Žurnalas „Aušrinė“ (1310-1933) – moksleivių ir jaunimo kultūros leidinys, prisilaikęs anarchizmui artimų eserų (socialistinių revoliucionierių) judėjimo idėjų. Pradėtas leisti 1910 metais, žurnalas su pertraukomis išsilaikė net iki 1933-ųjų. Leidinio iniciatoriai – Vilniuje gyvenę Maskvos studentai lietuviai, vadovaujami F. Bortkevičienės. Pradžioje „Aušrinė“ ėjo kaip nemokamas „Lietuvos žinių“ priedas jaunimui. Įdomu, kad trumpą laikotarpį (1913-1914 m.) šio leidinio redaktore dirbo rašytoja Žemaitė. Pirmojo pasaulinio karo metu leidinys nebuvo leidžiamas. Ilgą laiką (1919-1926 m.) „Aušrinę“ leido Marijampolės aktyvistai, tačiau po valstybinio perversmo leidinys buvo uždarytas. „Aušrinė“ vėl atsigavo 1931 m. 1931-1933 m. išėjo viso labo tik 8 numeriai (1931 m. – 3, 1932 m. – 1, 1933 m. – 4). Žurnalą tuo metu leido studentų aušrininkų draugija. Redagavo J. Kruopas, vėliau – J. Klimavičius. „Aušrinėje“ bendradarbiavo garsūs to meto literatai: J. Baltušis, K. Boruta, P. Čepėnas ir kiti. 1910-1917 m. greta „Aušrinės“ pavadinimo buvo pateikiamas Maironio ketureilis „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą!..“, nuo 1919 m. leidinys pasivadino „Socialistinės moksleivijos leikraščiu“, o nuo 1931 m. – „Laisvos socialistinės minties žurnalu“. Būtent paskutiniai „Aušrinės“ numeriai buvo itin artimi kairiojo anarchizmo idėjoms, laviruojančioms tarp „lietbolševizmo“ ir „lietburžuazijos“. Juose buvo publikuojami atraipsniai apie P. Kropotkino veikalus, Ispanijos anarchistų kovas, anarchosindikalizmo plitimą pasaulyje ir pan. Paskutinis „Aušrinės“ numeris pasirodė 1933 m. balandžio mėnesį. 

Straipsniai iš žurnalo „Aušrinė“

Andrius Bulota (1907-1974) – vienas žymiausių Lietuvos anarchistų ir antifašistų, dalyvavęs pasikėsinime į ministrą pirmininką A. Voldemarą, kovojęs prieš fašistus Ispanijos pilietiniame kare, vėliau suartėjęs su komunistų valdžia Lietuvoje. 1925 m. įstojo į Lietuvos universitetą, priklausė studentų aušrininkų organizacijai, kuri vienijo jaunus socialistus revoliucionierius (eserus). 1929 m. gegužės 6 d. vakare studentų aušrininkų grupė – Aleksandras Vosylius, Andrius Bulota ir Martynas Gudelis – surengė pasikėsinimą prieš A. Voldemarą: Kauno Valstybės teatro sodelyje į A. Voldemarą ir jo palydą buvo paleisti 7–9 šūviai iš revolverių. Vienas iš palydos karininkų buvo nušautas, pora žmonių sužeista, o pats ministras pirmininkas liko sveikas. A. Vosylius buvo suimtas ir sušaudytas, o A. Bulota ir M. Gudelis perėjo Lietuvos-Lenkijos sieną ir slapstėsi netoli Vilniaus. Po to jie išvyko į Čekoslovakiją, o per ją – į Austriją. A. Bulota mokėsi Vienos aukštojoje ekonomikos ir komercijos mokykloje, dalyvavo anarchistiniame judėjime. Nuslopinus 1934 m. vasario mėn. Vienos darbininkų sukilimą, Austrijos policija ėmė reikalauti, kad A. Bulota išvyktų iš šalies, grasino jį išsiųsti į hitlerinę Vokietiją, kuri galėjo jį perduoti į Lietuvos policijos rankas. Persekiojamasis paspruko į Ispaniją. 1937–1939 m. A. Bulota dalyvavo ispanų liaudies kovose prieš generolo Franko vadovaujamus vietinius fašistus. 1940 m. A. Bulota, pabėgęs iš internuotųjų stovyklos Prancūzijoje, grįžo į Lietuvą. 1943-1944 m. buvo aktyvus pogrindinės antifašistinės organizacijos „Lietuvos išlaisvinimo sąjunga“ narys. Po karo, 1946 m. baigęs Vilniaus universitetą, dirbo Mokslų akademijoje, Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1954 m. buvo Vilniaus universiteto teisės fakulteto dėstytojas ir docentas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir mokslinėje veikloje. Išleido tris knygas. 1962 m. išleido antifašistinę brošiūrą „Nuo baltojo žirgo iki svastikos“. 1974 m. parašė knygą „Ten, už kalnų, Ispanija“, kurion sudėjo savo atsiminimus apie anarchistų kovas Ispanijoje, o pasikėsinimą į A. Voldemarą aprašė 1977 m. išleistoje knygoje „Limuzinas Nr. 4“. 

Andrius Bulota. Ten už kalnų, Ispanija (fragmentai)

Brošiūra „Protestuotojo ABC. Juridiniai ir praktiniai patarimai“ skirta visiems aktyvistams, kurie nori jaustis saugesni mitingų, demonstracijų ir piketų metu. Sudarydami šį patarimų rinkinį, mes nesistengėme išsamiai atsakyti į visus juridinius bei psichologinius bendravimo su policijos atstovais klausimus. Aktyvisto gyvenimas itin įvairus ir permainingas, o visų juridinių subtilybių nežino nė vienas pasaulio juristas. Norėjome jums suteikti tik bendro pobūdžio rekomendacijas, kaip elgtis priverstinio bendravimo su policija metu, kad patirti nuostoliai ir žala būtų kuo mažesni. Atminkite, kad pagrindinis mūsų ginklas – tai ori laikysena ir savigarbos jausmas, kurį mums suteikia žinojimas, kad turime pačių įvairiausių teisių. Įstatymų galite ir negerbti, bet turite reikalauti, kad jų nepriekaištingai laikytųsi patys policininkai – tokia bendravimo su jais nuostata visada pasiteisina. Vadovaukitės sveika nuovoka. Nedemonstruokite perdėto principingumo, tačiau nebūkite ir mazgotė – tvirtai reikalaukite jums priklausančių teisių! Ir tepadeda jums geroji protestuojančios minios dvasia! Brošiūrą „Protestuotojo ABC. Juridiniai ir praktiniai patarimai“ parengė leidybinė grupė „Juodraštis“.  

Atsisiųsti spausdinimui parengtą brošiūrą  „PROTESTUOTOJO ABC“ pdf formatu

Rekomenduojame atspausdinti pirmus du puslapius, apversti juos ir ant antrųjų pusių atspausdinti likusius.

Brošiūroje „Universitetų okupacija Lietuvoje. Aktyvaus studento ABC“ agituojama už taikų, bet ryžtingą universitetų auditorijų užėmimą (okupaciją) siekiant paskelbti teisėtus ir teisingus studentų reikalavimus. Universiteto užėmimas (okupacija) yra senas ir efektyvus būdas, dažnai naudojama tada, kai visi kiti būdai – mitingai ir derybos (tiesioginės ar per atstovus) – neduoda jokių rezultatų. Be to, tai pats geriausias būdas įtvirtinti realią universitetų autonomiją ir parodyti, kad universitetai skirti ne rektoriams ir švietimo ministrams, o patiems studentams. Ši brošiūra yra neatidėliotino veiksmo vadovas. Ji paaiškina, kodėl ir kaip užimti universiteto pastatus. Brošiūros autoriai universitetų užėmimo metodus kūrė remdamiesi Europos universitetų okupacijų ir neseniai vykusios Niujorko New School okupacijos patirtimi. Joje rašoma: „Žmonėms, perskaičiusiems šį tekstą, turėtų būti aišku, kad Lietuvoje nėra ir nebus jokio centralizuoto organizacinio komiteto, kuris siuntinėtų nurodymus, ką reikia daryti. Kovoti už nemokamą mokslą – rengti universitetų užėmimus ir kitokias tiesioginio veiksmo akcijas – turite PATYS.“

Atsisiųskite A4 spalvotą brošiūrą „Universitetų okupacija" pdf formatu

Atsisiųskite A5 juodai baltą brošiūrą pdf formatu, skirtą dauginti printeriu

Teisininkas iš Kanados Joelis Bakanas knygoje „Korporacija“, pagal kurią 2004 m. sukurtas plačiai nuskambėjęs dokumentinis filmas „The Corporation“, teigia, jog verslo korporaciją charakterizuoja psichopatiškas godumas, žmogiškumo ir socialinės atsakomybės ignoravimas. Knygai panaudoti interviu su laisvosios rinkos guru Miltonu Friedmanu ir Peteriu Druckeriu bei aršiausiais jos priešais – Noamu Chomsky ir Naomi Klein. Knygoje apžvelgiama korporacijų atsiradimo ir įsigalėjimo istorija. Šiuolaikinės korporacijos susiformavo XIX amžiaus viduryje, suklestėjo XX amžiuje ir visiškai įsigalėjo XXI a. pradžioje – ortodoksalioje dominuojančios laisvosios rinkos ideologijos aplinkoje. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame pastaruoju metu populiariausias žodis tapo „dereguliacija“, tradicinės valstybės funkcijos, ilgus metus buvusios jos prerogatyva, efektyvumo vardan palaipsniui perleidžiamos privačiam verslui, t.y. korporacijoms. Tai sukelia demokratijos eroziją, mažina galimybes ginti viešuosius interesus. Kertinį demokratijos principą „vienas asmuo (nepriklausomai nuo turtinės ir visuomeninės padėties) – vienas balsas”, išstumia kitoks korporacinės „demokratijos“ principas: „vienas doleris – vienas balsas”. Tačiau korporacija viso labo yra tik žmogaus kūrinys, ji nėra amžina, ji nėra nepakeičiama, – teigia autorius. Kaip nėra amžinas ir šiuolaikinis neoliberalus kapitalizmas, kurio kertinė socialinė institucija yra korporacija.

