Vytautas Liutkus. Ekonomizmo kritika: kairuoliškas požiūris į pasaulį
laisvoji tribūna

00miltonfriedman       Vienas garsiausių praėjusio amžiaus JAV ekonomistų Miltonas Friedmanas yra pasakęs, kad minimalios algos įvedimas jo šalyje buvo labiausiai rasizmu persmelktas įstatymas. Ką jis turėjo omenyje? Pasak Friedmano, tokiu būdu yra diskriminuojami darbuotojai, kurių gabumai nesiekia tos vertės, kuri yra įvardinta kaip minimalus užmokestis už darbą.

 

       Pavyzdys iš Lietuvos konteksto: jeigu minimali alga yra 800 litų, o darbuotojo “vertė” ar “kvalifikacija” siekia tik 500 litų, tai toks darbuotojas yra diskriminuojamas, nes darbdavys neturi teisės įdarbinti jo pagal jo “vertę”. Be abejo, galima būtų tokį darbuotoją priimti ir už 800 litų alga, bet, kaip teigė Friedmanas, tai jau būtų 300 litų labdara, ir įmonės nėra suinteresuotos teikti labdarą. Šio Nobelio premijos laureato nuomone, būtent afroamerikiečiai dažniausiai atsidurdavo tokioje situacijoje (jų darbo jėgos kaina neva dažniausiai buvo žemesnė nei įvestas minimumas), tad minimalios algos įstatymas yra rasistinis.

 

       Rasizmo temos čia nepaliesiu. Tačiau norėčiau atkreipti dėmėsį į tokio mąstymo pobūdį – kai žmogus yra vertinamas per ekonominę prizmę. Metiniame pranešime šiais metais mūsų šalies prezidentė teigė, kad buvo užmirštas žmogus bei įsigalėjo „kraštutinis ekonomizmas“. Šio straipsnio tema būtent ir yra ekonomizmo fenomenas. Marius Markuckas labai teisingai pastebėjo, kad Lietuvos politiniuose debatuose politikos kaip ir nebeliko – idėjų vakumas padėjo neoliberalizmo ideologijai monopolizuoti visą erdvę, ir todėl įsiviešpatavo „radikalus politinio mąstymo ekonomizavimas“. Šio straipsnio kontekste ekonomizmas - tai požiūris į gyvenimą, visuomenės bei žmogaus santykių suvokimas. Pamėginsiu parodyti, kad tokio pobūdžio mąstymas yra labai klaidingas, bei daro didžiulę žalą tiek mūsų visuomenei, tiek visai žmonijai.

 

       Visų pirma, norėtųsi atkreipti dėmesį į pačią žmogaus darbo užmokesčio idėją. Dabartinėje laisvosios rinkos sistemoje žmogaus darbas tapo galutinai suprekintas, o jo vertė yra paliekama kisti pagal įvairiausius rinkos dėsnius. Kodėl Friedmanas klydo? Todėl, kad žmogaus alga beveik visiškai neatspindi nei jo objektyvių gabumų, nei kvalifikacijos. Ji tiesiog atspindi žmogaus darbo vertės padėtį rinkoje. Juk kai ateina krizė ir darbuotojo alga yra sumažinama, iš tikrųjų taip atsitinka ne dėl to, kad jis tapo tingesnis ar tiesiog prarado savo įgūdžius. Taip pat, jeigu žmogus emigruotų iš Lietuvos į Angliją – jo darbo „vertė“ automatiškai šoktų į viršų, o jei į Bangladešą – ristųsi žemyn. Tad argumentas, kad žmogaus alga atspindi jo gabumus bei kvalifikaciją yra daugiau iliuzija negu realybė. Iš tikųjų ji tik atspindi jo padėtį darbo rinkoje, kurioje asmens darbas yra tik prekė. Juk net nekvalifikuotos darbo jėgos kaina esant trūkumui šokteli labai aukštai.

