Regina Laukaitytė. Lietuvos Katalikų Bažnyčios požiūris į žydų genocidą ir krikštą
istorija

Laukaityte_virselis_0Viena jautriausių Antrojo pasaulinio karo istorijos temų – holokaustas ir įvairių visuo­menės grupių, net tautų atsakomybė. Lietuvoje žydų bendruomenė, sudariusi daugiau kaip 7 proc. gyventojų, buvo visiškai sunaikinta, išgyveno tik keli tūkstančiai nuo nacių ir jų kolaborantų paslėptų žmonių.

 

Katalikų ordinarų pozicija holokausto pradžioje


Pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyko ma­sinės žydų žudynės. Skirtingai nuo Vatikano, kur iš Rytų ateinančios žinios apie nacių žiaurumą, holokaustą labai ilgai vertintos atsargiai, kaip nepatikimos ar perdėtos, Lie­tuvos Bažnyčiai nestigo informacijos apie egzekucijas ir jų mastą. Žudyta beveik atvirai: suaugusieji ir vaikai šaudyti miestelių pakraš­čiuose, rengiami jų daiktų išpardavimai ar dalybos, plėšiami būstai, sinagogos. Dauguma žudynių organizatorių ir žudikų buvo valsčių pareigūnai, nužudytųjų turtą savinosi savi parapijiečiai. Iki spalio daugelyje vietų nebeliko žydų bendruomenių, išlikę gyvi šios tautybės gyventojai buvo izoliuoti Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kt. getuose.

 

Apie Lietuvos Bažnyčios vadovų reakciją prasidėjus žudynėms dokumentų beveik nėra, geriausiai žinoma arkivyskupo metropolito J. Skvirecko pozicija. Karo pradžioje gy­vendamas Linkuvėlėje, savo dienoraštyje jis fiksavo pirmuosius karo įvykius, taip pat ir žydų žudynes Kaune. Du kartus arkivyskupas buvo paragintas imtis kokių nors veiksmų. Birželio 28 d. pas jį atvyko gydytojas Balys Matulionis su Kauno Prisikėlimo bažnyčios vikaru Simonu Morkūnu „kalbėtis apie žu­dymus žydų ir rasti pritarimą akcijai, kuria žydai būtų užtariami pas galios turinčius asmenis”. Jie mėgino įkalbėti arkivyskupą tuojau pat vykti į Kauną pasikalbėti su miesto karo komendantu pulkininku Jurgiu Bobeliu bei partizanų štabo viršininku. Arkivyskupas nedelsiant reaguoti atsisakė: „pačiai užtari­mo minčiai” neprieštaravo, bet vietoje savęs pasiūlė prelatą K. Šaulį, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Vyriausiosios valdybos narį.

 

Po kelių dienų jis sužinojo, kad prelatas K. Šaulys telefonu kalbėjosi su pulkininko J. Bobelio padėjėju, kuris pažadėjęs viską pranešti komendantui. „Iš prel. Šaulio teko girdėti, kad intervencija žydų žudynių reikalu gal didelio pritarimo ir nerado, bet čia buvo padaryta, ko žmoniškumas reikalavo”, – re­ziumavo arkivyskupas (liepos 1 d. įrašas).

 

Antrą kartą pareikšti savo poziciją ar­kivyskupas J. Skvireckas buvo paragintas rugsėjo 19 d.: buvęs Laikinosios vyriausybės vadovas J. Ambrazevičius-Brazaitis pasiūlė jam su kitais žymiais visuomenės veikėjais pasirašyti protestą prieš žydų žudynes. Jis pateikė tokio dokumento projektą tačiau ar­kivyskupas pasirašyti atsisakė, motyvuodamas nenoru išprovokuoti „vokiečių neapykantos prieš kuriją bendrai”. Jis paaiškino jau reagavęs į žudynes per Raudonojo Kryžiaus atstovus (matyt, turėjo galvoje minėtą prelato K. Šaulio pokalbį telefonu), parašęs raštą „dėl žydų katalikų ir asmenų, kilusių iš maišytų su žydais moterysčių”.

 

Metropolito pagalbininkas vyskupas V. Brizgys savo atsiminimuose taip pat nurodė kelis su žydų žudynėmis susijusius ordinariato raštus: okupacijos pradžioje ar­kivyskupas, V. Brizgys ir generalinis vikaras K. Šaulys įteikę vokiečių karo komendantui „ilgą ir aštriais žodžiais parašytą protestą” dėl lietuvių policininkų, atsisakiusių šaudyti žydus Žagarėje, nužudymo (jie pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir turi būti bau­džiami pagal Lietuvos įstatymus); kitu raštu jie priminė, kad nemažai vietos žydų buvo lojalūs Lietuvai, buvo komunistų persekiojami (atrodo, norėta užtarti konkrečius asmenis -išvardytus žydų inteligentus ir rabinus). Be to, anot jo, vyskupai memorandumu „protes­tavo prieš kokių nors getų steigimą Lietuvos žydams”. Nė vienas šių svarbių dokumentų iki šiol neaptiktas.

