Jungtinės Amerikos Valstijos. „Dėdė Semas“. „Pasaulio policininkas“. Laisvės ir demokratijos bastionas. Tai tik keli vardai, kuriais šiandien yra vadinama galingiausia pasaulio valstybė. JAV istorija yra palyginti nesena, tačiau tikrai pakankamai spalvinga: JAV yra dalyvavusios daugelyje XX amžiaus konfliktų, o kur dar Nepriklausomybės kovos, kur dar JAV pilietinis karas dėl požiūrio į vergiją... Visą XX amžių Jungtinės Valstijos save laikė Demokratijos ir Laisvės gynėjomis ir skleidėjomis, didžiavosi savo spaudos ir asmens laisvėmis, savo demokratija, ekonomika bei kariuomenės galia. Taip, Jungtinės Amerikos Valstijos yra tikrai labai didelė ir galinga valstyb,ė su kuria skaitosi visi. Visgi kaip ir visos didžiosios valstybės, JAV turi savų paslapčių. Ir tos paslaptys yra susijusios su nesena JAV ir viso pasaulio istorija.

Jūs tikriausiai žinote apie pačius žymiausius šaltojo karo „kovų“ frontus, į kuriuos būdavo tiesiogiai ar netiesiogiai įsivėlusios viena arba kita supervalstybė, arba netgi jos abi vienu metu. Tai ir Vietnamas, ir Afganistanas, ir Korėjos karas, ir Kubos krizė bei keletas kitų. Na, čia daug aiškinti nereikia, manau, daugumai ir taip aišku, jog tai – tradiciškai minimi šaltojo karo konfliktai, suteikę šaltajam karui įtakos zonų „kvapą“. Kaip žinia, įtakos zonos yra plečiamos vienai ar kitai valstybei pakeičiant kitos valstybės valdžią į sau palankią. Visgi tai nėra vieninteliai konfliktai, kuriuose dalyvavo JAV. Jų yra daugiau. Daug daugiau, ir tikrosios priežastys gerokai skiriasi nuo mums dažnai per vietinę spaudą brukamų, tokių kaip „demokratijos sklaida“. Tiesa, tais laikais tokio dalyko kaip „kova su terorizmu“ nebuvo, tačiau „antikomunizmas“ puikiai užpildė tą
vakuumą.

Tie konfliktai, kuriuose dalyvavo JAV specialiosios tarnybos bei CŽV (CIA, Central Intelligence Agency), dažniausiai baigdavosi perversmais (coup d‘etat), kurie paprastai į valdžią atvesdavo proamerikietišką valdžią, daug nuolankesnę JAV reikalavimams. Tie perversmai nebūtinai į valdžią atvesdavo demokratiškai nusiteikusią valdžią, JAV yra padėjusios nuversti netgi demokratiškai išrinktą vietos valdžią ar net trukdyti demokratiškams rinkimams, kad pastarieji neįvyktų. Taigi štai Jums tokių perversmų sąrašas ir aprašas. Jis bus surikiuotas pagal metus, kuriais viskas vyko.

1949-ieji metai. Sirija. 1943-aisiais demokratiškai išrinktas Sirijos prezidentas Shukri al-Quwatli nenusileido Vašingtono spaudimui. Vašingtonas reikalavo, kad Sirija sudarytų paliaubas su Izraeliu, uždraustų tada gan populiarią Sirijos komunistų partijos veiklą ir leistų statyti naftotiekį iš Saudo Arabijos į Libaną per Siriją, tačiau nei vieno tų dalykų Sirijos prezidentas neleido vykdyti, todėl CŽV padėjo pulkininkui Al-Zaimui ir kariuomenei nuversti legalią demokratiškai išrinktą Sirijos valdžią ir tapti Sirijos diktatoriumi. Oficiali priežastis buvo „užkirsti kelią komunizmo plitimui“. Diktatūra Sirijoje išsilaikė 5 metus, per kuriuos buvo labai daug karinių perversmų, vienas režimas keisdavo kitą, ir tai vyko iki 1954-ųjų Sirijos parlamento rinkimų, tačiau net ir po jų šalyje tvyrojo chaosas. Tai buvo pirmoji CŽV operacija už Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijos. JAV pripažino perversmą tuojau pat.

