|
|
| Pierre Clastres: Visuomenė prieš valstybę (ištrauka iš veikalo „La Société contre l'État“, 1974) |
|
Â
Nežinau, ar aiškiai pasakiau, bet ši mintis ryškiai matoma keliautojų kronikose ir tyrinÄ—tojų darbuose – visuomenÄ— neįmanoma be valstybÄ—s, valstybÄ— yra kiekvienos visuomenÄ—s tikslas. Tokiame požiÅ«ryje galima įžvelgti dažniau nesÄ…moningÄ… ir todÄ—l dar stipriau įsitvirtinusį etnocentrinį šališkumÄ…. Jo betarpiškas, gaivališkas pasireiškimas, nors ir ne geriausiai žinomas, bet gerai pažįstamas. TiesÄ… sakant, kiekvienas iš mÅ«sų nešioja savyje tikÄ—jimÄ…, kad visuomenÄ— egzistuoja dÄ—l valstybÄ—s. Kaip gi tada mes galime žiÅ«rÄ—ti į primityvių visuomenių egzistavimÄ…, jei ne kaip į visuotinÄ—s istorijos brokÄ…, anachronistinius tolimų vietovių reliktus, kurie visur kitur jau pranyko? Â
ÄŒia galime įžvelgti kitÄ… etnocentrizmo pusÄ™ – visuotinį įsitikinimÄ…, kad istorija yra vystymasis viena kryptimi, kad kiekviena visuomenÄ— yra pasmerkta įžengti į istorijÄ… ir lipti pakopomis nuo barbarybÄ—s iki civilizacijos. „Visi civilizuoti žmonÄ—s kažkada buvo barbarai“, – rašÄ— Ravnalis. Bet akivaizdi evoliucija dar nepateisina doktrinos, kuri tampriai susieja civilizacijos bÅ«klÄ™ su valstybe, pastarÄ…jÄ… apibÅ«dindama kaip visų visuomenių bÅ«tinÄ… galutinį rezultatÄ…. Galima bÅ«tų paklausti, o kodÄ—l gi išliko tie paskutiniai primityvÅ«s žmonÄ—s? Â
Iš tikro, už visų tų modernių požiÅ«rių slypi tas pats senas evoliucionizmas. Subtiliau atrodantis, kai naudojama ne filosofijos, o antropologijos kalba, ir todÄ—l atsiduriantis tame paÄiame lygmenyje su kitomis mokslinÄ—mis kategorijomis. Jau buvo sakyta, kad archaiškos visuomenÄ—s beveik visada vertinamos negatyviai, remiantis jų trÅ«kumais – tai visuomenÄ—s be valstybÄ—s, visuomenÄ—s be rašto, visuomenÄ—s be istorijos. Â
Jos įvertinamos ir ekonominiu požiÅ«riu – tai visuomenÄ—s su išgyvenimo ekonomika (arba bazinių poreikių ekonomika – subsistence economy). Jei Äia turima galvoje, kad šios primityvios visuomenÄ—s nežino rinkos ekonomikos, kurioje sukuriami pridÄ—tinÄ™ vertÄ™ turintys produktai, tai tuo nepasakoma nieko. Nusiteikiama ieškoti trÅ«kumų, o tam kaip atsparos taškas pasitelkiamas mÅ«sų pasaulis. VisuomenÄ—s be valstybÄ—s, be rašto, be istorijos yra ir visuomenÄ—s be rinkos. Sveikas protas sako – kas iš tos rinkos, jei nÄ—ra perteklinÄ—s produkcijos? Išgyvenimo ekonomikos sÄ…voka savyje slepia neišsakytÄ… prielaidÄ…, kad primityvios visuomenÄ—s negamina pridÄ—tinÄ—s vertÄ—s dÄ—l to, kad jos, įsitraukusios į bÅ«tino pragyventi minimumo gamybÄ…, tiesiog nesugeba to daryti. Taip kuriamas laiko patikrintas ir nuolatos naudojamas laukinių skurdo įvaizdis. Siekiant paaiškinti, kodÄ—l primityvios visuomenÄ—s nesugeba atitrÅ«kti nuo „iš rankų į burnÄ…“ gyvenimo bÅ«do, nuo nesibaigianÄių kelionių ieškant maisto, sakoma, kad jos yra techniškai atsilikusios ir technologiškai nevisavertÄ—s. Â
