J. Uželasietis. Kapitalizmo krizis ir darbininkai (1933 m.)
istorija
ausrine_1933_krizisGyvename sunkius krizio laikus; pra­monės, miesto darbininkai dabar yra ypa­tingai sunkioj būklėj. Bedarbių milijonai visose šalyse. Ypatingai ten daug bedar­bių, kur kapitalizmas yra aukščiausiai išbujojęs, kur kapitalistų norams aklai pa­siduoda valstybė (o ji beveik visur pasi­duoda), kur kapitalizmas materiališkai yra užkariavęs visas gyvenimo sritis.

 

Lietuvo­je kapitalizmas savo didumu nėra pasie­kęs tokio laipsnio, kaip, pav., Vakarų Eu­ropoje ar Amerikoj, bet savo išnaudojimu nieku nuo kitų šalių kapitalizmo nesiski­ria, kartais net perviršija. Todėl ir Lie­tuvos pramonės darbininkai taip pat ken­čia visus tuos krizius, tas kapitalizmo blo­gybes, kurias kenčia ir kitų šalių darbi­ninkai.


Kodėl dėl krizio daugiausia kenčia dar­bininkai?


Trumpai galima atsakyti taip: dėl kri­zio darbininkai daugiausia kenčia todėl, kad krizio metu visur sumažėja darbas, fabrikai uždaromi, darbo dienų skaičus mažinamas, darbininkai atleidžiami, atsi­randa daug bedarbių, pasidaro didelė darbininkų konkurencija. Darbdaviai tuo nau­dodamiesi numuša darbininkams kainas. Kiekvienas darbininkas, norėdamas turėti darbo ir pragyventi, sutinka dirbti ir už mažiausį atlyginimą. Tokiu būdu darbinin­kai, numušdami vieni kitiems kainas, be­veik pusdykiai dirba.


Kaune yra fabrikų, kur darbininkai per dieną dirbdami tegau­na tik po 1 lit. 50 cent., po 1 lit. 80 cent. atlyginimo. Tuo tarpu už kambarį rei­kia mokėti mažiausia 20 lit. per mėne­sį, O kur valgis, drabužiai ir kt., kur šei­mos išlaikymas? Vadinasi, taip uždirbda­mi darbininkai skursta, badauja, gyvena lindynėse, gauna įvairias ligas ir t. t.


Dar blogiau darbininkams, dėl krizio visai ne­tekusiems darbo. Kur jiems dėtis? Gy­viems žemėsna neįlįsti. Daugelis jų elge­tauja, žudosi, stengiasi kalėjiman pakliūti ir t. t. Tokių naujienų kiekvieną dieną iš­girsime iš laikraščių. Žodžiu, darbinin­kams krizis atneša nedarbą, o su juo ir vi­ešus kitus vargus.


Kodėl krizio metu visoki darbai visur, ypatingai fabrikuose, sumažėja? Gal vis­ko per daug pridirbo? Gal visi vaikšto ge­rais batais apsiavę? Gal niekam nestinga drabužių, niekas žiemomis nešąla, gal visi gyvena namuose, niekam nereikia gyventi rūsiuose, duobėse, niekuomet saulės nematyti, gal visi turi ko pavalgyti, gal visi ke­liai, tiltai geri, visi laukai nusausinti, že­mė gerai išdirbta, mokyklų pristatyta, vi­si turi knygų paskaityti, žodžiu, gal visi viskuo aprūpinti ir nieko nebereikia dirb­ti ? – Kur tau! Mes matom, kad žmonės vaikšto basi, apiplyšę, gyvena lindynėse, badauja ir t. t., žodžiu, nieko neturi. Pil­nai aprūpinti tik turtingieji. Didelė visuo­menės dalis daug ko neturi ir labai daug ko reikėtų dar pridirbti, kad būtų visi ap­rūpinti.


