Anarchistes ispazintis

        Dalia Jazukevičiūtė „Anarchistės išpažintis”
        V.: Tyto alba, 2007

        Šį romaną vertėtų paskaitinėti dėl dviejų priežasčių:
        1) Šiuo metu Lietuvoje tai bene populiariausia knyga, kurioje tiesiogiai paliečiamos anarchistinės laisvės, maišto ir pasipriešinimo idėjos,
        2) Šis grožinės literatūros kūrinys puikiai atspindi iškreiptą visuomenės požiūrį į anarchizmą, vyraujantį ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vakarų sociume.

        Žodis „anarchija“ šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai reiškia ne harmoningą antiautoritarinę visuomenę, paremtą asmens apsisprendimo teise ir asmenišku dalyvavimu, jis klaidingai tapatinamas su „chaosu”, „suirute” ir „betvarke”.

        Knygos autorė žodį „anarchija“vartoja tik „dėl grožio“. Nuolat prisimenamas laisvamanis diedukas iš Marcinkonių ir nuolat kartojama nieko nesakanti frazė: „Jis buvo tikras anarchistas”. Idiotizmo viršūnė pasiekiama romano epizode, kuriame aprašomas girtas pokalbis kompanijoje su Gintaru (manyk – Gintaru Beresnevičiumi) apie anarchistų partijos kūrimą: bičiuliai prisiliuobia ir ima dalytis nesamus postus. Cha cha cha! Kaip pasakytų pati D. Jazukevičiūtė, pisau aš tokią anarchiją!

        Vis dėlto „Anarchistės išpažintis“ nėra blogas skaitalas – jau vien dėl to, kad be galo primena E. Limonovo jaunystės laikų šedevrą „Tai aš, Edička”. E. Limonovas prieš 30 metų pranašingai skelbė, kad pasaulį netrukus užplūs šimtai panašių edičkų, štai ir sulaukėme lietuviškojo. „Anarchistės išpažintis“, aišku, yra bobiškas „Edičkos” klonas, tačiau jis tikrai patiks tiems, kas mėgsta palaidą bohemišką gyvenimėlį ir dievina jaunatvišką egoizmą bei ekscentriką.



        Varniai Dimitravas

        Modestas Kuodys „Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m”
        V.: Versus aureus, 2007.

        „1920 m. spalio 8 d. Steigiamojo Seimo posėdyje krikščionių demokratų lyderis Mykolas Krupavičius pateikė Ypatingųjų valstybės apsaugos įstatų (YVAĮ) papildymo projektą, kuriame siūlyta įtariamus antivalstybine veikla asmenis izoliuoti koncentracijos stovykloje. [...] Varniuose per visą stovyklos gyvavimo laikotarpį yra buvę izoliuota apie 1000 asmenų, Dimitrave – apie 500, Pabradėje – apie kelis šimtus. Dauguma Varnių koncentracijos stovyklos internuotųjų buvo už politinę veiką bausti asmenys.”

        Tai citatos iš VDU magistro M. Kuodžio darbo, kuris išleistas atskira knygele. Knyga – drąsi ir kiek netikėta rusvoje Lietuvos padangėje, kurioje jau 20 metų vyrauja profašistinis tautinės ultradešinės diskursas. Knyga leidžia suprasti analogijas tarp fašistinės Vokietijos, stalininės Sovietų sąjungos ir vadinamosios „laisvos” tarpukario Lietuvos: vokiškų konclagerių tėvas buvo Hitleris, rusiškų – Leninas su Stalinu, o lietuviškų – Kazys Grinius (tuometinis ministras pirmininkas) su Antanu Smetona. Vadinasi, LIETUVIŠKOS KONCENTRACIJOS STOVYKLOS ATSIRADO KARTU SU ŠALIES NEPRIKLAUSOMYBE, t. y. lietuviai pirma įsisteigė konclagerį, o tik tada buvo priimti į Tautų Sąjungą 

        Ši daug informacijos prikimšta knygelė skirta visiems vargšams tautiečiams, kurie taip prisikentėjo nuo sovietinio dvasios teroro, kad tarpukario Lietuva su savo konclageriais jiems ėmė atrodyti kaip laisvės idealas.



        Ese apie skirtingus kunus

        Artūras Tereškinas „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas”
        V.: Apostrofa, 2007.

        Mokslinė sociologinė Harvardo universiteto daktaro, VDU ir VU dėstytojo studija apie tuos Lietuvos žmones, kuriuos fašistuojantys „patriotai” ir religiniai fundamentalistai vadina „tolerastais”. Keista, tačiau aktyviausi kovotojai už žmogaus teises ir laisves dabar yra GLBT – gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transvestitų – atstovai. Nes jie jaučiasi stiprūs remiami ES rezoliucijų ir panašių judėjimų anapus ir šiapus Atlanto, jau senokai įsiteisinusių viešosiose įvairių šalių erdvėse.

        Tačiau šiame mokslinių-publicistinių straipsnių rinkinyje autorius kalba ne tik apie seksualines mažumas, bet ir apie visas mažumas par excellence, įkalintas nenormalumo standartų gete, užsklęstas visuotinio nepripažinimo rėmuose. Kalba apie studentus ir dėstytojus, rašytojus ir kritikus, namų šeimininkes ir mokslininkus, kurie „jaučiasi viktimizuoti galingų viešumo vergvaldžių akivaizdoje“. Dabartinė Lietuvoje vyraujanti kultūra – tai pažeminimo ir gėdinimo kultūra. Šios oficialiosios kultūros terorizuojami, mes esame priversti užsidėti jai suprantamas kaukes, nuolat persirenginėti ir nevykusiai vaidinti piliečius ir valdininkus, rašytojus ir literatūros kritikus.

        A. Tereškinas aiškiai simpatizuoja mums – prievartinės kultūros ir viešojo gyvenimo marginalams. O mūsų priešininkus įspėja, kad „pasišlykštėtini“ natūralūs mūsų kūnai gali iš vidaus išsprogdinti dirbtinį „gražios ir normalios“ visuomenės muliažą.



        Partizanu karas 

       
Ernesto Che Guevara „Partizanų karas”
        Vertė Aušra Simanavičiūtė, Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2007.

        Ernesto Che Guevara (1928–1967) – ryškiausias iš XX a. revoliucijų ir kovų už socialinį teisingumą simbolių – knygoje „Partizanų karas“ aprašo savo patirtį, sukauptą pergalingoje kovoje prieš Batistos režimą ir reguliariąją jo kariuomenę Kuboje 1956–1959 metais.

        Knyga graži ir paprasta – kaip „Molotovo kokteilis“. Kaip iškasti prieštankinę tranšėją? Kaip savo rankomis iš 16 kalibro šratinio šautuvo pasigaminti minosvaidį? Kaip suburti partizanų eskadroną? Kaip surengti diversiją, paskleisti propagandą, organizuoti sabotažą? Kaip suformuoti pirmąjį partizanų būrį ir ką daryti užėmus valdžią? Daug daug praktinių patarimų ir teorinių apibendrinimų, kurių esmė – paprasti žmonės, susibūrę į partizanų būrius, gali įveikti ištisas valstybines armijas ir pakeisti išnaudotojų santvarką. Ir jokie jie ne teroristai, o socialiai aktyvūs piliečiai, politinėje veikloje naudojantys partizaninės kovos metodus.

        „Partizanų karas“ buvo analizuojamas Šiaurės Amerikos sukilimų prevencijos mokyklose bei karo akademijose ir laikytinas vienu reikšmingiausių veikalų šia tematika. Ši knyga bus naudinga ir tau, nesvarbu, ar blizgini batus ir ruošiesi tarnauti okupacinėje kariuomenėje Afganistane, ar spoksai televizorių, keikiesi ir patyliukais skanduoji „NATO army go home!“. Slėpk savo šautuvą kelnėse, aukis aulinius ir eik į karą. Nuo šiol tu karys arba kasdienio karo partizanas.



        Bauman Globalizacija

        Zygmunt Bauman „Globalizacija: pasekmės žmogui”
        Iš anglų k. vertė Vytautas Rubavičius. V.: Apostrofa, 2007.

        Zygmunto Baumano (g.1925) - vieno žymiausių dabarties socialinių mąstytojų, sociologijos pasaulio garsenybės – niekaip nepavadinsi atviru antiglobalistu. Jo knygos turėtų būti populiarios tarp socialinių mokslų studentų ir televizinių politologų, nes jose pateikta visuomenės kritika yra atsargi ir politiškai korektiška, autorius stengiasi atvirai nereikšti jokių pažiūrų, o apžvalginių straipsnių stilistika ypač patogi cituoti.

        Knygos anotacijos sakoma: „Autorius siekia apčiuopti globalizacijos procesų esmę ir išryškina prieštaringą jų poveikį žmogui bei jo gyvenamam pasauliui. Žmogus pasijunta nebetekęs pagrindo po kojomis: įprastus geografinius, kultūrinius, politinius pasaulėvaizdžio rėmus bei socialinius santykius keičia dinamiškos ir labai veiksmingos naujų socialinių atskirčių konfigūracijos”. Panašiu stiliumi kalba ir pats autorius, ši brošiūra kupina „aukštosios” postmodernistinės puskalbės ir daugiareikšmio (bereikšmio) akademinio marmalo.

        Visi Z. Baumano eseistiniai filosofavimai dvelkia fatalumu ir pranašiškai skelbia pragaištingą žmonijos istorijos baigtį. Viskas, kas įvyko (holokaustas), vyksta (musulmonų genocidas) ir įvyks (pasaulinis naftos karas), yra ne klaidos ir atsitiktinumai. Viskas nulemta, užprogramuota ir istoriškai determinuota. Belieka susidėti rankas ir laukti pasaulio pabaigos...

        Visišką fatalistą ir pusiau antiglobalistą Z. Baumaną reikia gerbti bent jau dėl to, kad, pasak vieno pažįstamo anarchisto, į „tikrąjį kelią” jį atvedė būtent ši knyga.



        Huxley sala

        Aldous Huxley „Sala”
        Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. LRS leidykla, 2007.

        A. Huxley herojus, vedamas piktų imperialistinių kėslų, patenka į keistą salą. Dėl primityvaus „konservatyvumo“ tos salos gyventojai išsaugojo papročius ir pažiūras, kurios dabar būtų laikomos „radikaliomis“ – jie atmeta valdžią, ego, moralę, o vietoj jos renkasi karuna – tai, kas budistų laikoma atjauta. Renkasi įtaigą ir dar daugybę kitokių budistinių bei teosofinių „monų“. Sala – tai absoliutaus pirmapradžio džiaugsmo ir laimės teritorija, į kurią skverbiasi tamsūs „progreso“, „karo“, „ekonomikos“, „revoliucijos“ želmenys. Tačiau A. Huxley panieka „revoliucijai“ išreiškia ne ką kitą, o jo požiūrį į imperialistinę Vakarų kultūrą. Kiek dar pasaulis kentės nuo vakarietiškos kultūros invazijos? Jis kentės tol, kol mes patys tapsime vilais farnabiais ir pabandysime susikurti „salų“ – erdvių, kur moralines perskyras įveikia meilė ir atjauta, o pašvinkusį individualizmą – solidarumas ir tarpusavio pagalba.

        1932 m. A. Huxley išleido kultinį, bene garsiausią savo romaną „Šaunus naujasis pasaulis”. Po dvidešimties metų, kai „šaunusis” pasaulis nė kiek nepasikeitė į gerąją pusę, savo racionalią britišką prigimtį jis iškeitė į LSD ir meskalino sukeltus „pasivažinėjimus“ po Kaliforniją. Būtent iš meskalinu išplėstos jo sąmonės ir gimė romanas „Sala”. Ši knyga verčia svajoti ir keliauti už kasdienės sąmonės ribų. Per šamaniškus sapnus ir haliucinacines keliones tolstama dionisiško horizonto link, o už jo švyti amžinosios laisvės komuna.



        Zmogus be tevynes

        Kurt Vonnegut „Žmogus be tėvynės”
        Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. K.: Kitos knygos, 2007.

        Išpopuliarėjęs septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, Kurtas Vonnegutas – su Marko Twaino plaukų kupeta, vešliais Bavarijos alaus liuobiko ūsais ir karbolio rūgštimi trenkiančia šypsena – buvo pakrikštytas prozos šamanu su pilnu krepšiu absurdiškų personažų. 2005 m., po ilgo nerašymo laikotarpio, išleido knygą, kuri netikėtai tapo bestseleriu. Tai paskutinis jo kūrinys. Knyga sulipinta iš straipsnių bei pasisakymų, sukurtų per pastaruosius penkerius metus ir išspausdintų žurnale „In these Times”. Aštriose juodojo humoro esė K. Vonnegutas dėsto savo požiūrį į gyvenimą suknistoje G. W. Busho Amerikoje ir ne mažiau suknistame pasaulyje.

        „Žmogaus be tėvynės” dvasią gerai atskleidžia K. Vonneguto interviu (2003.II.19) naujienų agentūrai „The Washington ProFile“:

        – Kartais jus išvadina socialistu...
        – Taip, žinoma, aš ir esu socialistas. Iki šiol labai domiuosi Marxu. Komunizmas Rusijoje – nepavykęs eksperimentas, bet ar carizmas buvo geresnis? Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų susiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.
        – Bet kapitalizmas niekada nesiekė utopijos, jis visada manė, kad žmogus gobšus?
        – Taip, kapitalizmas ne tik manė, bet ir sėkmingai tą įrodė!
        – Ir nėra jokios išeities?
        – Liko vienintelis kelias – nusižudyti. Beje, aš pats tuojau pat nusižudysiu, kai tik pasidėsiu pypkę.


        Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1

ka daryti        Ištraukos iš knygos „Ką daryti?“, kurią 2008 m. planuoja išleisti KITOS KNYGOS ir JUODRAŠTIS.

        Nepakantumas valstybei

        Michelio Foucault atminimui

        Pasitaiko individų, kuriems nepakenčiamos, neįmanomos ir iki koktumo šlykščios tokios konservatyvios sąvokos, kaip tradicija ir hierarchija, šeima ir nuosavybė, tvarka ir organizacija, – šlykštūs ne tik patys žodžiai, bet ir su jais susiję institutai. Jie nenori ir negali pripažinti valstybės egzistavimo – tai organiška šių žmonių savybė, jų varomoji jėga, egzistencijos vektorius. Mes juos vadiname anarchistais, nors tai gali būti ir žmonės, nepriklausantys jokioms anarchistų grupėms ar judėjimams. Nepakantumas valstybei – ne pasipriešinimo technologija, o vidinė gyvenimo šerdis, jaučiama visuose jų veiksmuose ir žodžiuose. Jų poelgiai, kartais gana prieštaringi ir nepanašūs vienas į kitą, yra aiškiai bendri tipologiškai. Visų pirma, šie žmonės kovodami neieško kokio nors pagrindinio priešo arba centrinio niekadėjų štabo, kurį reiktų sunaikinti, jie stengiasi pasipriešinti tam konkrečiam varžovui, kurį tuo metu mato sau prieš akis. Jie kovoja betarpiškai ir tiesiogiai, nes kritikuoja ir griauna tuos valdžios institutus ir mechanizmus, kurie įtakoja žmones čia ir dabar. Problemos sprendimo jie neatideda ateičiai (nelaukia būsimos revoliucijos, nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio ar klasių kovos protrūkio), nes įsitikinę, jog šiandien smogtas smūgis ir yra tikroji jų kova ir lemiamas veiksmas.

        Šiuolaikinė pasipriešinimo teorija išskiria tris principines kovos formas: 1) kova prieš viešpatavimą (etninį, religinį arba socialinį); 2) kova prieš eksploataciją (kuri atskiria individą nuo jo darbo produktų); 3) kova prieš prievartinį subjekto identifikavimą (kitais žodžiais tariant, prieš valdžios siekį prievartos būdu identifikuoti individus ir taip juos pajungti savo valiai). Istorijos eigoje šios trys formos gyvavo kartu arba atskirai, tačiau konkrečiu istoriniu periodu viena iš jų visada dominavo. Pavyzdžiui, XIX amžiuje, kapitalistinių santykių suklestėjimo epochoje pirmoje vietoje buvo kova prieš eksploataciją. O šiandien vis svarbesnė ir aktualesnė tampa kova prieš prievartinę subjektyvaciją, prieš individų pavergimą valdžiai vykdant reprezentavimo politiką ir identifikavimo strategijas (nors kitos dvi kovos formos ne tik neišnyko, bet ir išliko tokios pat reikšmingos). Kovos prieš subjektyvaciją svarbos priežastis slypi istoriniame fakte, kuris liudija, kad jau nuo XVI amžiaus ėmė nuosekliai vystytis ir ištobulėjo svarbiausias politinės valdžios tipas – valstybė. Valstybė laikoma tokia politinės valdžios forma, kuri ignoruoja atskirų individų interesus ir atsižvelgia tik į didelių gyventojų grupių, sluoksnių ir socialinių klasių siekius. Tačiau tai ne visai tiesa. Valstybinė valdžia tokia stipri ir visaapimanti vien dėl to, kad ji vienu metu yra ir individuali ir totali. Kontroliuojami visi: ir žmonių masės, ir atskiri žmonės. Kaip pažymėjo Foucault, šiuolaikinė valstybė daug valdymo technologijų perėmė iš krikščioniškosios ganytojiškos tradicijos. Valstybė, kaip ir bažnytinė ganytojiška valdžia, veda pilietį „už rankos” visą jo gyvenimą, nuo gimimo iki mirties, „viskuo aprūpina” jo egzistenciją: asmeniniu saugumu, nuosavybės neliečiamybe, draudimu, vaikų išsilavinimu, medicina, profesija, pensija ir t.t., ir pan.