Haroldas B. Barclay’us (g. 1924) – amerikiečių antropologas, Albertos universiteto profesorius. Politinės ir religinės antropologijos specialistas, ištyręs senovinių visuomenių liekanas Egipte ir Sudane. Specializavosi valstybės fenomeno ir bevaldžių visuomenių tyrimuose. Nuo 1986 m. pasišventė anarchistinių bendruomenių tematikai. 1990 m. išleido knyga „Žmonės be vyriausybės: anarchijos antropologija” („People without Government: An Anthropology of Anarchy”), 1997 m. – „Kultūra ir anarchizmas” („Culture and anarchism”), 2003 m. – „Valstybė” („The state”), 2005 m. – „Arkadijos peizažai: anarchosindikalisto antropologo prisiminimas” („Longing for Arcadia: memoirs of an anarcho-cynicalist anthropologist”). H. B. Barclay’us ilgą savo gyvenimo dalį paskyrė kovai prieš valstybės būtinumo mitą: „Šiuolaikinė visuomenė atmeta bažnytinę religiją, bet nesugeba atmesti nacionalizmo ir valstybingumo religijos. Būtent ji ir yra vienybės šaltinis, apjungiantis šiuolaikinę „pliuralistinę“ visuomenę. Valstybės ir vyriausybės mitas yra lemiantis vienybės elementas, lygiai kaip tikėjimas į dievą nulėmė viduramžių visuomenės vienybę.“

Hakimas Beyus (g. 1945, tikr. Peteris Lambornas Wilsonas) – amerikiečių politologas, rašytojas, eseistas ir poetas, pirmasis pasiūlęs „laikinųjų autonominių zonų“ (Temporary Autonomous Zone, TAZ) koncepciją, pagrįstą istorine piratinių utopijų patirtimi. XX a. 9-ajame dešimtmetyje sukurtos jo teorijos rėmėsi tiek įvairiomis orientalistinėmis koncepcijomis, tiek anarchizmo ir situacionizmo idėjomis, sumišusiomis su įvairių krypčių sufizmu ir neopagonybe. Knygoje „Laikinoji autonominė zona“ jis apibrėžė intymią, slaptą, nelegalią vietą, kur išvengiama rinkos santykių, atgaunamos kūrybinės galios ir susikuriama savo „autonominė zona“. H. Beyus savi idėjas apibrėžė „ontologinio anarchizmo“, „postanarchizmo“ sąvokomis ir „nedelsiamo veiksmo“ („imedializmo“) principu. Anarchistų terpėje H. Beyus laikomas itin prieštaringa asmenybe. Daugelis socialinio anarchizmo atstovų smerkia šį autorių už individualistinio apolitiško anarchizmo ir gyvenimo būdo („lifestyle“) anarchizmo propagandą. Be to, laisvamaniškų ir materialistinių pažiūrų anarchistams nepatinka jo knygose nuolat sutinkami mistiniai ir okultiniai motyvai. Tačiau nežiūrint šios kritikos, H. Beyus lieka anarchistų mėgiamu „chaoso dainiumi“, kurio knygos iki kraštutinumo įtempia skaitytojų vaizduotę ir išplečia jų suvokimo ribas.

Murray'us Bookchinas (1921-2006) – amerikietis ekoanarchistas, sociumo kritikas ir aktyvistas, visą gyvenimą kūręs naują antiautoritarinę žmonijos vystymosi programą ir socialinės ekologijos perspektyvą. Gimė Niujorke emigrantų revoliucionierių iš Rusijos šeimoje, labai anksti įsijungė į komunistinį jaunimo judėjimą, tačiau komunstavo tik iki 1939 m. Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo. Išmestas iš kompartijos „už trockistines ir anarchistines pažiūras“, ketverius metus dirbo metalurgijos kombinate Niudžersyje ir pasižymėjo kaip aktyvus trockistas. Atitarnavęs armijoje, dirbo automobilių gamykloje, dalyvavo profesinės sąjungos „United Auto Workers“ veikloje. Jau nuo 1948 m., įvykus milžiniškai „General Motors“ darbuotojų demonstracijai, ėmė abejoti „avangardiniu“ proletariato vaidmeniu ir linkti anarchizmo pusėn. Daug rašė kairiųjų judėjimo temomis pasirašydamas įvairiais pseudonimais. M. Bookchinas buvo ne tik ekoanarchizmo, bet ir pasaulinio ekologinio judėjimo pradininkas. Jau poirmieji jo straipsniai ir veikalai – („The Problem of Chemicals in Food“ (1952), „Our Sinthetic Environment“ (1962) – padarė didžiulę įtaką viso pasaulio „žaliųjų“ ideologijai ir nubrėžė šio judėjimo kryptis. XX a. 7-ajame dešimtmetyje jis pasinėrė į kontrkultūrinį gyvenimą ir prisijungė prie „Naujosios Kairės“ judėjimo. 1969 m. šimto tūkstančių egzempliorių tiražu išleista jo esė „Klausykite, marksistai!“ tapo naujųjų Amerikos kairiųjų manifestu. Dėstė Laisvajame Niujorko universitete ir kitose mokslo įstaigose, 1974 m. įsteigė Socialinės ekologijos institutą Pleinfylde, kuris netrukus tapo pasauliniu ekologinės filosofijos centru. Fundamentalūs M. Bookchino veikalai – „Laisvės ekologija“ (1982), „Visuomenės perdarymas“ (1989), „Socialinės ekologijos filosofija“ (1990), „Nusivylusi žmonija“ (1995), „Trečioji revoliucija“ (1996), „Socialinės ekologijos politika: libertarinis municipalizmas“ (1997) – tapo viso pasaulio ekologų ir „žaliųjų“ aktyvistų vadovėliais. M. Bookchinas savęs nelaikė klasikiniu anarchistu, jo pažiūros artimesnės „libertariajam komunitarizmui“. Vis dėlto šio mąstytojo idėjos itin praplėtė kairiojo judėjimo, antikapitalizmo ir paties anarchizmo ribas.

Atsisiųsti Murray'aus Bookchino knygas ir straipsnius pdf formatu:  

Murray Bookchin. The Problem of Chemicals In Food. Contemporary Issues, 1952     Murray Bookchin. Our Synthetic Environment (1962)     Murray Bookchin. Ecology and Revolutionary Thought. Comment, 1964     Murray Bookchin. A Letter To The Left. Anarchos magazine, 1969     Murray Bookchin. Anarchism: Past and Present. Comment, 1980     Murray Bookchin. New Perspectives in Libertarian Thought. Comment, 1980     Murray Bookchin. The Crisis in the Ecology Movement. Left Green Perspectives, 1988     Murray Bookchin. Radical Politics in an Era of Advanced Capitalism. Left Green Perspectives, 1989     Murray Bookchin. A Critique of the Draft Program of the Left Green Network. Left Green Perspectives, 1991     Murray Bookchin. Community Control or Statist Politics: A Reply to David Lewis, 1991     Murray Bookchin. What Is Social Ecology? Environmental Philosophy, 1993    Murray Bookchin. A Meditation on Anarchist Ethics. City Lights Books, 1994    Murray Bookchin. History, Civilization, and Progress. Left Green Perspectives, 1994    Murray Bookchin. To Remember Spain: The Anarchist and Syndicalist Revolution of 1936. AK Press, 1994    Murray Bookchin. Social Anarchism or Lifestyle Anarchism: An Unbridgeable Chasm. AK Press, 1995     Murray Bookchin. A Philosophical Naturalism. Black Rose Books, 1995    Murray Bookchin. The Communist Manifesto: Insights and Problems. New Politics, 1998      Murray Bookchin. The Twilight Comes Early. Anarchist Archives, 2004

Autobiografinė Kazio Borutos (1905-1965) knyga „Gyvenimas drauge su draugu“ (1999 m.) – tai atsiminimai apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę, rašyti 1947-1949 Rasų kalėjime Vilniuje. K. Boruta dalyvavo aušrininkų socialistinio jaunimo organizacijos, profesinių sąjungų, vėliau – eserų veikloje, už tai 1926 m. pašalintas iš Lietuvos universiteto. Už politinę veiklą socialistinio jaunimo ir darbininkų organizacijose buvo priverstas emigruoti į užsienį. 1927 m. per vasaros atostogas Lietuvoje suimtas ir paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. 1933 m. suimtas antrą kartą, 1934 m. kariuomenės teismo nuteistas už ankstesnę politinę veiklą 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo, 1935 m. amnestuotas. Su būsima žmona susipažino 1924 m. „Aš su nuostaba pažiūrėjau į ją, ir ji man priminė XIX šimtmečio rusų revoliucionierius – pasiryžėlius ir svajotojus, aukojančius savo gyvenimą dėl ateities gražios pasakos“, – rašė vėliau K. Boruta. Tai buvo Ona Kazanskaitė, 32 metų socialistė revoliucionierė, gabenusi iš Klaipėdos slaptus atsišaukimus, o vėliau ir ginklus. Jai šis eseriškas sambūris pavedė palaikyti kontaktą „su dideliu nenuorama, poetu ir fantastu, pas kurį kasdien dešimt naujų projektų ir nei vienas neįvykdomas, amžinai besiblaškančiu ir dar neapsisprendusių, bet būtinai reikalingu, kad neatitrūktų nuo sąjūdžio“. 

Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu. Fragmentai

„Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje” (1999) – pirmasis kūrybinis Aleksanderio Brenerio ir Barbaros Schurz bandymas. Kaip jie patys sakosi: „Rašėme šią knygutę greitai, pankiškai. Įsimylėjome vienas kitą kaip triušiukai, kaip kačiukai. Kita vertus, pabandėme tapti tikrais revoliucijos šuniukais: mėtėme kiaušinius, kvaksėjome ir panašiai.“ Dinamitinė porelė parašė tikrą kovos veiksmų vadovėlį šiandieninės visuomenės atskalūnams – anarchistams, pankams, laisviems menininkams, feministams, nomadams, skvoteriams, žodžiu, visiems pradedantiesiems maištautojams, kurie nenori sėdėti sudėję rankų, trokšta priešintis sistemai, bet nežino, ką daryti. Knyga išėjo pusiau teorinė, pusiau praktinė. Ilgi teoriniai samprotavimai iliustruojami vaizdingais praktiniais pavyzdžiais. Pateikti 54 pasipriešinimo valdžiai metodai, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes: tradiciniai (demonstracijos, barikados, bado streikai), kultūriniai (skandalai, akcijos ir performansai) ir individualūs (pvz., parodyti šikną, išdalinti pinigus arba paniekinamai nusišypsoti). Visi šie metodai tinka tam tikromis aplinkybėmis, todėl svarbiausia – kūrybiškai juos panaudoti. Juk mūsų tikslas vienas – tai kova prieš valdžią.  

Atsisiųsti knygą „KĄ DARYTI?“ pdf formatu  

Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje

Harry Browne (1933-2006) buvo libertaras, rašytojas, politikas, investicijų patarėjas. Išgarsėjo 1970 metais išleidęs knygą „Kaip galima pasipelnyti iš artėjančios devalvacijos“, kuri teisingai numatė dolerio nuvertėjimą ir po to sekusią infliaciją. 1973 metais išleista knyga „Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje“ susitelkė ties asmeninės laisvės problema. Ši knyga libertarams tapo klasika. Ji kalba apie naujas laisvės idėjas ir naujus jų įgyvendinimo būdus. F. Kafka sakė, kad „knyga turi būti kaip ledo kirtiklis, kad pralaužtų mūsų viduje užšalusią jūrą”. Tokia ir yra ši knyga. Apeiti, apgauti autoritarinę valdžią, jos institucijas ir tokiu būdu pasiekti norimą laisvę – štai ką iš esmės siūlo autorius. Daugeliui karštos ir negailestingos tiesioginės kovos šalininkų tai gali pasirodyti nepriimtina ir tam jie turbūt turi savų argumentų, bet knygos autoriaus atlikta plati vidinės argumentacijos studija ir galimų alternatyvų bei išsilaisvinimo technikų apžvalga verčia susimąstyti, o svarbiausia – praplečia pasirinkimo galimybes. Juk mes to ir norime – laisvai rinktis ir laisvai įgyvendinti savo pasirinkimą. 