Tai kodėl nedirba? Gal nėra iš ko dirb­ti? Gal trūksta žaliavos, nėra iš ko batų dirbti, drabužių siūti, namų statyti? Vi­sai ne! Žaliavos, įvairios medžiagos, yra pakankamai, net per daug. Lietuvoj iki valios yra linų, vilnų, odų, medžių, molio, maisto produktų ir kt., tiesiog nėra kur jų dėti, niekas neperka. Iš kitų šalių pus­dykiai galima visokios žaliavos, kurios pas mus nėra, prisipirkti, taip kaip ir mes ki­tiems pusdykiai parduodame. Vadinasi, prekių reikia, žmonės, neturėdami reikalin­giausių dalykų, vargą kenčia, medžiagos yra iš ko tas prekes pagaminti, tai kodėl negaminama, kam uždaromi fabrikai, sulaikomas darbas?


Gal nėra darbininkų, kurie norėtų dirb­ti? Gal darbininkams geriau alkaniems ir nuplyšusiems vaikščioti, negu žmoniškose sąlygose dirbti ir įmanomai gyventi? – Kapitalistai kartais taip sako. Bet čia nė vienas sveiko proto žmogus jiems nepati­kės. Pakanka prisiminti tik tokius pavyz­džius, kad dažnai randa nusilpusių dar­bininkų, bedarbių, prie fabrikų vartų be­laukiančių darbo. Vadinas, darbininkai no­ri dirbti, laukia kuomet jiems leis dirbti sau ir kitiems reikalingas prekes, bet jiems niekas neleidžia, niekas nepriima dirbti. Tai kodėl?


Dažnai kapitalistai sako, kad darbinin­kai, turėdami tik medžiagos, plikomis ran­komis iš jos nieko nepadarys. Reikia ma­šinų, įrankių ir t. t. O iš kur jų gauti?


Labai prašom! Lietuvoj ne tiek daug tų fabrikų yra, bet ir tai ne visi dirba vi­są laiką: kai kurie dirba tik po 3 dienas per savaitę, o kiti ir visai stovi. O paim­kim Vokietiją, Angliją, Amerika, ten di­džiausi, puikiausiai įrengti fabrikai stovi tušti, anglių, žibalo kasyklos uždaromos ir t. t. Žodžiu, mašinų, įrankių, fabrikų yra daug. Su jais daug ko galima pasidaryti. O dirbant mašinų ir fabrikų galima ir daugiau pristatyti. Reikia tik suleisti be­darbius į stovinčius fabrikus ir pradėti dirbti. Bus darbo, darbininkai, užsidirbę pinigų, pirks prekes, bus kur prekes pa­dėti, žodžiu, aparatas suksis. Bet kodėl jis sustojo ir nepradeda suktis?


Svarbiausia priežastis, kurią nurodo ka­pitalistai, kodėl jie sustabdo fabrikus ir mažina darbus, tai pinigų stoka. Be pini­gų neprisamdysi nei darbininkų, nepripirksi nei žaliavos ir nepaleisi fabriko veikti. Dabar klausimas, kodėl gi kapita­listai pirma turėjo pinigų ir jų fabrikai ėjo, o dabar vienu laiku pritrūko ir fab­rikus sustabdo?


Pirmiausia – netiesa, kad kapita­listai visiškai neturi pinigų; jeigu jie pi­nigų neturėtų – jie nebūtų nė kapitalis­tais. Jie pinigų visuomet turi, tik kartais daugiau, kartais mažiau; fabrikui leisti jiems beveik visuomet pakaktų. Bet pa­žiūrėkime, kodėl pas kapitalistus kartais sumažėja pinigai, ir jie stabdo savo fab­rikus, darbus. Tas gali atsitikti dėl dvie­jų svarbiausių priežasčių.


1) Kapitalistas išeikvoja juos savo lėbavimams, pramogoms (taip neretai ir atsitinka), bankrutuoja ir tuo įtraukia j nelaimę savo įmo­nių darbininkus ir tuos, kurie jam buvo skolinę pinigus. Taip, pasak laikraš­čių, atsitiko ir su Šiaulių odų fabrikan­tais Nurokais.


2) Sumažėja pinigai svar­biausia dėl to, kad to kapitalisto padarytų prekių pradeda po truputį nebeišpirkti. Jo sandėliai pasidaro pilni prekių ir labai pa­maži jas perka. Kito kapitalisto sandėliai taip pat pasidaro pilni, ir jie esti privers­ti stabdyti fabrikus, mažinti darbą, ma­žinti atlyginimą, nedirbti, laukti, kol iš­pirks senas prekes. Bet tas jų prekes taip greit neišperka.