        Kaip ir ganytojiška valdžia, valstybė vykdo savo valdžią per „pažinimą”: ji „pažįsta” žmonių mintis ir jausmus, jų troškimus ir baimes. Šis pažinimas ganytojiškoje veikloje buvo pasiekiamas pasitelkiant išpažinties mechanizmus ir kitas tiesos išgavimo formas. Valstybinė valdžia pasinaudoja šiomis istoriškai susiklosčiusiomis formomis ir sėkmingai pritaiko jas praktikoje į pagalbą pasitelkdama mokslinius, literatūrinius, meninius, medicininius ir kitokius diskursus. Ganytojiška valdžia geram krikščioniui žadėjo išsigelbėjimą kitame pasaulyje – kaip apdovanojimą už klusnumą šiame. Šiuolaikinė valstybinė valdžia lojaliam piliečiui žada sėkmę ir gerovę žemėje. Ganytojiška valdžia reikalavo būti nesavanaudžiu, jai netgi aukotis. Valstybinė valdžia dabar irgi bando įteigti piliečiui, kad ji daro viską piliečio ir jo palikuonių vardan, kad šie pratęstų gyvenimą šiame pasaulyje.

        Šiandien iškyla svarbiausias politinis, etinis, socialinis ir filosofinis uždavinys – išlaisvinti individą nuo valstybės ir tų individualizacijos tipų, kuriuos valstybė per jėgą primeta žmogui. Išlaisvinti individą nuo melagingų identifikavimų (pagal lytį, profesiją, tautybę, mentalitetą), nuo vegetavimo valstybinių institucijų ir jos ideologijos pavėsyje. Anarchistai – štai tie šiuolaikinės visuomenės nariai, kurių visos mintys ir veiksmai skirti tokiai išlaisvinimo idėjai, kurie įsijungia į kovą už tokį išlaisvinimą visur, kur tik jie gyvena. Bravo!

                    alt


        Reikalavimai valdžiai

        Kita pasipriešinimo technologija: teikti valdžiai įžūlius ir ultimatyvius reikalavimus. Pavyzdžiui, 1995 metais grupė Paryžiaus intelektualų paskelbė memorandumą, kuriame iškėlė neatidėliotinus reikalavimus vyriausybei: mokėti deramas algas (ar tiesiog kasmėnesines pinigų sumas) visiems Prancūzijos gyventojams – nepriklausomai nuo to, dirba jie ar ne. Šio reikalavimo vyriausybiniai organai nepatenkino ir, iš visko sprendžiant, net rimtai nesvarstė, tačiau tiesiog sunku pervertinti tokios iniciatyvos reikšmę.

        Iš tikrųjų būtina bombarduoti valdžią nuolatiniais ekonominiais, politiniais ir kultūriniais reikalavimais: reikalauti nemokamo visuomeninio transporto, nemokamos duonos visiems gyventojams, nemokamų knygų knygynuose, vyriausybės darbo ataskaitų televizijoje, kasdienių pietų vargšams, dalinamų Ministrų tarybos rūmuose, viešųjų tualetų, pastatytų priešais parlamento pastatą... Kuo daugiau tokių reikalavimų, tuo geriau; kuo jie radikalesni, tuo būtinesni. Puiku, jei juos sustiprins demonstracijos ir streikai, akmenys į policijos nuovadą ir baldų salono nusiaubimas... Reikalaukit ne neįmanomo, reikalaukit būtino!


        Bado streikas

        Bado streiką kaip radikalaus protesto ir pasipriešinimo būdą skelbia daugelis: kaliniai kalėjimuose, jų bičiuliai ir bendraminčiai laisvėje, tautinių mažumų atstovai, politiniai ir religiniai disidentai, kovotojai už žmogaus teises ir menininkai ekstremistai. Bado streikas beveik visada reiškia kraštutinę konfrontaciją tarp individo ir visuomenės, tarp individo ir valstybės. Bado streikas – tam tikra kraštutinė parodomojo protesto riba, jo maksimumas. Bado streikas – tai atskiro žmogaus pergalės prieš dominuojančią kultūrą ir kartu prieš gamtą viršūnė, iššūkis pasauliui parodant visišką individo savitvardą. Pavyzdžiui, bado streikas kalėjime dažniausiai parodo kalinio nepaklusnumą ir vidinę nepriklausomybę visiškos nelaisvės ir primesto režimo sąlygomis. Kalinys pademonstruoja, kad jo kūnas – tai vientisa laisva zona, pati sau diktuojanti įsakus ir atsiribojanti nuo neteisingų bendrų įstatymų.

        Tuo pat metu bado streikas – tai aštri metafora, išreiškianti absoliučią kultūros pergalę prieš atskirą žmogų su „natūraliais” jo poreikiais valgyti ir gerti. Šiuo atveju kultūra reikalauja atsisakyti natūralių poreikių ir elementaraus egzistencijos palaikymo vardan griežto imperatyvo, kuris svarbesnis už viską, netgi už gyvybę. Badaujant, kaip ir laikantis kitų griežtos askezės formų, pasikeičia visas žmogaus elgesį reguliuojantis mechanizmas. Lėtas savižudiškas badavimas – tai paskutinis taškas kūno istorijoje, parašytoje plataus sociopolitinio konteksto knygoje. Religinis krikščionių vienuolio pasninkas – tai visai kas kita, negu RAF narių bado streikas Stammheimo kalėjime, tačiau, iš kitos pusės, šie abu reiškiniai turi tamprų istorinį ryšį.

                   alt

        Demonstracija

        Demonstracija – tai labiausiai gerbtina tradicinio pasipriešinimo forma. Tai viena iš akivaizdžiausių ir universaliausių protesto technologijų, kuri pagrįstai kelia asociacijas su marksizmo istorija, klasių kovos ir darbininkų judėjimo istorija. Verta iškart pažymėti, kad būtent tokie akivaizdumai ir universalijos visada sukelia didžiausias abejones pasirenkant pasipriešinimo technologijas, kurios iš esmės nesuderinamos su inertiškumu ir prievarta. Šiuolaikinis pasipriešinimas kaip tik ir stengiasi sugriauti visus akivaizdumus ir universalijas, inercijos ir prievartos zonose atrasti pažeidžiamas, silpnas vietas, praėjimus, apgriuvusias sienas, kurias galima įveikti ir peržengti. Šiandieninis pasipriešinimo kovotojas – tai individas, pasiryžęs begaliniam kilnojimuisi, tiksliai nežinantis, nei kur jis bus, nei apie ką galvos rytoj, nes visą savo dėmesį yra sutelkęs šiandienai. Pasipriešinimo kovotojas – visada „lokalus” ir „specifinis”, jis yra „universalaus” dogmatiško „revoliucionieriaus” priešybė.

        Demonstracija – tai protesto būdas, kurį valdžia ypač lengvai aproprijuoja ir išnaudoja savo tikslams. Valdžia jau seniai manipuliuoja šia konservatyvia pasipriešinimo technologija. Užtenka prisiminti, kaip „darbininkų demonstracijas” išnaudojo Stalinas, kaip SSRS jos tapo parankiu valdžios instrumentu ir valdžios reprezentavimo metodu.

        Iš kitos pusės, demonstracija dažnai būna tik pasipriešinimo imitacija, fikcija, pateikta kaip realybė. 1998 metų gegužės mėnesį menininkų grupė Maskvoje surengė demonstraciją 1968-ųjų Paryžiaus Gegužės garbei. Šią demonstraciją palaikė dabartinis Europos parlameno narys Danielis Cohn-Benditas – 1968-ųjų oportunistas ir renegatas. Rusų menininkai buvo sužavėti tuo palaikymu ir Danielio Cohn-Bendito sveikinimus vertino kaip svarbiausią akcijos pasiekimą. Fuck you! Savo skaitytojams ne tik nerekomenduojame dalyvauti panašiose demonstracijose, bet ir kviečiame joms visaip trukdyti. Tokius demonstrantus apmėtykit supuvusiais kiaušiniais! Tuojau pat pasiųskite juos kebenifeni!

        Demonstracija kartu lieka pačia masiškiausia protesto forma. Sunku pervertinti jos potencialą politinėje kovoje. Demonstracijos Irane virto revoliucija prieš šacho režimą. Prancūzijos nelegalų judėjimas „Sans-papiers” nuo 1995 metų surengė daugybę pavykusių demonstracijų prieš emigrantų diskriminavimą. Darbininkų judėjimas Meksikoje iki šiol naudoja demonstracijas konfrontuojant su vyriausybe, kovojant prieš neoliberalizmo politiką.

        Nuraukime kiaušus dviveidystei!

                   alt

        Gatvės neramumai

        Gatvės neramumai gali būti masiški ir individualūs. Praeinant pro vitriną sviesti į ja plaktuką. Išsvaidyti gatvės dailininkų molbertus. Sustabdyti eismo judėjimą gatvėje. Apvogti pyraginę iki paskutinio duonos kąsnio. važiuojamoje dalyje suorganizuoti nedidelį karnavalą. Surengti improvizuotą demonstraciją. Sušaukti mitingą. Išrėžti praeiviams politinę kalbą. Užmėtyti banko pastatą šūdais. Parodyti masinį striptizą. Išmėtyti pro balkoną pinigus. Apsimesti psichinių ligonių gauja. Išprovokuoti mokinukus garsiam skandalui parke.

        Gaila, bet visi šie linksmi ir drąsuoliški metodai nebeveikia. tačiau nereikia pulti neviltin: veikite, improvizuokite.

        Devintas istorinis komentaras

        Italijos didmiesčiuose 8-ajame dešimtmetyje buvo neramu. Visuomenės pakraščiuose kilo drėgnos pyzdos nepasitenkinimo ir lipnaus bybio neapykantos banga. Jaunimo judėjimo avangarde purvinomis kojomis žengė „miesto indėnai” – „I n d i a n i   M e t r o p o l i t a n i”.

        Jie aktyviai kovėsi prieš kapitalistinę smegenų plovimo mašiną ir priešinosi moraliniam jaunimo išgvėrimui. Veiksmas vyko trikampyje Roma – Bolonė – Milanas. Socialinės revoliucijos ir klasių kovos metodus „Miesto indėnai” siejo su avangardinėmis estetinio maišto technikomis. Vienas pagrindinių „indėnų” šūkių buvo: „Kiekvienas iš minios nori tapti avangardistu!” Jie paišė grafiti, kuriuose parodijavo valdžios šūkių beprasmybę, buržujų logiką pateikdami kaip visišką abrakadabrą. Jie kikeno į šlykščius veidus švarutėliams kaklaraiščiuotiems Milano biznesmenams. Kiauras dienas ir naktis jie tūsinosi savo smirdinčiame andergraunde ir kūrė grandiozinius gatvės peštynių planus.

        Kur jūs dabar, pašėlę „miesto indėnai”, kokiuose supistuose rezervatuose?


        Tiesioginis susidūrimas, konfliktas

        Mes skelbiame tiesioginį susidūrimą. Tik betarpiški fiziniai kontaktai gali pakeisti šį pasaulį į gerą pusę. Apkabinti tą, kuris nekenčia glėbesčiuotis. Pabučiuoti tą, kuris kaip nuodų bijo bučinio. (Visa tai, žinoma, traktuojant kaip politinius santykius.) Griebti už šiknos tą, kuris mano, kad jo šikna – tai Dievo namai. Štai kaip reikia elgtis.

        Tiesioginis susidūrimas reiškia neužmaskuotą konfliktą. Konfliktai, kaip žinia, būna įvairios prigimties. Hipertrofuotai antagonistinėje visuomenėje už paprastą gatvės klausimą „Kiek valandų?” duoda į snukį ir pasiunčia na chuj. Politiškai korektiškoje visuomenėje atsakymas į šį klausimą palydimas veismainiškai mandagia šypsena. Konfliktas, mūsų supratimu, yra būtinas, nes jo metu pripažįstami skirtumai ir antagonizmai, kurie dažnai užglaistomi dialogais ir svarstymais. Konfliktas nesiekia melagingo konsensuso, jis reikalauja diskretiško kultūros proceso. Konfliktas pažeidžia ritualizuotus normatyvinius visuomenės ryšius, kad aptiktų juos reguliuojančius represijų mechanizmus.

        Tiesioginis susidūrimas: aptikti ir lyg peiliu atverti dirbtinai užglaistytas arba tabu paskelbtas prieštaravimų, skirtumų ir neatitikimų zonas. Mūsų tikslas – aštriais dėmesio pirštais negyvai užkutenti abejingumą ir išsisukinėjimą.

                   alt

        Šaudyti iš laidynės, mėtytis akmenimis, mojuoti kumščiais

        Argi būtina kaip nors komentuoti šias (ir panašias) technologijas? Atvirai sakant, mums nusibodo apie visą tai pliurpti, velniškai nusibodo.

        Dabar turime pareikšti tiesiai: rašyto žodžio nemylime ir juo nepasitikime. Rašydami šią knygą įsitikinome, kad aprašyti pasipriešinimo – neįmanoma. Pasipriešinimas iš principo priešinasi naratyvui apie pasipriešinimą. Esmė ta, kad pasipriešinimo dalyvis (jei jis priešinasi iš tikro, o ne tik imituoja) nieko nepamėgdžioja, jis identifikuojasi su vaisinga akimirkos laisve, su pačiu savimi ir kūrybos aktu. Šaudyti iš laidynės tiesiog nuostabu, nes pasaulis to nenori, pasaulis bijo. Bet jei šaudyti iš laidynės reiškia įsijungti į reproduktyvias ir imitacines struktūras, vadinasi, toks šaulys priklauso valdžiai. Nesvarbu, ar ji marksizmo valdžia, ar struktūralizmo valdžia, ar anachronizmo valdžia. ar tamsos karalystės valdžia. Šaudyti iš laidynės – reiškia pajusti ir pergyventi realaus jaudulio kupiną akimirką, ir nieko daugiau. Visa kita – tik didesnė ar mažesnė proto pisliava.


        Kikenti iš šios knygos

        Kikenkit iš šios knygos! Chi chi chi! Chi chi chi! Chi chi chi!
        Chi chi cha cha! Chi chi cha cha!
        Chi chi cha cha! Chi cho cha chi!

        Beje, paverkti iš jos irgi į naudą.
        Ir apskritai: imkite ir nebepasitikėkite jokia teorija! Vieną kartą ir visiems laikams!

 


        Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius
        Versta iš: А.Бренер, Б. Шурц „Что делать? 54 технологии культурного сопротивления отношениям власти в эпоху позднего капитализма”. М.: Гилея, 1999.

        Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1

 

corporation      Joel Bakan „Korporacija. Patologiškas pelno ir galios siekimas” Free Press, 2004, leidykla „Kitos knygos” planuoja išleisti 2008 m.

      Šios knygos objektas – korporacija (lietuviškai dažnai vadinama bendrove, kurios populiariausios formos – AB, UAB) arba, kalbant teisine kalba, ekonominė organizacija, turinti juridinio asmens teises ir ribotą atsakomybę. Korporacijos įsigali ekonominiame, viešąjame ir politiniame gyvenime, jų veikla ir įtaka globalaus kapitalizmo sąlygomis toli peržengia nacionalinės valstybės ribas. Korporacija kaip „asmuo“ pasižymi godumu ir pelno siekiu bet kokia kaina. Šios savybės ne tik būdingos, bet ir teisiškai privalomos kiekvienai korporacijai, kurios tikslas – uždirbti maksimalų pelną akcininkams.

      Autorius siūlo pritaikyti korporacijai psichopatinės asmenybės testą: neatsakingumas ir aplinkinių ignoravimas siekiant savo tikslų, siekis manipuliuoti kitais (pvz., viešąja nuomone, vartotojų lūkesčiais), savigyra („Mes – Nr.1”, „Mes – patys geriausi”), empatijos ir užuojautos trūkumas, atsisakymas prisiimti atsakomybę, apsimetinėjimas, kad tavo tikslai kitokie, negu yra iš tikrųjų („aplinkosauginis“ naftos gigantų įvaizdis ir pan.). Visi simptomai beveik tiksliai sutampa: korporacija yra visuomenei pavojingas psichopatas! Knygoje apžvelgiama korporacijų atsiradimo ir įsigalėjimo istorija.

      Šiuolaikinės korporacijos susiformavo XIX amžiaus viduryje, suklestėjo XX amžiuje ir visiškai įsigalėjo XXI amžiaus pradžioje – ortodoksinėje dominuojančios laisvosios rinkos ideologijos aplinkoje. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame populiariausiu žodžiu pastaruoju metu tapo „dereguliacija“, tradicinės valstybės funkcijos, ilgus metus buvusios jos prerogatyva, efektyvumo vardan palaipsniui perleidžiamos privačiam verslui, t.y. korporacijoms. Tai sukelia demokratijos eroziją, mažina galimybes ginti viešuosius interesus. Kertinį demokratijos principą „vienas asmuo (nepriklausomai nuo turtinės ir visuomeninės padėties) – vienas balsas”, išstumia kitoks korporacinės „demokratijos“ principas: „vienas doleris – vienas balsas”.

      Tačiau korporacija viso labo yra tik žmogaus kūrinys, ji nėra amžina ir nepakeičiama, teigia autorius. Kaip nėra amžinas ir šiuolaikinis neoliberalus kapitalizmas, kurio kertinė socialinė institucija yra korporacija. Teisininkas iš Kanados Joelis Bakanas parašė novatorišką ir puikiai argumentuotą knygą. Joje panaudoti interviu su laisvosios rinkos guru Miltonu Friedmanu ir Peteriu Druckeriu, bei aršiausiais neoliberalizmo priešais – Noamu Chomsky ir Naomi Klein. Pagal ją 2005 m. pastatytas populiarumo susilaukęs filmas Corporation.



shock doctrine     
Naomi Klein „Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas” Metropolitan Books, 2007, leidykla „Kitos knygos” planuoja išleisti 2008 m.

      „Šoko doktrina” – nauja jaunos, radikalios, su mokslininkės užmoju rašančios žurnalistės ir politikos tyrinėtojos iš Kanados knyga, siūlanti naują politikos paradigmą, kuri apverčia aukštyn kojomis įprastą sąmpratą apie tai, kas vyksta pasaulyje. Remiantis keleto pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiais, knygoje nuosekliai analizuojamas šiuolaikinių politinių inžinierių naudojamas instrumentas – socialinis, politinis ir ekonominis šokas. Šokas, kuris globalaus kapitalizmo pažadėtos „šviesios ateities“ vardan žaibiškai sunaikina esamą socialinę ir ekonominę infrastruktūrą, sumindo ištisų kartų, ištisų regionų žmonių gyvenimus.