Harry Browne. Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje (parankinė knyga asmenininiam išsilaisvinimui)

Noamas Chomsky (g. 1928) – radikalus šiuolaikinės JAV politikos, ekonomikos ir neoliberalaus kapitalizmo kritikas, lingvistas, kairysis libertaras, kurio idėjos artimos anarchizmui. „Tikslai ir vizijos“ – straipsnių rinkinys, reprezentuojantis svarbiausias autoriaus temas: klasikinį liberalizmą ir libertarinį socializmą; propagandą kaip „sutarimo gaminimą“, originalų požiūrį į Sovietų Sąjungą ir alternatyvią George’o Orwello kūrybos interpretaciją. Autorius plėtoja kitokio, tinkamesnio gyventi pasaulio viziją. Žmogus, pasak Chomsky, yra morali ir visuomeniška būtybė, kuriai būdinga keistis ir tobulėti. Negailestingai smerkdamas pasaulio viešpačius (ir Vakaruose, ir Rytuose), siekį dominuoti pasaulyje, „laisvos“ rinkos tironiją, Noamas Chomsky siūlo judėti naujos visuomenės, grindžiamos tiesiogine demokratija, laisvų žmonių asociacijomis, alternatyvios gyvensenos bei ekonomikos galimybėmis, link.  

Atsisiųsti knygą „TIKSLAI IR VIZIJOS“ pdf formatu

Noam Ckomsky. Tikslai ir vizijos. Straipsnių rinkinys

Vincas Davainis – kūrybinis Martyno Gudelio pseudonimas. M. Gudelis gimė Rochesteryje (JAV), mirė 1993 m. Čikagoje. 1925 m. baigęs Marijampolės realinę gimnaziją, studijavo Kauno universitete. Priklausė aušrininkų organizacijai, Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų (eserų) sąjungai, 1929 m. dalyvavo pasikėsinime į tuometinį Lietuvos ministrą pirmininką A. Voldemarą. Aušrininkų atentatas įvyko Kauno Valstybės teatro sodelyje, į A. Voldemarą ir jo palydą buvo paleisti 7–9 šūviai iš revolverių. Vienas karininkas buvo nušautas, pora žmonių sužeista, o pats ministras pirmininkas liko sveikas. M. Gudelis, kartu su bičiuliu A. Bulota perėjo Lietuvos-Lenkijos sieną ir paspruko į Čekoslovakiją, o per ją – į Austriją. Vėliau studijavo Berlyne, kariavo respublikonų pusėje Ispanijoje, gyveno Prancūzijoje. 1941 m. išvyko į JAV ir ėmė dirbti Čikagos dienraštyje „Naujienos”, 1951 m. tapo šio leidinio redaktoriumi ir leidėju. Rašė straipsnius įvairiais slapyvardžiais (M. Skynimas, L. Guoba, V. Davainis ir kt.), kuriuos spausdino „Aušrinėje”, „Kovos kelyje”, „Kultūroje”, almanache „Darbas”. 1933 m. išleido atsiminimų knygą apie Ispanijos anarchistų kovą – „Sukilusi Ispanija”, 1941 m. – publicistikos knygą „Ispanų kovos dėl laisvės: Svarbiausi pilietinio karo epizodai“. 

Atsisiųsti knygą „SUKILUSI ISPANIJA“ pdf formatu

Vincas Davainis. Sukilusi ispanija

„Spektaklio visuomenė“ (La société du spectacle, 1967) yra svarbiausias „Situacionistų Internacionalo“ įkūrėjo Guy Debord'o kūrinys, tapęs reikšmingu 1968-ujų epochos revoliucinės epochos manifestu. „Spektaklio visuomenė“ kalba apie mums rodomą spektaklį, kaip skurdą, hegemoniją ir manipuliacijas dangstantį muliažą. Visuomenė, kuri žiūri šį spektaklį, nėra auka. Ji yra žiūrovas, tenkinantis savo geismus ir reikalaujantis naujų regimybių. O spektaklio tikslas yra jis pats, už jo nieko nėra. „Spektaklio visuomenė“ dažnai vadinama naujos kartos Marxo „Kapitalu“, jo tęsiniu šiuolaikinei epochai. Šis veikalas padarė didžiulę įtaką šiuolaikiniam antikapitalistiniam judėjimui, suformavo ištisų kartų aktyvistų pasaulėžiūrą. G. Debord'as įspėja, kad bet kokiai revoliucijai visų pirma turi būti iškeltos išsivadavimo nuo spektaklio sąlygos. Kitaip bet koks pasipriešinimas ar sukilimas pavers dar vienu teatru. 

Atsisiųsti knygą „SPEKTAKLIO VISUOMENĖ“ pdf formatu

Guy Debord. Spektaklio visuomenė

„Darbas“ – tai K. Borutos iniciatyva susibūrusi kairiųjų rašytojų grupė, 1932 m. spalį išleidusi savo kūrybos almanachą „Pirmas darbas“ ir paskelbusi „Deklaraciją dėl literatūros, laisvės ir kultūros“. Grupei priklausė Kazys Boruta, Kazys Jakubėnas, Vytautas Montvila, Ona-Halina Lukauskaitė ir Juozas Baltušis. Šio literatūrinio sąjūdžio atsiradimui tiesioginės įtakos turėjo A. Smetonos karo cenzūros 1931 m. lapkričio 10 d. sprendimas uždaryti žurnalą „Trečias frontas“. Žurnalą uždraudus, trečiafrontininkai pakriko ir išsisklaidė kas sau, nepasimetė tik K. Boruta, per nepilnus metus suorganizavęs naują jaunų literatų grupę. Rašytojų grupė „Darbas” siekė tęsti „Trečio fronto“ misiją, ją atitinkamai modifikavę. „Darbininkai“ atsisakė trečiafrontininkams būdingo griežto ideologinio angažavimosi, jų skelbiama socializmo idėja turėjo ne bolševikinį, o libertarinį atspalvį. Svarbiausia „Darbo“ grupei priklausiusių rašytojų inovacija buvo ta, kad „darbininkai“ deklaravo visiškai naują kūrybos metodą – „aktyvų realizmą“.Jie atmetė vadinamąjį „kritinį XIX a. realizmą“ ir nusprendė kurti naująjį realizmą, kuris „laužtų realybę tinkama kryptimi“. Deja, smetoninės valdžios represijos literatūrinį „Darbo” sąjūdį nutraukė jam net nespėjus įsibėgėti – 1933 m. K. Boruta buvo suimtas ir nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo, o jo bendraminčiai nesiryžo tęsti kūrybinių „Darbo“ ieškojimų.

„Demokratija be darbo judėjimo?“ (2009) – pirmoji originali kairiosios minties knyga posąjūdinėje Lietuvoje. Tai beveik dviejų metų Naujosios kairės 95 „diskursyvinio aktyvizmo“ rezultatas. Šioje knygoje Lietuvos kairieji intelektualai kartu su Estijos ir Norvegijos akademikais bei profsąjungų aktyvistais suprantamai pasakoja apie Europos darbo žmonių kovą už žmogaus teises, veiksmingesnį demokratinį atstovavimą, profsąjungų veiklą Lietuvoje bei kituose Europos kraštuose, darbo judėjimo strategiją bei taktiką. 2008 metų gegužės 24-25 dienomis Vilniuje vyko NK95 ir „Manifest“ organizuota konferencija „Naujosios kairės atgimimas: demokratija, ekonomikos plėtra ir darbo judėjimas“. Bent pusė šios knygos skyrių (R. Kattel, M. Marsdal, A. Wahl, J. Bals, A. Davidavičius, G. Mažeikis) buvo parašyti konferencijos pranešimų pagrindu. Viena iš svarbiausių šios knygos tezių (kuri skirtingais pavidalais yra aptariama A. Bielskio ir J. Paleckio, M. Marsdal, A. Wahl, J. Bals, D. Donauskaitės, R. Baločkaitės ir S. A. Lie tekstuose) – tai nuostata, jog demokratija yra apskritai neįmanoma be stiprių profesinių sąjungų bei darbo judėjimo, nes procedūrinė demokratija Lietuvoje jokiais būdais negarantuoja nei eilinių darbo žmonių teisių apsaugos, nei įgalina juos įtakoti ekonominių ir politinių sprendimų priėmimą ar juolab perskirstyti visuomenės kuriamą gerovę. Laisvos rinkos šauklių nenuilstamas noras liberalizuoti darbo rinką bei supaprastinti darbo teisę ne tik prisideda prie žmonių skurdinimo, bet ir silpnina demokratiją. Atėjo laikas mesti iššūkį neoliberalizmo ideologijai! 

Tekstai iš knygos „Demokratija be darbo judėjimo?“

1921 m. pradžioje Lietuvoje ėmė veikti socialistinės jaunuomenės sąjunga „Draugas“, kurią įsteigė Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija (LRSLP) – kairiųjų organizacija, savo pažiūromis artima eserams (socialistams revoliucionieriams), aušrininkams ir anarchistams. Jaunimo organizacija „Draugas“, vadovaujama rašytojo Kazio Borutos, 1922 m. išleido 5 laikraščio „Draugas“ numerius. 4-ajame „Draugo“ numeryje (1922 m. birželio mėn.) pasirodė trumpa žinutė, kad „Draugo“ valdyba traukiama atsakomybėn už priešvalstybinio turinio knygos leidybą. 1922 metais spėjo išeiti 5 „Draugo“ numeriai (sausio, vasario-kovo, gegužės 1-osios, birželio ir rugsėjo mėn.). 1925 m. gegužės 1 dieną buvo išleistas darbo jaunimo vienkartinis leidinys „Draugas jauniems“, už kurį K. Boruta buvo areštuotas. Šio laikraščio numeriai yra puikūs archyviniai dokumentai, leidžiantys suprasti, kokia buvo to meto Lietuva. „Draugas“ daug rašė apie žodžio, spaudos, susirin­kimų, minties suvaržymus, represijas prieš kairiuosius ir lietuviškuosius „koncentracijos liogerius“. Atkreiptinas dėmesys ir į faktą, kad „Drauge“ aprašomos 1922 m. vykusios valdžios represijos paneigia mitą, jog „aksominė“ A. Smetonos diktatūra prasidėjo tik po 1926 m. perversmo. Be to, „Draugo“ straipsniai akivaizdžiai parodo, kad kairieji Lietuvos socialistai revoliucionieriai nemėgo sovietinės bolševikų diktatūros lygiai taip pat, kaip ir vietinio tautinio režimo.