Ėmus mažinti darbus, dar mažiau per­ka prekių ir t. t. Čia ir yra šių dienų eko­nominio krizio svarbiausia priežastis. Pa­sistengsime ją sau tinkamai išsiaiškinti.


Kodėl iš kapitalistų tam tikrais laiko tarpais prekių ima ir nebeišperka, kodėl jie turi mažinti darbą, laukti, kol išpirks prekes ir tik tuomet pradėti vėl dirbti. Kai kapitalistai savo fabrikus leidžia darban, tada viskas normaliai eina, kaip tik jie darbus mažina, tuoj atsiranda krizis, tuoj bedarbių milijonai, tuoj ūkininkų prekės pinga (o jie už fabrikų prekes turi mo­kėti po senovei), nes miesto darbininkai bedarbiai negali normaliai maitintis, ne­turi už ką produktų pirktis, tuoj valdžiai mokesčiai blogiau mokami, mažiau gauna muitų, akcizo ir kt. mokesčių, nes ir miesto darbininkai ir ūkininkai mažiau visokių prekių perka, tuoj valdininkams al­gos mažinamos ir t.t.


Žodžiu, krizis apima visas gyvenimo sritis. Tiktai pačių kapita­listų kišenę tas krizis mažai liečia, nes jie fabrikų neleidžia darban, tai ir išlaidų neturi, o prekių turi sandėlius prisikrovę, jų neatpigina ir po truputį pardavinėja. „Pragyvenimui“ (ir dar kokiam!) jiems visai pakanka.

 

ausrine_krizis


Atsakyti į tą klausimą, kodėl pas kapi­talistus pasidaro prekių pertekliai ir jų pirkimai sumažėja, galima trumpai tokiu būdu. Darbo racionalizacija ir technikos pažanga nuolat gamybą tobulina kiekybiškai ir kokybiškai. Darbo racionalizacijos ir technikos pažangos vaisiais kapitalistinėj santvarkoj naudojasi tik kapitalistai. Pla­čioji darbininkija iš to jokios materialios naudos negauna, vadinasi, jos perkamo­ji galia nuo to taip pat nedidėja. Bet dėl darbo racionalizacijos ir technikos pažan­gos gamyba kiekybiškai neišvengiamai didėja, o plačiųjų darbo masių perkamoji galia, kaip matėme, nedidėja, tai ir prekių pertekliai neišvengiamai susidaro. Prekių pertekliams fabrikų sandėliuose (ne var­totojuose) atsiradus, atsiranda ir kriziai.


Jei darbo racionalizacijos ir technikos pa­žangos vaisiais naudotųsi lygiai visi žmo­nės, kaip lygiai visiems žmonėms ir pri­klauso visi kultūros ir mokslo laimėjimai, tai krizių tuomet nebūtų. Juo didesnė dalis visuomenės tais darbo racionalizacijos ir technikos pažangos vaisiais naudosis, juo kriziai bus mažesni, ir atvirkščiai.


Kas čia pasakyta bendrais sakiniais, tą galima aiš­kiau taip išdėstyti. Prekių neišperka todėl, kad už tokią kainą jų per daug pri­gamina. O tas per daug prigaminimas at­sitinka nejučiomis. Kiekvienas fabrikantas, kad ir darbininkų daugiau nesamdydamas ir brangiau nemokėdamas, stengiasi prekių pagaminti kuo daugiausia, kad daugiau pelno galėtų gauti. O prekių jis gali dau­giau pagaminti darbą geriau tvarkydamas, naujus išradimus, patobulinimus pritaiky­damas ir t.t.


Fabrikas, pav., normaliai vei­kia ir pagamina per dieną 1000 porų batų. Fabrike dirba 100 žmonių. Tas prekes iš fabriko visas išperka. Tas pat, leiskim, yra ir kituose fabrikuose. Bet fabrikantas, norėdamas daugiau uždirbti, nuperka nau­jų mašinų, kuriomis galima daugiau pa­daryti batų. Naujomis mašinomis tie patys darbininkai padaro per dieną ne 1000 batų, bet, pav., 1200. Batų kainos nenumažino (nors reikėtų numažinti, nes maši­nos labai greit apsimoka ir toliau su to­mis pačiomis išlaidomis padaro didesnį kie­kį batų negu pirma), darbininkams algų taip pat nepakelia, nors jie dabar daugiau pagamina, ir darbo laiko taip pat nesu­trumpina.


