, kurie išplikusį skatiką teturi. Didžiausius kapitalistus nesunku būtų, jei reikėtų, visus lig vieno išnaikinti, jų milijonus išžarstyti; bet ką tu padarysi su paskutiniu driskiumi, kuris gyvena kapitalisto gyvenimo supratimu t. y., kad reikia savimi rūpintis, visus savo geismus tenkinti, tenkinti net pasistiepus ant tokio pat driskio lavono? Argi būtų pavojingi kolčakai, denikinai, bermontai, želigovskiai ir kiti, jei tie driskiai nesudarytų tiems niekšams armijų, eidami už pinigus jiems tarnauti, tikėdamiesi vien tik sau gerovę ten rasti? Argi galėtų atėjūnai nukariauti laisvos šalies gyventojus, jei jie jiems neduotų nei vieno savo sūnaus, nei vieno grūdo, siūlo galo, išplikusio skatiko maitintis ir dengtis?

 

Didžiausias Šviesaus Rytojaus atėjimo priešas yra darbo žmonių tamsumas, nesupratimas, kad jie patys savo neapgalvotais darbais kalasi sau vergijos pančius.

 

Nesenai skaičiau Ispanijos socialistų atsišaukimą į viso pasaulio proletariatą. Valdžia, pajutusi, kad jie, Ispanijos socialistai, rengia darbininkus revoliucijai, ėmė juos taip persekioti, jog tie persekiojimai atmena mums viduramžių inkvizicijos metus. Skausmo pilnais žodžiais šaukiasi viso pasaulio pagalbos. Kritinėj valandoj jie tepatyrė, kad juos dabar tegalėtų išgelbėti tokie balsai, kaip 1905 m. Tolstojaus, sušukusio straipsniu „Negaliu tylėti!“. Bet nusiminę sako, kad tokių balsų Ispanijoj nesą.

 

Čia kaip tik ir parodo, kad naujai visuomenės tvarkai įvykinti visų pirma reikia darbo žmonių dorą pakelti. Be doros pakilimo negalima geriau ir visuomenės sutvarkyti. Argi dabar Ispanijos darbininkai leistų taip vyriausybei kankinti savo draugus socialistus, jei jie būtų aukščiau doroj pakilę, daugiau nusimanytų, kad už kiekvieną vyriausybės nužudytą žmogų yra atsakinga ne vien vyriausybė, bet ir kiekvienas tas šalies pilietis, kuris nepakelia savo protestuojamo balso.

 

Kad darbo žmonių negalima išvaduoti iš kapitalo vergijos tol, kol jie patys savo darbais ją palaikys, vis daugiau ir daugiau Vakarų Europoj socialistai pradeda tai suprasti ir naujų kelių ieškoti. Tatai jau ir socialistinėj spaudoj pradeda reikštis. Visų šalių socialistų esperantininkų organe „Sennacieca Revuo“ šių metų Nr. 5 straipsny „Pri batalijoj“ autorius, kalbėdamas apie ginklus, apie tai, kad jais kovoj su reakcionieriais negalima pasitikėti, nes jie mažam nepasisekimui įvykus, tuojau prieš pačius darbininkus atgręžiami, – sako: „Šis tvirtinimas yra tuo faktu įrodomas, kad visus ginklus, kurie visuomet esti priemonė pasmaugti ir kraujuos paskandinti pavergtųjų klasių maištus, gamina ne nugalėtojai reakcionieriai, bet patys pavergtieji. Visaip galima į šį dalyką žiūrėti, bet gėdingas faktas pasilieka: tie, kurie nedalyvauja žemės turtų dalybose, kurie, kaip vergai, yra priversti darbuotis duonos kąsniui gauti, kurie jau vien dėl savo skaičiaus yra daug galingesni už savo eksploatatorius, – patys teikia jiems tuos priespaudos įrankius, kuriais prispaudėjai nuolat graso badaujančius maištininkus, kad „šventa ir teisinga tvarka“ niekuomet nebūtų paliesta.“

 

Apie darbininkus, dirbančius ginklų fabrikuose, šit ką sako „Ginklų fabrikų darbininkai neturi drąsos pripažinti kad žudomųjų įrankių gaminimas yra blogas darbas. Taip pat jie bijo atlikti be darbo. Jie nedrįsta be darbo pabūti bent kelių mėnesių, ir šiaip galvoja: Aš su visa savo šeima turėsiu badu mirti, jei tik klausysiu savo sąžinės balso. Norėdami paslėpti savo bailumą, jie prasimano sau ir kitiems visokių melagysčių. Bet daugelis, paklausę sąžinės balso, permainė savo amatą ir tuo įrodė, kad nuosakus proletariatas atkaklumu gali šį tą laimėti.“

 

„Kai kurie ginklų dirbėjai šit kaip teisinasi: mes esam reikalingi ginklų klasinei kovai, raudonajai armijai. Reikia raudonosios armijos svajotojams atverti akis, kad dėl to neiškeltų tarpusavio karo vargų. Kad kapitalistinėj, imperialistinei valstybėj, kurios kontrrevoliucinę vyriausybę remia pseudo ir tautiniai socialistai su savo pasekėjais, – neturės pasisekimo revoliucinė armija, ką neginčijamai parodė Ruhro srities sukilimas 1920 m. ir vidurinės Vokietijos 1921 m. išdavimas veikia greičiau už organizatorius. Raudonoji armija visuomet sudaro pavojų, nes kovos metu gyventojai kenčia daugiau, nekaip patys priešai.“