      Ekonominio šoko terapija per pastaruosius 30 metų negalėjo būti pritaikoma be politinio šoko terapijos – brutalių represijų ir demokratinių teisių suvaržymų. Vakarų šalys kartu su Tarptautiniu Valiutos Fondu ir Pasaulio Banku išnaudoja įvairias nelaimes, – hiperinfliaciją, cunamį, karą Irake, – kad primestų kitoms šalims radikalius pokyčius: suaktyvintų privatizaciją, panaikintų valstybės reguliavimą, sumažintų socialines išlaidas.

      Tokia politika, primesta laissez-faire ekonomisto Miltono Friedmano mokinių, dirbančių tiek Amerikoje, tiek ir užsienyje, tapo milijonų žmonių klaikaus skurdo ir vargų priežastimi, o didžiosios korporacijos galėjo pigiai supirkti didžiąją dalį valstybių turto ir gyvybiškai svarbios infrastruktūros, susijusios su vandens ir elektros energijos tiekimu. Net 9/11 šokas, anot autorės, buvo „lyderių panaudotas tam, kad būtų galima nutraukti diskusiją apie globalinį teisingumą“. Pirmosios Naomi Klein knygos No Logo pasirodymas 1999 m. sutapo su antiglobalistinio judėjimo, įsižiebusio Sietle blokuojant PPO susitikimą, pradžia. Naomi Klein laikoma viena iš garsiausių šio judėjimo balsų. 

 


katalonijai pagerbti      George Orwell „Katalonijai pagerbti” Penguin, 2000, leidykla „Kitos knygos” planuoja išleisti 2008 m.


      1936 m., pačiame Ispanijos pilietinio karo įkarštyje, George Orwellas atvyko į šią šalį ir tapo eiliniu trockistinės darbininkų milicijos,kovojančios prieš generolo Fransisco Franco armiją, nariu. Katalonija tuo metu buvo kontroliuojama anarchistų profsąjungų organizacijos CNT (Confederación Nacional del Trabajo). Autorius išvydo stulbinantį vaizdą, ypač netikėtą retrogradiškos feodalizmo dvasios persmelktoje Ispanijoje: miestą kontroliavo darbininkai, jame sklandė lygybės dvasia, žmonės gatvėse sveikinosi trumpu „Salud“, vienas į kitą kreipėsi „tu“ ir „drauge“. „Atrodė, tarsi visi žmonės iš tiesų yra lygūs ir viltis plevena ore,“ – rašė G. Orwellas.

      Atsiminimų knygoje „Katalonijai pagerbti“ aprašytas anarchistų ir trockistų organizacijų, kontroliavusių Kataloniją, ir jų milicijos, vos ne plikomis rankomis atlaikiusios generolo F. Franco kariuomenės puolimą karo pradžioje, sutriuškinimas, kurį įvykdė stalininės Sovietų Sąjungos ir Vakarų šalių vyriausybių remiami Ispanijos komunistai, dešinieji socialistai ir liberalai. Tai itin sąžininga ir preciziška knyga, joje rašoma apie tai, ką matė ir patyrė pats autorius. Tai knyga apie vieną svarbiausių politinių XX a. kataklizmų, apie žmogaus būseną visa naikinančio karo akivaizdoje, apie praktinę anarchistinių idealų realizaciją, nors ir trumpą lyg meteoro švystelėjimas.




crimethinc     
CrimethInc. „Karo dienos, meilės naktys” CrimethInc. Books, 2001, „JUODRAŠTIS“ ir leidykla „Kitos knygos” planuoja išleisti 2008 m.


      CrimethInc. – tai decentralizuotas anarchistų kolektyvas, susidedantis iš daugelio viena nuo kitos nepriklausomų grupelių, susikūręs praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje. Vieni kolektyvo skyriai užsiima leidyba, kiti steigia įrašų kompanijas, treti rengia tarptautinius sąskrydžius ir punk koncertus, kai kurios grupės organizuoja tiesioginio veiksmo akcijas ir įžiebia riaušes. CrimethInc. visų pirma siūlo naują mąstyseną ir gyvenimo būdą, o ne patį organizavimąsi. CrimethInc. neturi griežtos ideologijos, juos vienija „pavojingo gyvenimo būdo” filosofija, kuri apibrėžia radikalią gyvenseną bei pastangas eliminuoti nelygybę ir tironiją kapitalistinėje visuomenėje.

      Visos grupės ir individai veikia autonomiškai, o kiekvienas organizacijos narys gali prisidengti CrimethInc. vardu, leisdamas savo knygą ar kurdamas plakatą. „Mes keliame mažas revoliucijas, atveriame vartus į naujus pasaulius, kuriuose vagiliavimas, apgaudinėjimas, kariavimas, nuobodulys yra virtę atgyvenomis”, – teigia CrimethInc. Nieko keisto, kad CrimethInc. kolektyvas savo aktyvumu išprovokavo net ir korporacinės žiniasklaidos susidomėjimą, jų tekstai neretai cituojami akademinėse publikacijose. Geriausiai žinomi kolektyvo leidiniai yra „Karo dienos, meilės naktys“ („Days Of War, Nights Of Love“), „Nelaimių receptai: Anarchistinė patiekalų knyga“ („Recipes For Disaster: An Anarchist Cookbook“) ir brošiūra „Kova už mūsų gyvenimus“ („Fighting For Our Lives“). Pastaroji buvo išspausdinta net pusės milijono egzempliorių tiražu.

      „Karo dienos, meilės naktys“ – tai anarchistinis politinių, socialinių ir filosofinių esė rinkinys. Knygoje griežtai kritikuojamas kapitalizmas, valstybė ir masinis vartojimas, vaizdžiai parodoma, kaip šiuolainiame pasaulyje nužmoginamas individas ir menksta pati gyvenimo kokybė. Knyga nesaugoma jokių autorinių teisių, todėl ją platinti galime mes visi.



        Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1

 

Brener shurz        Alexanderis Breneris – naujosios kartos konceptualistas performansininkas, nepavargstantis kovotojas prieš valdžią ir jos remiamą oficialiąją kultūrą, prieš kapitalistinę sistemą ir jos proteguojamą komercinį meną. Izraelio pilietybę turintis rusas jau 20 metų „dirba” gatvės menininku – kuria politiškai angažuotus performansus, rengia brutalias nonkonformistines akcijas. A.Breneris – vienas iš Maskvos akcionistų mokyklos pradininkų – skandalingai pagarsėjo jau 1993 metais, kai surengė keletą ekscentriškų ir šokiruojančių antivalstybinių bei kontrkultūrinių akcijų. Štai keletas tokių politinio ir kultūrinio chuliganizmo pavyzdžių.

        1994 metais A.Breneris atliko performansą „Plagiatas”. Jis apsilankė Maskvos A.Puškino muziejuje, išvydo milijonus kainuojančią van Gogho drobę, puolė prieš ją ant kelių ir, veriančiu balsu stenėdamas „Vincent, Vincent...“, imitavo savaiminės defekacijos aktą, t.y. bandė apsišikti. Tokiu ironišku būdu menininkas viešai pademonstravo „savo niekingumą ir bejėgystę Didžiojo Meno akivaizdoje”.

        Tais pačiais metais A.Breneris surengė ir akciją „Jelcinai, išeik!” Protestuodamas prieš Čečėnijos karą Raudonojoje aikštėje vaizdavo animacinio filmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“ herojų peliuką. Vienomis glaudėmis, užsidėjęs bokso pirštines, per megafoną kvietė į garbingą kovą tuometinį Rusijos prezidentą B.Jelciną: „Jelcinai, išeik! Išeik, niekingas baily!“ Tačiau prezidentas kažkodėl nepasirodė, tuojau pat prisistatė milicija, kuri menininką sulaikė ir uždarė į daboklę. Paleistas A.Breneris nė trupučio nenurimo – jis bandė prasibrauti į Rusijos vidaus reikalų ministeriją ir iteikti namines šlepetes ministrui, vadovaujančiam karo veiksmams Čečėnijoje. Antimilitaristas vėl buvo suimtas.

        Na, o 1997-ųjų pradžioje A.Breneris metė buržuaziniam pasauliui iki šiol skandalingiausią savo meninį iššūkį – atliko performansą „Pokalbis su Malevičiumi”. Lankydamasis Amsterdame, antimenininkas užsuko į Stedelijko galeriją ir žaliais dažais iš balionėlio užpurškė dolerio ženklą ant K. Malevičiaus paveikslo „Suprematizmas“ (arba „Baltas kvadratas baltame fone“), kuris buvo apdraustas 10 milijonų dolerių. Teisme performansininkas teigė: „Kryžius yra kančios simbolis, o doleris simbolizuoja prekybą ir komerciją. Humanitariniu požiūriu būtent Jėzaus Kristaus idėja daug reikšmingesnė už pinigų idėją. Tai, ką padariau, NĖRA nukreipta prieš tapybą, savo aktą aš vertinu kaip dialogą su Malevičiumi.“ Šia akcija, už kurią 5 mėnesius atsėdėjo Olandijos kalėjime, autoriaus lūpomis tariant, buvo paliudytas visiškas menininkų, bandančių pakeisti pasaulį, pralaimėjimas.

        Štai kaip apie šį veiksmą kalba pats autorius kalėjime parašytoje knygoje „Apmyžtas pistoletas”: „Amsterdamo Stedelijko muziejuje priėjau prie išgarbstyto rusų modernisto K.Malevičiaus paveikslo. Kaip ilgai kapsčiausi iki šito paveikslėlio: iš Niujorko, per Paryžių, Berlyną ir Milaną! Baltame drobės fone aliejiniais dažais nutapytas baltas kryžius. Sveika, pretenzingoji rusų kultūrėle! Mano kišenėje guli žalių dažų balionėlis. Muziejaus salėje, kurioje kabo Malevičius, nė gyvos dvasios. Išsitraukiau balionėlį ir dažų čiurkšle ant balto paveikslo nupiešiau žalutėlį dolerio ženklą: prikaliau prie kryžiaus dolerį, kaip Jėzų. Tuo metu savęs jau nelaikiau dailininku ir niekinau contemporary art .. Kas yra šiuolaikinis menas? Kaip sakytų Jeanas Genet, tai paprasčiausi tylūs pirsčiojimai svetainėje, kurioje susirinko svečiai, pasidabinę smokingais ir dekolte. Tie ponai apsimeta, kad nieko neįvyko, nors patalpoje tvyro baisi smarvė. Ką gi, persti reikia! Bet taip, kad visa svetainė driokstelėtų! Kad visi užsispaustų nosis ir akimirksniu dingtų laukan! Kad taurės imtų skimbčioti! O šiuolaikinis menas perdžia be garso, be garselio. Tad aš nenoriu būti šiuolaikinis vizualinis menininkas, aš – politinis aktyvistas. Jea!”

                  alt

        Politinio aktyvisto A.Brenerio nemėgsta niekas – jo privengia visų šalių valdžios (maža ką tas beprotis gali iškrėsti!), ignoruoja visa vakarietiška art sistema (A.Breneris specialiai vengia žodžio „menas”, tuo pabrėždamas, kad konjuktūrinis, parsidavėliškas, valdžiai ir kapitalui nuolankiai tarnaujantis vakarietiškas „menas” su menu neturi nieko bendro). A.Brenerio akcijos ir performansai dažniausiai sutinkami arba mirtina tyla, arba pasipiktinimo šūksniais. Bet kartais tokiems išsišokėliams ima ir pasiseka.

        Pasisekė ir rusų meno revoliucionieriui – beveik pusę metų atsėdėjęs Amsterdamo kaliūzėje, jis sutiko jauną merginą iš Austrijos, menininkę, mokančią rusų kalbą – slavistę, dirbančią Vienos meno akademijoje. Nuo to laiko tęsiasi audringa ir kūrybinga A.Brenerio ir B.Schurz meilė bei draugystė. Kartu jie išleido bent devynias anarchistinės kultūrologijos ir politologijos knygas, tarp jų grafiti studiją „Tatuiruotės kalėjimuose” (2000), politologinių esė rinkinį „Fašistinė planeta” (2002), revoliucinės poezijos rinktinę „Apelsinai Palestinai” (2002). Barbara tapo ne tik kūrybine bendradarbe, bet ir tikra kovų drauge – kartu jie surengė ne vieną šokiruojančią antimeninę ir antivalstybinę akciją. Ši porelė – dinamitas, akies mirksniu išsprogdinantis visus tradicinius mūsų supratimus apie valdžią, kultūrą ir meną.

        O pirmasis kūrybinis porelės bandymas buvo knyga „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje” (1999). Kaip jie patys sakosi: „Rašėme šią knygutę greitai, pankiškai. Turbūt daug ką praleidome. Užtat įgavome velniškos patirties: įsimylėjome vienas kitą kaip triušiukai, kaip kačiukai. Kita vertus, pabandėme tapti tikrais revoliucijos šuniukais: mėtėme kiaušinius, kvaksėjome ir panašiai. Rašėme šią knygutę. Tai yra mylėjome, maištavome ir analizavome. Ko daugiau iš žmogaus norėti?”

        Ką gi, brangieji, iš jūsų nenorime nieko – knyga iš tiesų pavyko. A.Breneris ir B.Schurz parašė tikrą kovos veiksmų vadovėlį šiandieninės visuomenės atskalūnams – anarchistams, pankams, laisviems menininkams, feministams, nomadams, skvoteriams, žodžiu, visiems pradedantiesiems maištautojams, kurie nenori sėdėti sudėję rankų, trokšta priešintis sistemai, bet nežino, ką daryti. Nežinai, ką daryti, – pasiskaityk „Ką daryti?” ir sužinosi!

        Knyga išėjo pusiau teorinė, pusiau praktinė. Ilgi teoriniai samprotavimai iliustruojami vaizdingais praktiniais pavyzdžiais. Pateikti 54 pasipriešinimo valdžiai metodai, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes: tradiciniai (demonstracijos, barikados, bado streikai), kultūriniai (skandalai, akcijos ir performansai) ir individualūs (pvz., parodyti šikną, išdalinti pinigus arba paniekinamai nusišypsoti). Visi šie metodai tinka tam tikromis aplinkybėmis, todėl svarbiausia – kūrybiškai juos panaudoti. Juk mūsų tikslas vienas – tai kova prieš valdžią. O ką reiškia ši „kova prieš valdžią”? Autoriai atsako: „Tokių subjektų, vienas iš kurių būtų proletariatas, o kitas – buržuazija, realybėje paprasčiausiai nėra. Kas prieš ką kovoja? Mes visi kovojame prieš visus. Mumyse visada yra kažkas, kas kovoja prieš kažką kitą pačiuose mumyse”. Štai šis pasipriešinimo valdžiai apibrėžimas – pats svarbiausias. Jis teigia: kovodamas prieš valdžią, pirmiausia tu turi kovoti prieš valdžią savyje!

        Apie šią autorių porelę ir jų knygą galima būtų pasakoti be galo daug, bet geriau už juos pačius nepasakys niekas. Todėl pateikiu ištisą ištrauką iš knygos „Murmančios tautos” (1999), kuri kuo puikiausiai apibūdina visą A.Brenerio ir B.Schurz mąstymo būdą bei idėjas:

        „Buvau išauklėtas avangardo ir moderniosios vakarietiškos poetinės tradicijos dvasia. Meną laikiau idealia erdve, kurioje atvirai komunikuojama ir nuolat ginčijamasi, kurioje gyvena tyri ir atviri žmonės. Vėliau išsiaiškinau, jog viskas ne taip. Ši erdvė, kaip ir visas sociumas, suskaldyta korupcijos, asmeninių ryšių ir konkurencijos. Dar daugiau, atsidūręs Vakaruose supratau, kad tarptautinė art sistema – tai ne tik visos politinės sistemos dalis, bet ir jos modelis. Garsusis kairiųjų teoretikas Tonis Negri kalba apie šiandien visur viešpataujančią neoliberalią imperiją. Art pasaulis – irgi jos dalis. Ši sistema pasiruošusi priimti tik geidaujamus, tik savus, tik jai pritariančius agentus. Svetimam ten nėra ko ieškoti. O aš buvau svetimas pagal visus požymius: geografinius, politinius, pagal emigranto ir žmogaus be nuolatinės vietos statusą. Kiekvienas, kuris išdrįs tokiai sistemai pasipriešinti, turi suprasti, kad jo laukia atstumtis, izoliacija ir žiaurus priešiškumas.

        Bet ne tai svarbu. Svarbiausia – mūsų oralinis-genitalinis solidarumas ir tarpusavio pagalba. Mes internacionalistai ir kartu individualūs anarchistai. Mes dar ir feministai. Tikime tik viena bendrija – įsimylėjėlių. Siunčiame oro bučinį zapatistams. Neigiame visus mums peršamus literatūrinius pirmtakus ir globėjus – mums nusišikti ant Williamo S.Burroughso ir Irwino Welsho, ant Luiso Ferdinando Céline’o ir Tomo Wolfe’o. Visi kultūrkės veikėjai daugiau ar mažiau parsidavė hegemoninės valdžios derglionėms, o mes to nenorime. Sukekšėsim ar nesukekšėsim – parodys laikas. O kol kas mes spjauname ant jūsų brangių kapų, nelaikšiai hipiai ir nususę pankai, juodosios panteros ir situacionistų chimeros, supistos raudonosios brigados ir struktūralistiniai maskaradai. Žinoma, mes jus mylime, bet nuo jūsų trenkia stipriu patriarchalumo ir autoritetingumo, savireklamos ir kultūros lavonų kvapeliu. O nuo mūsų? Šiuo metu – ne, o vėliau pažiūrėsim. Reikia labai pasistengti, kad neįklimptum viešpačių ir padlaižių kultūrkėje, kurią surentė tokie mūsų tėvai, kaip André Bretonas ir Malcolmas McLarenas. O visokie artistiniai kakučiai, kaip Jeffas Kuntzas, Vladimiras Sorokinas arba Salmanas Rushdie, tik ir svajoja apie tą akimirką, kada prasmegs į smirdančią pasaulinės kultūros išvietės skylę, ir ne tik prasmegs, bet ir linksmai plūduriuos aksominiame paviršiuje. O bala skylėje tikrai bjauri ir šlykšti! Paskęsti joje irgi oi kaip nesinori. Tai ką gi daryti? Ogi kurti naują kultūrą, kuri iš tikro išvartys supistas hegemonines struktūras ir atvers naują fizinių bei kalbinių kontaktų kelią! Mes iš tikrųjų sunaikinsime valstybę, materialinę ir dvasinę nuosavybę, baimę, skurdą, tamsumą, pavaldumo santykius ir visų rūšių represijas! Mūsų laukia didžiulis darbas, milžiniškas! Prie darbo, maištaujantys visų šalių ir sluoksnių lapiūkščiai ir vilkiūkščiai! Ir nemyžkit iš baimės!”



        Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1

anarchija.lt         Šiuo metu beveik visi lietuviški internetiniai žiniasklaidos portalai yra priklausomi nuo valstybinių institucijų ar korporacijų malonės, jais naudojamasi kaip propagandiniu įrankiu. Alternatyva oficiozinei žiniasklaidai tampa portalas anarchija.lt, veikiantis pagal nepriklausomos žiniasklaidos tinklo Indymedia principus ir pateikiantis skaitytojui tokią informacinę medžiagą, kurią nutyli arba jos net neišgirsta žiniasklaidos gigantai.

         Svetainės anarchija.lt idėja gimė trims bičiuliams ir idėjiniams bendražygiams – rašytojui ir vertėjui Dariui Pocevičiui, leidyklos „Kitos knygos“ organizatoriui Gediminui Baranauskui ir istorikui Kasparui Pociui – stebint Lietuvos kairiojo judėjimo kūrimo darbus ir juose dalyvaujant. Tie darbai prasidėjo Vilniaus kairiųjų klubo steigiamojoje konferencijoje, įvykusioje 2005.12.14., tiksliau sakant, ruošiantis tai konferencijai. Gediminas supažindino Darių ir Kasparą, skatino juos domėtis radikalia literatūra ir spauda. Idėjinio palaikymo susilaukėme iš Šamano – Manto Gimžausko, puikaus poeto ir tikro idėjų generatoriaus. Įkvėpė ir kiti dalykai – pilietinis judėjimas Lietuvoje (prisiminkime kad ir „Pro-testo laboratoriją“), antiglobalistų, anarchistų ir aktyvistų judėjimo kilimas pasaulyje.

         Kadangi buvo pasirinktas radikalesnis kelias, bendradarbiavimo ir idėjų skleidimo didesniuose portaluose, tokiuose kaip delfi.lt ar bernardinai.lt, aiškiai nebepakako. Reikėjo savos žiniasklaidos, kuri galėtų atspindėti šiuolaikinių anarchistų, socialinių aktyvistų ir kapitalistinės globalizacijos priešininkų pažiūras, informuoti apie rūpimus renginius, pateikti solidžią teorinę, meninę anarchizmo perspektyvą, nepriklausomą politinę analizę. Portalas pradėjo veikti 2007-ųjų sausį. Buvo pasidalinti darbai: Darius kuravo meno ir teorijos, o Kasparas – aktyvizmo ir politikos rubrikas, nors būdavo ir kitaip. Didelę dalį politinių ir apie aktyvizmą pasakojančių straipsnių parinkdavome iš užsienio spaudos, nors netrūko ir vietinių aktualijų. Perspausdinome nemažai periodikoje pasirodžiusių ir leidyklos „Kitos knygos“ išleistų tekstų.

         Portalas „anarchija.lt“ ne tik spausdino tekstus, bet kartu tapo įvairių renginių ir akcijų organizatoriumi bei pagalbininku. 2007-aisiais sudalyvavome dvejose „Aktyvizmo dienose“, surengėme performansą su pasišaudymais Alytaus meno bienalės metu, vėliau – Poetiniame Druskininkų rudenyje. Protestuodami prieš meno komercializavimą, prie „Vilniaus vartų“ komerciniame centre įsikūrusio Jono Meko centro surengėme „Fluxus keturnedėlį“. Organizavome „Skvotų ir autonominių dienų” akciją prie „Lietuvos“ kino teatro. Po š.m. kovo 11-osios neonacių demonstracijos vieni pirmųjų pradėjome virtualią kampaniją prieš fašizmą Lietuvoje. Remiame įvairius pilietinius ir politinius judėjimus, profsąjungas, visus tuos, kuriems nepakeliui su valstybe ir rinka. Visos šios ir daugelis kitų akcijų įrodė, kad ne visi aklai pritaria neoliberalizmui, laisvosios rinkos ekonomikai, socialinei ir kultūrinei kapitalizmo priespaudai. 

         2008-aisiais portalas atsinaujino, atsisakėme centralizuoto informacijos valdymo metodo. Pritaikiusi atviro publikavimo principą, anarchija.lt tapo operatyvesnė – dabar puslapio redaktoriumi gali tapti kiekvienas raštingas Lietuvos aktyvistas, pareiškęs norą prisidėti prie kolektyvinio svetainės kūrimo. Tekstus pagyvino komentarai.

         Ateityje stengsimės tęsti aktyvią veiklą, plėtoti ryšius ir solidarumą su kitais alternatyvios žiniasklaidos portalais, judėjimais, rengti akcijas ir kampanijas, o svarbiausia – pateikti skaitytojui kitokią informaciją ir analizę, kurią nutyli arba iškraipo oficialieji žiniasklaidos kanalai.

         anarchija.lt redakcinė kolegija

         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas JUODRAŠTIS, 2008 m. Nr. 1

dmitrij vilenskij         Menininkas ir kultūrinis aktyvistas Dmitrijus Vilenskis (St. Peterburgas, Rusija) gimė 1964 metais. 2003 metais jis įkūrė kultūrinį-politinį sąjūdį „Čto delat’?” („Ką daryti?“) ir tapo tuo pačiu pavadinimu leidžiamo laikraščio (www.chtodelat.org) redaktoriumi. D. Vilenskis dažniausiai dirba daugiadiscipliniuose kūrybiniuose kolektyvuose, jo kūrybinė veikla siejama su video menu, fotografija, tekstais, instaliacijomis ir parodų architektūra. Nevengia radikalios ir atvirai kairuoliškos retorikos. Save įvardija tarybų komunistu (council communist). Šiame interviu aptariamas Vilenskio tekstas „Ką šiandien reiškia politinės parodos projektas?“, kvestionuojami jame išsakyti postulatai apie šiandieninės politinės parodos galimybes. Pokalbio metu laipsniškai pereinama prie klausimų, kurie atskleidžia principines pašnekovų pozicijas.

         Apie politines parodas, menininkų tarybas ir meno radikalizavimą
         Poleminis pokalbis su menininkų grupės Čto delat’? nariu DMITRIJUMI VILENSKIU iš Rusijos. Kalbasi REDAS DIRŽYS


      
REDAS DIRŽYS: Su didžiausiu malonumu perskaičiau tavąjį politinės parodos manifestą. Kadangi esu menininkas ir dažnokai dalyvauju įvairiausio raugo parodose, turiu prisipažinti, kad tavo aprašytoji yra būtent tokia, kurioje norėčiau dalyvauti. Nežinau, ar sutiksi su manimi, ar ne, bet man atrodo, kad būtent toks modelis yra pernelyg utopinis ir netgi prieštaringas dėl daugelio priežasčių.
         Pirma, mes turime pripažinti, kad „laikinųjų menininkų tarybų“ vaidmuo yra valdžios perėmimas. Iki kokio lygio ketinama perimti valdžią: kuratorinio ar institucinio, tik meno sistemos viduje ar visuomeniniu lygmeniu apskritai? Koks valdžios perėmimo tikslas?

         DMITRIJUS VILENSKIS: Noriu pabrėžti, kad mano idėja apie tarybas neturi jokių užmačių „užgrobti valdžią“. Manau, kad tarybos, kaip politinės organizacijos tipas, yra vis dar patraukliausias modelis dėl to, kad jos nedialektiškai aprėpia du priešingus valdžios polius – atstovaujamąją (valdžią, kuri koordinuoja gyvenimą) ir vykdomąją (galimybę veikti). Tai nulemia nuolatinį naujų politinio gyvenimo formų atsiradimą. Taigi nenorėčiau pernelyg spekuliuoti kalbomis apie valdymo krizę, bet esu įsitikinęs, kad menininkų tarybos – tai tokia organizacijos forma, kuri radikaliai skiriasi nuo biurokratinio-korporacinio kultūros gamybos ir jos sklaidos modelio. Ir būtent šios formos sukuria skirtingų jėgų konfrontaciją, kaip tai jau kartą atsitiko Rusijos revoliucijos metu, kai valdžia nieko nebegalėjo padaryti be derybų su vietos tarybomis. Taip pat mes turime pripažinti, kad pačios tarybos gali susitarti su valstybės valdžia bei jos institucijomis dėl savo veikų – būtent tada ir prasideda tikroji politika.

         R.D.: Tiesą sakant, nesu toks tikras dėl bendravimo su institucijomis „klasikine“ prasme, nes kompromisai paprastai sukuria naujas biurokratines, o ne menines formas (turiu omenyje daugiau socialinę meno reikšmę, o ne stilistines madas)... Minėdamas „valdžios perėmimą“ omenyje greičiau turėja teisių į savivaldą atsikovojimą, ką tarsi įžiūriu ir tamstos apibūdinime:skirtingų jėgų konfrontacija“.

         D.V.: Taip, tu teisus, rizika didelė, bet reikia ją prisiimti ir bandyti suvaldyti situaciją. Taktikos požiūriu tai itin subtili situacija, taktika – operatyvinė, nes niekas nežino, kaip viskas klostysis toliau. Norėčiau ryžtingai pasisakyti prieš bet kokios valdžios ir organizacijos formos neigimo fetišizavimą. Mums reikia naujos teorijos apie krizinę situaciją. Būtų sunku net įsivaizduoti realią revoliucinę situaciją, kurios metu visos jėgos struktūros staiga, vos tik žmonėms sukilus, išnyksta. Iš istorijos mes žinome, kad taip niekada nebuvo.

         R.D.: Man labai patiko terminas „laikinosios menininkų tarybos“. Kada jos turėtų išsiskirstyti? Tęsdamas tavajame manifeste išdėstytą minčių eigą, matyčiau ir logišką proceso organizavimo mechanizmą: realizuoti parodą, perimti visos pridėtinės vertės kontrolę ir nukreipti ją į tolimesnę kryptingą veiklą (galbūt konkrečiu tikslu steigti naują laikinąją tarybą). Ir tada išsiskirstyti. Ar sutiktumei su tokiu interpretavimu, ar aš ko nors nesupratau? Šiaip ar taip, man būtų įdomu išgirsti, kaip, tavo manymu, minėtosios tarybos turėtų elgtis su realiais galios svertais.

         D.V.: Laikinumas irgi yra taktinis klausimas – gal geriau būtų teigti, kad tarybos yra politinė nuolatinės mobilizacijos institucija. Manau, kad savo veiklą jos galėtų vykdyti tam tikrą laikotarpį, nuolat atnaujindamos savo narius ir veikas. Tarybos pagal savo prasmę – tai nuolatinis kasimasis po liberalaus-parlamentinio darbo pasidalinimo tarp vykdomosios ir įstatymus leidžiančiosios valdžios pamatais. Realūs svertai?.. Aš kažko nesupratau… Paprasčiau tariant, tiesiog manau, kad mes, menininkai ir kultūros gamintojai, turime nuspręsti, ką daryti ir kaip dirbti už institucinės struktūros ribų. Ir tada, vienaip ar kitaip realizuodami savo idėjas, mes naudojame jėgos svertą, bet prieš tai reikia labai aiškiai nustatyti mūsų bendravimo ir kontrolės taisykles. Manau, kad šiuo minimaliu lygmeniu tai yra įmanoma…

         R.D.: Bet ar jos skiriasi nuo įprastos biurokratinės patikėtinių tarybos, kurios manipuliavimo mastus mes visi gerai žinom?

      
D.V.: Taip, išties reikia būti budriems, nes modelis, apie kurį kalbu, neturi nieko bendra su tokiu dariniu kaip Britų menų taryba ar bet kuri kita demokratiją imituojanti korporacinė konstrukcija. Terminologija mus gali visiškai supainioti, todėl tikslingiau būtų analizuoti tikrąją organizacijų struktūrą bei žvelgti į vykdomus veiksmus – šitaip atsiskleistų principiniai skirtumai.

         R.D.: Sutinku su tavo minima Jacques‘o Ranciere‘o citata1 apie politinio veiksmo mechanizmą, kuris transformuoja į politiką socialinius, politinius ar buitinius elementus. Kiek suabejočiau viso šito mechanizmo analogija meno sferoje. Netgi realizuojant parodas „ne tam skirtose vietose“, jos vis tiek išlieka institucionalizuoto meno formomis, kurios savo ruožtu yra oficialiosios politikos dalis. Remdamasis šiomis prielaidomis, norėčiau užduoti labai tiesų klausimą – koks pagrindinis politinės parodos tikslas: politinis (kontrkultūrinis) ar kultūrinis (institucionalizuotas)? Koks ryšys (ar skirtumas) tarp politinės parodos ir šiaip meno parodos? Koks sąryšis su meno pasauliu, „rimtąja kultūra“, institucionalizuotomis meno struktūromis ir panašiai?

         D.V.: Manau, labai svarbu pripažinti, jog viskas, ką mes darome mene, itin mažai ir netiesiogiai veikia kovą už socialinius pokyčius. Mums visų pirma svarbūs debatai apie „meno jėgą“ ir tai, be abejonės, susiję su estetika. Menas tebėra istorinio vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi dėl nesibaigiančios konfrontacijos ir kovos tarp dviejų sampratų: kas menas yra ir kuo jis galėtų būti. Šiuo metu esu įsitikinęs, kad pagrindinė fronto linija driekiasi tarp prekinio fetišizmo kaip globalios pramogų industrijos išaukštinimo IR opoziciją šioms tendencijoms sudarančių daugybės estetinės idėjos pagrindu artikuliuotų veikų, kurios yra NEapsaugotos nuo rinkos poveikio, BET pačios žlugdo rinkos diktuojamas vertes. Jos demonstruoja, kad „UŽRIBIS“ – tai įmanoma ir VIS DAR pasiekiama alternatyva. Sąryšį suvokiu kaip dalyvavimą ginče dėl meno galių ir jo istorinio aktualumo. Bet aš absoliučiai neigiu tiesiog anarchistinį požiūrį, kad šį diferenciacijos procesą galima būtų įgyvendinti be jokių institucijų. Tada polemika atrodytų taip: mes tiesiog neneigiame meninio pasaulio, bet formuluojame kitokios valdžios galimybę ir galimas jos egzistavimo formas, besiskiriančias atvira tiesos procedūrų demonstracija.

                 alt

         Dmitrijus Vilenskis. Art Athina, 2007 m. gegužė. Zanny Beggo nuotr.

         R.D.: Rašydamas apie politinio meno parodų adresatą, paminėjai, kad jis turėtų būti visai kitoks nei tradicinių parodų lankytojas. Tą patį klausimą kelia ir tradicinių parodų organizatoriai – aneksuoti ir „išplauti“ kuo daugiau žmonių protų. Tad vėl sugrįžtu prie tos pačios „rimtosios kultūros“ antpuolio idėjos, kurios priedangoje adresatas išliktų tas pats, kaip ir tradicinių parodų, bet tikslas būtų „pagydyti“ žmones nuo „priklausomybės“ institucionalizuotoms meno formoms.

         D.V.: Ne, man atrodo, kad kalbame apie skirtingų tipų publiką – jau nuo pačios tarybų avangardo pradžios siūlau iš atminties ištrinti pasyvios privilegijuotos meno publikos idėją ir jos vietoje įsivaizduoti aktyvų bendrakūrėją. Tai reiškia, kad mes transformuojame tradicinę laisvalaikio ekonomiką į produktyvaus mokymosi laiką. Kitas, taip pat svarbus klausimas: kaip mes galėtume nukreipti žmones, pasiruošusius kovoti už savo pozicijas visuomenėje, kurių paprastai negauna veltui? Norėčiau daryti parodą piktiems žmonėms, o ne kūrybinės klasės publikai. Bet čia yra šiokių tokių problemų – aš juos sunkiai randu... Šiaip ar taip, būtent juos turėtume laikyti savo adresatu...

         R.D.: Negaliu sutikti ir su būtinybe ieškoti alternatyvių erdvių politinės parodos rengimui – tai visiškai nesiskiria nuo tipiškos tradicinės šiuolaikinio meno parodos organizavimo strategijos, paremtos projektiniu mąstymu: parodos apleistose erdvėse, Čečėnijos bienalė, kurią pastaruoju metu įnirtingai „stumia“ Palace de Tokyo (Prancūzija) strategai, bei daugybė kitokio šlamšto, kurį gamina neoliberalistinio kapitalizmo meno kolonializmo institutai. Be to, reikia turėti galvoje dar ir faktą, kad praktiškai visa fizinė erdvė (ir virtuali) yra arba privatizuota, arba instucionalizuota. Ar pritartumei karingoms strategijoms organizuoti politines parodas jau egzistuojančiose pripažintose meno erdvėse – tokiu atveju būtų logiškas ir valdžios perdavimo taryboms klausimas? O gal dar logiškiau būtų tiesiog užimti pripažintas meno erdves ir paversti jas bendrabūvio vietomis? Kam gi daryti priešingai? Minėtai pozicijai pritarčiau gal tik vieninteliu klausimu – institucionalizuotos erdvės visiškai išspjauna tave laukan ir tau reikia pačiam atrasti vietą elementariai egzistencijai...