Socialistinės jaunuomenės laikraščio „Draugas“ straipsniai

Peteris Gelderloosas – anarchistas, kilęs iš Harisonburgo (JAV, Virdžinija). 2001 m. buvo suimtas už dalyvavimą protesto demonstracijoje prie Amerikos mokyklos ir nuteistas kalėti 6 mėnesius. 2007 m. gegužę P. Gelderoosas buvo suimtas Ispanijoje ir apkaltintas viešosios tvarkos pažeidimais nelegalios skvoterių demonstracijos metu. Šiuo metu jis rašo knygą „Anarchija veikia”, kurioje bando atsakyti į dažniausiai užduodamus klausimus apie anarchiją. P. Gelderlooso knyga „Kaip neprievartinis pasipriešinimas stiprina valstybę“ (2005) puikiai parodo, ką anarchistai turi spausdinti, kad jų idėjos būtų matomos ir gyvybingos visuomenėje. Autorius aiškia ir suprantama kalba nuosekliai triuškina teiginį, kad vienintelis priimtinas ir veiksmingas kovos būdas yra tik neprievartinis aktyvizmas. Remdamasis gausia faktine medžiaga, jis bando nuginčyti pačius stipriausius pacifizmo ortodoksų argumentus. Būtų gėda, jei šios knygos neperskaitytų tie, kurie nesutinka su autoriaus nuomone. Tai tik patvirtintų pagrindinę knygos mintį, kad kai kuriuose sluoksniuose pacifizmas lieka vyraujančia nuostata vien todėl, kad žmonės atsisako susipažinti su kitokiu požiūriu į socialinių pokyčių galimybes. Autorius teigia, kad pacifizmas – viena didžiausių kliūčių socialinių pokyčių kelyje. „Šiame pasaulyje nėra nieko verto pavadinti taika. Greičiau tai yra klausimas, kieno prievarta mus labiausiai gąsdina ir kurioje barikadų pusėje mes stovime.”  

Peter Gelderloos. Kaip neprievartinis pasipriešinimas stiprina valstybę

Emma Goldman (1869-1940) – lietuvių kilmės anarchistė, laikoma „maištaujančios moters“ simboliu. Jos veikla padarė lemiamą įtaką XX a. pirmosios pusės JAV anarchizmo ir feminizmo vystymuisi. E. Goldman gimė Kaune, žydų šeimoje, turėjusioje nedidelį viešbutuką. Kai Emmai suėjo 13 metų, Goldmanų šeima persikėlė į Sankt Peterburgą, o dar po ketverių metų – į JAV. Emma dirbo Ročesterio tekstilės fabrike, ištekėjo už to fabriko darbininko. 1887 m. lapkritį ją sukrėtė žinia apie 4 valdžios pakartus anarchistus, dalyvavusius Čikagos darbininkų proteste Haymarket aikštėje, ir ji prisijungė prie Amerikos anarchistų judėjimo. Niujorke susipažino su Aleksandru Berkmanu – žymiausiu to meto JAV anarchistu, kurio idėjoms liko ištikima iki gyvenimo pabaigos. Emma daug keliavo po Ameriką ir agitavo už kairiųjų judėjimą ir anarchofeminizmą. Abortus ji laikė tragišku socialinių aplinkybių padariniu, aktyviai propagavo kontrapceptines priemones kaip daug geresnę alternatyvą, kritikavo santuoką, palaikė „laisvos meilės“ idėjas, kovojo už gėjų bei lesbiečių teises. 1893 m. buvo pirmą kartą suimta už „žmonių kurstymą“ ir nuteista vieneriems metams kalėjimo. 1901 m. buvo apkaltinta pasikėsinimo į JAV prezidentą W. McKinley organizavimu, tačiau netrukus paleista dėl įrodymų trūkumo. 1906 m. kartu su savo bičiuliu A. Berkmanu, kalėjime atsėdėjusiu 14 metų, ėmė leisti mėnesinį anarchofeministinį žurnalą „Mother Earth“ („Motina Žemė“). 1908 m. iš E. Goldman atimta JAV pilietybė, 1914 m. ji buvo kaltinama sprogimais magnato J. Rockefellerio viloje, 1916 m. suimta už informacinių lapelių apie gimdymų kontrolę platinimą, 1917 m. areštuota už pacifistinės organizacijos „No-Conscription League“, pasisakančios prieš šaukimą į armiją, įkūrimą ir nuteista 2 metams kalėti. 1919 m. JAV administracija deportavo E. Goldman į tėvynę, kuri tada jau buvo virtusi Sovietų Rusija. Anarchistė aiškiai nusivylė bolševikų sukurta valstybe ir paliko teroro apimtą šalį, kai tik buvo įmanoma. Ilgą laiką gyveno Anglijoje ir Prancūzijos pietuose. 1936 m. prisidėjo prie Ispanijos pasipriešinimo kaip anarchistinių profsąjungų CNT-FAI atstovė Londone. San Tropeze parašė garsiąją savo autobiografiją „Gyvenant savo gyvenimą“. Palaidota Amerikoje, jos kapą puošia užrašas „Liberty will not descend to a people, a people must raise themselves to Liberty“. 

Atsisiųsti Emmos Goldman knygas ir straipsnius pdf formatu: 

Emma Goldman and John Most. Anarchy Defended by Anarchists. Metropolitan Magazine, 1896     Emma Goldman. What I Believe. New York World, July 19, 1908     Emma Goldman. A New Declaration of Independence. Mother Earth, 1909     Emma Goldman. Anarchism: What It Really Stands For. Mother Earth, 1910     Hippolyte Havel. EMMA GOLDMAN (Biography). Mother Earth, 1911     Emma Goldman. Francisco Ferrer and The Modern School. Mother Earth, 1911     Emma Goldman. Voltairine De Cleyre. The Oriole Press, 1914     Emma Goldman. Address To The Jury. U.S. v. Emma Goldman and Alexander Berkman. July 9, 1917     Emma Goldman. The Truth About the Bolsheviki. Mother Earth, 1918     Emma Goldman. My Disillusionment In Russia. C. W. Daniel Company, 1923     Emma Goldman. My Further Disillusionment in Russia. Doubleday, Page & company, 1924     Emma Goldman. Living My Life. Alfred A. Knopf Inc., 1931     Emma Goldman. Was My Life Worth Living? Harper's Monthly Magazine, 1934     Emma Goldman. Socialism: Caught in the Political Trap. Unpublished typescript in the New York Public Library manusript collection     Emma Goldman. The Social Importance of the Modern School. Unpublished typescript in the New York Public Library manusript collection  

Danielis Guerinas (1904-1988) – prancūzų anarchistas, garsus antifašistas ir antinacistas. Žymiausi jo kūriniai – „Anarchizmas: nuo teorijos prie praktikos“ ir „Nei Dievų, nei šeimininkų: anarchizmo antologija“. Ispanijos pilietinio karo metu rėmė anarchistinių profsąjungų organizaciją CNT, revoliucingai gynė laisvą meilę ir homoseksualumą (jis buvo biseksualus). Jaunystėje D. Guerinas rašė straipsnius į revoliucinio sindikalizmo žurnalą, keliavo po Libaną ir prancūzų Indokiniją, kur tapo dideliu kolonistų priešu. Jungdamasis prie įvairių sindikalistų ir kairiųjų revoliucionierių judėjimų, kurį laiką netgi artimai bičiuliavosi su Levu Trockiu. 1933-aisiais jis atvyko į nacių Vokietiją, kelionės įspūdžiai jį įkvėpė parašyti knygą „Fašizmas ir didysis verslas”, kurioje jis detaliai atskleidė nacių ideologiją ir jos sąsajas su kapitalizmu. Jo įsitikinimai palaipsniui krypo į kairę, galų gale tapdami anarchizmo ir marksizmo kombinacija. Ispanijos pilietiniame kare iš pradžių rėmė visus respublikonus, bet vėliau nusivylė sovietų remiamomis jėgomis. 1946-aisiais D. Guerinas išvyko į Jungtines Valstijas ir, šokiruotas elgesio su juodaisiais, parašė apie juos knygą. Savo tekstuose reikalavo nepriklausomybės Alžyrui, dalyvavo 1968-ųjų kovose Prancūzijoje. Danielio Guerino libertarinio marksizmo idėjas atspindi jo žodžiai „Šiandien save laikyti marksistu libertaru – tai ne žiūrėti atgal, bet būti pasiruošusiu ateičiai. Marksistas libertaras – tai ne akademikas, bet kovotojas. Jis gerai žino, kad jam skirta pakeisti pasaulį – ne daugiau ir ne mažiau. Istorija jį pastato ant bedugnės krašto. Visame pasaulyje aidi revoliucijos garsai. Revoliucija – kaip išsilaipinimas Mėnulyje – tapo neatidėliotina ir įmanoma. Socialistinės visuomenės modelis – nebe utopinis modelis. Vieninteliai utopistai – tai tie, kurie užsimerkia, negalėdami pažvelgti į tokią tikrovę”. 

Atsisiųsti Danielio Guerino knygas ir straipsnius pdf formatu:   

Daniel Guérin. Fascism and Big Bussiness. New International, 1938
Daniel Guérin. Fascism and Socialism. Fourth International, 1945
Daniel Guérin. A Libertarian Marx? Anarchist Library, 1969
Daniel Guérin. Anarchism: From Theory to Practice. Monthly Review, New York, 1970

Revoliucijos pop simbolis Ernesto Che Guevara (Ernestas Gevara de la Serna) 1965 m. balandį išvyko iš Kubos – organizuoti partizanų misiją ir paremti revoliucinę kovą Konge. 1965 m. gruodį jis slapta grįžo į Kubą ir sutelkė naujas kubiečių pajėgas kovai Bolivijoje. Į Boliviją Che Guevara atvyko 1966 m. lapkritį, jis planavo mesti iššūkį karinei Bolivijos diktatūrai ir pamažu sukurstyti revoliucinį judėjimą, kuris išplistų po visą Lotynų Amerikos žemyną. 1967 m. spalio 8 d. Che sužeidė ir paėmė į nelaisvę JAV apmokyti ir vadovaujami sukilimo malšintojų būriai. Kitą dieną jis buvo nužudytas, o jo kūnas – paslėptas. Bolivijos periodu rašytas dienoraštis skelbiamas knygoje „Bolivijos dienoraštis“. Leidinį parengė Che Guevaros studijų centras Havanoje ir Australijos leidykla „Ocean Press“. Tai dokumentinis beprotiškiausios ir nesėkmingiausios Che kampanijos, pasibaigusios jo paties mirtimi, liudijimas. 

Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis (fragmentai)

„Kultūros antpuolis“ yra pirmoji S. Home’o (g. 1962) – menininko, filmų kūrėjo, rašytojo, subkultūros pamfletisto, neoficialiojo meno istoriko ir aktyvisto – knyga, kurią jis parašė būdamas 25 metų. 1990–1993 m. S. Home’as pradėjo trejų metų meno streiko kampaniją. Skirtingai nuo savo pirmtako Gustavo Metzgerio, bandžiusio organizuoti panašią akciją 1970 m., S. Home’as nesiekė atimti meno galerijų sistemos teisių disponuoti menininkų darbais, jis susikoncentravo į psichologinio karo praktikas, nukreiptas prieš visą „rimtojo meno“ sistemą. „Kultūros antpuolis“ – tai andergraundinio meno istorija, kurioje iš asmeninės perspektyvos dėstomos pagrindinės šiuolaikinių radikaliųjų meninių ir politinių judėjimų idėjos, jų ištakos ir raida. Ši knyga pateikė iki tol dar nenagrinėtą ir absoliučiai kontrkultūrinį požiūrį į dada ir siurrealistų tradicijomis grįstą radikaliąją neoficialiąją kultūrą, jos propaguotojų politines pažiūras ir ambicijas. Glumina, kad jauno autoriaus surinkta medžiaga pateikė unikalų ir gerai argumentuotą požiūrį į šio pobūdžio reiškinius – knyga išlieka vis tokia pat aktuali, kaip ir tada, kai buvo parašyta. Pasak S. Home‘o šios knygos publikavimai Lenkijoje, o ypatingai Brazilijoje paskatino kontrkultūrinių judėjimų suaktyvėjimą. Nuoširdžiai to tikimės ir Lietuvoje.