 

       Finansų analitikas Petras Navikas, kad ir pasisakydamas už progresinius mokesčius, mano, jog yra „sunku paaiškinti, kodėl daugiau uždirbantis žmogus turi mokėti daugiau pajamų mokesčio už mažiau uždirbantį. Ar jis nusikalto, kad yra aukštesnės kvalifikacijos, sugeba geriau dirbti?“. Vėlgi tas pats ekonomizmo sindromas. Jeigu žiūrėsi į žmogaus darbą kaip į prekę, tai darbo rinkoje aukštesnė kvalifikacija bent teoriškai turėtų garantuoti aukštesnę „prekės vertę“. Visgi žmogus nėra kažkoks ekonominis vienetas, kuriam būtu galima priklijuoti kažkokią vertę, taip jį nužmoginant. Tad žmogus tikrai nekaltas, kad jis yra aukštesnės kvalifikacijos.

 

       Aukštesnė kvalifikacija ar užimama pozicija neturi būti siejama su aukštesne alga ar „darbo verte“. Kiekvienas žmogus pasirenka, siekti to ar nesiekti; tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai, nėra „mažiau žmonės“ ar mažiau „verti gyventi“. Tapti labiau kvalifikuotu, siekti aukštesnių užimamų pareigų, bei stengtis tapti „geresniu darbuotoju“ už kitą negali tapti gyvenimo tikslu. Ypač todėl, kad tie, kurie siekia aukštesnio išsilavinimo ar tobulina kažkokius gabumus vien tik tam, kad taptų vertingesnė „prekė“ darbo rinkoje ir uždirbtų daugiau, praranda tikrąjį gyvenimo džiaugsmą – kokybiškus santykius su kitais visuomenės nariais. Tai ypatingai pasireiškia tada, kai kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus tau yra konkurentas – dėl darbo užmokesčio ar dėl statuso visuomenėje. Keitė Piket (Kate Pickett) netgi susiejo konkurenciją tarp žmonių su visuomenėje vyraujančia atmosfera. Į pačios iškeltą klausimą – kodėl JAV ir Britanijoje vakare gatvėse jautiesi daug mažiau saugus negu kur nors Švedijoje ar Danijoje – ji atsako, jog taip yra todėl, kad šiose anglakalbėse šalyse asmuo auga aplinkoje, kurioje yra didelė konkurencija, kai tuo tarpu Skandinavijos šalyse žmonės auga jausdami, kad visiems visko užteks. Manau, niekas nesuabejosite tuo, kad dabar žmogus visuomenėje, su labai retomis išimtimis, yra vertinamas pagal jo perkamąją galią. Gyvenimo esmė tapo tapti kuo brangesne „preke“ darbo rinkoje, ir, pardavus šią prekę, pademonstruoti šią savo vertę perkant kitas (brangias) prekes parduotuvėse ir t.t. Būtent iš čia ir atsirado sėkmės kulto ideologija, kurią labai tiksliai apibūdino Vilis Normanas.

 

       Toliau, norėčiau vėl grįžti prie jau minėto Miltono Friedmano. Taigi, iš ekonominės perspektyvos jo argumentas dėl minimalios algos turi stiprų pagrindą. Panaikinus minimalaus darbo užmokesčio įstatymą, teoriškai būtų įmanoma panaikinti netgi nedarbą – visi dirbtų, kas už 200 litų, kas už 100 litų, kas už dar mažiau. Argi ne šauni idėja? Tačiau, pažvelgus iš žmogiškosios pusės visa tai tampa paprasčiausiai vergija. Jau geriau jokio darbo, negu atiduoti brangias savo gyvenimo valandas už tokio lygio darbo užmokesčius. Būtent minimalaus užmokesčio įstatymas ir gina žmones nuo dar didesnio išnaudojimo. Friedmanui, ir šiaip ekonomizmu sergantiems žmonėms, toks dalykas, kaip žmogaus išnaudojimas, neegzistuoja. Tad koks galėtų būti tas užmokestis, dėl kurio būtų verta eiti dirbti? Juk vienam tai gali būti 800 litų, kitam galbūt 1200 litų. Štai čia į pagalbą ateina socialinio teisingumo idėja. Atsisakius ekonomistinės mąstysenos bei suvokus, kad žmogus visų pirma yra toks pat žmogus kaip ir kiekvienas mūsų, o ne „darbo jėgos išraiška“, pasidaro logiška žmogui už jo darbą atlyginti tolygiai. Tai yra, kiekvienas prisidedantis gaminant kažkokią produkciją turi gauti lygią dalį, nepaisant to, ar jis vadovauja visam procesui, ar kuria pačią produkciją, ar ją išvežioja. Jokioje įmonėje negali būti „labiau svarbių“ ar „mažiau svarbių“.