Kaip yra iš tikrųjų? Jei technikÄ… mes suprantame kaip procedÅ«ras, kurias žmonÄ—s atlieka ne tam, kad sutramdytų gamtos jÄ—gas (tai taikoma tik mÅ«sų pasauliui ir jo beprotiškam Dekarto projektui, kurio pasekmes ekologijai dar tik pradedame suvokti), o tam, kad sukurtų mÅ«sų poreikius atitinkanÄiÄ… ir su jais susietÄ… natÅ«raliÄ… aplinkÄ…, tai tada nebÄ—ra prasmÄ—s kalbÄ—ti apie primityvių visuomenių techninį atsilikimÄ…. Jie demonstruoja sugebÄ—jimus patenkinti savo poreikius lygiai taip pat, kaip ir tuo besididžiuojanÄios industrinÄ—s ir technologinÄ—s visuomenÄ—s. Tai reiškia, kad kiekviena žmonių grupÄ— esant reikalui sugeba minimaliai dominuoti jų gyvenamoje aplinkoje. Iki šiol dar nežinoma nÄ— viena visuomenÄ—, kuri bÅ«tų užėmusi neproporcingai didelÄ™ erdvÄ™, išskyrus jÄ—gos ir prievartos atvejus. Tokios visuomenÄ—s arba išnyko, arba pakeitÄ— gyvenamÄ…jÄ… vietÄ…. Eskimų ar australų kultÅ«rose stulbina jų taikomų technologijų įvairovÄ—, kÅ«rybingumas ir subtili kokybÄ—, jų išradimų galia ir efektyvumas, akivaizdžiai matomas jų naudotuose įrankiuose. Maža to, užtenka kiek pasidairyti po etnografijos muziejų, kad pamatytume kasdien naudotų daiktų kokybÄ™. Kiekvienas paprastas įrankis paverstas meno kÅ«riniu. Â
Vadinasi, techninÄ—je srityje nÄ—ra hierarchijos, negali bÅ«ti pažengusių ar atsilikusių technologijų. Vienintelis visuomenÄ—s apsirÅ«pinimo technologijomis matas yra tai, kaip ji sugeba patenkinti savo poreikius konkreÄioje aplinkoje. Žvelgiant iš šio požiÅ«rio taško, nepanašu, kad primityvios visuomenÄ—s nesugebÄ—jo apsirÅ«pinti priemonÄ—mis, reikalingomis šiam tikslui pasiekti. Žinoma, jų techninių inovacijų jÄ—ga skleidžiasi ilgais laikotarpiais. Nieko negaunama tuojau pat, viskam reikia kantraus stebÄ—jimo ir tyrinÄ—jimų, ilgų bandymų ir klaidų laikotarpių, sÄ—kmių ir nesÄ—kmių. Priešistoriniai laikai atskleidžia tuos tÅ«kstantmeÄius, kurių reikÄ—jo paleolito laikų žmogui, kol grubÅ«s dviašmeniai durklai buvo pakeisti į aštrius vienašmenius peilius. Kita vertus. galima pastebÄ—ti, kad gyvulių prijaukinimas ir žemdirbystÄ—s atsiradimas įvyko beveik tuo paÄiu metu ir Amerikoje, ir Senajame pasaulyje. Tai mus verÄia pripažinti, kad Amerikos indÄ—nai jokiu bÅ«du nebuvo atsilikÄ™, greiÄiau priešingai, jie gerokai pirmavo atsirinkdami augalus iš daugybÄ—s jiems žinomų naudingų augalų. Â
Trumpai stabtelÄ—kime prie tų pražūtingų interesų, kurie paskatino indÄ—nus domÄ—tis metaliniais įrankiais. Tai tiesiogiai siejasi su primityvių visuomenių ekonomika, bet ne taip, kaip mes galbÅ«t mÄ…stome. Manoma, kad šios visuomenÄ—s buvo įstumtos į išgyvenimo ekonomikÄ… dÄ—l savo technologinio atsilikimo. KÄ… tik matÄ—me, kad šis argumentas neparemtas nei logika, nei faktais. Neparemtas logika, nes nÄ—ra visuotino standarto, skirto technologijos „intensyvumui“ matuoti. Vienos visuomenÄ—s techninÄ—s visumos negalima tiesiogiai lyginti su kitos visuomenÄ—s technine visuma. Neįmanoma vertinti lyginant automatÄ… ir lankÄ…. TaÄiau, tiesÄ… sakant, nei archeologija, nei etnografija, nei botanika neįrodo ir primityvių technologijų naudojimo efektyvumo ar ekonominÄ—s naudos. Nors