Stewart Home. Kultūros antpuolis (fragmentai)

Pilnas knygos pavadinimas – „Slaptas laisvės kovotojas. Kova prieš tironiją nedarantt žalos nekaltiems žmonėms“. Tai pirmoji amerikiečio Macko Jeffersono knyga, išleista 1986 m. Vėliau jis parašė dar bent penkias knygas, kurias vienija bendra idėja: žmogus, kovodamas už savo laisvę, neturi pasikliauti nei valstybe, nei kokiais nors pasipriešinimo judėjimais, geriausias kovos būdas – slapti vieno žmogaus veiksmai, nukreipti prieš konkrečius asmenis ir institucijas, paveržusias jo laisvę. M. Jeffersono „Slaptas laisvės kovotojas“ – tai paprasta kalba parašytas vienišo kovotojo vadovėlis su gausybe praktinių patarimų, paremtų asmenine patirtimi: ilgus metus autorius dirbo diplomatinėje tarnyboje pietryčių Azijoje, garsėjančioje totalitariniais režimais. „Ši knyga nėra skirta nesubrendusiems hipiams, teroristams, revoliucionieriams ir visiems nesveikiesiems, norintiems pasiaukoti žmonijos vardan ar sukurti geresnį gyvenimą plačiosioms masėms nežinant, kas per velnias tos masės yra. Ji skirta paprastam vyrukui, kuris nori, kad jo paties gyvenimas taptų laisvesnis.“ 

Atsisiųsti knygą „SLAPTAS LAISVĖS KOVOTOJAS“ (angliškai)

Mack Jeffercon. Slaptas laisvės kovotojas

JUODRAŠTIS – naujas nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas Tai pirmasis periodinis kairiosios minties leidinys nuo Lietuvos nepriklausomybės ir kapitalistinių santykių atkūrimo pradžios. Jame pateikiamos radikalios, maištingos, o dažnai – ir pavojingos idėjos, gimusios globalaus kapitalizmo, socialinės priespaudos ir komercializuotos kultūros priešininkų stovykloje. JUODRAŠČIO leidybos idėja gimė Lietuvos aktyvistams susidūrus su tendencingu oficialiosios žiniasklaidos darbu ir informacine kairiųjų idėjų blokada. Žurnale stengiamasi atspindėti antikapitalistinių judėjimų, kuriuos oficialioji žiniasklaida vadina antiglobalistiniais, įvairovę, protesto ištakas ir kovos patirtį. Pasipriešinimo kovos terpėje gimęs JUODRAŠTIS yra radikali alternatyva valdančiųjų galią įtvirtinantiems metraščiams.

       Lietuvoje netrukus pasirodys naujas kairiosios minties žurnalas JUODRAŠTIS
       Kviečiame į radikalios kairiosios minties žurnalo JUODRAŠTIS pristatymą liepos 31 d. GALEROJE
       Liepos 31 d. - radikalios kairiosios minties žurnalo "JUODRAŠTIS" pristatymas
       THE FIRST RADICAL LEFT/ANARCHIST MAGAZINE IN LITHUANIA
       Išleistas naujas nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas JUODRAŠTIS
       Lietuvos anarchistai turės savo leidinį
       "Juodraštis“ kurs erdvę, laisvą nuo kapitalizmo?
       “Juodraštis” - naujas radikalios kairiosios minties leidinys
       JUODRAŠTIS kurs erdvę, laisvą nuo kapitalizmo? (interviu su JUODRAŠČIO redkolegijos nariais)
       Vieša diskusija: Koks turi būti JUODRAŠTIS?
       Žurnalas JUODRAŠTIS pristato: radikalios knygos, kurias išleis KITŲ KNYGŲ leidykla
       Gediminas Baranauskas. Intelektualinės terpės dekomercializacijos ir išvalstybinimo trajektorijos: Kitos knygos, Juodraštis, Laisvasis universitetas

        Pirmasis „Juodraščio“ numeris pasirodė 2008 m. liepos mėn. Jis buvo pristatytas liepos 31 d. alternatyvaus meno galerijoje „Galera“, Vilniuje. Žurnalas JUODRAŠTIS platinamas aktyvistų susibūrimo vietose ir savuose platinimo taškuose. Oficialiai jį galima įsigyti knygynuose.

Atsisiųsti JUODRAŠTĮ Nr. 1 pdf formatu

Žurnalo JUODRAŠTIS 2008 Nr.1 straipsniai 

2009 m. balandžio pabaigoje pasirodė 2-asis naujojo nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalo „Juodraštis“ numeris. Tai bandymas sutelkti visas laisvas politines, kultūrines ir menines alternatyvas, kuriomis siekiama pasipriešinti krizę išgyvenančiai kapitalistinei sistemai. „Juodraštis“ nėra vienos politinės srovės ar ideologijos ruporas, jame pateikiamas gana platus antiautoritarinių judėjimų bei nuomonių spektras – nuo laisvamanių ir feminisčių iki kontrkultūros aktyvistų ir kairiųjų libertarų. Didelis dėmesys skirtas policinės valstybės, kokia tampa Lietuva, sukurtoms diskriminacijos problemoms. Šia tema pateikiama įdomi Lietuvos intelektualų bei aktyvistų diskusijos medžiaga, supažindinama su kritinėmis pastabomis apie naujos fašizmo atmainos – postfašizmo – suklestėjimą. Žurnale rasite žymaus socialinio teoretiko Johno Holloway‘aus teorinius pasvarstymus, kaip pakeisti pasaulį neužgrobiant valdžios, anarchistų patriarcho Piotro Kropotkino patarimus jaunimui. Kolektyvinių alternatyvų kapitalizmui patirtimi dalinsis „Pasidaryk pats“ judėjimų aktyvistai, alternatyvaus aukštojo mokslo teoriją paremsime mūsų jau išbandyta Laisvojo universiteto praktika. Istorijos skiltyje rasite pasakojimą apie tarpukario Lietuvos aktyvistus, kultūros skiltyje „meno“ sampratas svarstys meno streiko organizatoriai Redas Diržys ir Stewartas Home‘as. Dar viena tema – laisvamanybė pasaulyje ir Lietuvoje. Numerį užbaigs įdomi aktyvisto iš Šiaulių Evaldo Balčiūno „autobiografija“. „Juodraštis“ stengiasi kurti alternatyvas valdančiųjų galią įtvirtinančiai korporacinei žinisklaidai ir neofašistinių idejų sklaidai Lietuvoje. Tikimės, kad jis suteiks daug naudingų žinių, kaip atsispirti valdžios represijoms ir keisti pasaulį, kad jame galėtų apsigyventi laisvi ateities žmonės. Žurnalas platinamas aktyvistų susibūrimo vietose ir savuose platinimo taškuose. Oficialiai jį galima įsigyti knygynuose. 

JUODRAŠTĮ NR. 2 pigiau įsigysite: Vilniuje: Rūdninkų knygyne, Rūdninkų g. 20, tel. (5) 2610266. Knygyne „Eureka“, S. Daukanto a. 2 / Universiteto g. 10, netoli Katedros, tel. (5) 2629146. Kaune: „Replique Boutique“, A. Mickevičiaus g. 8, tel. 8 600 24854. JUODRAŠTĮ NR. 2 platina: Vilniuje: Darius, tel. 8 699 64287, Kaune: Rima, tel. 8 648 29680, Klaipėdoje: Darius, tel. 8 615 49470, Šiauliuose: Kristina, tel. 8 682 11690, Panevėžyje: Vilma, tel. 8 658 30692, Alytuje: Mantas, tel. 8 678 07884 Tapk „Juodraščio“ platintoju savo mieste. Tel. 8 699 64287, juodrastis@riseup.net

Žurnalo JUODRAŠTIS Nr. 2 straipsniai

Naomi Klein (g. 1970) – jauna Kanados žurnalistė ir politikos apžvalgininkė, viena įtakingiausių šiuolaikinių kairiųjų politinių mąstytojų, keliančių esminį klausimą: ar kapitalizmas suderinamas su demokratija? Gimė Kanadoje, kur buvo pasitraukę jos tėvai, kad išvengtų šaukimo į karą Vietname. N. Klein tėvas, gydytojas, dirbo visuomeninės sveikatos apsaugos sistemoje, o motina priklausė feminisčių filmų kūrėjų kolektyvui. N. Klein mokėsi Toronto universitete, rašė straipsnius į studentų laikraštį, bet buvo nuvilta kairiųjų menkumo. „Mūsų politika tebuvo smulkmė“, - taip ji apibūdino savo jaunystės metus. Šią autorę išgarsino 2000 m. išleista knyga „No Logo“ („Jokių prekinių ženklų“), kuri laikoma antiglobalizmo evangelija. Kitas jos bestseleris – 2007 m. vasarą šešiomis kalbomis vienu metu išėjusi „Šoko doktrina“, kuri parodo, kaip radikalūs „reformatoriai“ pasinaudoja įvairiomis krizėmis, kad primestų šoko ištiktai visuomenei ekonominį modelį, naudingą tik patiems turtingiausiems jos sluoksniams. Ši knyga meta iššūkį pagrindinei ir labiausiai išpuoselėtai oficialiosios istorijos versijai, anot kurios, nereguliuojamo kapitalizmo triumfą pagimdė laisvė, o nežabota laisvoji rinka žengia koja kojon kartu su demokratija. Knygos autorė pažada: „Aš įrodysiu, kad šis fundamentalistinis kapitalizmo pavidalas nuolat būdavo gimdomas pasitelkiant brutaliausias prievartos, nukreiptos tiek prieš valstybines struktūras, tiek prieš nesuskaičiuojamą galybę privačių asmenų, formas. Šiuolaikinės laisvosios rinkos istorija – geriau suvokiama kaip korporatizmo iškilimas – buvo rašoma šoku.“ Šioje knygoje pateikti faktai puikiai įrodo, kad laisvosios rinkos plėtra negali vykti be brutalių sukrėtimų. Jei šiandien išgirsite, kad pasaulinės žinių agentūros perduoda naujienas apie neramumus kuriame nors pasaulio taške, galime būti tikri – toji šalis „nusipelnė“ gyventi pagal laisvosios rinkos dėsnius.    