 

Pamėginkime nuodugniau išanalizuoti V. Brizgio liudijimą dėl getų. Pasak jo, karo komendantūros žemesnio rango tarnautojas į minėtą memorandumą žodžiu atsakęs, kad ge­tai steigiami siekiant apsaugoti žydus nuo lie­tuvių užpuolimų. „Buvo aiškus tokio atsakymo melagingumas”, – rašė 1977 m. vyskupas. Tačiau iš J. Skvirecko užrašų galima spręsti, kad žudynių dienomis tokie argumentai galėjo būti priimtini. V. Brizgys juos išdėstė ir žydų atstovams. Fiksuodamas Kauno geto steigimo aplinkybes, arkivyskupas liepos 10 d. dieno­raštyje rašė: „Žydai bandę ieškoti užtarimo ir lankęsi net pas vysk. Brizgį, kuris jiems paaiškinęs, kad žydai turbūt žiną katalikų dvasininkų nusistatymą dėl žydų, bet jei jie dabar bandytų viešai atsiliepti už žydus, patys galėtų būti nulinčiuoti. Savaime suprantama, kad ne visi žydai kalti, bet kaltieji užtraukė lietuvių visuomenės neapykantą bendrai vi­siems žydams. [...] jiems bus geriau, jei ramiai pasiliktų šalia lietuvių, jiems skirtose vietose į...]”. Gali būti, kad po tokių žudynių, kaip Lietūkio garaže, daugeliui atrodė, kad gete žydai iš tiesų galėtų gyventi ramiau, saugiau, nekilo abejonių ir dėl buitinių sąlygų.

 

Tad ar vyskupai protestavo „prieš kokių nors getų steigimą Lietuvos žydams”? Pir­mą kartą okupacijos pradžioje visi vyskupai susirinko pasitarti (taigi, galėjo pasirašyti bendrus raštus) 1941 m. rugpjūčio 6 d. Išlikęs jų pasitarimo protokolas liudija, kad vyskupai svarstė ne „žydų”, bet „žydų kata­likų” klausimą ir nutarė „parašyti atatinkamą Vyriausybei raštą užtariant pakrikštytus prieš 1941 m. birž. 22 d. žydus, kad juos nevarytų į getto”. Šis nutarimas vėliau buvo pako­reguotas, apsispręsta kreiptis į okupacinės valdžios atstovus. Kaip savo dienoraštyje rašė arkivyskupas J. Skvireckas: „Teko paremti šiokius tokius žygius dėl žydų-katalikų. Raš­tas Kubiliūnui nieko neduos. Reikia kreiptis į vokiečius. Ieškoma tarpininkų” (rugpjūčio 13 d. įrašas). Reikia pastebėti, kad šios pastangos menkai buvo susijusios su holokaustu, nes apsikrikštijusių žydų (įskaitant ir suskubusius gauti fiktyvius atgaline data išduotus metrikus) Lietuvoje galėjo būti vos keli šimtai.

 

Akivaizdu, kad šaltinių stoka kol kas neleidžia atsakyti į klausimą, kaip Lietuvos vyskupai reagavo į žudynes. Vengdami represijų jie, matyt, neišdrįso protestuoti okupacinei valdžiai ar išreikšti vieningą aiškią poziciją lietuvių administracijos atstovams. Antrasis faktas apie neabejotinas vyskupų pastangas padėti žydams datuotinas 1941 m. spalio 7-8 d.: tuomet susirinkusius į konferenciją vyskupus (taigi, vėl galėjusius padaryti ben­drą pareiškimą) V. Brizgys informavo apie savo pokalbį su pirmuoju generaliniu tarėju generolu P. Kubiliūnu. Iš pokalbio paaiškėjo, „kad žydų klausimą vokiečiai yra išimtinai sau rezervavę spręsti”. Tiesa, iki spalio daugumoje miestų ir miestelių „žydų klau­simas” jau buvo „išspręstas”, t. y. jų šeimos išžudytos, po kelių masinių atrankų getuose žinota, koks likimas laukia likusių...

 

Šioje ar vėlesnėse vokiečių okupacijos metais vykusiose konferencijose vyskupai nepriėmė kokių nors su žydų padėtimi susijusių nutarimų. Taigi, reikia sutikti su vyskupo V. Brizgio konstatavimu privačiame laiške 1976 m.: „Kokių nors „decress” [t. y. – decrees] žydų reikalais nerašė nė Kauno, nė Vilniaus vyskupai. Kad buvo daromi žygiai vokiečių valdžioje, kad žmonės buvo drąsinami ir net or­ganizuojami žydus gelbėti, tai yra tiesa”.

 

Savo viešuose 1941-1944 m. tekstuose-aplinkraščiuose dekanams, ganytojų laiškuose kunigams bei tikintiesiems, pagaliau per pati­kimus asmenis popiežiui Pijui XII perduotuose raštuose – Lietuvos vyskupai niekur nėra užsiminę apie žydus ištikusią tragediją. Pana­šiai elgėsi dauguma vokiečių okupuotų kraštų katalikų vyskupų, tačiau ne visi. Pvz., Rygos arkivyskupas A. Springovičius popiežiui rašė: „Nacionalistinės doktrinos nežmoniškumas Latvijoje pasirodė visu savo žiaurumu ir bai­sybe: beveik visi žydai jau nužudyti, liko tik apie tūkstantį Rygoje (gete) ir šių didžioji dalis atgabenta iš kitų šalių” (jis taip pat pranešė apie psichinių ligonių ir čigonų nužudymą „žiauriausiu būdu”). Apie žudynes, politinius įvykius popiežių informavo ir Ukrainos unitų metropolitas A. Szeptyckis, kuris, be to, krei­pėsi į aukštus vokiečių pareigūnus, net Hitlerį, 1942 m. lapkritį paskelbė ganytojo laišką „Nežudyk”. Nacių elgesį su persekiojamais, deportuojamais žydais pasmerkė Belgijos, Danijos, Olandijos, Prancūzijos dignitoriai, nesusidūrę su tokiomis masinėmis žudynėmis, kokios vyko Lietuvos miesteliuose.