Kam kapitalistui kelti algą, ar, paliekant tą pačią algą, trumpinti darbo laiką. Jeigu yra pelno, lai tą pelną gali ir vienas kapitalistas sunaudoti! Tokiu būdu patobulinus fabriką pagaminama daugiau prekių ir pradeda po truputį jų užsilikti. To viršaus prekių, kurių pasi­gamina, todėl negali išpirkti, kad jų kai­nos pasilieka po senovei arba labai mažai teatpinga, ne tiek, kiek reikia, o darbinin­kai iš to patobulinimo, iš tų moksliškų iš­radimų nieko negauna, visa pelną iš jų pasigrobia fabrikantas. Kad darbininkai tą pelną gautų, tai jie ir prekių galėtų daugiau išpirkti (jų perkamoji galia būtų didesnė), ir to prekių užsilikimo nebūtų.


Arba nenorint prekių gaminti daugiau, pav., mūsų fabrike norint per dieną tik 1000 porų batų pagaminti, tai įvedus pa­tobulinimus 1000 batų galima būtų paga­minti ne per 8 valandas, bet per 6 valandas, ir toks pat pelnas būtų. Vadinas, darbininkai turėtų gauti tokią pat algą ir mažiau dirbti. Tuomet prekių pertekliaus taip pat nebūtų ir darbininkai iš įvairių moksliškų patobulinimų ir išradimų turėtų tokią naudą, kad būtų šiek tiek paleng­vintas jų sunkus darbas. Bet to viso nėra.


Kapitalistas, norėdamas kuo daugiausia pelnyti (o tokio kapitalisto, kuris nenorė­tų kuo daugiausia pelno gauti iš savo įmo­nių, dar nebuvo ir nebus), niekuomet nesu­tiks geruoju darbininkams algas pakelti arba darbo laiką sutrumpinti*. Jie pa­prastai elgiasi kitaip. Įvedė patobulinimus savo fabrike, jie pradeda prigaminti pre­kių per daug, tų prekių nebeišperka. Tuo­met jie pradeda mažinti savo fabrikuose darbą, vietoje to, kad sumažintų darbo valandas visiems darbininkams, jie atleidžia dalį darbininkų kaipo visai nereikalingus, nes juos atstoja naujos mašinos, ir išmeta į gatvę, o likusieji dirba už tą patį atlygini­mą tą patį valandų skaičių.

 

Kuomet pra­deda darbininkus visiškai atleisti, tai pre­kių paprastai būna prigaminta jau per daug ir fabrikantas, atleisdamas dalį dar­bininkų, savo pirkėjų skaičių dar sumaži­na, jo prekių dar mažiau išperka, jis dar daugiau atleidžia darbininkų, tie darbinin­kai, nebeturėdami darbo, taip pat negali pirkti prekių. Visuomenės perkamoji ga­lia dar labiau sumažėja. Susidaro tokia makalynė, iš kurios norint išbristi dar la­biau įklimpstama.


Ką gi kapitalistai tokiu atveju da­ro? Jeigu prekės negendančios, ilgai gali sandėliuose būti, tai kapitalistas fabriką uždaro ir pardavinėja tas prekes imdamas keleriopai didesnį pelną, negu turėtų gau­ti. Nors nedaug prekių teparduoda, bet, kai pelnas didelis, tai kapitalistui visuo­met geriau apsimoka negu parduoti daug prekių su mažu pelnu. Vartotojams, žino­ma, būtų geriau, kad kapitalistas mažesnį pelną imtų, bet galėtų daugiau prekių par­duoti. Darbininkai, žinoma, neturėdami darbo, badauja, šąla, serga, žūsta ir t. t. O kapitalistui, kas jam darbo! Kaip jis išparduos savo prekes, reikės vėl paleisti fabriką, atsiras darbininkų kiek tik reiks.