Naomi Klein. Šoko doktrina (fragmentai)

Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija (LRSLP) susikūrė 1918 m. gegužės mėn. Vilniuje, kai nuo 1917 m. Peterburge įkurtos Lietuvos socialistų liaudininkų partijos atsiskyrė kairieji veikėjai. Šios partijos programa buvo artima Rusijos kairiesiems eserams (socialistams revoliucionieriams), tačiau turėjo ir daug nacionalinių ypatumų – ji pasisakė už visišką savivaldą ir ragino Lietuvoje kurti demokratiškai išrinktas vietines tarybas, kurios būtų nepriklausomos nuo bet kokios užsienio įtakos. Pagrindiniai LRSLP veikėjai – dr. Mykolas Januškevičius, Albinas Iešmanta, rašytojas Butkų Juzė (J. Butkus), Vaclovas Bielskis, Vladas Karosa, Antanas Sugintas. Apie 1922 m. prie partijos veiklos smarkiai prisidėjo rašytojas Kazys Boruta. Beveik visą laiką partija veikė nelegaliai, jai pavyko legalizuotis tik 1926 m. antrojoje pusėje. Nepaisant to, 1923–1926 m. legaliai veikė jos įkurta jaunimo organizacija „Draugas“. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija leido laikraščius „Kovos vėliava“ (1918-1919 m.), „Draugas“ (1920-1924; 1926 m.), „Kovos kelias“ (1926 m.), „Socialistas liaudininkas“ (1926 m.). 1927 m. balandžio mėn. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija persitvarkė į Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungą. 1918-1919 m. išėjo keturi laikraščio „Kovos vėliava“ numeriai. Deja, pirmasis šio laikraščio numeris greičiausiai neišliko – jo nėra jokiuose Lietuvos archyvuose. Tačiau ir iš likusių trijų numerių galima susidaryti bendrą vaizdą, kaip Lietuvos revoliuciniai socialistai kovojo prieš Rusijos bolševikų-komisarų norą vietoj darbo žmo­nių Tarybų valdžios Lietuvoje įvesti komisarų patvaldišką biurokratinę tvarką ir prieš kaizeriui parsidavusią Lietuvos Tarybą, norinčią „amžinais“ ryšiais prijungti Lietuvą prie Vokietijos.

Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų laikraščio „Kovos vėliava“ straipsniai

Prieš jūsų akis – istorinis Piotro Kropotkino esė „Anarchistų dora“ vertimas, kurį 1909 kartu su savo paties rašiniu „Ko mums reikia pirmiausia“ išleido Čikagoje gyvenęs lietuvis Juozas Laukis (tikr. Domininkas Kaleininkas, 1866-1947). Pirmą kartą ši esė, pavadinta „La morale anarchiste au point de vue de sa réalisation pratique“ buvo išspausdinta 1890 m. prancūzų anarchistų žurnale „Le Révolté“. Po metų, 1891-aisiais, ji buvo išleista atskira brošiūra „La morale anarchiste“. Įdomus ir audringas buvo P. Kropotkino vertėjo gyvenimas. Domininkas Kaleininkas (Jonas Laukis) 1889 m. atvykęs į Ameriką, kurį laiką dalyvavo lietuvių socialistiniame judėjime, bet, apsigyvenęs Čikagoje, tapo anarchistu. Ypač vertino P. Kropotkino idėjas. Nuo 1899 m. J. Laukis leido mėnesinį „Anarchisto“ laikraštį, o nuo 1900-ųjų – anarchistinį laikraštį „Kūrėjas“, kurio buvo išleisti 23 numeriai. Prieš karą įsijungė į radikalaus profsąjungų susivienijimo – Pasaulio pramonės darbininkų (IWW) veiklą, leido lietuvių „pramoniečių“ laikraštį „Darbininkų balsas“, laikraštį „Proletaras“. 1917 metais už pasisakymus prieš JAV įstojimą į Pirmąjį pasaulinį karą valdžios buvo areštuotas, o „Darbininkų balsas“ –  uždarytas. Pasibaigus karui, buvo grįžęs į Lietuvą ir po to „sudešinėjo“. Be čia pateikiamo teksto, išvertė P. Kropotkino „Žodį jaunimui“, Guy de Maupassanto, Gerhardo Hauptmanno, Teophilio Gauthier knygas. 

Piotr Kropotkin. Anarchistų dora

parsisiųsti pdf formatu:

skaityti svetainėje:

Piotras Kropotkinas (1842-1921) visame pasaulyje garbingai tituluojamas „anarchizmo tėvu“ ir „rusų revoliucijos seneliu“. Šviesiausius žmonijos protus turbūt dar ilgai veiks jo sukurta anarchistinė filosofinė sistema, kurios pagrindas –  vadinamasis „biosociologinis tarpusavio pagalbos dėsnis“. P. Kropotkinas teigė, jog Darwino evoliucijos teorija pervertina tarpusavio kovą bei konkurenciją tarp vienos rūšies gyvūnų, kad gamtoje veikia ne tik tarpusavio kovos, bet ir tarpusavio pagalbos dėsnis. Būtent pagal šį „tarpusavio pagalbos dėsnį“ formuojasi pirmykštės giminės, bendruomenės, viduramžių cechai, gildijos, laisvieji miestai, šiuolaikiniai kooperatyvai, draugijos ir pan. Dėl savo pažiūrų ir keliamų idėjų P. Kropotkinas buvo priverstas ilgą laiką gyventi emigracijoje. Emigracijoje – Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje – „anarchizmo tėvui“ teks praleisti ištisus 40 metų. Vakarų Europoje jis parašė svarbiausius savo kūrinius: „Maištininko kalbos“ (1885), „Duonos užkariavimas“ (1892), „Revoliucionieriaus užrašai“ (1899), „Šiuolaikinis mokslas ir anarchija“ (1901), „Tarpusavio pagalba“ (1902), „Didžioji prancūzų revoliucija. 1789–1793“ (1909), „Valstybė: istorinis jos vaidmuo“ (1911). XIX a. pabaigoje davo idėjas P. Kropotkinas ilgą laiką viešino prancūzų anarchistų žurnale „Le Révolté“, jų pagrindu 1885 m. Prancūzijoje išleista P. Kropotkino knyga „Paroles d'un révolté“ („Maištininko kalbos“). Rusijoje ji išleista 1906 m. Grįžęs į tėvynę 1917 m., P. Kropotkinas dar kartą suredagavo šią knygą, papildė ją komentarais bei išnašomis. „Maištininko kalbos“ laikomos anarchokomunizmo pradmenų vadovėliu.  

Piotr Kropotkin. Maištininko kalbos (fragmentai)

Piotras Aleksejevičius Kropotkinas (1842–1921) buvo vienas žymiausių anarchizmo anarchokomunizmo teoretikų. Jis išplėtojo zoologo F. Keslerio idėją apie tarpusavio pagalbą kaip natūralų dėsnį, lemiantį progresyvų rūšies vystymąsi ir savo reikšme pranokstantį kovą už būvį. Gyvūnų pasaulyje naudingesnis esąs bendradarbiavimas, o ne visų kova su visais. Šia tema P. Kropotkinas parašė veikalą „Tarpusavio pagalba kaip evoliucijos veiksnys” (1902). Rusų „anarchistų kunigaikščio“ P. Kropotkino veikalas „Valstybė ir jos istorinis vaidmuo“ pirmąkart išleistas 1896 m. Londone. Jame autorius pradėjo kurti anarchizmo teorijos, kaip visuomeninės filosofijos, pagrindus. P. Kropotkinas, nagrinėdamas valstybės ir visuomenės santykį, prieina išvados, kad valstybė yra tik viena iš daugelio visuomenės organizavimo formų, todėl jos pašalinimas neturės jokių ypatingų pasekmių visuomenei. Šis Kropotkino veikalas 1917 m. buvo išleistas rusų kalba, o vėliau įtrauktas į šio autoriaus darbų rinkinį „Anarchija“.

XIX a. pabaigoje savo idėjas P. Kropotkinas ilgą laiką viešino prancūzų anarchistų žurnale „Le Révolté“. 1880 m. birželio numeryje buvo išspausdinta jo esė „Žodis jaunimui“. 1885 m. ši esė įtraukta į Prancūzijoje išleistą P. Kropotkino knygą „Paroles d’un révolté“ („Maištininko kalbos“). Rusijoje ji išleista 1906 m. Grįžęs į tėvynę 1917 m., P. Kropotkinas dar kartą suredagavo šią knygą, papildė ją komentarais bei išnašomis. „Maištininko kalbos“ laikomos anarchokomunizmo pradmenų vadovėliu, o „Žodis jaunimui“ – anarchistinio jaunimo idealų aprašymo pavyzdžiu. 1901 m. istorinę Piotro Kropotkino esė „Žodis jaunimui“ lietuviškai išvertė Čikagoje gyvenęs lietuvis Domininkas Kaleininkas (1866–1947), pasirašinėjęs Juozo Laukio slapyvardžiu. Nuo 1899 m. J. Laukis leido mėnesinį „Anarchisto“ laikraštį, o nuo 1900-ųjų – anarchistinį laikraštį „Kūrėjas“, kurio buvo išleisti 23 numeriai. 1928 m. P. Kropotkino „Žodį jaunimui“ atskira brošiūra išleido Lietuvos socialdemokratų organizacijos užsienyje (LSDOU, vadinamųjų „plečkaitininkų“) laikraštis „Pirmyn“. Brošiūroje nurodomas vertėjo pseudonimas – P. Šnekutis. Manoma, kad laikraščio redakcija pasinaudojo Domininko Kaleininko (Juozo Laukio) vertimu.

parsisiųsti pdf formatu

Errico Malatesta (1853-1932) – Italijos anarchokomunistas, anarchizmo teoretikas ir aktyvistas, radikalių leidinių redaktorius, didžiąją dalį gyvenimo praleidęs tremtyje. Pirmą kartą areštuotas 14 metų už laišką karaliui Victorui Emmanueliui II, kuriame skundėsi vietinės valdžios neteisybe. Studijavo mediciną Neapolio universitete, 1871 m. pašalintas už dalyvavimą demonstracijoje. Nuo 1872 m. ketverius metus dirbo propagandistu Tarptautinės darbininkų asociacijos (Anarchistų internacionalo) Neapolio skyriuje. 1877 m. drauge 30 anarchistų pradėjo sukilimą Benevento provincijoje, be kovos užėmė keletą miestelių, sudegino mokesčių mokėtojų sąrašus. Kariuomenė sukilimą numalšino, pusantrų metų E. Malatesta praleido kalėjime. Revoliucionierius buvo įtrauktas į „juoduosius sąrašus“ ir priverstas palikti Italiją. Ženevoje susipažino su P. Kropotkinu, padėjo jam leisti žurnalą „La Revolte“, bet greitai buvo vėl ištremtas. Nuo 1880 m. gyveno Londone, dirbo ledų pardavėju ir mechaniku. 1882 m. kovėsi prieš britų kolonizatorius Egipte. Tais pačiais metais slapta grįžo į Italiją ir įsteigė anarchistinį savaitraštį „La Questione Sociale“ („Socialiniai klausimai“), kuriame paskelbė savo populiariąją brošiūrą „Fra Contadini“ („Tarp vastiečių“). 1885 m. apsigyveno Buenos Airėse ir kūrė pirmąsias darbininkų sąjungas Argentinoje. 1889 m. grįžo į Europą, leido laikraštį „L’Associazione“, daug keliavo ir skaitė paskaitas. Tuo metu išleido svarbiausią savo veikalą „L’Anarchia“. 1907 m. dalyvavo Tarptautiniame anarchistų kongerese Amsterdame. Po I-ojo pasaulinio karo galų gale sugrįžo į Italiją ir netrukus vėl pateko į kalėjimą. Buvo išleistas likus porai mėnesių iki fašistų įsigalėjimo. Valdant Mussoliniui, buvo priverstas gyventi tylų ir ramų gyvenimą  Leido griežtai cenzūruojamą žurnalą „Pensiero e Volonta“, dirbo elektriku, Metų ir represijų palaužtas revoliucionierius, kalėjimuose praleidęs daugiau nei 10 metų, mirė 1932 m. Romoje. 