 

Efektyvūs veiksmai galėjo būti tik pir­mosiomis karo savaitėmis, kai prasidėjo pogromai, kai dar veikė Laikinoji vyriau­sybė, lietuvių politikai galėjo turėti įtakos bent jau kryptingam visuomenės nuomonės formavimui. Ar galėjo realios įtakos turėti pati Bažnyčia? Suprantama, ji nebūtų įsten­gusi pakeisti Lietuvoje ir visoje okupuotoje SSRS teritorijoje, Lenkijoje nacių vykdytos genocido politikos, tačiau laiku paskelbtas nesitaikstymo su ja pareiškimas galbūt būtų buvęs veiksmingas „vidaus politikai”, turėjęs pasekmių vietinių antisemitų ir savisaugos da­linių įtraukimo į žudynes mastui, jau nekalbant apie pačios Bažnyčios moralinės pozicijos aiškumą. Juk per tautininkų valdymo metus oponuodami vyriausybės bažnytinei politikai vyskupai buvo įvaldę nemažai įtakos prie­monių (valdžios institucijas atakavo klebonų inspiruoti tikinčiųjų protestai, ordinarai teikė memorandumus, rašė ganytojų laiškus), kurios ir nepasiekusios politikos pokyčių aiškiai pa­demonstravo Bažnyčios poziciją bei siekius.

 

Ordinariato pasyvumą tikriausiai galima paaiškinti nuosaikia arkivyskupo metropolito J. Skvirecko laikysena: atsiminimuose, kituose šaltiniuose nepavyko užtikti užuominų apie kokias nors vyskupų diskusijas dėl bendros pozicijos ir jos deklaravimo. Metropolitas visuomet vengė konfliktų su valstybės val­džia, tuo labiau turėjo atsižvelgti į būtinybę palaikyti gerus, nekomplikuotus santykius okupacijos metais, kuomet prioritetas skirtas sovietmečiu sunaikintos Bažnyčios struktūros, socialinės veiklos atkūrimui. Netenka abejoti, kad visi buvo įbauginti okupacinės valdžios grasinimų ir žinių apie brutalų bet kokio teisingumo, žmoniškumo ignoravimą.

 

Antra vertus, reikia pastebėti, kad ordinarai „neliejo aliejaus į ugnį” – vengė tuo metu įprastos ir beveik privalomos retorikos apie žydų vaidmenį 1940-1941 m. įvykiuose Lietu­voje. Savo ganytojų laiškuose smerkdami bol­ševizmą netapatino bolševikų su žydų tautybės žmonėmis (tiesa, tokių užuominų neišvengta kreipiantis į okupacinės valdžios pareigūnus, kai kuriuose kituose tekstuose).

 

Vyskupų poziciją netiesiogiai atspindi sakiniai bažnytiniuose dokumentuose, ku­riuose smerkiamas kerštavimas, kėsinimasis į svetimą turtą. „Taip pat nepamirškime, kad kiekvienas žmogus, ar savasis ar svetimas, ar prietelius ar neprietelius, yra to paties Dievo vaikas, vadinasi, mūsų brolis. Jei jis kenčia, mūsų pareiga, kuo galime, jam padėti. [...] Dieve jus saugok nuo keršto ir sauvaliavimo”,– rašė 1941 m. liepą gany­tojo laiške Telšių vyskupas Just. Staugaitis. Gruodžio mėn. aplinkraščiu dekanams vysku­pas V. Brizgys paragino kiekvienoje parapijoje surengti rekolekcijas, kurių metu „tikintieji turėtų būti uoliai paraginti, kad neterštų savo sielų ir tautos vardo ištvirkimu ir svetimo turto godumu”. Net keliuose atsiminimuose prisimenama Panevėžio vyskupo K. Paltaroko vizitacija Linkuvos bažnyčioje 1941 m. rugsė­jį, kai jis pademonstravo panieką radikaliems aktyvistams, susitepusiems žydų krauju, jų veiksmus pasmerkė savo pamoksle. Žydų tautą užklupusia nelaime buvo pasibaisėję parapijų klebonai, istoriografijoje bei atsi­minimuose žinoma gausybė faktų apie jų pastangas užtarti, gelbėti žydus, mėginimus paveikti vietos valdžios atstovus.