primityvios visuomenÄ—s ir remiasi išgyvenimo ekonomika, taÄiau jose nÄ—ra „know-how“ technologijų poreikio. TodÄ—l kyla rimtas klausimas: ar tikrai šių visuomenių ekonomika yra išgyvenimo ekonomika? Jei žodžiams suteikiame tam tikrÄ… prasmÄ™ ir jei išgyvenimo ekonomikos nesuvokiame nekalbÄ—dami apie pridÄ—tinÄ™ vertÄ™ ir rinkÄ…, tai tik patvirtiname, kad tokia ekonomika leidžia visuomenei minimaliai išgyventi, patvirtiname, kad tokia visuomenÄ— visus savo gamybinius pajÄ—gumus sunaudoja minimaliam savo narių aprÅ«pinimui. Â
Guayaki genties indÄ—nai Â
Tokiame požiÅ«ryje slypi išankstinÄ— nuostata, kuri itin glaudžiai susijusi su prieštaringa, bet gana populiaria idÄ—ja, kad necivilizuotumas yra tas pats, kas tinginystÄ—. Nors prasÄiokiškoje mÅ«sų kultÅ«ros kalboje yra posakis „dirbti kaip negrui“, bet Pietų Amerikoje žinomas ir kitas – „tingus kaip indÄ—nas“. TaÄiau negali bÅ«ti ir taip, ir anaip kartu. Arba primityvios visuomenÄ—s (Amerikos ar kitų žemynų) žmogus gyvena išgyvenimo ekonomikoje ir daugumÄ… savo laiko skiria maisto ieškojimui, arba jis negyvena išgyvenimo ekonomikoje ir todÄ—l gali leisti sau ilgas laisvalaikio valandas hamake pÅ«sdamas dÅ«mÄ…. Â
BÅ«tent tai ir suformavo dviprasmiškus bei nepalankius pirmųjų europieÄių, susidÅ«rusių su Brazilijos indÄ—nais, įspÅ«džius. Jie nesugebÄ—jo slÄ—pti savo nepritarimo matydami augalotus, sveikata trykštanÄius vyrus, teikianÄius pirmenybÄ™ moteriškiems aprÄ—dams ir plunksnų papuošalams, o ne triÅ«sui savo daržuose. Akivaizdu, kad tie žmonÄ—s tyÄia nekreipÄ— dÄ—mesio į faktÄ…, kad kasdienÄ™ duonÄ… reikia užsidirbti savo prakaitu. Taip nieko nebus, sakÄ— jie. Taip ilgai nesitÄ™sÄ— – netrukus indÄ—nai buvo pristatyti prie darbo, nuo kurio tiesiog mirdavo. Â
Faktai liudija, kad Vakarų civilizacijos skverbimÄ…si sÄ…lygojo dvi aksiomos. Pirmoji tvirtina, kad tikros visuomenÄ—s sukuriamos tik sukÅ«rus valstybÄ™. Antroji iškelia kategoriškÄ… normÄ… –žmogus privalo dirbti. Â
IndÄ—nai skyrÄ— santykinai mažai savo laiko tam, kÄ… mes vadiname darbu. TaÄiau dÄ—l to jie nemirÄ— iš bado. To meto kronikose vieningai kalbama apie puikiÄ… suaugusių išvaizdÄ…, gerÄ… daugumos vaikų sveikatÄ… ir gausų bei įvairų maistÄ…. Taigi išgyvenimo ekonomika indÄ—nų gentyse jokiu bÅ«du nereiškÄ— nerimastingo nuolatinio maisto ieškojimo. Iš to seka, kad išgyvenimo ekonomikÄ… reikÄ—tų sieti su ribotu laiku, skiriamu gamybinei veiklai. Â
Kaip pavyzdį paimkime žemÄ—s Å«kiu užsiimanÄiÄ… Pietų Amerikos Tupi-Guarani gentį, kurios dykinÄ—jimas kÄ—lÄ— tiek susierzinimo prancÅ«zams ir portugalams. Šių indÄ—nų ekonominis gyvenimas visų pirma rÄ—mÄ—si žemÄ—s Å«kiu ir tik po to medžiokle, žūkle ir rinkimu. ŽemÄ—s plotas buvo naudojamas 4-6 metus, vÄ—liau apleidžiamas dÄ—l dirvos išeikvojimo arba, kas yra panašiau, dÄ—l sunkiai išnaikinamų parazitinių augalų invazijos į dirbamÄ… plotÄ…. Sunkiausia vyrų darbo dalis buvo reikalingo žemÄ—s ploto išvalymas naudojant „iškirsk ir sudegink“ technikÄ…. Tam buvo naudojami akmeniniai kirviai. Šis darbas buvo