         D.V.: Redai, būtent čia mes įklimpstame į klasikinį ginčą tarp marksizmo ir anarchizmo. Mano pozicija nėra nukreipta prieš visus valdžios ir institucijų tipus. Sakau tiesiai: išskyrus galbūt mūsų taip siekiamą beklasės visuomenės atvejį, mes visada turime galvoti apie valdžios organizavimo formas. Absoliučiai pritariu tavajai valdžios formų šiuolaikiniame mene kritikai, bet man atrodo, kad tu ignoruoji radikalią engiamųjų vaizduotę, kuri suteiks jiems galimybę įsteigti visiškai kitokią instituciją, pagrįstą ne hierarchine jėga, BET demokratiniu susikalbėjimu... Aš esu tarybų-komunistas (council-communist), o ne anarchistas, ir būtent tokios politinės pažiūros apibrėžia mano meno plėtros viziją.

         R.D.: Kalbant apie estetinę meno vertę – ar neatsitiks taip, kad socialinės kovos iliustratyvumas mene taps pilietinės visuomenės dekoracija? Kur ta riba?

         D.V.: Visų pirma, galima labai įvairiai traktuoti pilietinę visuomenę – ne vien jos liberalistinę atmainą. Vis dar manau, kad Gramshi požiūris(2) irgi turi teisę egzistuoti, nors ši versija itin užslėpta šiandien dominuojančioje represinėje policinėje santvarkoje. Traktuojant meną kaip politinį projektą, galima teigti, kad radikali tokios pilietinės visuomenės vaizduotė talpina savyje ir antagonizmus, ir klasių kovą. Be pilietinės visuomenės ir jos neatskiriamo elemento – viešosios erdvės – negali egzistuoti joks menas. Kalbant apie estetiką, būtent ji ir yra mano didžiausio dėmesio ir analizės objektas – tai matyti iš daugelio mano straipsnių.

         R.D.: Gal turi kokią idėja, kur konkrečiai galima surengti efektyvią politinę parodą? Gal vis dėlto tai turėtų būti meno centras su didžiule auditorija, o gal visiška periferija su naiviais bet nuoširdžiais gyventojais?

         D.V.: Man šiuo metu pati įdomiausia vieta ir puikus socialinis centras yra Milano ISOLA (3)...

         R.D.: Niekad apie juos negirdėjau, bet, kadangi jau taip pakrypo mūsų pokalbis, specialiai pasižiūrėjau internete, kokią gi veiklą jie vysto... Ir – nepatikėsi – šiuo metu jie kaip tik rodo Čečėnijos bienalę – tą patį manipuliacinį š..., apie kurį jau anksčiau buvau užsiminęs?!

         D.V.: Tai tikrai blogai – šito aš nežinojau… Esi teisus principingai kritikuodamas šį projektą – man jis irgi dėl daugybės priežasčių pasibjaurėtinas… Negalima meno kaip instrumento naudoti tokiems bukiems tikslams… Bet manau, kad čia ir glūdi principinis mūsų nesutarimas su Europos kairiųjų liberalų dauguma – jie labai jau dažnai rengia blogas, estetiškai skurdžias, tiesmukai moralistines parodas ir rodo panašius filmus.

         R.D.: Ar matai galimybę suorganizuoti vieningą tokių kryptingų, koordinuotų ir gerai organizuotų politinių parodų frontą?

         D.V.: Svajoju apie tai, bet tuo pat metu matau, kaip visa tai toli nuo realybės – norėčiau kurti tokią organizaciją. Ar prisijungsi?

         R.D.: Žinoma! Apie tai ir noriu kalbėti be jokių užuolankų! Ir dar vienas – jau paskutinis – klausimas: ar įmanoma nors kiek pažaboti tą, atrodytų, visiškai nemirtingą menininko ego? Panašu, kad būtent ši problema sužlugdė visus ligšiolinius revoliucinius meninius judėjimus… Menininkai puikiai sugeba sukelti ir paremti revoliuciją, bet itin blogai pasinaudoja valdžia – ar ne taip?

         D.V.: Tai tiesa ne tik apie menininkus, bet ir apie visą darbo klasę. Menininkai yra smulkiaburžuazinė klasė – jie valdo savo gamybos priemones kaip tikri kapitalistai ir todėl juos labai sunku radikalizuoti kolektyviai. TAČIAU estetinis meno istorijos radikalizmas kaskart suteikia vilties, net ir po visų pralaimėjimų. Būtent todėl mes visuomet jaučiame aplinkos atvirumą... Kova tęsiasi, nes mes mylime meną ir tikime jo išlaisvinimo galia.

         ____________________________

         (1) – „Politinis veiksmas sudaro sąlygas įvardinti politika tuos reiškinius, kurie buvo laikomi „socialiniais“, „ekonominiais“ ir „buitiniais“ reikalais. Šis procesas naikina ribas. Tai atsitinka, vos tik „buitiniai“ veikėjai – nesvarbu, ar jie būtų darbininkai, ar moterys – pradeda projektuoti savo nesutarimus į bendro pobūdžio klausimus, pavyzdžiui, kam apskritai priklauso erdvė, kurioje jie gyvena, kas gali apibrėžti ir paskirstyti bendrą nuosavybę. Reikia įsisąmoninti, kad politika yra jau pats klausimas, kas yra ir kas nėra politika. Politika užgimsta vos tik atsiranda klausimas, sprendžiantis, kur driekiasi riba, skirianti politiškumą nuo socialumo arba viešumą nuo privatumo. Todėl politika dažniausiai ir atsiranda „ne savo vietoje“, vietoje, kuri tradiciškai buvo laikoma nepolitine“, – Dmitrijus Vilenskis savo tekste „Ką šiandien reiškia politinės parodos projektas?“ cituoja Jacques'ą Ranciere'ą.
        
(2) – D. Vilenskis kalba apie itin specifinį ir idealizuotą pilietinės visuomenės modelį, kurį apibrėžė italijos komunistas Antonio Gramshi. Šiuo modeliu apibūdinami visuomeniniai sąmoningų piliečių dariniai, kurie sugebėtų kontroliuoti administracines jėgos struktūras, dialektiškai derindami derybas ir tiesioginį veiksmą.
        
(3) – Tai komunos idėjas propaguojančių menininkų iniciatyva – 2003 m. Milane įkurtas menininis-socialinis centras. Jame vykdomi sąlyginai nepriklausomi meniniai ir utopiniai socialiniai projektai.

        
2008 m. pavasaris



         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1
 

anarchizmo stovykla         Praeitais metais keliems aktyvistams kilo idėja – suburti draugėn visus Lietuvos anarchistus, kad šie galėtų neformaliai pabendrauti. Idėja, atrodo, pati įsigyvendino 2007-ųjų gegužės 25-27 dienomis. Veiksmui, diskusijoms ir poilsiui pakvietė „Radikalaus meno, gyvenimo būdo ir aktyvizmo stovykla“, organizuota Leonardavo kaime, Panevėžio rajone. Tikriausiai pirmą kartą šiame krašte suplevėsavo anarchistinės (anti)vėliavos, o laukuose nuskambėjo punk ir ska muzika. Kažkoks stebuklas, nes šis ypatingai konservatyvus kraštas sunkiai įsileidžia gaivius laisvės vėjus... Simboliška, kad lopinėlis žemės, kadaise tarnavęs žmonių išnaudojimui, dabar pasitarnavo laisvės idėjai – raudonai-juoda gražuolė buvusio dvaro teritoriją paskelbė anarchistinės dvasios valda... Punk, sXe, hardcoro jaunimas ir vyresnieji „klasikiniai“ anarchistai dalijosi idėjomis, patirtimi bei išgyvenimais. Solidarizuotis bendram tikslui netrukdė nei amžiaus skirtumai, nei gyvenimo būdo nuostatos.

         Vėliau, rugpjūčio 3-5 dienomis vykusi neformali feministinė stovykla sukvietė radikalių pažiūrų žmones diskusijoms lyčių, seksualumo ir feminizmo temomis. Stovyklon atvyko ir užsienio svečių: feminizmo aktyvistė iš Suomijos, grupė studentų iš Baltarusijos. Tarptautinis stovyklos kontekstas, diskusijos trimis kalbomis ir labai radikalios temos aktualizavo ir praplėtė anarchizmo idėjų ribas bei sąvokas, harmoningai papildė daugelio supratimą apie laisvių siekius ir kovas feminizmo fronte.

        O stovyklų sezoną baigė rugsėjo mėnesio pirmosiomis dienomis įvykusi antroji „Radikalaus meno, gyvenimo būdo ir aktyvizmostovykla“,pradžiuginusi stovyklautojus puikiu gyvos muzikos koncertu. Į nuošalų kaimą nepasididžiavo užsukti ir pagroti „braliukai“ latviai (grupė „Tesaband“), energingi JAV atlikėjai „Insuicieti“. Šaunus buvo koncertas!

         Tūkstantinėmis sumomis finansuojami nomenklatūriniai jaunimo kultūros renginiai nė iš tolo neprilygtų mūsiškiams išradingumu, organizuotumu ir gyvybiškumu. Pasitelkę tik minimalias materialines priemones ir resursus, bet panaudoję maksimalias draugų ir aktyvistų pajėgas, visų stovyklų metu turėjome viską, ko reikia šauniai ir prasmingai praleisti laiką: puikią programą, gerą virtuvę (maisto prasme), DJ , naudingus „workshopus“, kiną ir net gyvą muziką. Tikrumo jausmas, kad esi savas tarp savų „įkrauna“ bei įkvepia darbams ir po stovyklų.

         Tokie renginiai reikalingi ne tiek labai gilioms teorinėms studijoms, kiek solidarumo jausmui tarp skirtingų pakraipų anarchistų. Privatūs pokalbiai ir kolektyvinės diskusijos, maisto ruošimas ir bendri pietūs, paprasčiausi aplinkos tvarkymo darbai sujungia mus žmogiškais tarpusavio ryšiais, kurie ypač svarbūs tokiam neskaitlingam judėjimui kaip anarchizmas. Taigi tokio pobūdžio aktyvizmą greičiau pavadinčiau senu terminu –„cementovkė“. Naujoviškai tai skambėtų šitaip: bendruomeniškumo ir kolektyvinio saviorganizavimosi praktika.

         Daugiau informacijos apie renginius rasite:
         http://picasaweb.google.ru/fiokla.fiokla/Renginiai
         www.anarchija.lt / aktyvizmas / Aktyvizmo dienos’2007: gyvoji utopija. Fotoreportažas

          Fiokla
         Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.


         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas JUODRAŠTIS, 2008 m. Nr. 1

jean gabriel periot         Jeanas-Gabrielis Périotas yra žinomas „perdirbtos medžiagos“ (found footage), trumpų eseistinių filmų kūrėjas, kurio darbai rodyti daugelyje festivalių. Šiuo metu filmininkas kuria pilno metražo juostą apie RAF. Daugiau apie autorių žr.: http://jgperiot.free.fr

        Jean-Gabriel Périot. Keli kitokios žiūros į RAF istoriją elementai. Trumpa įvykių chronologija, skirta kitokiam – kinematografiniam – požiūriui į RAF

         1. Louiso Malle’io režisuotas „Viva Maria!” buvo vienas mėgstamiausių RAF narių vaidybinių filmų. Brigitte Bardot ir Jeanne Moreau – tobulos revoliucinio romantizmo ikonos.

         2-3. „Bonnie” ir „Clyde” – asmeninės Gudrun Ensslin ir Andreaso Baaderio pravardės. Itūžę bėgliai ir karšta meilė.

         4. Nuo 1966 m. Holgeris Meinsas studijavo Berlyno kino mokykloje. Su savo bendražygiais Harunu Farockiu, Helge Sander, Hartmutu Bitomsky’iu kūrė filmus ir revoliucijas.

         5-6. „Oskaras Langerfeldas 12X” (1967) – pirmasis Holgerio Meinso trumpametražis dokumentinis filmas apie Berlyno benamį. Šis 12 dalių kūrinys – tai duoklė Jeano-Luco Godard’o juostai „Vivre sa vie” („Gyventi savo gyvenimą”). 1968 m. Holgeris Meinsas režisuoja mokomąjį trumpo metražo filmą „Molotovo kokteilio gamyba”.

         7. Iš pradžių Holgeris Meinsas manė, jog kinas gali padėti pakeisti pasaulį, bet po kelerių metų, praleistų politinėje ir kultūrinėje Berlyno aplinkoje, įsitikino, kad būdamas politiniu filmininku revoliucijai nepasitarnausi, kad filmai, nors ir sukurti kaip ginklai prieš kapitalizmą, yra tik nekalti žaisliukai. Po keleto „Super 8” juostų, nufilmuotų RAF judėjimo pradžioje, savo kamerą jis iškeitė į tikrus ginklus.

         8. 1974 m. H. Meinsas mirė kalėjime, paskelbęs bado streiką. Nuotraukos su jo kūno atvaizdu buvo iškeliamos vėlesnių demonstracijų metu. Ar sunku to meto vokiečiams buvo ištverti sulysusio lavono vaizdą?

         9. Ulrike Meinhof – gerbiama žurnalistė ir XX a. 7-ojo dešimtmečio kairiosios opozicijos atstovė. Buvo įtakinga Vakarų Vokietijoje, rašė straipsnius daugeliui laikraščių ir dažnai pasirodydavo televizijos laidose gindama opoziciją. Tikėdamasi padėti revoliucijai, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo dirbti TV žurnaliste. Kūrė reportažus apie neturtingus žmones, lyčių nelygybę.

         alt..

         10. 1969 m. U. Meinhof parašė „Bambule” – tikrais įvykiais pagrįstą televizijos dramą apie mergaites uždarose mokyklose. Tačiau šios juostos žiūrovai neišvydo, nes Ulrike ėmė kurti RAF.

         11. 1976 m. Ulrike randama pasikorusi kalėjimo kameroje su spermos žymėmis ant apatinių kelnaičių. Šia keista „savižudybe” patikėjo nedaugelis. Šios ryžtingos ir įtakingos moters atminimą galėjo sunaikinti tiktai jos negyvo kūno nuotraukos.

         12. 1967 metai. Meiliai besišypsančios Gudrun Ensslin nuotrauka, paimta iš juostos „Das Abonnement” („Abonementas”), kuri turėjo tapti eksperimentiniu pornografiniu filmu.

         13. 1977 metai. Pasikorusios savo kameroje Gudrun nuotrauka. Ji prisidengusi antklode – tarsi bandydama nuslėpti savo tariamą savižudybę. Bet kas galėjo pamatyti negyvą jos kūną šioje tuščioje kameroje? „Deutschland im Herbst” („Vokietija rudenį”, 1978) – kolektyvinis filmas, meninė reakcija į realius įvykius – „Vokišką rudenį”. Šis kino šedevras – kaleidoskopinis ir kompleksiškas žvilgsnis į tai, kas nutiko keliolika savaičių po 1977 m. spalio. Pats įspūdingiausias filmas apie RAF.

         14. Filmo „Deutschland im Herbst” segmentas, sukurtas Volkerio Schlöndorffo ir Heinricho Böllio, vaizduoja diskusiją apie TV dramą, paremtą „Antigonės” motyvais. Antigonę vaidinanti aktorė kai kuriems iš diskusijos dalyvių pasirodė panaši į teroristę.

         15. Naktį, kuomet buvo pagrobtas į Mogadišą skridęs lėktuvas, Raineris Werneris Fassbinderis, per radiją išgirdęs apie pagrindinių RAF narių – tarp jų ir Andreaso Baaderio, kurį jis pažinojo nuo vaikystės – mirtį, sukūrė filmuotą autoportretą. Šią medžiagą jis sumontavo kartu su kameros užfiksuota aštria jo paties ir motinos diskusija.

         Alexanderio Klugės dokumentiniame filme vaizduojamos tame pačiame mieste kelių dienų laikotarpiu vykstančios dvejos laidotuvės, vienos iš jų – Hanso-Martino Schleyerio, kitos – Andreaso Baaderio, Gudrun Ensslin ir Jano-Carlo Raspės. Dvejos laidotuvės, dvi prieštaravimuose paskendusios visuomenės.
         Paskutinis kadras – keliu einanti moteris su vaiku – palieka mus be jokio atsakymo į klausimą, kas įvyko. Lieka tik tuštumo jausmas. Pasibaigė ne tik RAF, baigėsi ir tas laikotarpis, kuomet buvo įmanoma svajoti apie revoliuciją.
          „Prarasta Katarinos Blum garbė”, Volkeris Schlöndorffas ir Margarethe von Trotta, 1975 metai. Šis įspūdingas filmas, sukurtas Heinricho Böllio romano motyvais, pasakoja apie isterišką ir perdėtą to meto federacinės valstybės, policijos ir žiniasklaidos reakciją į RAF grėsmę.
         O taip pat – Gerhardo Richterio paveikslai „1977-ųjų spalio 18-oji”, visi Haruno Farockio filmai, Guy Debord’o „In Girum Imus Nocte Et Consumimur Igni”, Rainerio Wernerio Fassbinderio „Trečioji karta” ir „Mamos Küsters kelionė į dangų”, Jeano-Luco Godard’o „Kinietė”, Yvonne Rainer „Kelionės iš Berlyno / 1971”, Volkerio Schlöndorffo „Ritos legendos”, Gerdo Conradt’o „Starbuck-Holger Meins”, Margarethe’s von Trotta „Marianne ir Julianne”, Timono Koulmasio „Ulrike Marie Meinhof, laiškas jo dukrai”, Reinhardo Hauffo „Štamhaimas”…

         alt

         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1

food not bombs         Svarbiausia Food not bombs idėja – pinigus, išleidžiamus karui, derėtų išleisti alkstantiems žmonėms. Vilniuje buvo surengta keletas pavienių Food not bombs (toliau – FNB) akcijų, pradėjome galvoti ir apie reguliarias akcijas. Tačiau jų pradžią šiek tiek stabdė keli klausimai: akcijos skelbiamų idėjų aktualumas Lietuvoje ir problema dėl maisto gavimo būdų.