Atsisiųsti Errico Malatesta knygas ir straipsnius pdf formatu: 

Errico Malatesta. L'Anarchia (1891). Freedom Press, 1974, 1994     Errico Malatesta. Mutual Aid. An essay (1909)     Errico Malatesta. Anarchists Have Forgotten Their Principles. Freedom, 1914     Errico Malatesta. The Idea of Good Government. Umanità Nova, 1920     Errico Malatesta. About my trial: Class Struggle or Class Hatred? Umanità Nova, 1921     Errico Malatesta. Further thoughts on the question of crime. Umanità Nova, 1921    Errico Malatesta. The revoliutionary „Haste“. Umanità Nova, 1921    Errico Malatesta. Further thoughts on REVOLUTION IN PRACTICE. Umanità Nova, 1922      Errico Malatesta. REVOLUTION IN PRACTICE. Umanità Nova, 1922    Errico Malatesta. What is to be done? Umanità Nova, 1922
Errico Malatesta. Syndicalism and Anarchism (1925)
Errico Malatesta. A Project of Anarchist Organisation (1927)
Errico Malatesta. Against the Constituent Assembly as Against the Dictatorship. Adunata, 1930     Errico Malatesta. The Anarchists In The Present Time. Vogliamo! 1930
Errico Malatesta. Towards Anarchism (1930)    Errico Malatesta. Majorities & Minorities, and other essays. Freedom Press, 1965

Kontrkultūrinio rusų rašytojo Eduardo Limonovo jaunystės laikų šedevras „Tai aš, Edička“ – tai atviras maištas prieš buržuazinę visuomenę ir melu gyvenančią Ameriką, brutalaus sekso ir necenzūrinės leksikos iššūkis, himnas meilei ir prakeiksmas vienatvei, kuriai pasmerkiamas individas šiandieniniame kapitalizmo rojuje. Tai protestas prieš vakarietišką ir ypač amerikietišką visuomenę, prieš abejingumo monstrus, kurie nuolat vapa: „mano duona, mano mėsa, mano pyzda, mano apartamentai“. 1980-aisiais romaną „Tai aš – Edička“, pavadintą „Rusų poetas renkasi didelius negrus“, išleido prancūzų leidykla, o dabar ši knyga leidžiama šimtatūkstantiniais tiražais dešimtyse pasaulio šalių. Šiandien daugelis piktinasi politiniu E. Limonovo angažuotumu (nuo 1993 m. rašytojas vadovauja nelegaliai Nacionalbolševikų  partijai, kuri paprastai vadinama fašistine, nors jai būdingi tiek dešiniojo ir kairiojo radikalizmo elementai). Tačiau autobiografinis romanas „Tasi aš, Edička“ parašytas prieš 30 metų, o tada Edička buvo labaiu anarchistas nei nacbolas. Kita vertus, jokio skirtumo: „Aš pisau jus visus!“ – taip šios knygos pabaigoje visiems mums  į veidą drebia Edička. 

Eduard Limonov. Tai aš, Edička (fragmentai)

XX a. 7-8 dešimtmečiais Italijoje susiformavęs autonomizmas skelbia tokį principą: darbininkų klasė turi priešintis kapitalizmui nepriklausomai ir autonomiškai nuo politinių partijų bei profsąjungų. Autonomistai vadinami „kurmių paderme“. „Kurmių padermės“ strategija yra paremta tiesioginiais veiksmais prieš valstybines ir kapitalo struktūras, nepriklausomos informacijos ir laisvo švietimo projektais. Autonomistai iškilo kaip darbininkų klasės judėjimas, bet vėliau jie tapo itin plačia antikapitalistine srove. Didžiausi autonomistų judėjimo ideologai - Michaelis Hardtas ir Antonio Negri – politiniai autonominio marksizmo filosofai, knygų „Empire“, „Multitude“ autoriai. Michaelis Hardtas (g. 1960) - politikos filosofas ir teoretikas, šiuo metu dirbantis Djuko (Duke) universitete.Tonis Negri (g. 1933) - politinis kalinys, aktyvistas ir socialinis visuomenės kritikas. Kartu jie parašė veikalą „Imperija“ (2000), kuris dažnai vadinamas „XXI amžiaus komunistų manifestu“. „Tautinių valstybių galios silpnėjimas nereiškia, kad silpnėja pati galia. Politinė kontrolė, valstybių funkcijos bei reguliavimo mechanizmai ir toliau viešpatauja ekonominės ir socialinės gamybos bei mainų srityse. Mūsų pagrindinė hipotezė tokia: valdymas įgavo naują formą, sudarytą eilės nacionalinių ir viršnacionalinių organų, kurias vienija vieninga valdymo logika. Šią naują valdymo formą mes vadiname Imperija.“ 

Atsisiųsti knygą „IMPERIJA“ (anglų k.) pdf formatu

Antonio Negri & Michael Hardt. Imperija (fragmentai)

George'as Orwellas (1903–1950) – vienas didžiausių XX a. politinių rašytojų, prieš totalitarizmą nukreiptos antiutopijos „1984“ ir antistalininės satyros „Gyvulių ūkis“ autorius. Trockistų organizacijos būriuose POUM jis kovojo už Respubliką Ispanijos pilietiniame kare ir tai aprašė knygoje „Homage to Catalonia“ (1937). Tačiau daugelis šio autoriaus gerbėjų geriausiu jo kūriniu laiko autobiografinę apysaką „Dienos Paryžiuje ir Londone” (Down and Out in Paris and London, 1933). Tai realias autoriaus gyvenimo faktais pagrįsti atsiminimai, tikslus reportažas, stulbinančiai sąžiningos ir integralios autoriaus asmenybės liudijimas. George Orwellas, būdamas įsitikinęs socialistas ir kovotojas prieš žmogaus pažeminimą bei socialinę neteisybę, sąmoningai ryžtasi savo kailiu išbandyti žemiausios socialinės klasės gyvenimą. Jis dirba laikinus ir prastai apmokamus darbus Paryžiaus užkandinėse ir restoranuose, vėliau išbando keliaujančio iš vienų nakvynės namų į kitus bastūno likimą Londone. „Dienos Paryžiuje ir Londone“ – tai beveik vadovėlinis pasakojimas apie kovą už būvį mūsų nuostabioje kapitalistinėje visuomenėje. 

Atsisiųsti knygą „DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE“ pdf formatu

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone

Pierre’as Josephas Proudhonas (1809-1865) – prancūzų publicistas, ekonomistas ir teoretikas, vadinamas anarchizmo tėvu. Proudhonas teigė, kad tikrieji visuomenės įstatymai neturi nieko bendro su valdžia, o kyla iš pačios visuomenės prigimties. Todėl jis prognozavo galutinį valdžios žlugimą ir natūralios socialinės tvarkos, t.y. anarchizmo, atsiradimą. Jis sukūrė mutualizmo – socialistinės rinkos ekonomikos teorijos – pagrindus, kurie teigia, jog darbininkai ir laisvieji verslininkai (nesamdantys darbuotojų) turi teisę į savo darbo įrankius. P. Proudhono mutalizmo ir federalizmo teorijos aiškiai aprašė, kaip turi funkcionuoti anarchistinis pasaulis ir kaip jis turi būti koordinuojamas. Jo darbai yra pats pirmasis socialinio ir individualistinio anarchizmo šaltinis, iš kurio jau pusantro šimto metų semiamos laisvės ir savivaldos idėjos. P. Proudhonas gimė valstiečių šeimoje, nuo 19 metų pradėjo dirbti Bezansono spaustuvėje.1837 m. parengė brošiūrą apie gramatiką, gavo Prancūzų Akademijos stipendiją, bet vos jos neprarado 1840 m. paviešinęs traktatą „Kas yra nuosavybė?“ („Qu'est-ce que la propriété?“), kurioje buvo pateikta garsioji tezė „Nuosavybė – tai vagystė“. Vėliau, 1842-aisiais išspausdinęs traktatą „Įspėjimas sąvininkams“ („Avertissement aux propriétaires“), jis buvo areštuotas, tačiau teismas nesugebėjo įrodyti jo kaltės. 1843-1847 m. Proudhonas gyveno Lione, po to persikėlė į Paryžių ir įsijungė į radikalius judėjimus. Jis leido laikraščius „Liaudies atstovas“ („Représentant du peuple“), „Liaudis“ („Le Peuple“) ir „Liaudies balsas“ („La Voix du peuple“), o 1846 m. išleido savo garsiausią traktatą „Ekonominių prieštaravimų sistema, arba Skurdo filosofija“ („Système des contradictions économiques, ou philosophie de la misère“). Kai kurias savo idėjas P. Proudhonas bandė įgyvendinti ir praktiškai, deja, „Liaudies banko“, išduodančio kreditus be palūkanų, idėja privertė jį bankrutuoti. 1949 m. mokslininkas buvo apkaltintas kurstymu prieš valdžią ir nuteistas 3 metams kalėjimo. Į gyvenimo pabaigą P. Proudhonas prarado ankstesnį radikalumą ir atsidėjo politinių reformų studijoms. „Kaip žmogus siekia teisingumo lygybėje, taip visuomenė siekia tvarkos anarchijoje. Anarchija ─ valdovo nebuvimas ─ tokia yra valdymo forma, į kurią mes kiekvieną dieną artėjame.“ (J. P. Proudhon) 

Atsisiųsti Pierre'o J. Proudhono knygas ir straipsnius pdf formatu:  

Denis William Brogan. PROUDHON (1934)     Pierre Joseph Proudon. What is Property? An Inquiry into the Principle of Right and of Government (1840)     Pierre Joseph Proudon. Interest and Principal. Letters, addressed to Frederic Bastiat (1845)     Pierre Joseph Proudon. SYSTEM OF ECONOMICAL CONTRADICTIONS OR, THE PHILOSOPHY OF MISERY (1846) 

Johannas Rudolfas Rockeris (1873-1958) – vokiečių kilmės anarchosindikalistas, daugybės knygų autorius, teoretikas ir aktyvistas, tikėjęs, kad skirtingos anarchizmo mokyklos atstovauja tik skirtingus ekonomijų tipus, o svarbiausias anarchistų uždavinys – „saugoti asmeninę ir socialinę žmonių laisvę“. Jaunystėje tapo socialistu, bet už kairiosios opozicijos partijos viduje rėmimą buvo pašalintas. Vėliau, gyvendamas Londone, jis, nebūdamas žydas, prisijungė prie žydų anarchistų judėjimo. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, kuriam įnirtingai priešinosi, buvo internuotas kaip svetimšalis priešas. Pasibaigus karui grįžo į Vokietiją. Kurį laiką rėmė bolševikų revoliuciją, vėliau organizavo libertarinę opoziciją kylantiems naciams. Hitleriui atėjus į valdžią, pasitraukė į JAV ir toliau tęsė anarchistinę veiklą, buvo aktyvus fašizmo ir komunizmo priešininkas. Iki mirties R. Rockeris buvo laikomas garsiausiu JAV anarchistu. Antrojo pasaulinio karo metu rėmė sąjungininkus ir dėl to turėjo konfliktų su bičiuliais. R. Rockeris savo įtaka pasaulinio anarchizmo kūrimuisi prilygo P. Kropotkinui ir E. Malatestai. „Politinės teisės nesukuriamos parlamentuose, jas kurti parlamentarai priverčiami iš išorės. Ir net tada, kai jos įsigalioja, nėra garantijos, kad jos išliks. Politinės teisės neegzistuoja vien dėl to, kad teisininkai jas užrašė popieriuje, jos pradeda egzistuoti tik tada, kai įsišaknija žmonių tarpe. Bet koks bandymas jas riboti visada susiduria su nuožmiu gyventojų pasipriešinimu“. (Rudolfas Rockeris) 