 

Lietuvių istorikai pritaria vyskupo V. Brizgio abejonėms dėl patikimumo bene plačiau­siai užsienio istorinėje literatūroje žinomo (ir Lietuvos Bažnyčios poziciją reprezentuojan­čio) dokumento apie jo draudimą kunigams teikti bet kokią pagalbą žydams. Turimas omenyje 1941 m. rugpjūčio 16 d. saugumo organų operatyvinis pranešimas apie padėtį Lietuvoje, kuriuo Vyriausioji Reicho saugumo valdyba buvo informuota, kad visose Kauno bažnyčiose perskaitytas ir paskelbtas spaudoje V. Brizgio kreipimasis, raginantis elgtis lojaliai ir disciplinuotai, jog jis uždraudęs visiems kunigams užtarti žydus ir neįsileidęs kelių jų delegacijų. Dokumentas pateko į Niurnbergo procesą tad vyskupas V. Brizgys 1977 m. teisinosi neturėjęs realios bažnytinės valdžios, bendravęs su Kauno geto Tarybos atstovais, pats taręsis su klebonijomis ir vienuolynais dėl žydų slėpimo ir t. t.  Manytume, kad panašaus turinio draudimas galėjo egzistuoti, nes vokiečių valdžia nuolat spaudė Bažnyčios vadovus skelbti tokius pareiškimus, ir jie buvo skelbiami. Tačiau dokumentų buvimas anaiptol nerodo, kad jų iš tiesų buvo laiko­masi, – kunigai ir patys vyskupai bendravo su žydais, juos slapstė, krikštijo.

 

Žydų krikštas


Prasidėjus žudynėms, varymui į getus, padaugėjo žydų tautybės žmonių prašymų priimti katalikybę. Skirtingai nuo kitų Europos šalių, kur nuo seno gyveno dešimtys tūkstan­čių apsikrikštijusių žydų (pvz., Vokietijoje 1933 m. apie 40 tūkst, Vengrijoje 1942 m. – apie 62 tūkst.), Lietuvoje iki 1941 m. va­saros tokių konvertitų tebūdavo vienas kitas. Antai 1923 m. surašant šalies gyventojus tik 36 žydai iš 153 743 šios tautybės gyventojų išpažino ne judaizmą, iš jų 7 buvo katalikai (lietuvių judėjų buvo 53).

 

Nepriklausomybės metais žydų krikšto atvejų padažnėjo, tačiau judaizmas liko homogeniškiausia religija. Pvz., Panevėžio vysku­pijoje 1928-1932 m. apsikrikštijo 4 moterys, 1933-1938 m. – 6 vyrai ir 5 moterys, o iš daug mažesnių krikščionių bendruomenių katalikais tapo 20-100 žmonių. Dažniausiai tikyba keista mišrių santuokų atveju, vieną kitą savo tautietį keisti tikybą paskatindavo sėkmingai lietuvių visuomenėje pritapę kon­vertitai. Vis dėlto Lietuvoje nebuvo preceden­to, kad apsikrikštijęs žydas būtų tapęs įtakingu valstybės ar krašto visuomenės veikėju.

 

Nors visos Bažnyčios linkusios apaštalauti tarp kitatikių, atskilimas nuo savosios religijos visur traktuojamas labai negatyviai, siekiama užkirsti tam kelią. Judėjų bendruomenė taip pat netoleravo atskilimo, šaltiniuose neretai minima, kad apsisprendusius priimti katali­kybę žydus klebonai iki krikšto slapstydavo pas patikimus parapijiečius kaimuose ar vienuolynuose. Tačiau nepavyko aptikti duomenų, kad būtų persekiojami jau apsi­krikštiję asmenys.

 

Trūkstant šaltinių, sunku pasakyti, kiek žydų norėjo tapti ir tapo krikščionimis 1941-1944 m. Keisdami tikybą dalis žmonių tikriausiai vylėsi išvengti mirties, didesnės savo kaimynų katalikų užuojautos ir pagal­bos, dalis galbūt įgyvendino ankstesnius savo ketinimus prisijungti prie Katalikų Bažnyčios. Neabejotina, kad tai buvo negausūs pavie­niai atvejai. Tapti katalikais, matyt, ryžosi labiausiai į lietuvių visuomenę integruota žydų dalis: mišrių šeimų nariai (vienas tėvų, būdamas katalikas, vylėsi išgelbėti bažnyčioje pakrikštytus savo vaikus), daug pažįstamų lietuvių turintys inteligentai (gydytojai, sto­matologai ir pan.). Pastarųjų 1941 m. liepą ir rugpjūtį į katalikybę perėjo keletas šeimų. Buvo pakrikštyti arba vėliau patys apsikrikš­tijo nemažai lietuvių išgelbėtų, į katalikiškos kultūros aplinką patekusių vaikų.

 

Nebuvo jokios garantijos, kad naciai Lie­tuvoje pasigailės krikščionių žydų. Vyskupai, matyt, neturėjo iliuzijų krikštu išgelbėti gy­vybių: vyskupas K. Paltarokas, 1941 m. rug­pjūtį duodamas leidimą Krekenavos klebonui apkrikštyti 38 metų vyrą paragino pirmiausia įspėti, „kas jo laukia, nors ir priims katalikų tikybą; žiūrėkite, kad nepriimtų krikšto vien dabarties sąlygų verčiami”.

 

Į žydų prašymus apkrikštyti atsargiai turėjo žiūrėti ir parapijų klebonai, privalėję atlikti tam tikrą Romos Ritualo numatytą procedūrą. Pagal ją kiekvienu atveju jie turėjo prašyti vyskupo leidimo priimti konvertitą į Katalikų Bažnyčią. Būsimasis krikščionis turėjo būti pakankamai susipažinęs su katalikų tikėjimo tiesomis, apeigomis, mokėti poterius ir pan. Jis turėjo pasirašyti savosios religijos atsižadėjimo aktą paliudytą dviejų liudytojų parašais, viešai bažnyčioje išpažinti katalikybę ir tik tuomet buvo krikštijamas. Tad krikštiji­mo aplinkybes ir statistiką neabejotinai lėmė kunigų apsisprendimas nepaisyti Ritualo ir išduoti metrikus atgaline data.