1952-ieji metai. Kuba. 1948-aisiais išrinkto prezidento Carloso Prio Socarroso vykdyta vidinė politika ir Carloso Prio Sacarroso reformos – pvz., nacionalinio banko sukūrimas (taip nepasiduodant JAV bankų finansinei įtakai) – labai nepatiko JAV valdančiajam elitui, nes kenkė JAV verslininkams, tačiau pati svarbiausia priežastis, kodėl 1952-aisiais CŽV padėjo nuversti demokratiškai išrinktą Kubos prezidentą yra ta, kad pastarasis stengėsi suvienyti Lotynų Amerikos valstybes, skatino jas susitelkti kovai prieš nedemokratiškus išorės ir vidaus elementus ir mažinti JAV įtaką regione. Po 1952-ųjų perversmo Kubą 7-erius metus valdė diktatorius Fulgencio Batista (kuris, beje, yra buvęs Kubos prezidentu 1940-1944 metais). Per tuos 7 metus Kuboje buvo visiškas chaosas, JAV įmonės Kuboje dominavo, išnaudojo paprastus žmones. Narkotikai, lošimas, klestėjo mafija. Vis dėlto 1959-aisiais metais Fulgencio Batistą nuvertė Fidelis Castro, kuris įvedė tvarką, ir po metų paskelbė Kubą socialistine respublika. Tai JAV, žinoma, nepatiko, tačiau ji jau mažai ką begalėjo padaryti, nes Kuba jau iki Karibų Krizės buvo užsitikrinusi Tarybų Sąjungos paramą.

1953-ieji. Iranas. Demokratiškai išrinktas tuometinis Irano ministras pirmininkas Mohhamedas Mossadeqas 1951-aisiais nutarė nacionalizuoti visas Jungtinės Karalystės naftos kompanijų, kurios pasiimdavo 88 procentus viso Irano pelno už naftą, telkinius teigdamas, jog pelnas visų pirma turi prisidėti prie Irano gyventojų gerovės, o ne būti išvežtas į užsienį, ir vietoje 88 procentų pasiūlė 25. Su tuo Didžioji Britanija nesutiko ir, atsakydama į tai, pradėjo Irano blokadą bei „užšaldė“ visus Irano pinigus, kurie buvo padėti Didžiosios Britanijos bankuose. Didžioji Britanija bandė įkalbėti JAV, kad šioji padėtų padaryti perversmą Irane, tačiau tuometinis JAV prezidentas Haris Trumanas atsisakė. Vis dėlto kitas JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris leido CŽV planuoti perversmą Irane. Po perversmo 1953-aisiais į valdžią atėjo karalius Muhammad Reza Pahlavi ir panaikino demokratiją Irane. Jis valdė nuo 1953 iki 1979 etų, t.y. 26 metus.

1953-ieji. Britanijos Gviana. (British Guiana). Didžioji Britanija buvo nusprendusi suteikti Nepriklausomybę šiai savo teritorijai, tačiau stengėsi išvengti komunistų įtakos Gvianoje augimo. 1953-aisiais demokratinius rinkimus laimėjus Žmonių progresyviajai partijai (People‘s Progressive Party, arba tiesiog PPP), buvo įtarta, jog PPP ir jų lyderis Cheddis Jaganas turi sąsąjų su komunistais, dėlto buvo bandyta sustabdyti Nepriklausomybės paskelbimą sustabdant 1953-iųjų metų Gvianos konstitucijos galiojimą (kas de facto yra Nepriklausomybės paskelbimas) ir buvo nuspręsta laukti iki kitų rinkimų (mat Gvianoje parama PPP buvo labai didelė, todėl kiti veiksmai būtų buvę negalimi). Vis dėlto PPP nesudarė vyriausybės. Kiti rinkimai įvyko 1961-aisiais. Tada PPP vėl laimėjo rinkimus didžiule dauguma. Vis dėlto PPP partijai nepavyko sudaryti vyriausybės, nes CŽV visais būdais stengėsi diskredituoti PPP ir nuversti vyriausybę. Tai jiems pavyko padaryti. 1964-ųjų rinkimus VĖL laimėjo PPP, tačiau persvara jau nebebuvo neužtikrinanti daugumos ir PPP vėl nepavyko sudaryti vyriausybės. Taip People‘s Progressive Partijai laimėjo 3 rinkimus iš eilės per 11 metų. Galų gale 1966-aisiais buvo paskelbta Gvianos nepriklausomybė, vis dėlto Didžioji Britanija galų gale pasiekė savo – Gviana išliko JAV ir NATO įtakos zonoje, Gvianos druska ir boksitai (t.y. aliuminio rūda) ir toliau keliavo į Vakarus.

