Karlas: Celibato kultūra. Trijų paskaitų ciklas
politika

Celibato kultūra        Ateinančius metus norėčiau pradėti paskaitų ciklu „Celibato kultūra“ Laisvajame universitete. Man labai gaila, kad net tie ir tos, kas nuoširdžiai baisisi konservų ir jėzuitų socialine politika ir jų diegiamomis „moralinėmis reformomis“, dažnai nemato ryšio tarp šių dviejų politikos aspektų: socialinių sprendimų ir „moralinių“ aktų. Arba, jei ir miglotai jaučia esant tokį ryšį, vis tiek tuos du aspektus svarsto atskirai. Laikas suprasti, kad likimas mums lėmė susidurti su Tamsos ir Šalčio kunigais. Jie nekenčia visko, kas juda.

 
Tamsos ir Šalčio kunigai
 

Per tuos keletą mėnesių, kol nerašiau į šį blogą, Tamsos ir Šalčio kunigų čiuptuvai nesulaikomai skverbėsi vis giliau į pačias jautriausias visuomenės gyvenimo sritis.

– Kubilius paskelbė, kad beprasmiška reikalauti socialinio teisingumo, nes viską valdo „gyvenimo ir mirties dėsniai“ (kirtis ant „mirties“);

– Degutienė, atsiskaitydama popiežiaus atstovui už nuveiktus darbus, paskelbė, kad Lietuva turi „savo tradicijas“, todėl priešinosi ir priešinsis Europos peršamiems principams;

– Jėzuitas Adomėnas pasiūlė Seimui bylinėtis su Europos parlamentu;

– Kubilius viešai prisipažino, kad teisės aktus rengia „kartu su bažnyčios teisės specialistais“; pvz., jie parengė įstatymo pataisą, kuria medicinos studentams leidžiama atsisakyti studijuoti „moralei prieštaraujančias praktikas“, t.y. abortą;

– Šimašius paskelbė, kad pensijos nėra jų gavėjų nuosavybė;

– Jėzuitas Valentinavičius ištiesė pagalbos ranką Kubiliui: išėjo iš LNK televizijos ir tapo premjero patarėju politikos klausimais;

– Seimas įžūliai priešinosi Grybauskaitės mėginimui pataisyti „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio“ įstatymą;

– Grybauskaitė žadėjo, bet nepasipriešino Kubiliaus ir Seimo sprendimui mažinti pensijas ir socialines išmokas.

 

Aš vis dar esu įsitikinęs, kad efektyvus pasipriešinimas sekuliarios visuomenės principų griovimui ir socialinio sadizmo normalizacijai yra įmanomas. Aš turiu galvoje ne kokius nors ypatingus veiksmus, o būtent viešą kalbėjimą ir kai kurias kitas veikimo formas. Tie ir tos, kas mano, kad „jau viskas išbandyta“, klysta. Tikra polemika (nuo polemos – „karas“) dar nė neprasidėjo. Išgerkime arbatos, nes kova bus žiauri.

 

Celibato kultūra

 
Dedikuojama Mantui Adomėnui
 

Celibatas (lot.), 1. žmonių pasakymu, gyvenimas mergystėj, arba nesituokiant; 2. griežtesne prasme, atsižadėjimas ar bent pasižadėjimas laikinai ar amžinai nesituokti; 3. katalikų bažnyčios aukštesnių šventimų dvasininkų celibatas yra: a) visiška ir amžina skaistybė; b) draudimas tuoktis, gyvent draugėj ar bendraut su kai kuriomis moterimis ir t.t. (Tarptautinių žodžių žodynas, 1936, sudarė K.Boruta ir kt.)