 

Pagal archyvuose išlikusius duomenis, ordinarai 1941 m. vasarą ir rudenį nevilkin­dami atsakymo patenkindavo žydų prašymus apsikrikštyti. Kai kurie leidimai buvo suteikti jau post factum, po krikšto apeigų. Tokia prak­tika buvo gana įprasta prieškariu, toleruota ir karo metais. Antai vyskupas K. Paltarokas 1941 m. rugsėjį Degučių bažnyčios rekto­riaus Petro Rauduvės prašymu suteikė jam „bendrą leidimą priimti mūsų tikėjiman visus, kas tik pareikš rimtą norą kai susisiekimas su Ordinariatu negalimas ar apsunkintas”. Tokius leidimus tikriausiai gavo ir kitų pa­rapijų klebonai. Vis dėlto apsikrikštijusiųjų skaičius, matyt, atspindi gana santūrų žydų požiūrį į krikštą.

 

Pavieniais archyvų duomenimis, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais Kauno arkivyskupijoje žydų krikšto atvejų buvo 12. Panevėžio vyskupijoje tuo laikotarpiu prie Katalikų Baž­nyčios buvo prijungti 24 žydai (iš jų 5 šeimos su vaikais: trys šeimos Šeduvoje, gydytojų Biržuose ir Pakruojyje). Si statistika nėra išsami, labai tikėtina, kad dauguma kunigų nepranešdavo kurijoms individualių duomenų apie apkrikštytuosius. Pasak kunigo Stepono Galvydžio, 1941 m. ėjusio Vabalninko vikaro pareigas, jis su klebonu Matu Kirliu apmokė ir apkrikštijo 70 vyrų, moterų ir vaikų iš miestelyje buvusio geto, išdavė jiems visiems krikšto liudijimus su naujais vardais ir pa­sirinktomis lietuviškomis pavardėmis, įrašė į rožančiaus ir škaplierių brolijas. Netrukus visi geto gyventojai buvo iškelti į Pasvalį ir sušaudyti.

 

Padažnėję žydų krikšto atvejai neliko ne­pastebėti: 1941 m. lapkričio 25 d. valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Panevėžio apygardos viršininkas paprašė kurijos skubiai per kelias dienas pranešti apie visus „izrae­litų tikybos asmenis, kurie yra perėję Rymo katalikų tikybon” arba į kurią kitą religiją. Panevėžio vyskupijos generalvikaras paaiški­no, kad konvertitai kurijoje neregistruojami ir atsisakė suteikti tokią informaciją.

 

Mažuose miesteliuose žmonės pažinojo seniau apsikrikštijusius žydus, tačiau tai neiš­gelbėjo jų nuo mirties. Tiesa, galima aptikti vieną kitą liudijimą, kad kai kur jie buvo išskirti iš mirtininkų. Antai Plungės klebonui Povilui Pūkiui 1941 m. birželį pavyko išgel­bėti lietuvę vedusį apsikrikštijusį žydą ir jo vaikus, uždarytus miesto sinagogoje su kitais netrukus nužudytais žmonėmis; Vilkaviškio klebonui Juozui Kardauskui išdavus apsikrikš­tijusiam vyrui 10 metų paankstintus krikšto metrikus, jis buvo paleistas iš kalėjimo.

 

Tačiau daugumai apkrikštytųjų tikriausiai tik laikinai pavyko išvengti savosios tautos žmonių likimo: 1942 m. spalio 13 d. lietuvių saugumo policija gavo nurodymą sudaryti vardinį mišrių šeimų narių sąrašą, įtraukiant asmenis, kurių trys ar keturi seneliai buvo žydai. „Tikyba šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Perkrikštytas žydas nepasidaro arijumi”, – buvo nurodyta dokumente. Mišrių šeimų vyrai žydai turėjo būti tuojau suimti ir pristatomi vokiečių saugumo policijai arba uždaromi artimiausiame gete; moterys žydės galėjo „tuo tarpu” gyventi su šeima, tačiau uždarai, nesilankant pasilinksminimo ir kt. vietose. Šis įsakymas buvo vykdomas: jau spalio mėn. saugumo policija Kaune suėmė 12 su šeimomis likusių anksčiau katalikiškas šeimas sukūrusių ir apsikrikštijusių žydų, jų žmonoms liepta išsituokti.

 

Mišrias šeimas su žydais sukūrusių bei jose gimusių žmonių sąrašai Lietuvos mies­teliuose buvo sudarinėjami iki pat okupacijos pabaigos. 1944 m. įjuos jau buvo įtraukiami vaikai, kurių tik vienas senelių buvo žydų tautybės.

 

Kaip liudija archyvų fonduose išlikę dokumentai, su krikštu buvo susijęs minėtas vyskupo V. Brizgio draudimas kunigams bendrauti su žydais. Tokių draudimų buvo ne vienas. Antai Kauno arkivyskupijos general­vikaras K. Šaulys 1942 m. kovo ir balandžio mėn. dekanams bei kunigams išsiuntinėjo du raštus. Pirmuoju jų generalvikaras dviem pas­traipomis priminė dekanams, kad suaugusieji būtų krikštijami tik su ordinariato žinia ir kad „yra civilinės valdžios potvarkiai, draudžia gyventojams, todėl ir Dvasiškijai, bendrauti su žydais”. Antras raštas buvo išsiųstas po mėnesio, jame rašoma apie tuos pačius dalykus, tik daug išsamiau. Matyt, vokiečiai nebuvo patenkinti lakoniškais generalvikaro nurodymais ir paragino išdėstyti konkrečius draudimus.