 

       Taip pat, būtų daug teisingiau teigti, kad toks ekonomistinis mąstymas būtent ir yra viena didžiausių nedarbo priežasčių. Kaip paaiškino Danielis Dorlingas – nors jis kalbėjo Didžiosios Britanijos kontekste, tai labai lengvai būtų galima pritaikyti ir Lietuvai -, dabar yra pakankamai pinigų įdarbinti kiekvieną asmenį. Tiesiog, jo nuomone, pilno užimtumo pasiekti niekaip nepavyksta todėl, kad tam tikra žmonių dalis yra laikoma neverta mokėti pinigus. Vėlgi – į žmogų yra niekinamai žiūrima kaip į prekę, tik šiuo atveju visiškai nevertingą, ar už kurią neverta mokėti minimalios kainos, t.y minimalios algos. Tada natūralus klausimas – kaip šiems žmonėms išgyventi, jei į juos žiūrima kaip į darbo jėgos prekes, o ne į asmenis, ir kurie yra laikomi neverti būti įdarbinti? Arba kas atsitinka, kai kaina, kuri neva atitinka tokio žmogaus darbo jėgos vertę, yra mažesnė negu tada rinkoje esantys gyvybiškai svarbūs produktai, pavyzdžiui maistas, elektra ir t.t? Tikro ekonomistinio mąstymo žmogus greičiausiai pasiūlytų dirbti daugiau, kad ir po 16 valandų per parą, ir problema jo nuomone būtų išspręsta. Iš ekonominės pusės kaip ir teisinga, tačiau iš žmogiškosios perspektyvos – ciniška, žiauru, ir apgailėtina.

 

       Taigi, visų pirma yra būtina atsisakyti ekonomistinio mąstymo. Nėra absoliučiai jokio moralinio ar etiško pateisinimo, kodėl vienas žmogus, dirbdamas tokį patį kiekį valandų, turėtų uždirbti daugiau už kitą. Teiginiai, kad „vienas yra darbštesnis už kitą“ ar „dirba atsakingesnį darbą“ yra paprasčiausiai bergždžias mėginimas pateisinti esamą ekonomizmu pagrįstą situaciją. Tik pakeitus visą politinę bei gyvenimo atmosferą, įvykdžius intelektualinę revoliuciją, ir nustojus vertinti žmogų pagal jo profesiją bei „vertę rinkoje“, ir supratus (bei susitaikius su ta mintim), kad visi esam lygūs Homo Sapiens rūšies atstovai, bus galima mėginti kurti naują socialinį-ekonominį modelį. Ypač, žinant, kad dabartinis modelis – paremtas ekonominiu augimu – niekur mūsų neveda. Būtų pats laikas susivokti, kad mes netampame laimingesni įsigydami vis daugiau daiktų. Niekam nepaslaptis, kad Vakarų, arba taip vadinamo „išsivysčiusio pasaulio“ gyventojai nėra laimingiausi žmonės mūsų planetoje, o atvirkščiai – vieni labiausiai sergantys depresija. Tikra gyvenimo kokybė priklauso nuo socialinių ryšių bei žmogiškų santykių. Nemažai žmonių jau suprato, kad nėra geresnio jausmo gyvenime nei tas, kurį jauti duodamas. Ko gero, visai simboliškai, per TED pranešimą Nikas Marksas (Nic Marks) pasakė, kad duoti yra labiausiai anti-ekonomiška veikla. Šis žmogus, labai blaiviai žiūrintis į gyvenimą, niekaip negali suprasti, kodėl valstybės sėkmė yra matuojama jos produktyvmu ar konkurencingumu ekonomikoje, o ne jos žmonių laime bei gyvenimo kokybe. Akivaizdu, kad šie rodikliai visiškai nesusiję - produktyvumas neturi nieko bendro su žmonų laime ir gera savijauta. Taip pat Dorlingas su ironija mini tendenciją, jog ekonomikos mokslus baigę žmonės tampa žymiai labiau savanaudiški, egoistiški, bei daug mažiau linkę kooperuotis su kitais. Tai jokiu būdu nėra ataka prieš ekonomikos dėstymą aukštosiose mokyklose, tiesiog tai yra kvietimas nepamiršti, kad gyvenimas - tai ne ekonomika, o žmonės visų pirma yra žmonės, o ne kažkokioje rinkoje bekonkuruojančios prekės ar būtybės.