1954-ieji. Gvatemala. Demokratija Gvatemaloje perversmo metu jau buvo gyvavusi 10 metų – nuo 1944-ųjų. Per tuos 10 metų Gvatemalą buvo valdę 2 prezidentai – Juan Jose Arevalo (prezidentavo 1945-1951) ir Jacobo Arbenz (1951-1954). Abu šie prezidentai stengėsi dėl Gvatemalos gyventojų, vykdė įvairias socialines ir ekonomines reformas. Prezidentas Jacobas Arbenzas pradėjo stabdyti Jungtinių Valstijų įmonių diktatą plantacijose. Tose plantacijose dirbo labai daug Gvatemalos gyventojų, kurie buvo išnaudojami. Jie turėjo dirbti labai ilgas valandas už menką atlyginimą, kurio vos užtekdavo maistui. Jacobo Arbenzo socialdemokratinė politika, kuri ypatingai pasireiškė žemdirbystės reformos pavidalu, smarkiai apribojo JAV kompanijų diktatą, todėl tai nepatiko JAV vadovybei. Tuo tarpu Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Gvatemalos valdžią 1944-1954 apibūdino kaip turinčią „nepaprasto nekorumpuotumo reputaciją“. Žmonės tą demokratinį 10 metų laikotarpį vadino „dešimt pavasario metų“. CŽV perversmą Gvatemaloje pateisino kaip kovą su komunizmu ir bandymu išvengti Gvatemalos pavertimo TSRS marionetine valstybe, kai tuo metu TSRS neturėjo visiškai jokių pretenzijų į Gvatemalą. Po 1954-ųjų perversmo į valdžią atėjo pulkininkas Castillo Armas, kuris panaikino visas Juan Jose Arevalo ir Kacobo Arbenzo socialines ir politines reformas, panaikino demokratiją Gvatemaloje ir tapo visavaldžiu diktatoriumi. Nuo to laiko diktatūra Gvatemaloje buvo palaikoma Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios. Per pirmuosius kelerius diktatūros metus Gvatemaloje buvo išžudyta per 100.000 gyventojų.

Taigi, kaip matote, Jungtinės Amerikos Valstijos tikrai nėra „Dievo avinėlis“. Kaip, beje, ir Jungtinė Karalystė. Dar daugiau – čia dabar paminėti tik 5 perversmai iš daugiau nei 20-25, kuriuos įvykdė JAV ir sąjungininkai.

JAV – stipriausia pasaulio valstybė. Tiek politinėje, tiek ekonominėje, tiek karinėje sferose. Vis dėlto, net ir JAV gali būti sudėtinga rengti perversmus daugelyje pasaulio šalių, nes tai reikalauja labai didelio pasirengimo. Be to, labai didelis perversmų skaičius gali pritraukti per daug tarptautinio dėmesio, o ir „investicija“, t.y. perversmui išnaudoti resursai, gali neatsipirkti. O kur dar tikimybė, jog perversmas nepavyks. Dėl šių priežasčių JAV ir stengiasi visų pirma „susitarti gražiuoju“, pasiųsdama savo pasiuntinį susitarti su valstybės lyderiu dėl „labiau geidžiamos politikos vykdymo“. Tas pasiuntinys geriau žinomas pavadinomu „The Economic Hitman“. Pažodžiui išvertus „ekonominis smogikas/žudikas“. Štai čia ir prasideda pirmoji CŽV plano vykdymo pakopa.