 

„Ne paslaptis, kad artimiausioje praeityje ir dabartiniu metu atsirado nemaža žydų tau­tybės asmenų, kurie dėl visiems suprantamų motyvų, būdami visai nepasiruošę, be grynos intencijos, o kartais net blogu tikslu (provoka­cija) kreipiasi į klebonus krikšto gavimo rei­kalu, ko seniau, atsižvelgiant į žydų gyventojų procentą mūsų krašte beveik nebuvo”, – rašė generalvikaras ir priminė kunigams, kad tokių asmenų krikštas galimas tik su ordinariato leidimu, po visapusiško ištyrimo. „Dėl visiems žinomų priežasčių žydų tautybės asmenims yra taikomos karo belaisviams saistomo­sios normos. Civiliniams gyventojams bet koks bendravimas su jais yra draudžiamas. Arkivyskupijos dvasiškija įspėjama, kad tas draudimas būtų tiksliai saugojamas”, – rašė generalvikaras klebonams. Reikia pastebėti, kad šiais raštais jis neįpareigojo dvasininkus kaip nors kreiptis į katalikus dėl draudimo jiems bendrauti su žydais.

 

Vokiečių saugumo policija, matyt, perio­diškai grįždavo prie žydų krikšto draudimo. Antai vyskupas V. Brizgys mini ultimatumą kuris 1943 m. vasarą buvo gautas iš Kau­no gestapo: grasinta suimti kunigus Jurgį Smilgevičių SJ ir Bronių Paukštį SDB, jei vyskupai neuždraus krikštyti žydus. Tuomet vyskupai įspėjo kunigus, kad apie pasitai­kančius suaugusiųjų krikštus reikia iš anksto pranešti savo vyskupui. Gestapas, anot auto­riaus, buvo nepatenkintas, kad rašte „nieko įsakmiai nepasakyta apie žydus”, bet minėtų kunigų nesuėmė. Sunku pasakyti, galbūt autorius po 35-erių metų supainiojo datas ir turėjo omenyje jau cituotus 1942 m. kovo ir balandžio mėn. kurijos raštus?

 

Bene paskutinį ordinariato bendraraštį dėl žydų krikšto saugumo policijos viršinin­kas Lietuvoje išgavo 1944 m. vasarį. Apie aplinkybes, kuriomis jis buvo paskelbtas, galima spręsti iš įvykių liudininko seminarijos rektoriaus P. Petraičio laiško: „Kaune kuni­gai ir vienuoliai paskutiniu metu kvočiami, apieškomi ir net uždaromi dėl žydų krikštų ir išduodamų dokumentų. Kurija išleido dekanams ir klebonams raštą tuo reikalu, o kun. Želvį Šv. Antano kleboną pasižadėjo pabausti. Jis buvo uždarytas ir buvo su poli­cija susitarta rasti kokią išeitį. O vargšas kun. Tamašauskas iš Karmelitų, tur būt, atsidurs prieš Sondergericht'ą”. Reaguodama į saugumo policijos viršininko raštą (dėl to, kad nepaisydami įstatymų nuostatų katalikų klebonai vis dar krikštija žydus ir dažnai sąmoningai jiems išrašo krikšto metrikus netikromis lietuviškomis pavardėmis), Kauno arkivyskupijos kurija buvo priversta vasario 17 d. bendraraščiu dar kartą įspėti kunigus apie tokio elgesio baustinumą ir pakartoti įsakymą, kurio laikantis apie visus norinčius pasikrikštyti žydus reikia pranešti ordinari-atui. Apie šį bendraraštį saugumo policijos pareigūnai nedelsdami informavo kitas kuri­jas, ragindami išleisti analogiškus raštus. Kaišiadorių generalvikaras tik išsiuntinėjo vokiečių saugumo policijos viršininko rašto vertimą „kunigų žiniai”.

 

Nors žydų krikštas nebuvo retas reiškinys, mūsų žiniomis, vokiečiai dėl to realia bausme nubaudė tik vieną kunigą – minėtą Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios vikarą Vaclovą Tamoševičių. Gestapo areštuotas už žydaitės krikštą 1944 m. vasario mėnesį jis buvo nuteistas 3 metų laisvės atėmimu. Bausmę atliko Ukmergės kalėjime, kol vasarą šį miestą užėmus Raudonajai armijai buvo išlaisvintas. Kitų istorinėje literatūroje sutinkamų duomenų patikrinti nepavyko: su­laikytiems kunigams vyskupų ir parapijiečių pastangomis, matyt, pavykdavo greitai išeiti į laisvę (kaip minėtam Kauno Šv. Antano bažnyčios klebonui Juozui Želviui).