         Lietuvos kariai dalyvavo (ir dalyvauja) prieštaringai vertinamuose kariniuose veiksmuose, kariams išlaikyti skiriama nemažai lėšų, o ir badaujančių pas mus netrūksta, tad pagrindinė FNB idėja Lietuvoje tikrai nėra beprasmė. Kita dvejonė – keliai, kuriais maistas atkeliauja į akciją. Lietuva dar nėra pasiekusi tokio lygio, kad didžiuliais kiekiais būtų išmetamas „neestetiškai“ atrodantis maistas, tad maistą reikia pirkti. O FNB visada pasisako prieš vartotojiškumą – tad ar maisto pirkimas neiškreipia svarbiausios FNB minties?

         Tačiau visas šias abejones išsklaidė turbūt svarbiausias pačios akcijos rezultatas – pamaitinti alkani žmonės. Todėl 2007 m. kovo 31 d. Vilniuje įvyko pirmoji akcija, kuri tęsiama ir iki šiol: FNB vyksta kiekvieną paskutinį mėnesio šeštadienį. (Tiesa, prieš pirmąją akciją Vilniuje FNB buvo surengta Kaune ir jos sėkmė suteikė dar daugiau drąsos.)

         Maistui dalinti pasirinkome parkelį centre – Reformatų skverą, – kad iš visų miesto rajonų būtų panašus atstumas, kad akcijos vieta būtų gana vieša, bet ne per daug, t.y. nesusilauktų nepageidautinų „svečių“. Likus kelioms savaitėms elgetaujantiesiems dalijome skrajutes, juos tiesiog užkalbindavome ir papasakodavome apie būsimą akciją, taip pat klijavome informacinius lipdukus ant vargetų pamėgtų konteinerių ir užkampių. Maistas akcijai atkeliavo įvairiais būdais – kas ką galėjo atsinešė iš namų, daržovių atsivežė iš kaimų, kai kas buvo gauta ir kitokiais būdais. Prigaminę ir atgabenę maistą į vietą, dar vaikščiojome ir kvietėme žmones.

                         alt

         Nemažai vargdienių siūlėsi parodyti dokumentus, mat nakvynės namuose ir panašiose įstaigose to iš jų reikalauja; vienas vyriškis skundėsi, jog nepatinka nakvynės namų prižiūrėtojams, dėl to jo neįleidžia net su dokumentais, todėl džiaugėsi paprasta FNB „politika“ – maistą gamina tas, kas nori gaminti, o maistą valgo tas, kas nori valgyti. Beje, visas akcijose dalijamas maistas yra veganiškas, nes toks maistas pats „taikiausias“. Iš viso pirmoje akcijoje pavalgė 15 žmonių, vidutiniškai tiek ateidavo ir į vėlesnes akcijas.

         Kai kuriose šalyse FNB sulaukia ir neonacių dėmesio, mat anot jų, „bomžai yra visuomenės šiukšlės“. Ne išimtis ir Vilniaus akcija – kartą jos stebėti užsuko keli žinomi neonaciai. Mestelėję porą aršių replikų, jie pasišalino ir didesnių problemų nesukėlė.
 
         Food not bombs kolektyvas nėra gausus – nuolatines akcijas rengia nedaug žmonių, todėl dažnokai iškyla įvairių problemų, kurias įveikiame bendromis pastangomis. Kolektyvas nėra uždaras, mes skatiname prisijungti naujus žmones – tiek tuos, kuriems artimas pankroko judėjimas, tiek tuos, kurie svajoja apie taiką pasaulyje, tiek tuos, kuriems tiesiog gera daryti gerus darbus.
Paskutinės FNB akcijos nebuvo labai gausios lankytojų, galbūt turėjo įtakos lietingas ir labai šaltas oras, tačiau ši nedidelė Food not bombs revoliucija būtinai tęsis.

        
Jei perskaitei šį tekstuką ir panorai prisijungti prie mūsų, – nesidrovėk ir parašyk el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

         Ugnė

         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas JUODRAŠTIS, 2008 m. Nr. 1

redas dirzys         Redas Diržys – vizualaus meno srityje dirbantis menininkas, teoretikas, kritikas ir aktyvistas. Šiuo metu aktyviai organizuoja visuotinį meno streiką, nukreiptą prieš „rimtąją“ isteblišmento kultūrą ir jos mechanizmus. Pastarojoje srityje savo veiklą plėtoja reprezentaciniame, istorifikaciniame ir edukaciniame lygmenyse tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu. Priklauso tarptautiniams menininkų tinklams ZCCA-Libušin, IAPAO, SPART Action Group. Gyvena ir dirba Alytuje. Nuo 1995 vadovauja Alytaus dailės mokyklai. Jo veiką apibūdinti dažnai pasitelkiami žodžiai „politinis“ ir „performansas“.

        Šia tema sunku pradėti kalbą, nes sąvokos „performansas“ ir „kultūra“ (jau nekalbant apie jų junginius: „politinis performansas“ ir „kultūrinis pasipriešinimas“) yra itin neapibrėžtos ir, priklausomai nuo konteksto, išreiškia itin skirtingas konotacijas. Nesileisdamas į ilgus etimologinius ir semantinius diskursus apie performatyvumo ir performanso sampratų skirtybes bei tarpusavio sąryšius, noriu pabrėžti, kad paprastumo dėlei žodžiu „performansas“ įvardinsiu tik vaizduojamojo meno žanrų sukurtą tradiciją, kuri anglų kalboje įvardijama kaip „performance art“. „Performanso menas“ reiškia individo ar jų grupės tam tikrą laiko tarpą tam tikroje erdvėje atliekamus veiksmus, kurių visuma (įtraukiant ir aplinkos reakcijas) sudaro kūrinį. Griežtai tariant, performanso kūrinį sudaro keturi būtini elementai: trukmė, konkreti erdvė, performansininko (performanso atlikėjo) kūnas ir jo tiesioginis santykis su žiūrovais.

         Šiuo klausimu tarsi viskas būtų ir aišku, jei ne keletas smulkmenų. Terminas „performansas“ („performance art“) buvo sukurtas apibrėžti jau egzistavusius reiškinius, nukreiptus prieš institucionalizuotą kultūrą. Juk reikėjo kaip nors formalizuoti neformalius, drastiškus ir visuomeninę sistemą draskančius (taigi ir politinius) reiškinius. Nei futuristai, nei praeito amžiaus pradžios rusų avangardistai ar dadaistai (jau nekalbant apie Berlyno „dada“, kurie atvirai deklaravo politinius valstybės valdymo interesus), nei letristai, nei situacionistai ar fluxus pradininkai niekada negalvojo, kaip sukurti „performanso“ kūrinį, – jie tiesiog griovė „rimtąją kultūrą“. Atgaline data visą šią tradiciją įvardijus „performansu“, visiškai iškreipiama visuomeninė šio reiškinio prasmė ir reikšmė – jis tampa ta pačia „rimtąja kultūra“. Trumpai tariant, istorinė avangardo reprezentacija yra pateikiama... nupjaustytais kiaušiukais. Šiuos iškraipymus pripažino net konformistu tapęs avangardistas Allanas Kaprow, 1958 m. įvedęs hepeningo sąvoką, – 1966 m. jis pareiškė, kad hepeningas iš esmės yra „miręs“, o menininkai „turi liautis vaidinę, nes juokina persisotinusius žiūrovus“. Tęsiant šią mintį, reikia pastebėti, kad terminas „performansas“ atsirado kaip žodžio „hepeningas“ pakaitalas. Jis buvo sugalvotas siekiant utriruoti visą kritinio veiksmo tradiciją, pakeisti ją „šiuolaikiniu šokiu“, „plastiniu performansu“, „žodiniu performansu“, performanso festivaliais ir taip toliau. Buvo nusirista iki visiškos impotencijos – „videoperformanso“, kuriame simuliuojamas net ir tiesioginis ryšys su publika.

         Šis konkretus performanso pavertimo menu atvejis nėra vienišas bendroje kultūros suinstitutinimo istorijoje. Panašiai atsitiko ir su pačia „meno“ samprata, kuri atsirado tik XVIII amžiuje ir retrospektyviai apibrėžė, kas laikytina menu visais laikmečiais, pradedant akmens amžium. Kadangi menas didžiąja dalimi lygiavosi į bažnytinių ikonų tradiciją, tai bet kokiam tokio meno priešininkui imtas taikyti eretiko statusas. Taigi „rimtosios kultūros“ institucijos visuomenėje šiandien atlieka inkvizicijos vaidmenį. Idant įsitikintumėte, kad sistema puikiai veikia, galite prisiminti dar vis besitęsiantį graffiti  apropriacijos procesą. Kai kuriems graffiti „meistrams“ buvo suteiktas menininkų statusas, tuo tarpu kiti atsidūrė už įstatymo ribų – visi privalėjo rinktis – ar kurti, ar nusikalsti... Taip reiškinys (bent jau Vakaruose) tapo pažabotas.

         Bet grįžkime prie performanso. Kaip jau įsitikinote, tai, ką šiandien vadiname performansu, visuomet turėjo politinę reikšmę visuomenėje, nes veikė prieš institucinę meno sąrangą arba gyvavo už jos ribų. Tai buvo realus socialinis gestas, kurį institucionalizavus buvo pasisavinta tikrumo, nesumeluoto veiksmo dimensija – ja prisidengusios „rimtosios kultūros“ institucijos prakišinėja visišką simuliaciją. Siekiant sustiprinti „tikrumo“ įspūdį, pasitelktas dar vienas itin keistas terminas – „politinis performansas“. Kas už jo slepiasi? Ogi pamatinės neoliberalistinio kapitalizmo sąvokos, neva orientuotos į žmogų: „pilietinė visuomenė“ ir „demokratija“. Kaip ir kiekvienai simuliacijai, joms irgi reikia iliustratyvumo, kitaip niekas nepatikės jos egzistavimu Čia ir glūdi principinis šiandien taip propaguojamo „politinio“, „socialiai angažuoto“, „pilietinio“, „naujųjų medijų“ ir panašaus meno vaidmuo visuomenėje – madinga forma teigti tikrą, nesumeluotą, „tikrais meniniais tyrimais ar eksperimentais“ pagrįstą žinią, o dar tiksliau – „vaizdinę dokumentaciją“. Ji yra traktuojama kaip „pozityvi“ žinia, kuri patenka į žiniasklaidą ir sudarydama pilietinių laisvių iliuziją yra projektuojama į bendrapiliečių smegenis. Kuo kritiškesnis pasisakymas, kuo drastiškesnis veiksmas, kuo spalvingesnės skandalo nuotraukos – tuo geriau. Beje, komentarus vaizdinei medžiagai visuomet pateikia institucijų atstovai (Vakaruose jie dažnai vadinasi nepriklausomais ekspertais). Taigi vos išgirdę, kad menininkas „atlieka tyrimą“, – spirkite tam menininkui į šikną!

         Štai filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis be užuolankų rėžia, kad šiandieninis socialinis protestas turi būti aukštos estetinės formos (sic!), o kaip pavyzdį pateikia „Pro-testo laboratoriją“ –2005 m. pradėtą pasipriešinimo judėjimą, siekiantį grąžinti visuomeninėms reikmėms (?) jau privatizuotą kino teatrą „Lietuva“. Minėtas filosofas dar prideda keletą Guy Debord’o citatų... kurių, atrodo, pats nė velnio nesupranta. Jo paistalai man primena dar 1993 metais Alytaus performansuose Virginijaus Mickaus perskaitytą pranešimą apie estetinius karo meno elementus: meninių tranšėjų proporcijas, architektūrą bei urbanistiką; skulptūrines kulkų vertes, užtikrinančias aukštą meninį mirties lygį; tankų mūšio etiketą, reveransus karo lauke ir pan. Apsišik, Gintautai, aukštielninkas: kiekvienas socialinis pasipriešinimas yra ikonoklastinis veiksmas – vaizdas ir estetika tėra kontrolės elementai, o didžiausi revoliucionierių priešai – fotografai, filmininkai ir kitokie vaizdų generatoriai, vėliau pailiustruosiantys mitologizuotą herojišką pasakojimą. Toks elgesys būdingas visiems teoretikams, niekad nestovėjusiems barikadose su ruporu rankoje prieš griauti ištroškusią minią. Tikroji poezija, Gintautai, prasideda su pirmu į policininką sviestu grindinio akmeniu! Antrasis akmuo turėtų skristi į dokumentuotojus. Trečio akmens neprireiks, nes visi „teoretikai“ sėdi šiltose auditorijose ir skaito paskaitas...

                  alt

         Avdėjus Ter-Oganianas. „Vidaus reikalų ministerija įspėja: akmenimis mėtytis griežtai draudžiama!“, instaliacija. Maskva/Praha. 2000 metai.

         Atkreipkite dėmesį – „Pro-testo laboratorija“, kurią institucijų žiurkės nori prakišti kaip pasipriešinimo klasiką, nuo pat savo veiklos pradžios akcentavo ne veiksmų efektyvumą, o vizualinį dokumentavimą – dar vieną spektaklį, jei norite. Jų „protestas” konstruojamas pagal kompozicinius meninio vaizdo ir naratyvo principus. Netgi atvirai deklaruojama, kad „Pro-testo laboratorija“ kuria įvairioms parodoms skirtą meninio protesto medžiagą... Pavyzdys tobulas dar ir dėl to, kad protestuotojai šiandien jau net nesuvokia, ką darytų atgavę minėtą erdvę... Greičiausiai patys ją privatizuotų savo simuliacinėms veikloms vykdyti. Pasinaudojęs proga, sveikinu Nomedą ir Gediminą Urbonus, gavusius Nacionalinę premiją, – jie jos verti kaip ir kiti „kultūrinio spektaklio“ kūrėjai. Nesileisiu į ilgas kalbas apie šių konformistų veiklą, nes ten nėra apie ką ir kalbėti. Bet privalu diskredituoti jų veikas bei naudojamus mechanizmus, nes būtent jie stovi skersai kelio tikrajam socialiniam pasipriešinimui. „Didžiausi nuoseklios revoliucinės grupės priešai paprastai naudoja panašias mąstymo formas, bet kardinaliai skiriasi savo „išgyventomis patirtimis“ ir joms suteikiama prasme“, – teigia Raoulis Vanegeimas.

         Kultūrinio pasipriešinimo istorija Lietuvoje labai prieštaringa ir nevienareikšmė. (Iš esmės šis reiškinys nėra gerai ištyrinėtas, tad mano apžvalga nebus visiškai nuosekli – tiesiog pabandysiu nubrėžti tam tikrus kontūrus.)

         Kai kurie pavieniai XVIII ir XIX amžių lietuviškos kūrybos faktai šiandien pateikiami kaip valstybingumo užuomazgos, bet lygiai taip pat sėkmingai jie gali būti traktuojami ir kaip socialinio pasipriešinimo gestai, nes ko jau ko, bet karjeros tokiais gestais tikrai nepadarysi, o tėvynės meilė dažniausiai tėra manipuliacinė valstybinės istorijos dūmų užsklanda. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios knygnešiai irgi nėra vienaprasmis reiškinys, kaip jis vaizduojamas buržuazinę valstybę pateisinančioje istorinėje versijoje. Ateityje siūlyčiau į jį žvelgti kaip į dominuojančios kultūros griovimo strategiją.

         Tarpukario buržuazinės respublikos laikais Lietuvoje pasipriešinimo, atrodo, būta... Kultūrinio pasipriešinimo – taip pat. Daugumos modernistinių stilių užuomazgų atsiradimą nulėmė juntamas boheminis pagirių tvaikas, o tai, kad kai kurie kultūros veikėjai (pavyzdžiui, K. Boruta) pabuvojo Smetonos kalėjimuose, rodo tam tikrą pasipriešinimo, kaip natūralaus saviraiškos elemento, egzistavimą. Gal kiek aktyvesni ir įvairiapusiškesni buvo rašantys kultūrininkai, bet vizualaus meno sferoje akivaizdžiai stengtasi įtvirtinti „rimtąją kultūrą“. Todėl, tiesą sakant, drįsčiau abejoti, kad paskiri kultūrinės bohemos poelgiai turėjo didesnės politinės įtakos... Netgi komunistuojantys veikėjai buvo greičiau aplinkybių aukos, o ne sąmoningo pasipriešinimo konstruktoriai, bet, kad ir kaip bebūtų, jie sumokėjo didžiulę kainą. Karo metų, o ypač pokario rezistencijos nenorėčiau įvardinti „kultūrine“, nes tai būtų tiesiog nekorektiška.

         Sovietmečiu, kurį apibrėžčiau kaip 1953–1990 metų laikotarpį, manau, vyko labai įdomūs socialiniai-kultūriniai reiškiniai, kurie dar nėra deramai išstudijuoti, juolab kad tuomet būtų išsklaidyti keli istoriniai vietinės reikšmės mitai. Į tą laikmetį žiūrint iš šiandieninių, jau suformuotų „oficialių“ pozicijų, atrodo, kad sovietmetis buvo tiesiog nuolatinis kultūrinis pasipriešinimas okupaciniam režimui. Pirmiausia, žinoma, visi paminėtų garsiąją ir jau pakankamai mistifikuotą „ezopinę kalbą“. (Šioje vietoje, jums leidus, peršoksiu į vaizduojamojo meno lankas, nes jas tiesiog geriau išmanau, nors ir esu tikras, kad kitose kultūrinio gyvenimo sferose veikiantys principai buvo bent jau panašūs.) Po 1990-ųjų metų pasipylusiuose interviu, atsiminimuose ir šiaip apibendrinimuose atsiskleidė, kad didžioji dauguma menininkų buvo rezistentai, nes jie: nevaizdavo melžėjų, nelipdė leninų (o jeigu ir lipdė, tai galvojo apie jį nedorus dalykus), nedalyvavo politikoje, nes ši buvo „susitepusiųjų reikalas“ (o tie, kurie dalyvavo – atvirkščiai – griovė sistemą iš vidaus, nes kitaip atėjūnai juk daug negero būtų pridarę...). Didžiausia rezistencija, pasirodo, buvo visiškas depolitizavimasis, atsiribojimas nuo sociumo, formalizmas, individualizmas. Bet juk būtent tokius ir lengviausia valdyti! „Tylieji modernistai“ – štai kaip juos įvardino viena 1990-ųjų teoretikė, o kitas menotyrininkas, galbūt stengdamasis išlaikyti bent šiek tiek padorumo, juos įvardino dar tiksliau – „seminonkonformistais“. Prisimenu Jono Valatkevičiaus repliką apie Elonos Lubytės studiją, pavadintą „Tylusis modernizmas“. Pasirodo, jis bandė suskaičiuoti, kuris iš tų „modernistų“ buvo nors kartą nukentėjęs dėl savo meninių pažiūrų. Ieškojo, ir rado... vieną – Liną Katiną, kuris tais laikais surengė nesankcionuotą parodą sporto salėje ir už tai buvo nubaustas: kelis metus neteko teisės dalyvauti respublikinėse parodose, o vasaromis negalėjo apsistoti dailininkų sąjungos kūrybos namuose Palangoje. Tai netgi ne nuobauda – tai tik privilegijų panaikinimas... ir tik trumpam laiko tarpui.