 

Kai kurie žmonės valios jėga savo užpakaliu (ir be jokios smarvės) išgauna tokius muzikinius garsus, kad atrodo, jog jie ta vieta gieda. (Šv. Augustinas)

 

Seilės... veikia kaip virškinimo medžiaga, ... jeigu turi valios neeikvoti jų blogam įpročiui [spjaudyti]. (I. Kantas)

 

Apskritai būtų visiškai išmintinga drausti agituoti už kokius nors seksualius santykius. (A. Kubilius)

 

Tai buvo ant basos kojos užmautos šūdinos tapkutės su BANTIKAIS. Man atrodo, tai draudžiama įstatymų. Turėtų būti... (Svastikos Sukitės Greitai – A. Ramanauskas)

 

Netgi sakyčiau, jie erotiškai šlykštūs. (Teišerskytė apie gėjų paradą, kurį matė Olandijoje)

 

War is not over. (Latvijos atstovų dainos Eurovizijos dainų konkurse priedainis)

 

Valdžios celibatas

 

Iš pirmo žvilgsnio nėra nieko bendra tarp Pertekliaus visuomenės hedonisto (-ės) ir dykumoje save kankinančio vienuolio. Tačiau celibato principo analizė leidžia parodyti, kad šis principas ir juo pagrįsta celibato kultūra kiaurai smelkia visas neokapitalistinių visuomenių, kuriose niekaip nesibaigia pokaris, gyvenimo sritis ir aspektus. Celibato esmė – „neproduktyvaus išlaidavimo“ draudimas. Tokia perspektyva leidžia kartu svarstyti seksualumo formas ir ekonomikos bei vartojimo temas.

 

– Nors Šv. Paulius savo metu pripažino, kad būtų nerealistiška iš visų pasikrikštijusiųjų reikalauti lytinio susilaikymo, jis atvirai flirtavo su enkratitais, kurie manė, kad bet koks seksualinis aktyvumas nedera su krikščionio pašaukimu.

 

– Šv. Augustinas demonizavo seksą kaip valios problemą ir įsivaizdavo, kad seksas Rojuje buvo valdomas proto. Rojuje „vyras išliedavo savo sėklą, o moteris pradėdavo kūdikį sujaudindami savo lytinius organus valingai, reikiamu laiku ir deramu laipsniu, ... o ne genami aistros“. Todėl šis bažnyčios tėvas taip žavėjosi tais, kurie „valios jėga savo užpakaliu (ir be jokios smarvės) išgauna tokius muzikinius garsus, kad atrodo, jog jie ta vieta gieda“. (Todėl S. Žižekas priduria, kad seksualinių praktikų spektre Dangiškąjį seksą geriausiai reprezentuoja fistingas – skverbimasis į kūną ranka ir kumščiu bei sadomazochizmas.)

 

– Celibato idealus naujam gyvenimui prikėlė Kantas. Šis filosofas padėjo solidžius pamatus buržuazinei kūno ir proto disciplinai. Jis paskelbė „patologiškais“ visus subjektyvius kūniškus potyrius, tokius kaip skonis ir uodimas. Kantas sugalvojo filosofinį pateisinimą fiziologų idėjai, kad vitalinė individo energija yra „ribota išteklių suma“. Jis daug investavo į idėją, kad individas yra suverenus savininkas, kontroliuojantis išlaidas. Neatsitiktinai konsiumerizmo plitimą lydėjo moraliniai mūšiai, kaip antai kova su masturbacija kaip „neleistinu švaistymu“.

 

- Savo ruožtu Wilhelmas Reichas, analizuodamas „masinę fašizmo psichologiją“, pažymėjo, kad (smulkia)buržuazinė šeima yra pagrindinė fašistinio puritonizmo scena ir totalitarinės valstybės mikromodelis. Tai – vienas iš kontekstų, leidžiančių parodyti, kad celibato principą apibrėžia ne tik uždrausto objekto – sekso arba vartojimo – demonizavimas, bet ir – tuo pačiu judesiu – jo kraštutinis sudvasinimas (spiritualizacija). Čia galima paminėti ne tik dešiniąsias (neo)liberalines kūno kankinimo vardan „augimo“ (ekonominės plėtros) ideologijas, bet ir, pavyzdžiui, kairiųjų profsąjungų tradiciją, būtent jų nenorą imtis „teisės į liuksą“ problemos, taip pat pastaruoju metu vėl suklestėjusį antivartotojišką ekopuritonizmą.

 

Šias temas svarstysime pirmoje ir antroje paskaitose. Trečioje paskaitose pereisime prie ryškiausių „Celibato figūrų“ Lietuvos viešajame gyvenime aptarimo. Mūsų dėmesio sulauks A. Kubilius, A. Šliogeris, A. Greitai, D. Grybauskaitė ir kt. Kelsime klausimą, kodėl Lietuvos gyventojus taip hipnotizuoja ir mobilizuoja „pedofilijos“, sekso ir „pasipriešinimo sistemai“ temos.