Jeigu fabriko prekės gendančios, ilgai sandėliuose negali būti, ir jų nedaug teišperka, tai kapitalistai toms prekėms kai­nos taip pat nemažina. Jos vis tiek laiko­mos, kol sugenda, arba kartais net nelau­kia, kol suges, ima ir sudegina, į vandenį suverčia ar panašiai iš anksto sunaikina, kad tik prekių kainos nenukristų. Tokių faktų pilni laikraščiai.


Jeigu kapitalistai sutiktų toms prekėms kainas numušti, tuomet daugiau žmonių galėtų jas pirkti, bet kapitalistui iš to pel­no daugiau nebūtų, gal būtų net mažiau, jeigu reiktų tiek numušti kainą, kad visas išpirktų. Todėl kapitalistai visuomet pasi­ryžę mažiau parduoti, bet daugiau uždirb­ti, negu daug parduoti ir tiek pat teuž­dirbti, nes tai jiems tik bereikalingo triūso sudarytų. Bet jie taip darydami sukelia ir nuolat didina krizį.


Tai kas čia kaltas ir kur išeitis? Aišku, kad kapitalistai kalti, kad jie vieni nori visą pelną paimti, tuo skriaudžia darbinin­kus, visuomenę ir į ekonominį gyvenimą įneša netvarką. Jeigu jie prekių kainų ne­keltų kelius kartus didesnėmis, negu jos iš tikrųjų kainuoja, ir darbininkų neišnaudo­tų, o mokėtų tiek, kiek jiems priguli, nauji patobulinimai ir išradimai eitų ne tik ka­pitalisto, bet ir darbininkų naudon. Tuo­met darbininkai, visuomenė, būtų turtin­gesni, galėtų visuomet tas prekes išpirk­ti, nuolat reikėtų naujų, nuolat būtų dar­bo ir nebūtų krizio.


Bet niekuomet neateis tie laikai, kad kapitalistas parduotų pre­kes už tiek, kiek jam pačiam kainuoja (jis jas verčiau sunaikins!) ir kad jis mo­kėtų darbininkams tiek, kiek iš tikrųjų už­dirba (jis jų verčiau nesamdys), o sau pa­siliktų už darbą tiek, kiek ir kiti darbi­ninkai pas jį gauna. Tuomet jis būtų ne kapitalistas, bet toks pats fabriko darbi­ninkas, kaip ir visi kiti.


Kur išėjimas iš krizio, man rodos, da­bar aišku. Tiktai kai viso krašto darbininkai susitars ir paims į savo rankas fabrikus ir visi bendrai dirbs ir nau­dosis kultūros ir mokslo laimėjimais, kai vieni kitų nebus išnaudojami, kai bus įves­ta socialistinė santvarka, tada išnyks ir kriziai. Tuomet darbininkai patys sau ga­minsis prekes ir gaminsis jų tiek ir to­kių, kokių jiems reik. Kokių vieno krašto darbininkai negalės pasidaryti, tai mainysis su kito krašto darbininkais. Darbinin­kai tuomet prekių kainų nekels brangiau, negu jos kainuoja, nes jie patys jas pirks, ir nemažins atlyginimo už darbą, nes jie patys jį gaus. Taigi, išėjimas iš krizio tė­ra vienas: sukurti naują socialistinę san­tvarką.

 

______________________

 

* Tarptautinėse ekonomistų konferencijose dabar yra keliamas klausimas, kad 8 vai. darbo diena yra per ilga, kad dabar technika tiek iš­tobulėjus, kad jeigu visiems darbininkams duoti darbo, tai jie, dirbdami ir po 5 vai. per dieną, ga­lės prigaminti tiek prekių, kiek tiktai jų reiks. Tokia reforma galėtų tik sušvelninti krizį, bet jo visai nepanaikins, kaip nepanaikins kapitalisti­nės santvarkos ir su ja susijusio žmogaus žmo­gumi išnaudojimo. 

 

Aušrinė, laisvos socialistinės minties žurnalas, 1933 m. Nr. 1

 

 

Komentarai  

 
0 # FacebookJogaila Y-m-d H:i
Jau laikas Anarchijai turėti facebook thumbs up arba like knopkę, nes aš paspausčiau šiam straipsniui "like"
 
 
0 # jei labai nori: Y-m-d H:i
jei turi tokį norą - įdėk truputį darbo ir padaryk tą čia: http://www.facebook.com/pages/anarchijalt/185833451445305?ref=ts