atliekamas pasibaigus lietaus sezonui ir trukdavo maždaug du mÄ—nesius. Beveik visa kita žemÄ—s Å«kio veikla – sodinimas, ravÄ—jimas, derliaus nuÄ—mimas – buvo moterų atsakomybÄ—. Štai jums laiminga išvada: vyrai (pusÄ— populiacijos) dirbdavo du mÄ—nesius kas keturi metai! Likusį laikÄ… jie skirdavo veiklai, kuri buvo laikoma ne darbu, o malonumu – medžioklei, žvejybai, pramogavimui, girtuokliavimui ir pagaliau – jų taip aistringai mÄ—gstamam kariavimui. Â
Šie kokybiniai ir impresionistiniai pastebÄ—jimai patvirtinami šiandienos tyrimų. Kai kurie tyrimai dar vyksta. Siekiant tikslių išvadų, matuojamas išgyvenimo ekonomikos visuomenių laikas, praleistas dirbant. Gauti skaiÄiai atskleidžia, kad tiek Kalahario dykumos nomadai medžiotojai, tiek sÄ—slieji Amerikos žemdirbiai įprastiniam darbui kasdien vidutiniškai skirdavo mažiau nei keturias valandas. Lizotas, kelis metus gyvenÄ™s kartu su Yanomani indÄ—nais iš Venesuelos AmazonÄ—s regiono, chronometriškai nustatÄ—, kad suaugÄ™s žmogus kasdien dirba kiek daugiau nei tris valandas. Nors lankydamasis pas Paragvajaus miškuose gyvenanÄius nomadus medžiotojus Guayaki aš ir nematavau taip tiksliai, bet galiu patvirtinti, kad šie indÄ—nai, vyrai ir moterys, mažiausiai pusdienį praleisdavo visiškai nieko neveikdami, nes medžioklÄ— ir rinkimas (ir tai ne kasdien) trukdavo apytikriai nuo 6 iki 11 valandos. PanašÅ«s tyrimai kitose išlikusiose primityviose gentyse greiÄiausiai duos panašius rezultatus. Â
Tokiu bÅ«du mes gerokai atitolstame nuo to varganumo, kuris gaubia išgyvenimo ekonomikos idÄ—jÄ…. Primityviose visuomenÄ—se žmogus ne tik neprisirišÄ™s prie laukinių gyvÅ«nų, o tai reikštų nuolatinÄ™ išgyvenimo priemonių paieškÄ…, bet ir skiria tam labai mažai laiko. Tai reiškia, kad primityvios visuomenÄ—s, jei tik nori, gali skirti visÄ… laikÄ… savo materialinių gÄ—rybių gamybos didinimui. Tada remdamiesi sveiku protu galÄ—tume paklausti: o kurių galų tokioje visuomenÄ—je gyvenanÄiam žmogui reikÄ—tų dirbti siekiant pagaminti daugiau, jei trys ar keturios ramaus darbo valandos padengia visus poreikius? Kas jam iš to? Kam bÅ«tų naudojama sukaupta pridÄ—tinÄ— vertÄ—? Â
Žmogus dirba daugiau negu reikia jo poreikiams patenkinti tik tada, kai yra verÄiamas jÄ—ga. Kaip tik tokios jÄ—gos ir nÄ—ra primityviame pasaulyje, tokios išorinÄ—s jÄ—gos trÅ«kumas galbÅ«t net apibrėžia primityvios visuomenÄ—s prigimtį. Išgyvenimo ekonomikos terminas tinka primityvios visuomenÄ—s ekonominÄ—s organizacijos apibrėžimui ne tuo atveju, kai ji naudojamas siekiant atspindÄ—ti ne iš bÅ«tinybÄ—s kylanÄius trÅ«kumus ir iš to atsirandanÄius tos visuomenÄ—s bei technologijos neįgalumÄ…, o priešingai – kaip beprasmio pertekliaus atmetimas ir nusistatymas gaminti tik tiek, kiek reikia. Ir ne daugiau. Maža to, įdÄ—mesnis žvilgsnis į situacijÄ… atskleidžia, kad primityviose visuomenÄ—se, tiesÄ… sakant, yra kuriama ir pridÄ—tinÄ— vertÄ—. Užauginamų augalų kiekis (kukurÅ«zų, tabako ir pan.) visada viršija kiekį, reikalingÄ… grupÄ—s išgyvenimui, ir ši perteklinÄ— produkcija gaunama dirbant įprastÄ… darbo laikÄ…. Ta be papildomo darbo gaunama pridÄ—tinÄ— vertÄ— sunaudojama vadinamaisiais politiniais sumetimais – švenÄių metu, sulaukus daugiau sveÄių iš išorÄ—s ir pan. Â