         Dar vieną puikią istoriją prisimenu iš savo paauglystės (tiesą sakant, net nežinau, ar ji tikra, bet ne tai svarbu – minėto laikotarpio iliustracijai šitokio veiksmo logika visai tikėtina). Istorija byloja, kad anuomet vienas neramiausių skulptorių Mindaugas Navakas, bičiulių vadinamas Simu, sugalvojęs iškrėsti pokštą prestižinės respublikinės dailininkų parodos, vykusios Parodų rūmuose Vilniuje, rengėjams. Jis pasamdė darbininkus, kad šie išlietų betoninį kubą tiesiog Parodų rūmų foje. Statybos darbai administracijai įtarimo nesukėlė, nes darbininkai dirba tik valdžiai įsakius, o valdžios tuomet buvo daug ir visur. Taigi vos tik kubas buvo išlietas ir darbininkai nurinko liejimo skydus, Simas prie kubo paliko kortelę su lakonišku užrašu: Mindaugas Navakas. Betoninis kubas. „Parodrūmio“ administracija pastebėjo svetimkūnį tik prieš pat parodos atidarymą ir paakino „autorių“ baigti juokus ir pasiimti savo „kūrinį“, bet šis atšovė, kad jam jo nereikia. Tokiu būdu Simas sudalyvavo prestižinėje parodoje, nes tais laikais dar nebuvo nei raumeningų parodas aptarnaujančių darbininkų, nei samdomų firmų... Deja, pirmuoju posovietiniu dešimtmečiu tas pats Simas virto savo paties parodija – jis tapo reprezentaciniu valstybės menininku, globojamu ir giriamu – net atsistojo į eilę tapti vidutiniu (kokiu 56-uoju) Europos menininku... Pastaruoju metu, užknistas pedagoginės veiklos, atrodo, atgavo savo pirmapradį maištingumą, nes yra pasiruošęs sugriauti visą edukacinę sistemą ir „ant griuvėsių sušokti pergalės šokį“. Deja, jis ir vėl elgiasi ne visiškai nuosekliai – tuo pat metu planuoja savo ateitį ir globalioje rinkoje, kuria, atrodo, ir šiandien naiviai tiki.

                  alt      

         VDA peržiūrų metu l. e. prof. pareigas Mindaugas Navakas demonstruoja, kaip jis šoks „polką ant meno akademijos griuvėsių“. 2006 m. Povilo Abečiūno nuotrauka.

         Mano minėti pavyzdžiai neturėtų būti nei absoliutinami, nei kaip nors išskirtinai traktuojami, juolab kad panašių „smulkaus pasipriešinimo“ faktų galima būtų surasti dešimtis. Praktiškai kiekvienas kultūrininkas buvo susidūręs su cenzūra ar šiaip ideologiniu spaudimu ir kaip nors „apgavęs“ sistemos prižiūrėtojus. Tereikia prisiminti, kaip po 1990-ųjų tarsi mirtinų kovų randus ant savo kūno kultūrininkai rodė išpūstus cenzūravimo faktus ir faktelius bei klijavosi rezistentų etiketes.

         Norėčiau paminėti ir keletą radikalių su vizualiuoju menu susijusių politizuotų sovietmečio reiškinių, nuo kurių absoliučiai atsiriboję kultūrininkų sluoksniai. Tai, visų pirma, keletas viešų susideginimų su politinėmis potekstėmis, savo vizualumu pranokusių net itin spalvingus karinių pajėgų ir darbo žmonių paradus. Antras faktas – tai vieno keistuolio kelionė į tuometinio Leningrado Ermitažą, kuriame jis sieros rūgštimi apliejo Rembrandto Danają. Pirmasis atvejis – tai kraštutinis vizualumas, kurio nereikia net fiksuoti, kuris iškyla prieš akis kiekvienam vos paminėjus įvykio faktą. Antrasis – susijęs su ikonoklazmu, kurio tradicija Lietuvoje nepažengė toliau nei praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio geometrinis abstrakcionizmas...

         Apibendrinant visą sovietmečio vizualiosios pasipriešinimo kultūros palikimą, būtų galima paminėti keletą būdingiausių jo bruožų: INDIVIDUALIZMAS, DESPERACIJA, FORMALIZMAS. Pastarąjį, beje, įvardinčiau kaip totalų „rimtosios kultūros“ įsigalėjimą visuose sovietinės sąmonės lygmenyse. Izoliavimasis nuo politinės veiklos ir slapstymasis kultūriniame formalizme buvo ir yra traktuojamas kaip absoliutus gėris, ypač jeigu retkarčiais sužaidžiama nacionaliniais, individo laisvės ar panašiais sentimentais.

         Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nuo 1990-ųjų šioje srityje keitėsi absoliučiai viskas, bet tai tėra paviršutiniškas įspūdis, kurį intensyviai formavo jėgos institucijos. Į šį laikotarpį žvelgiant kiek nuosekliau, vizualaus performanso raidos srityje pamatysime keletą kažkodėl nekrentančių į akis smulkmenų. Nekreipiant dėmesio į visą virtinę propagandinių veiksmų, iškeliančių ir nuolat akcentuojančių masiškumo faktorių, galima teigti, kad individualizmas tik dar labiau sustiprėjo. Žinoma, svarbiausias pastarojo laikmečio kolektyvinis vizualaus performanso veiksmas – tai 1989 m. Vytauto Landsbergio „Baltijos kelias“, kuris toli gražu nėra laikomas meniniu įvykiu, kaip ir kiti V. L. neabejotinai vizualūs politizuoti veiksmai: 1989 m. SSRS Aukščiausioje Taryboje pasakyta kalba apsirengus kombinezonu ar Bethoveno IX-osios simfonijos atlikimas pasauliniame eteryje per 1991 m. sausio įvykius. Politinius įvykius panagrinėjus „performatyvumo“ aspektu, susidarytų išsamus vaizdas, kaip vaizdo kūrimas susijęs su valdžios struktūromis. Nemanau, kad principinių skirtumų rastume ir analogiškose išoriškai efektingose „spalvotose“ kaimyninių šalių revoliucijose, ar R. Pakso rinkiminės kampanijos elementuose – skiriasi tik stilistika, ir tiek.

         Oficialioji (institucinė) performanso kaip naujos, „laisvos“, „vakarietiškos“ kultūros dalis „oficialiai“ įforminta 1988 m. grupės „Žalias lapas“ susikūrimu. Ją sudarė tuometiniai studentai, oponavę inertiškiems sovietiniams dėstytojams ir vietoj tapybos siūlę „vaikščioti turėklų atbrailomis“. Tuo pat metu itin aktyviai veikė studentų tarybos, kurios tiesiog iššlavė sovietinius nomenklatūrinius dėstytojus ir juos pakeitė „progresyvesniais“ (pastarieji jau po kelerių metų pasirodė esą dar konservatyvesni už išmestuosius, bet revoliucija jau buvo pasibaigusi...). „Žalio lapo“ grupė sėkmingai vizualizavo revoliucinę laikmečio situaciją „vakarietiško kanono“ formomis – šiandieniniai vadovėliai aprašo juos kaip akcionizmo pionierius. Tiesą sakant, vienintelė reali visuomeninė akcija buvo įvykdyta 1990 m. – Vilniaus rotušės aikštėje suodžiais ir kreida išpiešti žmogeliukai, kurie dėl užklupusio lietaus virto ypatingai teplia juoda koše, išpurvinusia sostinės buržua kojas. Sveikindamos naują laikotarpį ir sekdamos „europinėmis“ meno tradicijomis ėmė steigtis menininkų grupės, kurių kolektyvizmas, deja, pasireiškė tik bendromis parodomis – griežtai tariant, šios grupės liko atskirų individų sankaupomis. Gal kiek radikalesnius antimeno siekius deklaravo grupė „Post Ars“, bet jų akcijos iš tiesų imitavo 8-ojo dešimtmečio estetiką ir siekė užpildyti tuščią nišą vietiniame „rimtojo meno kontekste“ – tam pasitarnavo itin „meniškai“ sutvarkyta vizuali dokumentacija. Vis dėlto savo laiku jie pašiurpino „dvasinio meno“ vartotojus prikaltais prie sienos duonos kepaliukais ar švinkstančiomis kiaulių galvomis. O jau iškart po 1990-ųjų vizualus performansas buvo tvirtai paimtas į Soroso dizainerių rankas ir utriruotas iki nykaus estetinio spektaklio. Įdomiausia, kad sovietinę desperaciją pakeitė kapitalistinis optimizmas ir troškimas atrodyti absoliučiai pozityviais. Soroso fondo pagalba buvo vykdoma reali kultūrinė revoliucija, kurios tikslas – socialinių institutų ir pilietinės demokratijos simuliacijos. Kanonizuotas politinis performansas tam buvo ideali forma. Deja, lietuviai šioje srityje pasirodė labai jau baikštūs.

                  alt           

         Anatolijus Osmolovskis. „Хуй“, performansas, Maskva, 1990 m.

         Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje radikalų destrukcinį akcionizmą demonstravo rusų menininkai, bet mums su jais, deja, nebuvo pakeliui. Nei Lietuvoje, nei kitose pokomunistinėse Rytų Europos valstybėse (išskyrus gal Baltarusiją) neįvyko nieko panašaus į 1990 m. Anatolijaus Osmolovskio akciją „Хуй“ Raudonojoje aikštėje ar Aleksandro Brenerio kultūrines-politines provokacijas, arba Olego Kuliko socialines improvizacijas gyvūnų temomis. Olegas Kulikas Taline, rodos, 1997 metais pakviestas parodyti performansą, vietoj jo surengė paskaitą ir pabrėžė, kad Estijoje nėra prasmės rodyti drastiškų performansų, nes žmonės čia gyvena ne tokiame socialiniame dugne kaip Rusijoje, kurioje reikia stiprių sukrėtimų, kad jie imtų mąstyti; kita vertus, Estijoje žmonės dar nėra visai surambėję kaip Vakarų Europoje, kurioje žmonėms viskas atrodo dekoracija, kol iš jų šlaunies neiškąsi gabalėlio šiltos mėsytės... Maskvietiško akcionizmo piku galima būtų įvardinti 1996 metų „Interpol“ parodą Stokholme, kurios metu O. Kulikas (pagal sutartį su parodos organizatoriais jis privalėjo būti šunimi) kandžiojo parodos lankytojus, ir 1997 m. A. Brenerio akciją, kurios metu jis užpurškė dolerio ženklą ant K. Malevičiaus „Baltojo kvadrato“ Stedelijko muziejuje Amsterdame. Tai buvo praktiškai vieninteliai ir patys išraiškingiausi akcionizmo gestai prieš vakarietišką kultūrą per pastaruosius kelis dešimtmečius. O kas gi nuo jų atsiribojo? Visokie kairieji, įpratę „pizdielinti“ apie libertarizmą konferencijose, gauti honorarus... ir dėstyti prestižiniuose universitetuose.

         Bet grįžkime į Lietuvą. Negaliu nepaminėti ir tam tikrų reiškinių iš savo patirties, nes, nežiūrint oficialaus meninio isteblišmento boikoto, būtent jie aiškiausiai atskleidžia galios struktūrų veiklos strategijas. Viešai prieš valdžios struktūras ir jų primestą inertinį visuomeninį mąstymą nukreiptas – taigi ir politinis – akcionizmas Alytuje užėmė nuoseklias pozicijas jau nuo 1993 metų. Visai dienai uždaroma gatvė, norint eksponuoti kažką, kas primena skulptūras. Surengiamas antikarinis performansas „Panem et circences“, į kurį ateina visas Alytaus kultūrinis elitas, valdžios bei spaudos atstovai, jiems skaitomi pranešimai apie karinių santykių žalą ir estetinius žūties karo metu principus, o paskui specialiai surengtoje spaudos konferencijoje su žurnalistais bendraujama pagal tuometinio premjero Aleksandro Abišalos šou scenarijus. Per Kalėdas į gabaliukus pjaustomos eglutės; miesto parke žaidžiamas futbolas; oficialiai paskelbus laikraštyje, į miesto rotušę sudaužomas raudono vyno butelis; miesto centre esančioje sankryžoje sustabdomas eismas, kad būtų surastas ryšys tarp ją užgriozdinusių daiktų ir įrengimų; Laisvės angelo aikštėje iškabinami apatiniai ir surengiamos bokso varžybos; rotušės aikštėje kratomas mėšlas; kanalizacijos šulinių dangčiai perdažomi dangaus žydrumo spalva... Žodžiu, daug daug įvykių, kurie mirgėjo ir pirmuosiuose, ir paskutiniuose, ir penktuosiuose, ir net kultūriniuose (rečiausiai) puslapiuose. Beje, iškart po šių įvykių buvo organizuojamos oficialios parodos „netradicinėse erdvėse“ Vilniuje ir Kaune. Jų organizatoriai taip ir nesuprato, kad, norint vykdyti tokio pobūdžio veiksmus, esminis faktorius yra urbanistinė-politinė miesto analizė ir ją atitinkančio formato parinkimas – dalykai, pasiteisinantys Alytuje, nebūtinai pasiteisins kelis kartus didesniame mieste su išvystyta parodų infrastruktūra. Neišgelbėjo net į tuos renginius pritraukti kai kurie Alytaus „Tiesės. Pjūvio” akcijų dalyviai. (Kai kurie Alytaus akcijų dalyviai netgi slėpė savo dalyvavimo šiose akcijose faktą, kad „nesuteptų“ savo karjerų.) Vis dėlto manau, kad Alytaus akcionizmo pikas buvo „Čiuožėjo Lukašenkos” atsiradimas miesto rotušės aikštėje. „Lukašenka” sukėlė spaudos manipuliacijas visoje pokomunistinėje erdvėje nuo Maskvos iki Prahos. Baltarusijoje tas pats objektas buvo skirtingai traktuojamas oficialiuose (ten jis buvo vadinamas paminklu) ir neoficialiuose dienraščiuose. Miesto bendruomenė pasidalino į jį mėgstančius ir jo nekenčiančius, grupė prieš valdžią manifestuojančių demonstrantų jį naudojo kaip demokratijos sunaikinimo simbolį, jo nuoširdžiai nekentė valdžios atstovai, nes oficialūs centrinėje miesto aikštėje vykdomi mitingai įgaudavo farso elementų. Net policija nė karto nepastebėjo, kaip skulptūra buvo visiškai sulaužyta net keturis kartus...

                                    alt

         2002 m. sausio 17 d. „Alytaus naujienos“: „Pagerbę Alytuje nužudytą demokratiją, mitinguotojai prie „Čiuožėjo“ padėjo gėlių“.

       
Apibendrindamas savo patirtį, norėčiau pabrėžti, kad realus politinis kultūrinis veiksmas, atliekamas viešoje erdvėje, privalo konsoliduoti arba skaldyti visuomenės grupes, jis turi būti pateikiamas tokia forma, kad jo negalėtų aneksuoti jokia veikianti politinė partija ar kultūrinė institucija.

         Tad kokios bendros vizualaus performanso tendencijos, susiformavusios po 1990-ųjų metų? Žinoma, dominuojantis viso šio laikmečio bruožas – privatizacija. Ji veikė visais lygmenimis ir įvairiausiomis formomis. Pradžioje, kaip visuomet, dominavo ekonominė privatizacija. Ją sekė politinė, o vėliau – ir kultūrinė. Kolektyvinė veikla tebuvo pirmųjų nepriklausomybės metų fikcija, nes labai greitai buvo privatizuoti visi šios veiklos sukurti vaisiai. Autorinės teisės, asmeninė nuosavybė – štai kur kolektyvizmo spąstai. Tai liudija kad ir mano itin nemėgiamas, bet labai iškalbus pavyzdys: „Lietuvos be kabučių“ judėjimą privatizavo vienas „aktyvistas“, itin besirūpinantis vizualine pasipriešinimo forma... Privatizacija gresia ir kairiajam diskursui – būkime budrūs!

         Todėl labai džiaugtis politinio performanso laimėjimais nėra jokio pagrindo. Reikia pripažinti, kad šioje srityje išliko tie patys dominuojantys bruožai: formalizmas (remiamasi klasikiniais pavyzdžiais, demonstruojama absoliuti fantazijos stoka) ir individualizmas, o kartais sužibantį optimizmą po kurio laiko vėl keičia rezignacija... Prisidėjo tik viešieji ryšiai, kurie „plauna smegenis“ dar efektyviau nei sovietiniai „politrukai“. Taigi Soroso „kultūrinė revoliucija“ įvyko – įsigalėjo absoliučiai kanonizuota ir nuolat kontroliuojama kultūros sfera (kultūrinis veiksmas totaliai verčiamas projektais). Nenoriu teigti, kad kultūros sferoje nėra nepatenkintų ir pasipiktinusių žmonių. Anaiptol, jų yra, bet jie pikti ne dėl to, kad jų iš principo netenkina kultūrinio veiksmo paskirtis visuomenėje, jie piktinasi greičiau dėl per mažos institucijų įtakos, dėl per siauro kelio prie lovio. Ir jie visi vieningai stovės iki paskutinio kraujo lašo, jei kas išdrįs kvestionuoti jų visuomeninę prasmę.