Atsisiųsti Rudolfo Rockerio knygas ir straipsnius pdf formatu:   

Rudolf Rocker. Karl Marx and Anarchism. Grupo Cultural Ricardo Flores magon, Mexico, 1925
Rudolf Rocker. Anarchism and Anarcho-Syndicalism. Phoenix Press, London, ?
Rudolf Rocker. The Tragedy of Spain. Freie Arbeiter Stimme, New York, 1937
Rudolf Rocker. Anarcho-Syndicalism. Martin Secker and Wartburg Ltd. 1938
Rudolf Rocker. HISTORY OF ANARCHIST PHILOSOPHY. 1938
Rudolf Rocker. Socialism and State. Modern Publishers of Indore City, 1947
Rudolf Rocker. Anarchism and Sovietism. CNT, Paris, 1973
Rudolf Rocker. The Soviet System of the Dictatorship of the Proletariat. Spartacus, Paris, 1973
Rudolf Rocker. The Nation in the Light of Modern Race Theories. 1978
Rudolf Rocker. Nationalism and Culture. Michael E. Coughlin, Minnesota, USA, 1978

Valerie Solanas (1936–1988) šiandien dauguma žino (jei žino) kaip pamišėlę, šovusią į Andy Warholą. Tai neteisinga! Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“ – ne tik per šviesmetį nuo savojo laiko nutolusi radikali feministinės analizė, numačiusi dirbtinį apvaisinimą, pinigų automatus, feministinį sukilimą prieš žeminančią moters reprezentaciją mene, bet ir stulbinantis skurstančios ir įžeistos moters pykčio liudijimas. Solanas nėra nei pranašė, nei burtininkė, nei mirtinų visuomenės virusų užkalbėtoja. Nereikia plėšyti jos manifesto lapų ir klijuoti ant krūtinės kad kaip garstyčios ištrauktų ydingus įsitikinimus. Užkietėjusių seksistų ir homofobų neišgelbės jokie vaistai. Bet putojantis padugnių balsas turėtų priversti suklusti ir susierzinti. Tokia ir yra Solanas teksto paskirtis – ardyti ir trikdyti. Drastiškai ir net grubiai kvestionuoti mąstymo stereotipus. Ir ryžtingai giljotinuoti dvigalvio vyro-žmogaus, apsimetančio vienu, pretenzijas. Angliškas Solanas manifesto pavadinimo akronimas SCUM („Society for Cutting Up Men“) yra ir žodis, reiškiantis putas, nuoviras, padugnes. Todėl skaityti jį reikia kaip kultūros putas, kaip nubėgusios kojinės akies raštą. Nereikia jo teisinti. Nesiūloma jo įgyvendinti. Nebūtina juo tikėti. Tačiau pradėjus skaityti privaloma perskaityti iki galo. Ir rimtai apie tai pagalvoti. Nes abejingiems gresia Valerie šūvis – iš anapus. 

Atsisiųsti knygą „VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS“ pdf formatu

Valerie Solanas. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas

Legendinis Henry Davido Thoreau (1817-1862) rašinys „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“, įkvėpęs Mahatmą Gandį ir Martiną Lutherį Kingą, buvo sukurtas... autoriui išėjus iš belangės, į kurią jis buvo patupdytas už mokesčių nemokėjimą. Jo atsiminimai, pavadinti „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ (1854), tapo klasika ir iki šiol yra aktualūs. Savo noru atsisakęs civilizacijos patogumų, Thoreau pasirinko paprastą gyvenimą gamtoje: be parduotuvių, be darbo, tik su gamta, knyga ir savo mintimis. Kalbėdamas apie miške patirtus išgyvenimus, autorius nuosekliai įrodinėja, kad žmogus gali kuo puikiausiai gyventi ir be visų tų visuomenės teikiamų „patogumų“ – t.y. akmenų, kuriuos žmogus pats pasiriša po kaklu. Esė „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“ nagrinėjama valstybės ir individo santykio problema. Savo laiku Thoreau buvo žinomas kaip prisiekęs mokesčių nemokėtojas ir tuometinei santvarkai apskritai priešiškas asmuo. Tarnavimas valstybei, anot Thoreau, galimas kūnu, protu ir sąžine, tačiau, jo nuomone, sąžiningus žmones valstybė „paprastai traktuoja kaip priešus“. Todėl  Thoreau pabrėžia žmogaus pareigą nepaklusti tokiems valstybės reikalavimams, kurie prieštarauja asmens sąžinei. Pilietinis nepaklusnumas, anot jo, yra būtinybė, nes visų pirma turime būti žmonės, o tik paskui piliečiai. „Niekuomet nebus iš tikrųjų laisvos ir apšviestos Valstybės, kol ji nepripažins individo kaip aukštesnės ir nepriklausomos galios...“ 

Henry David Thoreau. Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą

Kurtas Vonnegutas (1922-2007) – amerikiečių rašytojas, groteskiniuose alegoriniuose romanuose smerkęs šiuolaikinės visuomenės nužmogėjimą, JAV militarizmą ir pasaulinį kapitalizmą. Žymiausi jo kūriniai: „Katės lopšys“ (1963), „Skerdykla Nr. 5“ (1969), „Čempionų pusryčiai“ (1973). K. Vonnegutas gimė vokiečių kilmės amerikiečių šeimoje, ruošėsi mokslininko karjerai: prieš Antrąjį pasaulinį karą studijavo chemiją, po karo – antropologiją. Per karą K. Vonnegutas buvo mobilizuotas į JAV armiją, Vokietijoje paimtas į nelaisvę ir tapo vienu iš nedaugelio, išgyvenusių Drezdeno bombardavimą. Šią patirtį vėliau aprašė romane „Skerdykla Nr. 5“. Po studijų kurį laiką dirbo kompanijos „General Electric“ ryšių su visuomene skyriuje. Tam, kad galėtų mesti nemėgstamą darbą, pradėjo rašyti trumpas noveles. 1952 m. pasirodė pirmasis K. Vonneguto romanas „Pianola“, 1959 m. buvo išleistas antrasis rašytojo romanas – „Titano sirenos“, kulminacija tapo „Skerdykla Nr. 5“, kuri iki šiol laikomas geriausia K. Vonneguto knyga. Paskutinėje savo knygoje, juodojo humoro esė „A Man Without Country“ („Žmogus be tėvynės“), rašytose žurnalui „In these Times”, K. Vonnegutas dėsto ironišką požiūrį į gyvenimą G. W. Busho Amerikoje, cituoja Jėzų Kristų, Marką Twainą, Bokononą, Abraomą Lincolną, Kilgorą Trautą ir žiba savo firminėmis „nepatogiomis tiesomis“. 

Atsisiųsti knygą „ŽMOGUS BE TĖVYNĖS“ pdf formatu

Kurt Vonnegut. Žmogus be tėvynės

Johnas Zerzanas – bene pats garsiausias šių laikų anarchoprimityvistas – gimė 1943 m. JAV, Oregono valstijoje. Studijavo istoriją, parašė disertaciją profesoriaus laipsniui dauti, bet taip ir neapsigynė. Dirbo socialiniu darbuotoju, kūrė profsąjungas. 1969 m. J. Zerzanas buvo suimtas maršo prieš Vietnamo karą metu ir dvi savaites praleido kalėjime. 1974 m. pradėjo bendradarbiauti su „Fifth estate”, „Anarchy: a journal of desire armed”, „Demolition derby” ir kitais anarchistų leidiniais. Išstudijavęs F. Perlmano, D. Watsono ir kitų autorių darbus jis pamažu suprato, kad pasaulio problemų priežastis yra pati civilizacija. 1990 m. J. Zerzanas susipažino su unabomberio Th. Kaczynskio manifestu „Pramoninė visuomenė ir jos ateitis” ir tapo aršiu jo gynėju. Jis palaikė glaudžius ryšius su Oregono anarchistais, kurie tapo varomąja juodojo bloko jėga per 1999 m. protestus prieš Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) Sietle. Po riaušių J. Zerzanas buvo vienas karščiausių juodojo bloko gynėjų – jis noriai kalbėjo su žiniasklaida ir aiškino demonstrantų nuostatas bei veiksmus. Tapęs populiarus, J. Zerzanas ėmė skaityti paskaitas ir aiškinti anarchoprimityvizmo ir Pasaulinio teisingumo judėjimo idėjas. Šiandien J. Zerzanas yra vienas iš žurnalo „Green anarchy” redaktorių. Jis veda „Anarchy radio” laidas KWVA radijo stotyje, rašo į „Anarchy magazine” ir „Adbuster”. Atlikęs antropologines primityvių visuomenių studijas, J. Zerzanas sukonstavo civilizacijos, kaip vis didėjančios susvetimėjimo sankaupos, teoriją. Šiuolaikinę visuomenę jis vadina vargo visuomene, paremta psichologinio nepritekliaus jausmu. Civilizacijos istorija, anot J. Zerzano. yra atsižadėjimo istorija. Šiuolaikinė civilizacija – ne progresas, o utopija, kylanti iš neigimo. J. Zerzanas atmeta ne tik valstybę, bet ir visas hierarchinių bei autoritarinių santykių formas. Jis teigia: „Gali būti, kad vienintelė viltis yra atkurti socialinę būtį, pagrįstą „akis į akį” principu, atlikti radikalią decentralizaciją ir sunaikinti skurdinančių gamybos bei aukštųjų technologijų dominavimą”.  

Atsisiųsti Johno Zerzano knygas ir straipsnius pdf formatu: 

John Zerzan. Why primitivism? (2002)
John Zerzan. No way out? (2003)
John Zerzan. Seize the day (2006)
John Zerzan. Silence (2007)
John Zerzan. The left? No thanks! (2008)
John Zerzan. Youth and regression in an infantile society (2009)
John Zerzan. Age of grief (2009)
John Zerzan. A dialog on primitivism (2009)
John Zerzan. The mass psychology of misery (2009)
John Zerzan. The catastrophe of postmodernism (2009)
John Zerzan. Number: its origin and evolution (2009)
John Zerzan. Language: origin and meaning (2009)
John Zerzan. The case against art (2009)
John Zerzan. Running on emptiness: the failure of symbolic (2009)
John Zerzan. Time and discontents (2009)
John Zerzan. Future primitive (2009)

Atsisiųsti filmus apie Johną Zerzaną ir jo idėjas:

Thomas Toivonen. Dead Society (2007) 55 min., 389 MB, avi