Skirtingai nei kitur, šiame „žaidime“ nereikia ivykdyti visas pakopas, kad pasiektum reikiamą rezultatą. Tam gali užtekti ir vienos vienintelės pakopos.

Taigi pirmoji pakopa – taikus susitarimas. Ši taktika yra naudojama dažnai. Kaip ir galima suprasti, strategiškai svarbios (arba nebūtinai) valstybės politiką bandoma keisti įvairiais susitarimais, mainais ar panašiai. Tai yra labai dažna JAV naudojama taktika, kuri geriausiai veikia tose šalyse, kuriose yra provakarietiškos orientacijos vyriausybės ir vadovai. Paprastai JAV tenka šiek tiek pasistengti, kad įtikintų prezidentus ar diktatorius pakeisti politikos kryptį, tačiau tai ne visada padeda. Esant tokiai situacijai, priklausomai nuo to, kiek ta valstybė svarbi JAV, yra imamasi kitokių, jau griežtesnių priemonių. Taip blogiausiu atveju yra pereinama į kitą pakopą.

Johnas Perkinsas yra parašęs knygą pavadinimu „Confessions of an Economic Hit Man“. („Ekonominio smogiko išpažintys“, išleista 2004-aisiais). Šioje knygoje jis supažindina su „Ekonominio smogiko“ profesija, aiškina, kokia yra jo funkcija, kaip jis veikia. Taip pat supažindina su savo misijomis Indonezijoje, Panamoje, Ekvadore, Kolumbijoje, Saudo Arabijoje, Irane ir kitose strategiškai svarbiose vietose. „Ekonominis smogikas“ tai ir yra tas derybininkas, kurį CŽV siunčia į tas valstybes deryboms su valstybės vadovu. Paprastai taip yra elgiamasi su tomis valstybėmis, kurios prieš tai dar nėra buvusios JAV įtakoje, taip pat tomis, kurios nori ištrūkti po įvairių revoliucijų ir panašiai. „Ekonominio smogiko“ „įsivėlimas“ būdingiausias Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalims. Tai reiškia, jog tos šalys, kuriose operacijas vykdė „Ekonominis smogikas“, dažniausiai būna būtent tuose kontinentuose (tiesa, yra buvę ir išimčių). Kaip taisyklė, tie kontinentai tikrai nepasižymi turtingumu ar išsivystymu.

Norint papirkti valstybės vadovą, kad pastarasis nesimaišytų kelyje, jam pasiūloma daug kas. Politinė parama (tarptautinėse organizacijoje, pvz., Jungtinėse Tautose, Saugumo Taryboje, kur JAV turi veto teisę), ekonominė parama, taip pat ir karinė parama, priklausomai nuo valstybės. Paprastai tose šalyse, kur įsikiša JAV, būna nestabilumas, dažnai vyrauja skurdas bei chaosas, tad karinė parama būna tikras išsigelbėjimas tiems diktatoriams. Taip pat be paramos valstybei, JAV už to diktatoriaus lojalumą mėgsta siūlyti ir asmeninius patogumus. Prabangius namus Valstijose ar kitur, asmeninę sąskaitą kokiam nors Šveicarijos banke. Taip būtų galima vardinti be galo, tačiau esmė nesikeičia – papirkimas pasinaudojant įgimtu goduliu.

