Grigorijus Meitinas. Dvi vasaros. Rygos hipio kelionės (5)
istorija

altToje įstaigoje leidžiant ketvirtą dieną, prieš pietus, išvardino trijų anksčiau atvežtųjų pavardes – jie išrašomi. Tai mus visus labai pradžiugino. Spėjau, kad po dienos ir mane paleis. Bet kas mūsų laukia: priėmimo-paskirstymo punkto kamera ar kitos ligoninės palata? Kaip ten bebūtų, džiugino bet kokios permainos.

  

Po kelių minučių paminėjo ir mano, ir dviejų, sėdėjusių su manim KPZ, pavardes. Išleisdami mus visus pasvėrė ir vėl pakeitė ligoninės drabužius į kalinių. Kabinete vėl pamačiau tardytoją iš priėmimo-paskirstymo punkto. Atsimenu, nesugebėjau atsikratyti nuoskaudos jausmo, labai piktai į jį pažvelgiau.

 

Furgonu mus vėl atvežė į priėmimo-paskirstymo punktą. Iš to, kad mums atidavė mūsų drabužius, kuriais turėjome apsirengti, pasidarė aišku, kad mus tuoj paleis. Tęsėsi daiktų ir dokumentų grąžinimo formalumai. Viskas vyko budinčiųjų kambaryje. Ten buvo ir punkto viršininkas. Šį kartą jis buvo ramus ir nerėkė.

 

– Kad per parą paliktumėte Krymą. Kaip atvažiavote, taip ir išvažiuokite. Jeigu kas sulaikys jus šiandien mieste, sakykite, kad skambintų čionai, į priėmimo-paskirstymo punktą. Viskas aišku?

 

Mes pagaliau atsidūrėme už vartų, siauroje gatvelėje, su savais drabužiais, plikai kirpti. Žmogus iš Baškirijos pasirausė krepšyje, ištraukė iš ten medinę fleitą ir užgrojo. Linksmi nuėjome į miestą. Žinoma, žmonės žiūrėjo į mus šnairai, jie įsivaizdavo, kad mes – iš kalėjimo išėję nusikaltėliai.

 

Iškilo klausimas – ką daryti? Vienas turėjo kepurę, kitas kapišoną. Juos užsimaukšlinę,  atrodėme jau ne tokie baisūs aplinkiniams. Kai kurie iš mūsų nusprendė likti Kryme ir nusigauti iki jūros, kiti nusprendė toliau kur nors keliauti. Aš neturėjau kuo pridengti galvos, tad su tokia išvaizda negalėjo būti nė kalbos apie tolimesnę kelionę.

 

Atsisveikinome. Visi išsiskirstė. Žingsniavau per miestą apgailestaudamas, kad visai to nenorėdamas gąsdinu praeivius. Nusprendžiau grįžti atgalios. Kadangi kelionę tik pradėjau, tai dar turėjau pakankamai pinigų pigiam bilietui. Nuėjau į stotį. Kai tikrinau traukinių tvarkaraštį, prie manęs priėjo du milicininkai ir paklausė, kur aš toks važiuoju. Atsakiau, kad ką tik išėjau iš priėmimo-paskirstymo punkto. Milicininkai pasirodė linksmi ir geranoriški. Jie kažką pajuokavo ir pasitraukė.

 

Iki traukinio išvykimo buvo dar kelios valandos, todėl patraukiau pasivaikščioti po miestą. Atsitiktinai sutikau kai ką iš tų, kuriuos vadina hipiais. Jis man papasakojo, kad iki jūros visgi nusigavo dešimt-penkiolika žmonių. Atvažiavo milicija – surašė visus ir privertė išvažiuoti, atrodo, surinkę pasižadėjimus. Žinoma, visų iš karto nebuvo kur patalpinti nei priėmimo-paskirstymo punkte, nei ligoninėje. Tuo metu jaučiau nuoskaudą, kad man taip nepasisekė, kad dėl kažkokio nelaimingo atsitiktinumo mane sulaikė mieste ir sugriovė visus planus. Bet dabar aš dėl nieko nesigailiu ir galvoju, kad viskas buvo į gerą: tos kelios dienos man daug davė.

 

O tada gi, kai vaikštinėjau po miestą, to nesuvokiau, buvo silpnumo, nusiminimo metas. Buvau prisirišęs prie savo troškimų, prie savo planų, o jie griuvo. Taigi labai pergyvenau. Ir dar ta keista žmonių reakcija: vieni į mane žiūrėjo su neapykanta, kiti su baime – ir apeidavo mane šonu.

 

Privažiavo patrulinė mašina, iš jos išbėgo milicininkai, apsupo ir grubiai pareikalavo dokumentų. Aš jau nebetraukiau paso, nes nusprendžiau – jei aš jau iš priėmimo-paskirstymo punkto, tai galiu būti ir be dokumentų, tik pasakiau kad išėjau į laisvę ir dabar išvykstu. Ir parodžiau bilietą. Bilietą ėmė įtariai apžiūrinėti ir uždavinėti visiškai kvailus klausimus. Prisipažinsiu, tą minutę mačiau tik jų uniformas, pamiršdamas žmogų.