Â
Metalinio kirvio privalumai prieš akmeninį kirvį akivaizdÅ«s. Su metaliniu kirviu per tÄ… patį laiko tarpÄ…, ko gero, galima nuveikti 10 kartų daugiau darbų nei su akmeniniu. Arba padaryti tÄ… patį darbÄ… 10 kartų greiÄiau. Kai indÄ—nai įvertino baltaodžių kirvių galimybes, jie panoro jų ne tam, kad pagamintų 10 kartų daugiau, bet tam, kad pagamintų tiek pat, tik 10 kartų greiÄiau. TaÄiau atsitiko visiškai priešingai, nes kartu su kirviais atÄ—jo ir prievarta, galia, jÄ—ga, kuri užgriuvo tuos „laukinius“ ir įnešÄ— chaosÄ… į  primityvaus indÄ—no pasaulį. Â
Lizotas, kalbÄ—damas apie Yanomani gentį, sako, kad primityvios visuomenÄ—s charakterizuojamos darbo atmetimu: „Yanomani panieka darbui ir jų nesidomÄ—jimas technologiniu progresu nekelia jokių abejonių“. M. Sahlinas žaismingai apibendrina, kad tai buvo pirmos laisvalaikio visuomenÄ—s, pirmos pasiturinÄios visuomenÄ—s. Â
Jei ekonominÄ—s antropologijos kaip nepriklausomo mokslo taikymas primityvioms visuomenÄ—ms ir turi kokiÄ… prasmÄ™, tai ji neatsiranda vien iš kruopštaus tokių visuomenių ekonominio gyvenimo tyrinÄ—jimo. Tokiu bÅ«du nepavyks ištrÅ«kti iš apibrėžimo, nusakanÄio neautonominius primityvaus socialinio gyvenimo parametrus, etnologijos. EkonominÄ— antropologija pateisinama tik tada, kai „totalaus socialinio fakto“ aspektas pateikiamas kaip autonominÄ— sritis: kai dingsta darbo atmetimas, kai kaupimas pakeiÄia laisvalaikį, kitaip tariant, kai socialiniame kÅ«ne pasireiškia aukšÄiau minÄ—tos išorinÄ—s jÄ—gos. Ta jÄ—ga, be kurios „laukiniai“ niekada neatsisakytų savo laisvalaikio, ta jÄ—ga, kuri griauna civilizuotÄ… visuomenÄ™ lygiai taip pat, kaip ir primityviÄ… visuomenÄ™, yra prievartos jÄ—ga. Tai yra politinÄ— jÄ—ga. TaÄiau ekonominÄ— antropologija yra neįgali bet kuriuo atveju. Tam tikra prasme ji praranda savo objektÄ… bÅ«tent tuo momentu, kai manosi jį suradusi. Ekonomika tampa politine ekonomika. Â
Primityvios visuomenÄ—s žmogui gamybos laikas yra tiksliai žinomas, apibrėžiamas baziniais poreikiais ir suvokiamas kaip energijos poreikiai. Produkcija reikalinga tik prarastos energijos atstatymui. Kitaip tariant, gyvenama pagal gamtÄ… (visada, išskyrus socialinÄ™ gamybÄ… produktų, suvartojamų švenÄių metu), kuri nustato ir apibrėžia laiko kiekį, reikalingÄ… reprodukcijai. Tai reiškia: kai tik poreikiai visiškai patenkinami, niekas negali primityvios visuomenÄ—s priversti gaminti daugiau, t.y. skirti laikÄ… darbui be jokios tinkamos priežasties, kai tuo metu galima dykinÄ—ti, žaisti, kariauti ar švÄ™sti. Â
Kokiomis sÄ…lygomis keiÄiasi santykis primityvaus žmogaus požiÅ«ris į gamybinÄ™ veiklÄ…? Kokiomis sÄ…lygomis veiklos tikslas galÄ—tų bÅ«ti kitas nei prarastos energijos atgaminimas? ÄŒia priartÄ—jame prie klausimo apie susvetimÄ—jusio darbo kilmÄ™. Â