 

Vokiečiai toleravo žydų krikštą neiš­vengiamos egzekucijos atvejais. Sunku pasakyti, ar dažnai tai buvo praktikuojama ir kieno iniciatyva. Antai Lukiškių kalėjimo kapelionas J. Baltramonaitis apkrikštijo ke­letą pasmerktų žydų ir tris čigonų vaikus. Plungės vikaro Petro Lygnugario liudijimu, vyskupo Just. Staugaičio pavestas 1941 m. liepos ir rugpjūčio mėn. egzekucijos vietoje jis apkrikštijo apie 60 tuoj pat sušaudytų žydų. Analogiškomis aplinkybėmis Plun­gėje buvo apkrikštytos 74 gimnazistės. Šią istoriją užrašiusio skulptoriaus Jakovo Bunkos tvirtinimu, kunigas „tikrai pažadė­jo” mergaitėms, jog apsikrikštijusios nebus sušaudytos, darydamas prielaidą, kad pats kunigas buvo apgautas. Viduklėje prieš sušaudymą buvo apkrikštyta apie 20 moterų ir vaikų (pasak įvykių liudininkės, jie sutiko krikštytis „prikalbėti davatkų”). Duomenų iš kitų Lietuvos vietų apie krikšto sakramentą teikiamą žydams prie kapo duobės, atrodo, nėra. Tad tokį kraštutinį prozelitizmą reikėtų laikyti labai retu reiškiniu. Jo priežastis padėtų suprasti teologinis paaiškinimas.

 

Gelbėtojų sąrašo problema


Lietuvoje sukaupta daug duomenų apie atskirų asmenų, taip pat ir katalikų dvasininkų veiklą gelbstint žydus, ši tema gana plačiai aptarta istorinėje literatūroje. Tebuvo du būdai: kunigai parūpindavo iš getų ištrūku­siems žydams fiktyvius katalikų metrikus ir apgyvendindavo juos pas pažįstamus žmones arba patys slapstė savo namuose.

 

Vienintelis iki šiol paskelbtas žydus gelbėjusių dvasininkų sąrašas yra sudarytas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus darbuotojų. Į jį įtraukti 159 Kauno ir Vilniaus arkivyskupijų kunigai (1942 m. jose dirbo maždaug 1500 kunigų). Internete paskelbtu sąrašu intensyviai nau­dojasi ir istorikai, ir publicistai, todėl būtina pripažinti, kad jis labai netikslus, pateikta ir nepatikrintų, klaidinančių duomenų.

 

Daugiausiai painiavos, matyt, atsirado po to, kai savaitraštyje „Atgimimas” buvo pa­skelbti iš Čikagos atvežti gelbėtojų sąrašai. Nors pradėdamas jų publikavimą redaktorius Romualdas Ozolas pastebėjo, kad „patys faktai reikalauja tikrinimo ir tikslinimo”, dvasi­ninkų pavardės iš karto atsidūrė minėtame Vilniaus Gaono žydų muziejaus sudarytame gelbėtojų sąraše. Tokią pat „meškos paslau­gą” padarė ir Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose 1947 m. surinktų anketų infor­macijos mechaniškas perkėlimas į gelbėtojų biografijas.

 

Duomenų patikrinimas – labai sunkus darbas, daugeliu atvejų jau nebeįmanomas. Sovietiniais metais nutylint pozityvią dva­sininkijos veiklą buvo negrįžtamai prarastas laikas faktams, liudijimams užfiksuoti. Vis dėlto akivaizdu, kad kai kurie paskelbti ir istoriografijoje kartojami duomenys neatitinka tikrovės. Nuosekliau juos patyrinėti paskatino bene didžiausias nesusipratimas – kunigo Prano Gustaičio atvejis. Gelbėtojų sąrašo duomenimis, jis buvo sušaudytas už pagalbą žydams. Tačiau šį kunigą sušaudė ne vokiečiai, o NKGB 1946 m. kartu su vyskupu V. Borisevičiumi už antisovietinę veiklą ryšius su pogrindžiu.

 

Šaltinių analizė verčia peržiūrėti, tikslinti duomenis. Antai iš J. Ambrazevičiaus-Brazaičio knygos lietuvių istoriografijoje paplito nepatikrintas faktas apie Viduklės kunigą mė­ginusį paslėpti bažnyčioje 30 žydų vaikų ir su­šaudytą kartu su jais. Autorius rėmėsi Toronto lietuvių savaitraštyje paskelbta publikacija346, kurioje nurodomas kunigo vardas – Jonas. 1940-1942 m. Viduklės vikaras iš tiesų buvo Jonas Petraitis, tačiau jis nežuvo – 1942 m. dvasinės valdžios buvo perkeltas į Šiaulius, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Minėto fakto nepatvirtina ir naujausi tyrimai apie Viduklės žydų nužudymą 1941 m. liepos ir rugsėjo mėn.: miestelio klebonas Simonas Jurgelevičius padėjo pasislėpti dviems iš egze­kucijos vietos pabėgusioms mergaitėms, tačiau neslėpė vaikų bažnyčioje, nė vienas Viduklės kunigų karo metais nenukentėjo.

 

Nenukentėjo ir Anykščių klebonas J. Če­pėnas, įtrauktas į gelbėtojų sąrašą kaip pasira­šęs memorandumą prieš žydų žudynes ir dėl to uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą.