 

„Praėjęs karas parodė, kokių beprotybių gali padaryti kovojančios armijos dėl karo reikalavimų. Ir kaip imperialistinės armijos sunaikindavo savo šalį, norėdamos priešui kliudyti, taip pat elgsis ir raudonoji armija pačiam kovos smarkume. Tokioj armijoj gali atsirasti žmonių, kurie, vakar tarnavę kontrrevoliucionieriams, šiandien tarnauja jų priešams, gal tik dėl to, kad čia didesnę algą moka. Tuos niekšus taip pat vilioja plėšimas. Jų darbus kontrrevoliucionieriai visada panaudoja propagandai prieš revoliuciją. Juk pats Holzas neatsako už savo pasekėjų darbus. Mes turim jį laikyti gerų norų žmogumi, susitepusiu negeromis priemonėmis. Taigi ne visai teisingai yra sakoma, kad tikslas pateisina priemonę. Ginklai yra žudymo įrankiai, nes jie tam ir daromi. Kiekvienas, kuris nešioja ir dargi tas, kuris dirba ginklus, yra žudytojas, nes jau pats pasiryžimas arba rengimasis žudyti yra nusikaltimas prieš šventą gyvybę, kurią kiekvienas padaras daugiausia myli.“

 

Autorius, kalbėdamas apie spaudos laisvę, sako, kad raidžių rinkėjai sutinka su spaudos laisvės dėsniu – leisti laisvai kalbėti ir spausdinti visa, ką kas mano. Bet jei pasirodo buržuazinėj spaudoj darbininkus niekinantys straipsniai, tai ar nekalti raidžių rinkėjai, jei sutinka juos rinkti? Todėl „Mes sakom, kad reikia kaskart atsisakyti rinkti tokius straipsnius, jei jie yra melagingi, kontrrevoliuciniai. Kas būva spaustuvėj, kur spausdina tautinius ar kontrrevoliucinius laikraščius, žurnalus arba knygas, tas tegul ieško darbo kitoj spaustuvėj arba permaino savo amatą, kitaip jis tėra vertas išdaviko, materialisto ir dvasios vergo vardo.“

 

Paskum sako, kad jei darbininkams neduoda susirinkimų laisvės, tai jie taip pat privalo kiekvieną važiuojantį į šovinistų ar militaristų suvažiavimą atsisakyti vežti tramvajų, arkliais, automobiliu, nedegti susirinkimų salėj šviesos, niekuo susirinkusiems netarnauti.

 

Visą straipsnį baigia šiais žodžiais: „Darbininkai, pagalvokit: jus faktiškai jau turite ekonominę galybę ir jums nereikalinga politinė. Kapitalistui nebus naudos iš kapitalo, fabrikų, mašinų, žalios medžiagos, jei jūs prie to nepridėsite savo rankų. Reakcionieriams ir žmonių priešams nebus naudos iš gvardijų arba armijų, jei jūs daugiau nebedirbsite ginklų. Tegul tik jie išleidžia įstatymus prieš streikus. Įstatymams įvykdyti jiems reikalinga jėga. Jei jūs jiems neduosite tos jėgos, atsisakydami dirbti šautuvus ir kalavijus, jų įstatymai neturės jokios reikšmės.“

 

„Žinokit, kad jūsų galybė yra ekonominė; o politinė galybė be ginklų ir amunicijos yra tik miražas. Jūs nenuveiksite priešo tuo, ką darote, bet tuo, ko paprastai nedarote.‘

 

„Antisocializmas yra nuodingas augalas. Algą pakelti – vis vien, kaip nuo to augalo vieną lapelį nurėkšti. Tik išrovus jį su visomis šaknimis galima pražudyti. Reikia mums pažinti save ir savo draugus. Liaukimės sau kasę duobę! Šaukime visus engiamuosius prie solidarumo. Teesie vadinamas solidarumas raudonosios armijos rūbais, o armijos ginklai – mūsų atsisakymas. Tenebus iš mūsų pusės pergalė paveržimu, bet meilė, pagarba, visų gerovė.“

 

Tik toj krypty, ieškant iš vergijos išeities, galima bus geriau išsivadavimo būdai aptikti ir darbininkų partijų nesutikimai sušvelninti, nes kiekvienai srovei tektų daug kas savo programoj keisti.

 

Ar pasiseks ir visiems socialistams pradėti savo pagrindų reviziją, kaip tai pradedama daryti minėtam laikrašty, tai klausimas, kuris kiekvienam dvasios revoliucionieriui be galo rūpi.

 
Paimta iš: Meilės keliais, 1922, Nr.3
Visą numerį rasite: www.epaveldas.lt

 

 

Komentarai  

 
0 # labai artimos idėjospinčius Y-m-d H:i
Lietuvos tolstojininkų idėjos buvo labai artimos to meto kairiesiems libertarams ("Kovos vėliava", "Draugas", "Aušrinė"). Jie pasisakė ir prieštautininku s, ir prieš bolševikus. Žr. http://www.anarchija.lt/index.php/teorija/15782-darius-pocevicius-tarpukario-kairieji-pries-bolsevikine-ir-tautine-diktatura.html