 

Įžanga. Išpuolis prieš celibatą

 

Didžiausia katalikiška metų šventė – puiki proga pradėti įžangą į paskaitas apie celibato kultūrą. Juolab kad šiemet ši šventė buvo netikėtai paženklinta savotiško išpuolio prieš celibatą: kažkokia 25-metė nesėkmingai pamėgino „apkabinti“ popiežių. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo jau antras jos bandymas.

 

Verta pradėti nuo to, kad daug kam celibatas atrodo egzotiška problema, kuri gali rūpėti tik specifinės profesijos atstovams. Kai užsiminiau, kad ketinu kalbėti šia tema, daug kas stebėjosi ne temos pasirinkimu, o tuo, kad aš tariuosi kažką išmanantis apie tokią „specifinę“ problemą. Tai man primena ekonomikos paradoksą: nors ekonominė politika iki smulkmenų sąlygoja kiekvieno/s iš mūsų kasdienį gyvenimą, ekonomika laikoma labai specifine ekspertizės sritimi, apie kurią ne kiekvienas turi teisę kalbėti (ir turėtų nepraleisti nė vienos progos patylėti). Kaip mėgsta sakyti L-vos sekso simbolis Brazauskas, vyriausybę turi sudaryti „specialistai“.

 

Imtis celibato temos mane paskatino ne ti(e)k akademinis smalsumas, kiek jausmas, kad „seksualinio susilaikymo“ imperatyvas smelkia daugelį dabartinės lietuvių kultūros ir kasdienio gyvenimo sričių ir aspektų. Taip pat ir su seksu(alumu) tiesiogiai nesusijusių. Nors šiandien (įsi)vaizduojama, kad viešoji ir privačioji L-vos žmonių kultūra yra „pakankamai“ šiuolaikiška, nevaržoma ir „normali“ seksualiniu atžvilgiu, gal net per daug „palaida“, mūsų šalyje, kaip žinome, nėra nei sekso klubų, nei sekso „kabinų“, nei sekso teatrų, nei sekso viešbučių, nei meilės paradų.

 

Kaip statistinis pilietis sau ir kitiems pateisina tokią dalykų padėtį? Labai paprastai: „seksas nėra gyvybinis interesas; seksas neturi viešų institucinių formų, nes tai – išskirtinai privati praktika“ ir pan. Kitaip tariant, egzistuoja toks „savaime akivaizdus“ supratimas, kad viešosios kultūrinės, moralinės ir juridinės nuostatos neatspindi „realios“ padėties seksualinių santykių ir praktikų srityje. Seksas egzistuoja privačiai ir nepriklausomai nuo viešų draudimų bei leidimų. Pati tokia samprata yra „celibatiška“, nes ji vaizduoja seksą kaip tai, kas „susilaiko“ nuo išėjimo į viešumą.

 

Argumentas, kad viskas, kas susiję su seksualinių poreikių tenkinimu, yra „nebūtina“, t.y. nereikalinga prabanga, „liuksas“, turi senas šaknis. XIII a. krikščioniškoje teologijoje, pvz., Tomo Akviniečio kūryboje, terminas „luxuria“ žymi „nusikaltimus prigimčiai“, konkrečiai –tokią nekaltą sekso praktiką kaip masturbacija arba seksą su savimi. Onanizmą smerkdami kaip „neleistiną prabangą“ arba „išlaidavimą“, teologai rėmėsi samprata, kad „sperma yra šventas daiktas“. Viduramžių mąstytojai buvo apsėsti minčių apie neproduktyvų (nevaisingą) seks(ualum)ą siekiant pasitenkinimo. Tamsiųjų amžių kalba, „neproduktyvios išlaidos“ yra kitas sekso vardas. Anot Tomo Akviniečio, visoks seksas, išskyrus beaistrį santykiavimą „misionieriaus“ poza (vyras ant moters), yra neracionalus pasitenkinimas, taigi nuodėmė. Pvz., oralinis arba analinis seksas pagal apibrėžimą yra „neproduktyvus išlaidavimas“. Viduramžišku požiūriu, bet kokia erotinė lytinių organų stimuliacija (omnis luxurious attactus) siekiant malonumo yra paleistuvavimo forma.