Vis dėlto papirkti ne visada pavyksta. Grasinimas (kuris taip pat yra viena iš „Ekonominio smogiko“„pareigų“, jei prireikia) irgi ne visada duoda teigiamų rezultatų. Tada jau laikas kitai pakopai – valstybių perversmams. Esant situacijai, kada valstybės vadovo nepavyksta palenkti į savo pusę, o ta valstybė JAV yra gan svarbi, nepageidaujama valdžia pakeičiama į labiau sukalbamą. Tam pasiekti nėra naudojamas vien perversmų modelis. Be perversmų yra bandoma ir nužudyti nepageidaujamą asmenį. Bandoma įvairiai – pradedant automobinių sprogdinimais, baigiant asmens sargybinių papirkimu. Turint omenyje dabartinius profesonalių žudikų metodus, tai padaryti būdų yra labai labai daug ir nuo to apsisaugoti yra labai sunku. Beveik neįmanoma. Vis dėlto šis metodas tinka ne visada. Kartais gali būti situacija, kai vyriausybėje yra ne vienas žmogus, priešiškas JAV. Nužudyti daugiau nei vieną politinį lyderį yra tikrai neprotingas žingsnis, todėl tokiu atveju paprastai imamasi valstybės perversmo. Kaip jau minėjau, dažnai tose valstybėse vyrauja chaosas, todėl CŽV užtenka tiesiog susitarti su tos valstybės „laisvės kovotojų“ vadu, finansuoti „laisvės kovotojus“ ir taip į valdžią atvesti sau palankų asmenį. Jeigu valstybėje separatistinių pažiūrų asmenų, „kovojančių už laisvę“, nėra, tačiau ta valstybė yra pakankamai išsivysčiusi, tada naudojama žiniasklaida ir propaganda. Bet kokiu atveju tikslas dažniausiai būna pasiekiamas. Vis dėlto pavyksta ne visada.

Trečioji ir paskutinė pakopa – invazija. Jeigu valstybė yra labai strategiškai svarbi JAV interesams, papirkti valstybės vadovo ir/ar kitų valstybės politinių lyderių nepavyko, o bandyti vykdyti perversmą yra beviltiška, tada jau yra žengiamas šis žingsnis. Pats naujausias pavyzdys – 2003-ieji... Irakas... Ką ir bepridursi... Nuverčiama JAV nepalanki demokratiškai išrinkta (arba ne) valdžia, ir į jos vietą atvedama marionetinė ar bent proamerikietiška. Tiesa, ši pakopa yra naudojama itin retai, nes kelia grėsmę tarptautiniam JAV prestižui.

Štai sąrašas valstybių (atmetant tas, kurios buvo aprašytos anksčiau), kuriose buvo CŽV rengiami perversmai:

1955-ieji. Pietų Vietnamas. Oficiali priežastis – kova su komunizmo plitimu. Tikroji priežastis – lojalaus lyderio poreikis.

1957, 1958-ieji ir 1960-ieji. Laosas. Oficialios priežasties nėra, o tikroji – proamerikietiškos valdžios poreikis.

1960-ieji. Pietų Korėja. Oficialioji – kova su komunizmo plitimu, tikroji – tuometinis Korėjos lyderis buvo per silpnas vadovas.

1960-ieji. Ekvadoras. Oficialioji – kova su komunizmu, tikroji – per daug nepriklausoma vyriausybė.

1963-ieji. Hondūras. Oficialioji – kova su komunizmu, tikroji – proamerikietiškos valdžios poreikis ir valstybės resursų prieinamumas.

1963-ieji. Dominikos Respublika. Oficialioji ir tikroji priežastys – verslo interesai.

1963-ieji. Pietų Vietnamas. Oficialios priežasties nebuvo, o tikroji – valstybės vadovo vykdoma politika paskatino žmones žudytis prieš televiziją.

1963-ieji. Ekvadoras. Oficialios prižasties nebuvo, o tikroji – per daug nepriklausoma valdžia.

1963-ieji. Gvatemala. Oficialioji priežastis – kova su komunizmo plitimu, tikroji – karinė valdžia rimtai svarstė leisti vykti rinkimams...

1964-ieji. Brazilija. Oficialioji priežastis – kova su komunizmo plitimu, tikroji – prieiga prie pigios darbo jėgos ir valstybės resursų.

1964-ieji. Bolivija. Oficialioji – kova su komunizmo plitimu. Tikroji – per daug nepriklausoma valdžia.

1965-ieji. Zairas. (dabartinis pavadinimas – Kongo Demokratinė Respublika) Oficialiosios priežasties nėra, o tikroji – prieiga prie kobalto, vario ir deimantų.