Primityvioje visuomenÄ—je, kuri iš esmÄ—s yra egalitarinÄ—, žmogus kontroliuoja savo veiklÄ…. Jis daro tÄ…, kÄ… nori daryti. Net ir tuo atveju, kai mainai veikia kaip tarpininkas tarp jo ir jo pagaminto produkto. Viskas keiÄiasi, kai gamybinÄ— veikla nukrypsta nuo jos pradinio tikslo – kai vietoje to, kad gamintų tik sau, primityvus žmogus gamina ir kitiems, be mainų ir be tarpusavio sÄ…veikos. Kai egalitariniai mainų dÄ—sniai nebesugeba įtvirtinti visuomenÄ—s „civilinio kodekso“, kai gamybinÄ— veikla skiriama patenkinti kitų poreikius, kai mainų dÄ—snis sukuria sÄ…lygas skolų terorui, galima pradÄ—ti kalbÄ—ti apie darbÄ…. TiesÄ… sakant, Äia ir atsiranda skirtumas tarp AmazonÄ—s laukinio ir inkų imperijos indÄ—no. Pirmasis gamina, kad išgyventų pats. Antrasis papildomai dirba tam, kad galÄ—tų gyventi kiti. Kad galÄ—tų gyventi tie, kurie nedirba. Ponai, kurie jam liepia: „Turi gražinti skolÄ…, turi nuolatos atidavinÄ—ti mums skolas“. Â
Kai primityvioje visuomenÄ—je ekonomika tampa atskira sritimi, kai veikla tampa susvetimÄ—jusiu, apskaitomu darbu, nusavinamu kito žmogaus, kuris mÄ—gausis to darbo vaisiais, tada ateina laikas, kai visuomenÄ— padalinama į valdanÄiuosius ir valdomuosius, ponus ir vargšus. Nuo to laiko visuomenÄ— nebesugeba atsikratyti to, kas jai pražūtinga, – galios ir pagarbos galiai. Svarbiausias visuomenÄ—s pasidalijimas, kuris yra visų kitų pasidalijimų priežastis, tame tarpe ir darbo pasidalijimo, yra nauja hierarchinÄ— tvarka tarp apaÄių ir viršÅ«nÄ—s. Tai ir yra didžioji atskirtis tarp tų, kurie turi galiÄ… (karinÄ™ ar religinÄ™) ir tų, prieš kuriuos ta galia naudojama. Politiniai galios santykiai yra ekonominio išnaudojimo santykių pagrindas. Ekonominis susvetimÄ—jimas atsiranda iš politinio susvetimÄ—jimo, darbas – iš galios, ekonomika – iš politikos, klasÄ—s – iš valstybÄ—s atsiradimo.  _______________ Â
Pierre Clastres (1934–1977) – prancÅ«zų antropologas ir etnografas, labiausiai žinomas savo tyrinÄ—jimais, kuriuos atliko apsigyvenÄ™s Guayaki gentyje Paragvajuje. Žinomiausiame savo darbe „VisuomenÄ— prieš valstybÄ™“ (La Société contre l'État, 1974), P. Clastres kritikuoja tiek evoliucionistų idÄ—jÄ… apie valstybinÄ™ santvarkÄ…, laikomÄ… neišvengiamu visuomenÄ—s vystymosi rezultatu, tiek ir Rousseau mintis apie žmogaus prigimties pozityvumÄ…. Â
Iš www.primitivism.com vertÄ— RB 2010 01 01
Komentarai (3)
1
Penktadienis, 01 Sausis 2010 15:24
Anarchist
JÄ—ga, straipsniai apie primityvumÄ…, dÄ—kui labai.
2
Penktadienis, 01 Sausis 2010 16:20
disidentas b.
... kuris visas be isimties integruoja primityvizma i naujausias (post-)teorijas kaip sudedamaja (anarcho-viziju) dali ir tik provincijoje uzsislaptine "revoliucionieriai profesionalai" trimituoja, kad is visu "menu" mums svarbiausias yra miskiniu ieskojimas lasiniu spintose ir ping-pongo atmusinejimas pries nacius geltonsnapius :(
geneliai dirba
Penktadienis, 01 Sausis 2010 17:30
tuk tuk tuk
tokia disidento dalia...
3
Šeštadienis, 02 Sausis 2010 01:14
pritariu
užgauliojantis komentaras pašalintas
Komentuoti |