 

Viduramžiškos sampratos aidų gausu švietėjiškoje buržuazinėje Kanto „gero skonio“ sampratoje. Čia skonis apibrėžiamas kaip „liežuvio, gomurio ir dantenų sąlytis su išoriniu objektu“. Šis pasibjaurėtinas svetimkūnio įsibrovimas į subjekto erdvę pažeidžia jo laisvę ir žmogiškumą.

 

Nuo Renesanso laikų kūno skysčiai ir išskyros imami traktuoti kaip „valiuta“: tai, ko „valdymas“ yra buržuazinė ambicija. Šioje „ekonomijoje“ vyras yra „suverenus savininkas“, leidžiantis sau tik retkarčiais saikingai paišlaidauti – išeikvoti biškį turto giminės pratęsimo sumetimais. Tuo metu moteris, kaip pasakyta Šventame Rašte, yra „pralaidus indas“.

 

XIX a. pabaigoje į sceną įžengia nesivaldančios ir nesuvaldomos, nepasotinamos, paleistuvingai išlaidaujančios Moters-Vartotojos figūra.

 
Bus daugiau
 

2009 12 16-25

 

Komentarai  

 
0 # @Anarchist Y-m-d H:i
na gan įdumo būtų pasiklausyti..
mano požiūris būtų toks: seksas yra vienas iš labiausiai meilę išreiškiančių dalykų, t.y. jis yra vienas iš meilės kulminacijų.o ką šiandieną matome, tai seksas tampa įprastu, jis praranda savo vertę..bent jau mano tokia nuomonė,aišku tu gali mylėtis labai nesigilinant į jausmus, bet manau tik kažkoks laiko gaišimas ir beprasmis dalykas su kažkuo 3 kart pasimylėt ir vėliau net nematyt to žmogaus...
 
 
0 # tegyvuoja laisva meile ir beribis sexas !!!Kostia Y-m-d H:i
salin Kubiliu !!! tegyvuoja kasvalandiniai pasidulkinimai !!! tik laisvu sexu iveiksime krize !!! Slove nesivaldančios ir nesuvaldomos, nepasotinamos, paleistuvingai išlaidaujančios Moters-Vartotoj os figūrai !!! celiulitui ir feminstems -NE.
 
 
0 # ir darKostia Y-m-d H:i
as uz protitucijos, zoles ir meksikietisku grybuku legalizavima. Taciau kategoriskai pries geju paradus.
 
 
0 # kosteineo Y-m-d H:i
Nesapnuok, tu esi už tatos tautinį pagalį. Vis dar nuo kūčių viduriuoji. Greičiausiai perdozavai tatos pagaminto tautinio aguonpienio.
 
 
0 # Kas tai?Donatas Y-m-d H:i
Aš nesenai pradėjau skaityti šį tinklalapį, norėčiau daugiau sužinoti kas per frajeris tas Kostia?
 
 
0 # kostia melagėlisneo Y-m-d H:i
Kokios dar mamytės, gal mamutės:-)) Tu geriausiai pažįsti tatos tautinį pagalį, su katruo prie tautinės vėliavos buvai auklėjamas. Va tavo dienos, va tavo naktys..
 
 
0 # cho !!!Kostia Y-m-d H:i
tai bent sauniai anarkystai diskutuoja apie " Celibato kultura" :-))) kaip nuosavas kurvas uz nosies vedzioju, ale tie debilai nikuja to neikerta :-))) oi, kiek as cia gaunu geros energijos , ir kaip kiekvienas apsilankymas cia man prakaidrina diena....fantas tika.
 
 
0 # tikslumokairysis Y-m-d H:i
siaip neblogai butu, kad rasytojas nuorodas detu, kuo remiasi, nes Foucault laisvas vertimas yra neblogai, bet tamsta labai protingu noro buti, (tikiuos ir esti), tik negrazu svetimas minits uz savas duoti.
 
 
0 # ;Duchachacha Y-m-d H:i
turbūt vargšą autorių sadistai tėvai iki keturiolikos metų vertė laikytis celibato, kad dabar tokius niekus rašinėja?
 
 
0 # donatui :Dbirbyrius Y-m-d H:i
nešvankus komentaras pašalintas