1966-ieji. Gana. Oficialios priežasties nebuvo, o tikroji – per daug nepriklausoma valdžia.

1967-ieji. Graikija... Oficialios priežasties nebuvo, tačiau tikroji – kariuomenės bazių pastatymas šalyje.

1970-ieji. Kambodža. Oficialios priežasties nebuvo, o tikroji – karaliaus priešiškumas JAV politiniams interesams.

1970-ieji. Bolivija. Oficialiosios priežasties vėl nebuvo, o tikroji – valstybė nacionalizavo savo naftos ir alavo gamyklas.

1972-ieji. El Salvadoras. Oficialioji proežastis – kova su komunizmo plitimu. Tikroji – naujai išrinkta valdžia buvo prieš JAV ekonominius ir verslo interesus.

1973-ieji. Čilė. Oficialioji priežastis – kova su komunizmo plitimu. Tikroji – išrinktosios valdžios užsienio politika buvo nepalanki JAV.

1975-ieji. Australija... Oficialiosios priežasties nebuvo. Tikroji – išrinktosios valdžios užsienio politka nebuvo palanki JAV.

1979-ieji. Vėl Pietų Korėja. Oficialiosios priežasties nebuvo, tikroji – proamerikietiškos valdžios poreikis.

1980-ieji. Liberija. Oficialioji priežastis – demokratijos sklaida (kažkas naujo). Tikroji – proamerikietiškos valdžios poreikis.

1982-ieji. Čadas. Oficialiosios priežasties nebuvo. Tikroji – proamerikietiškos valdžios poreikis.

1983-ieji. Grenada. Oficialioji priežastis – demokratijos sklaida. Tikroji – proamerikietiškos valdžios poreikis.

1987-ieji. Fidžis. Oficialioji priežastis – demokratijos sklaida. Tikroji – valdžia palaikė branduolinį nusiginklavimą. Palaikė tarptautinę sutartį „Nuclear-free Pacific“.

2004-ieji. Haitis. Oficialioji priežastis – suklastoti rinkimai. Tikroji – nesutarimai su vietine valdžia dėl ekonominės valstybės politikos.

2009-ieji... Hondūras. Oficialioji priežastis – bandymas pakeisti Konstituciją. Tikroji – nesutarimai su vietine valdžia dėl ekonominės ir užsienio politikos kursų.

Visa tai turint omenyje, galime dar kartą pažvelgti į valstybę, sėkmingai atsispyrusią JAV įtakai, ir dabar gyvenačiai izoliacijoje. Tai yra Kuba. Mes dažnai girdime, jog Kuba nėra laisva šalis, jog tenka trūksta prekių, demokratijos, yra pažeidinėjamos žmogaus teisės. Galbūt tai yra tiesa. Tačiau čia tik viena medalio pusė. Klausimas: ar mes esame girdėję, kad socialistinė Kuba turi visiškai nemokamą sveikatos apsaugą, kuri, beje, yra viena geriausių pasaulyje? Atsakymas, tikriausiai, būtų „ne“... Vis dėlto šios abi straipsnio dalys mane verčia susimąstyti: kas yra laisvesni – kubiečiai ar mes... Tikriausiai daugumai iš Jūsų atsakymas yra aiškus, tačiau man tas aiškumas blėsta vis labiau ir labiau, juolab pridėjus tai, kad kas jau kas, tačiau mes, Vakarų pasaulis, esame didžiausi vartojimo ir paviršutiniškumo vergai... dažnai to net nesuprasdami...

Įdomumui: štai žemėlapis, kuriame skirtingomis spalvomis nuspalvintos valstybės, kuriose buvo įvykę ar bandyti įvykdyti CŽV ir JAV paremti perversmai (dabartinėmis sienomis).

1. Raudona spalva – sėkmingai įvykdyti perversmai.

2. Geltona spalva – nesėkmingai įvykdyti perversmai.

3. Juoda spalva (arba žymus juodas taškas) – JAV ir dabartiniai JAV sąjungininkai bei didžiausi draugai.