 

Yra žinoma, kad jis su rašytoju A. Vienuoliu-Žukausku kreipėsi į Utenos komendantą užtardamas žydus, tačiau nebuvo suimtas. Nepagrįsti duomenys ir apie Kauno Šv. Kry­žiaus bažnyčios kleboną Vincentą Mieleška, kuris, kaip teigiama, už žydų gelbėjimą buvęs suimtas ir kalintas. Vokiečių okupacijos metais jis nebuvo suimtas, dar daugiau, – sovietų tar­dytojai 1946 m. jam inkriminavo, kad išdavė vokiečiams prieglobsčio bažnyčioje ieškojusį žydų berniuką. V. Mieleška ir jo šeimininkė Genė Siaučiūnaitė neneigė, kad nepažįstamų vyrų atvestas 3-4 metų vaikas kitą dieną buvo perduotas policijai (jų žiniomis, grą­žintas į getą, iš kurio motinos pastangomis buvo išvestas). Mat išgirdęs, kad berniukas skirtingai pasakoja apie savo tėvus, nei jį atvedę vyrai, klebonas įtarė provokaciją. Reikia pastebėti, kad ši istorija Karmelitų parapijos klebonijoje galėjo sutapti su minėta saugumo akcija prieš žydų krikštijimą Kaune, kai buvo suimti dviejų bažnyčių kunigai, tarp jų – ir tos pačios Karmelitų bažnyčios vikaras V. Tamoševičius. Kaip ir daugelis kitų kunigų, V. Mieleška prisidėjo gelbstint žydus – išda­vė keletą metrikų (1942-1943 m. Antaninos Mažylienės prašymu).

 

Šaltiniai verčia abejoti skelbiamais duome­nimis apie kunigą Pijų Andziulį MIC, kuris esą buvo suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime už žydų slėpimą Žemaičių Kalvarijos marijonų vienuolyne. Vokiečių okupacijos metais šis kunigas gyveno Kaune, nebuvo suimtas. Nenukentėjo ir Žemaičių Kalvarijoje gyvenę šios kongregacijos vienuoliai, to jokiu būdu nebūtų pavykę išvengti vokiečiams aptikus iš tiesų ten slapstytus žydus.

 

Abejotina gelbėtojų sąraše skelbiama infor­macija ir apie kunigą Kazimierą Puleikį, kuris esą už pagalbą žydams žuvo IX forte. Labiau tikėtina, kad jis buvo sušaudytas už bendradar­biavimą su NKVD 1941 m. sulaikant kunigus, bandžiusius nelegaliai pereiti Vokietijos sieną (prasidėjus karui jie atgavo laisvę – Alfonsas Sušinskas, P. Petraitis SDB).

 

Ne tik šiame dvasininkų gelbėtojų sąraše, bet ir kitoje istorinėje literatūroje nesunku ap­tikti klaidingų duomenų. Pvz., apie Šiauliuose dirbusį karo kapelioną Konstantiną Daukantą, kurį 1941 m. naciai sušaudę už žydų gel­bėjimą. Tačiau šis kunigas dar 1940 m. pasitraukė į Vokietiją. Iš ten persikėlė į Lenkiją, atrodo, už žydaitės krikštą pateko į Varšuvos kalėjimą, 1941 m. liepos 23 d. iš ten buvo išvežtas į Osvencimo koncentracijos stovyklą, joje žuvo 1942 m. kovą.

 

Kanados lietuvių žurnalistų sąjungos parengtoje knygoje apie gelbėtojus „A. Gu­revičiaus sąrašai” minimas kapucinų kunigas B., apkrikštijęs 75 žydus ir dėl to vokiečių sušaudytas. Bet okupacijos metais nė vienas iš Lietuvoje gyvenusių šio ordino kunigų nežuvo, jau nekalbant apie tai, kad nebūtų jokio vargo išsiaiškinti jo pavardę. Apskritai į pastarajame leidinyje skelbiamus keturis gelbėtojų sąrašus ir bendrą statistiką reikia žiūrėti labai atsargiai (nors pavardės „papildomuose sąrašuose” kartojasi, visos jos sumuojamos). Neaiškios nuorodos į šaltinius (skaičiais pažymėtus vien autoriui žinomus laiškus ar straipsnius, taip pat į minėtą „At­gimimo” publikaciją), gausybė riktu pavardžių rašyboje (pvz., Kalis – turi būti Kaliskis, Skurskis – Skurkis ir t. t.) rodo, kad sąrašus sudarant duomenys tik fiksuoti, bet netikrinti, neanalizuoti. Tokio pobūdžio darbe to aiškiai nepakanka: čia net galima perskaityti, kad Kauno komendantas J. Bobelis iš IX forto išlaisvino visas žydes ir vaikus (!).

 

Tad reikia konstatuoti, kad kai kuri įvai­rioje literatūroje sutinkama medžiaga apie gelbėtojus, ne tik kunigus, kelia pagrįstų abejonių. Papildant gelbėtojų sąrašus būtina skirti dėmesio ir juose jau esančių asmenų veiklos tyrimams.

 

Regina Laukaitytė. Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941-1944). V.: Lietuvos istorijos institutas, 2010.

 

Laukaityte_virselis



 

Komentarai  

 
-1 # pedarchija.ltkam cia rupi ? Y-m-d H:i
Gal kas gali racionaliai paaiskinti, kodel man turi rupeti holokaustas ?
 
 
-1 # žudyk arba būsi nužudytasbbbuuuttrtdcc Y-m-d H:i
"dėl lietuvių policininkų, atsisakiusių šaudyti žydus Žagarėje, nužudymo"
 
 
+1 # tai irna ir Y-m-d H:i
respects bažnyčiai