         Vietoj išvadų. Jeigu norite paimti valdžią – atakuokite politinius darinius, jūs būsite priimti į sistemą ir patys tapsite valdžia. Jeigu norite išsivaduoti nuo begalinio manipuliavimo jūsų sąmone – kilkite į atvirą, bekompromisę ir plataus masto ataką prieš „rimtąją kultūrą“. Tai vienintelis likęs kelias, tik tokia ataka šiandien dar gali turėti prasmę.



         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1

nebek         Mūsų šalyje, esančioje pasaulinės centrifugos viduje, apraizgytoje permatomais laidais, padabintoje kameromis ir paminklais, radikalumo nėra daug. Mūsų šalis nešeria išalkusių masių alternatyvomis, todėl radikalių zinų irgi nedaug. Turbūt vos keletas. (Gerai bent tiek, kad „Nebėk“ netapo (anti)politikos pradžia Lietuvoje.) Pirmiausia pristatysiu mūsų didžiai gerbiamus kolegas.

         Radikalios lietuviškos spaudos istorijoje turėtų būti įrašytas DIY žurnalas „Išjungt viską“, sudarytas keleto Vilniaus pankų. Kaip ir „Nebėk“, „Išjungt viską“ nesitapatina su anarchizmo ideologija, tik su jo idėja. Bet kokiu atveju „Išjungt viską“ įnešė gaivos į varganą zinų sceną Lietuvoje – jame buvo pristatytos modernios anarchizmo idėjos, įkvėptos tokių kolektyvų, kaip CrimethInc., ir tokių autorių, kaip Hakimas Bey’us. Kol kas egzistuoja penki šio žurnalo numeriai.

         Kitas, šiek tiek paprastesnis, bet ne lėkštesnis žurnalas vadinasi „Visaip“ – galbūt mažiau lietuviškas (t.y. mažiau orientuotas į vietinį kontekstą), bet tekstai pateikti lietuvių kalba. Zinas nagrinėja gan įprastas kairuoliško aktyvizmo temas: rasizmą, seksizmą, tapatybę, et cetera, et cetera, et cetera. Iš mažiau pikto, labiau tolerantiško, mažiau radikalaus, labiau realistiško žmogaus pozicijų. Du numeriai.

         Dar yra naujas, kartu su „Nebėk“ atsiradęs žurnalas „Paštec“. Pirmąjį numerį sudarė keletas verstinių tekstų, egzistenciniai komentarai, poezija ir kiti smagūs dalykai. Antrasis numeris išėjo šiek tiek plonesnis. Tačiau radikali, anarchizmui simpatizuojanti politika – visada įdomu. Jaunų žmonių, besistengiančių pasaulio schemą suvokti tiek vietine patirtimi, tiek intelektualine mintimi, požiūrio perspektyva.

         Mūsų kolektyvas, kurio nariai net nežino, kad jam priklauso, gimė iš noro daryti kuo daugiau paprastų, žemiškų ir širdžiai mielų veiksmų, iš siekio pakeisti hierarchinę susvetimėjimo aplinką, iš troškimo visiems kartu gyventi kitaip nei siūloma. Leidyba nėra vienintelė kolektyvo idėja. „Nebėk“ logotipas naudotas dar keliose akcijose (pvz., plakatų prieš rinkimus kampanija: plakatai, teigiantys, jog oficialus balsavimas nieko nekeičia, buvo pašalinti maždaug per parą – daug sparčiau, nei keletą mėnesių kabėję neonacių plakatai), kolektyvo nariai (sic!) kartu su kitais aktyviais žmonėmis entuziastingai dalyvavo akcijose, kuriose „Nebėk” vardas nebuvo minimas („Food Not Bombs“, infošopo plėtra Kaune, aktyvizmo stovykla ir kt.). Veikia seniai neatnaujinamas ir greit pasikeisiantis tinklalapis: http://nebek.hardcore.lt

         Tad pirmasis „Nebėk” žurnalas buvo tik kolektyvinės veiklos dalis. Jį sudarė keletas mums svarbių temų: visuomenė, galia, patriarchija, alternatyvos, istorijos, gyvenimas ir „Ungdomshuset“ (ata) istorija. „Nebėk Amatininkų Gildija” skyrė laiko ir tam, kad apipavidalintų tekstus nesusvetimėjusia ir žemiška forma. Su dideliu džiaugsmu žurnalas buvo pristatytas koncerto DIY klube „Gyvas“ (ata) metu. Dėl nieko nesigailim ir viskuo džiaugiamės.

         Anarchistinės spaudos leidyba – svarbus dalykas. Ne tik todėl, kad žmonės gali perskaityti tai, ką norime pasakyti. Svarbu ir forma, kokia jie gauna tą žinią. DIY leidyba yra bendruomeniniu principu paremta folk-filosofijos sklaida. Iš rankų į rankas keliaudamas žurnalas per keletą dienų pasiekia daugybę niekada nematytų žmonių. Džiaugiamės tuos žmones susitikę, galėdami daugiau apie tai pakalbėti ir pašaršėti, idant geriau suprastume, ką kiekvienas norėjome pasakyti. Svetimų objektų gamintojai dažnai lieka dievais-ateiviais, teleportuojančiais savo produktus iš svetimų galaktikų. Mes tokiais netapome. Ir niekada nesieksime žurnalo kokybės (galvok – blizgėjimo) keisdami/os jį į susvetimėjimą. Esame patenkinti rezultatu ir tęsime tokią veiklą.

         Netrukus turėtų pasirodyti antrasis „Nebėk“ numeris (o gal jau bus pasirodęs, kai jūs vartysite šį žurnalą). Į jį toliau dėsime tik mums svarbius tekstus – mintis, vedančias ne į tolimesnę kontempliaciją, o į efektyvesnę praktiką, informaciją ir požiūrius, pasiūlymus ir kvietimus. O prieš tai turėtų pasirodyti „Nebėk“ parašytas ir surinktas pamfletas „ANARCHIJOS MEDITACIJOS“. Prie jo prisidėjo „nebėgėlių“ kolektyvas iš viso pasaulio. Tai kvietimas praktinei anarchijai, raginantis atsisakyti kolektyvinių ideologijų. Kitas spaudos projektas – pamfletas „MOKYKLOS PANAIKINIMAS“. Jame bus nagrinėjama priverstinio mokyklinimo problema ir pasiūlymai, kaip ją išspręsti. Šis projektas termino neturi, tad niekas nežino, kada galėsite jį perskaityti. Tai įvyktų daug greičiau, jei prie jo prisidėtumėte. Apie viešas „Nebėk“ akcijas kol kas duomenų neturime, bet jų tikrai bus.

         Deja, mūsų senasis el. paštas nebeveikia, tad rašykit man asmeniškai, ir jūsų laišką perskaitys visi svarstantys, ar jie yra „Nebėk” kolektyvo nariai: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

         Lukas

         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas JUODRAŠTIS, 2008 m. Nr. 1

ulrike meinhof         Šie straipsniai pirmą kartą pasirodė 1967-68 m. kairuoliškame vokiečių studentų žurnale „konkret”, kurio redaktorė buvo Ulrike Meinhof – „Rote Armee Fraktion” narė, už politinę veiklą 1972 m. pasodinta į kalėjimą, kuriame itin įtartinomis aplinkybėmis rasta negyva 1976.V.9. Straipsniuose aprašomi tų metų įvykiai, kai sujudo visas Europos jaunimas, kai Paryžius ir Berlynas virė nuo studentų mūšių su policija, kai „terorizmo” etiketė dar nebuvo klijuojama už bet kokį laisvesnį žodį ar veiksmą.

         Vertėjas

         Ulrike Meinhof

         NUO PROTESTO – PRIE PASIPRIEŠINIMO


         „Protestas – kai sakau, kad tas ir tas manęs netenkina. Pasipriešinimas – kai darau, kad to, kas manęs netenkina, daugiau nebebūtų. Protestas – kai sakau, kad tame daugiau nebedalyvauju. Pasipriešinimas – kai darau, kad tame daugiau nebedalyvautų ir visi likusieji”. Kažką panašaus – ne pažodžiui – buvo galima išgirsti iš juodaodžio amerikiečio, „Black Power” (1) judėjimo nario, kuris vasario mėnesį pasisakė Vietnamo konferencijoje Berlyne. 

         Studentai nebando sukilti – jie mokosi pasipriešinti(2). Skrido akmenys, žiro langų stiklai Springerio(3) daugiaaukštyje Berlyne. Užsiliepsnojo automobiliai, buvo užgrobti vandensvaidžiai, apgriauta viena „Bild” redakcija, pradurtos padangos, sustabdytas eismo judėjimas, apversti sunkvežimiai, pralaužtos policijos grandinės – buvo panaudota jėga, fizinė jėga. Tačiau sukliudyti išvežti Springerio spaudą vis dėlto nepavyko, eismo tvarka buvo pažeista tik keletui valandų. Langų stiklus apmokės draudimas. Vietoj sudegintų sunkvežimių išvažiuos kiti, vandensvaidžių skaičiaus policija nesumažins, guminių lazdų ateityje irgi nepritrūks.

       
Taigi viskas, kas įvyko, gali ir vėl pasikartoti. Springerio spauda gali ir toliau kiršinti, Klausas Schützas(4) gali ir ateityje kviesti „pažvelgti tiems tipams į akis” ir – būkim logiški – jiems įkrėsti (kaip jau buvo vasario 21-ąją) (5), o galiausiai – imti šaudyti.

      
Riba tarp verbalinio protesto ir fizinio pasipriešinimo pirmą kartą buvo peržengta protestų prieš R. Dutschkės užpuolimą metu per Velykas – ją peržengė ne pavieniai žmonės, o daugelis, masiškai, tai atsitiko ne vieną kartą, o truko keletą dienų, ne tik Berlyne, o ir daugelyje kitų vietovių, ne simboliškai, o iš tikro. Po birželio 2-osios Springerio laikraščius tik degino, dabar bando blokuoti jų tiekimą. Birželio 2-ąją skraidė tik pomidorai ir kiaušiniai, dabar skraido akmenys. Vasaryje buvo parodytas tik smagus ir linksmas filmukas, kaip pasidaryti Molotovo kokteilį (6), dabar jie jau iš tikro liepsnoja. Riba tarp protesto ir pasipriešinimo buvo peržengta, tačiau vis dėlto neefektyviai, vis dėlto viskas, kas įvyko, gali ir vėl pasikartoti; jėgų santykis nepasikeitė. Buvo išmokta pasipriešinti. Tačiau valdžios pozicijos nebuvo užimtos. Todėl gal visa tai tik beprasmė, gaivališka, teroristinė, apolitiška, bejėgė prievarta?

         Išsiaiškinkime. Ko nori politinė valdžia? Ta valdžia, kuri čia smerkia akmenų mėtytojus ir padegėjus, bet ne Springerio pjudymus, ne bombas ant Vietnamo, ne terorą Irane, ne kankinimus Pietų Afrikoje. Ta valdžia, kuri iš tikro gali eksproprijuoti Springerį, tačiau vietoj to kuria „didžiąją koaliciją”, kuri žiniasklaidoje gali pasakyti tiesą apie „Bild” ir „Berliner Zeitung”, tačiau vietoj to platina pusiau tiesas apie studentus. Ta valdžia, kuri veidmainiškai smerkia prievartą ir laikosi dvigubų standartų, kuri siekia būtent to, ko mes, išėjusieji tomis dienomis į gatves – su akmenimis ir be akmenų – visiškai nesiekiame: politikos kaip lemties, neveiksnių masių, bejėgės, niekada ir niekam netrukdančios opozicijos, demokratinių smėlio dėžės žaidimų, o jei reikalas bus rimtas – nepaprastosios padėties.

         Johnsonas, kuris nacionaliniu didvyriu paskelbė Martiną Lutherį Kingą, Kiesingeris, kuris telegrafu apgailestavo dėl pasikėsinimo į Dutschkę – abu jie reprezentuoja prievartos sistemą, prieš kurią pasisakė tiek Kingas, tiek Dutschkė, prievartos sistemą, kuri pagimdė ir Springerį, ir karą Vietname. Todėl Johnsonas su Kiesingeriu neturi nei moralinės, nei politinės teisės reikšti protestus prieš studentų pasipriešinimo siekį.

         Išsiaiškinkime. Dokumentais įrodyta, kad pas mus ne šiaip kažkas kažką bandė nudėti, o kad Springerio koncernas rimtai pažiūrėjo į intelektualų protestą prieš masių kvailinimą ir ėmėsi priemonių, kad visus protestuotojus paskelbtų einančiais prieš Dievą ir apskritai nuolat prieš viską nusiteikusiais. Dokumentais įrodyta, kad firma „Papročiai & Manieros” – tai pančiai, kuriuos galima sutraukyti, jeigu į supančiotuosius kėsinamasi ir šaudoma.

         Dokumentais įrodyta, kad šioje šalyje dar yra žmonių, kurie nepalaiko ir smerkia terorą bei prievartą ne tik slapčiomis, bet ir nesileidžia įbauginami, nebijo surizikuoti ir viešai praverti burnas, dar yra žmonių, kurie pasiryžę pasipriešinti ir yra pajėgūs parodyti, kad toliau taip tęstis nebegali. Įrodyta, kad mirties propaganda ir pati mirtis sudrumsčia viešąją ramybę bei tvarką, kad egzistuoja visuomenės dalis, kuri neparsiduoda. Kad žmogaus gyvenimas kokybiškai skiriasi nuo langų stiklų, Springerio sunkvežimių ir demonstrantų automobilių, sudaužytų ir sumaitotų prie Springerio daugiaaukščio Berlyne, kai policija brutalios savivalės aktais bandė pralaužti spaudos tiekimo blokadą. Kad egzistuoja visuomenės dalis, kuri nepakeliamus dalykus ne tik įvardija, bet ir imasi prieš juos priemonių – siekia nuginkluoti Springerį bei jo parankinius.


                                          alt

         Taigi buvo įrodyta, kad turime ir kitokių priemonių nei demonstracijos, Springer-Hearing(7) ar protesto manifestacijos, kitokios nei tos, kurių atsisakėme, nes jos nesugebėjo užkirsti kelią pasikėsinimui į Rudį Dutschkę. Taigi firmos „Papročiai & Manieros” pančiai jau sutraukyti, todėl galime ir turime iš naujo ir nuo pat pradžių diskutuoti apie prievartą ir pasipriešinimą prievartai. Toks pasipriešinimas prievartai, kuris buvo praktikuojamas tomis Velykų dienomis, nekelia didelių simpatijų ir netinka kaip priemonė neparlamentinės opozicijos pusėn patraukti išsigandusius liberalus. Pasipriešinimas prievartai gresia virsti prievarta, kada policijos brutalumas nulemia veiksmų metodus, kada bejėgišką įniršį pakeičia apgalvotas racionalumas, kada į sukarintus policijos veiksmus atsakoma sukarintomis priemonėmis.

        
Kad jie imtų kalbėtis su Rudžiu, isteblišmentas, „ponai viršūnėse” – partijose, vyriausybėse ir sąjungose – turi suprasti, jog yra tik vienas ilgalaikis „Tvarkos & Ramybės” palaikymo būdas: eksproprijuoti Springerį.

         Juokai baigėsi.

         „Protestas – kai sakau, kad tas ir tas manęs netenkina. Pasipriešinimas – kai darau, kad to, kas manęs netenkina, daugiau nebebūtų”.

         _________________________

         (1) „Black Power” – ne oficialus judėjimo pavadinimas, o greičiau šūkis ir lozungas, 7-ajame XX a. dešimtmetyje vienijęs Amerikos juodaodžius kovoje už savo teises.
         (2) Kalbama apie masinius studentų neramumus Berlyne po pasikėsinimo į Socialistinės vokiečių studentų sąjungos (vokiškai – „Sozialistischer Deutscher Studentenbund”) lyderį Rudį Dutschkę. 1968 m. balandžio 11 d. šūviu į galvą jį sunkiai sužeidė neofašistas Josefas Bachmannas, prisiskaitęs spaudos koncerno „Alex Springer” leidžiamų laikraščių. Sunkiu invalidu tapęs Dutschkė buvo priverstas emigruoti. Nuo sužeidimo pasekmių mirė 1979.XII.24.
         (3) Būtent spaudos koncerno „Alex Springer“ keliama isterija sukurstė pasikėsinimą į R. Dutschkę, todėl „Springeris” tapo pagrindiniu studentų išpuolių objektu. 1972 m. aktyvių veiksmų prieš koncerną ėmėsi ir RAF su Ulrike Meinhof.
         (4) Tuometinis Vakarų Berlyno burmistras.
         (5) 1968-ųjų vasarį Berlyno Technikos universitete buvo surengta tarptautinė Vietnamo konferencija, pasibaigusi 12 tūkstančių žmonių antikarine protesto demonstracija. Joje dalyvavo ir užsienio delegatai, todėl valdžia, siekdama išvengti tarptautinio skandalo, šio susibūrimo neišvaikė. Tačiau vasario 21-ąją Springerio koncernas ir Berlyno valdžia suorganizavo kontrdemonstraciją, kurios dalyviai nebaudžiami gaudė ir mušė studentus, dėstytojus ir apskritai ilgaplaukius jaunuolius. Šie įvykiai vėliau buvo pavadinti „Sugrįžusio fašizmo diena”.
          (6) Filmą sukūrė Berlyno Kino akademijos absolventas Holgeris Meinsas, kuris vėliau įstojo į RAF gretas, buvo suimtas, solidarizuodamasis su kitais RAF nariais kalėjime paskelbė bado streiką, sulyso 39 kilogramais ir 1974.XI.9 mirė nuo išsekimo. 
         (7) Hearing (angl.) – teisminis bylos nagrinėjimas. 1968 m. vasarį studentų organizacijos planavo surengti viešą visuomeninį Springerio koncerno teismą. Šis renginys neįvyko dėl vasario 21 d. pogromo ir vėlesnio studentų persekiojimo.

         Versta iš: Ulrike Marie Meinhof „Vom Protest zum Widerstand“, konkret, Mai 1968.
         Iš vokiečių k. vertė Darius Pocevičius


         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1