 

 

Pabaigai taip susiklostė aplinkybės, kad susitikau tuos tatuiruotuosius, su kuriais sėdėjau KPZ. Jie jau buvo nusipirkę kelis butelius ir pasakė, kad eina „aplaistyti“.

 

– Bet mums neužtenka. Būk draugas, primesk.

– Jūs gi žinote, kad aš negeriu ir kitiems nepatariu, – atsakiau aš.

– Tu ką, skūpas?.. – prasidėjo grasinimai. – Tu iš čia neišvažiuosi! Tikrai sakau!

 

Buvo panašu, kad jie neatsisakys panaudoti jėgą. Nusprendžiau, kad geriau to nebūtų ir ištraukiau likusius smulkius. Jie paėmė ir nuėjo. O man buvo liūdna. Taip, tos likusios valandos buvo liūdesio metas.

 

Bet už visas nelaimes, atsitikusias Simferopolyje, už visą tą neapykantą buvau apdovanotas geru keleivių ir traukinio darbuotojų požiūriu į mane. Pirmą dieną niekas nesiryžo manęs užkalbinti. Bet kitą rytą, kai pyliausi virintą vandenį, pagyvenusi palydovė paklausė:

– Mes spėliojame, kur šio pakastas. Lyg ir inteligentiška išvaizda, o kur taip apkirpo?

 

Ir aš papasakojau, kaip viskas buvo. Abi palydovės klausėsi su užuojauta ir piktinosi milicijos veiksmais.

 

Po kurio laiko palydovės vėl pakvietė mane užeiti pas jas į kupė. Ten jau buvo ir vagono restorano darbuotojos. Pasirodė, jos irgi norėjo manęs pasiklausyti. Teko man viską pasakoti iš naujo. Ypač jas domino hipiai – darbuotojos buvo jaunos ir tai, ką jos apie hipius jau buvo girdėjusios, nebuvo labai blogos žinios. Jau nebepamenu mūsų pokalbių smulkmenų, bet pamenu, kad jie buvo gana turiningi.

 

Kai man pasiūlė pavalgyti sriubos su mėsa, pasakiau, kad esu vegetaras.

 

– Kodėl?
– Iš atjautos gyviems padarams.
 

– Oi! – aiktelėjo palydovė. – Tai fanatikas! – Bet žodyje „fanatikas” nebuvo pykčio, o greičiau susižavėjimas ir kažkiek galbūt apgailestavimo.

 

Kai grįžau į savo vietą, mano kaimynai (šeima, grįžtanti iš Pietų) paklausė, ko norėjo palydovė. Atsakiau, kad jos domėjosi, kur mane taip apkirpo. Pasirodė, kad ir mano kaimynus tas klausimas labai domina. Taigi ir jiems teko pasakoti apie tuos įvykius, atsitikusius su manimi Simferopolyje. Šeima žvelgė į mane su didele užuojauta.

 

Vagono restorano darbuotojos tuo metu nešiojo maistą ir davė man riestainį. Pasakiau, kad nereikia, bet jos atsakė, kad vaišina mane ir nuėjo. Teko priimti vaišes. Grįždamos jos užtruko pas mane ir dar kažko klausė.

 

Paskui mane pakvietė kiti keleiviai ir privertė suvalgyti sumuštinį bei išgerti limonado. Jie siūlė man ir pinigų, bet aš padėkojau ir atsisakiau paaiškindamas, kad grįžtu namo ir man nereikia.

 

Palydovių dėka greitai apie mane žinojo visas vagonas ir turbūt visas sąstatas. Pasikalbėti su manimi ateidavo iš kitų vagonų. Turbūt ne visi vienodai žiūrėjo į mane, bet dažniau mačiau užuojautą ir gerumą. Tokia atmosfera veikė ir tuos, kas pratęs sekti supančia dauguma – jie irgi darėsi minkštesni ir geresni. Tai mane labai palaikė. Atsigavau ir pamiršau nusivylimą, vėl įsitikinęs, kad gėris gali pažadinti gėrį. Visiems buvau labai dėkingas.

 

Kai kurie mano pašnekovai apie miliciją pasisakė labai griežtai ir stebėjosi, kad po viso to aš dar juos ginu ir gailiuosi. Visą kelią, nors aš ir nebuvau labai alkanas, mane maitino – tai keleiviai, tai palydovai. Kai mano kaimynai kažkuriame mieste lipo lauk, man paliko tris rublius, bet aš atidaviau jiems atgal, įtikinęs, kad man iš tikro dabar nereikia.

 

Taip pasibaigė mano kelionė į Pietus. Atrodytų, nieko gero. Iš tikro, jeigu apsiribočiau materialiu gyvenimo supratimu, tai buvo tik kančia. Bet visa tai įgauna savo prasmę, jei neužsisklendi ir žiūri giliau. Tada pamatai gėrį. Bet kuriuo atveju taip jau atsitiko. Aš dėl nieko nesigailiu. Galbūt tik dėl to, kad kartais ne visai teisingai elgiausi. Bet juk ir to reikia mokytis. O iš ko daugiau mokytis, jei ne iš klaidų? Jeigu klaidos padeda geriau jas įsisąmoninti, tai jos veda į gerą. Svarbiausia – visur ir visada elgtis taip, kaip liepia sąžinė.

 

Bus daugiau

http://az.lib.ru vertė Evaldas Balčiūnas

2010 10 06