 

       Tad jeigu jau Lietuvoje yra didžiulė krizė ir reikia smarkiai taupyti, ar mus kaimynai skriaudžia dėl dujų kainų, pati pirmiausia mūsų žmogiška pareiga yra susitvarkyti šalies viduje, tai yra užtikrinti, kad visi šie sunkumai gyventojų tarpe būtų išgyvenami tolygiai ir solidariai, ir tik tada užsiimti užsienio politikos problemomis. Atėjo pats metas keisti mūsų pasaulio suvokimą bei atsisakyti giliai įsišaknijusio ekonomistino mąstymo. Kaip sakė tas pats Nikas Marksas: „turime tik vieną planetą, tad turime ja dalintis.“ Jam ko gero galėtų paantrinti Dorlingas – „pasaulyje nėra per daug gyventojų, tiesiog yra per daug asmenų, kurie galvoja kad yra verti tiek, kiek milijonas kitų žmonių“. O iš tikro, nei vienas iš mūsų nėra vertesnis gyventi už kitą, nepaisant skirtingų profesijų, ambicijų, gabumų, ar socialinės padėties.

 

       www.fronte.lt

       2010.09.11.

 

 

Komentarai  

 
0 # ...... Y-m-d H:i
"Tai yra, kiekvienas prisidedantis gaminant kažkokią produkciją turi gauti lygią dalį, nepaisant to, ar jis vadovauja visam procesui, ar kuria pačią produkciją, ar ją išvežioja. Jokioje įmonėje negali būti „labiau svarbių“ ar „mažiau svarbių“."
...
"Nėra absoliučiai jokio moralinio ar etiško pateisinimo, kodėl vienas žmogus, dirbdamas tokį patį kiekį valandų, turėtų uždirbti daugiau už kitą."

Daug maž pasitaiko protingų minčių tačiau šie pareiškimai visiškai peržengia ribą. Kvaila manyti, kad naktinio sargo darbas vertas tiek pat kiek ir inžinieriaus suprojektavusio jo saugomą pastatą. Skiriasi ir žinių ir pastangų kiekis. Kitaip gali manyti arba išsilavinimo neturintis arba tingus ir naglas žmogus.
 
 
0 # 3taškiuiflumen Y-m-d H:i
"Kam man mokytis, kurti, dirbti daug daugiau nei "gružčikas" jei gausiu tą patį atlygi?"

Juk mokausi sau, o ne dėl pinigų.
 
 
0 # "Kvaila manyti, kad naktinio sargo darbas vertas tiek pat kiek ir inžinieriaus suprojektavusio jo saugomą pastatą"fdwgvweg Y-m-d H:i
Be sargo, be priežiūros tas genialaus inžinieriaus suprojektuotas pastatas netrukus apaugs žilvyčiais ir kanapėm, bomžai išneš metalą ir kompus, skautai išdaužys langus, o kunigai išpurškalios jo sienas savo kryžiokais. Ir liks iš to inžinieriaus pastangų didelis šnipštas. Todėl ne taip jau ir kvaila taip manyti, gudročiau.
 
 
0 # nesąmonėcha cha cha Y-m-d H:i
"Taip pat Dorlingas su ironija mini tendenciją, jog ekonomikos mokslus baigę žmonės tampa žymiai labiau savanaudiški, egoistiški, bei daug mažiau linkę kooperuotis su kitais."

Galima perrašyti taip:
"Taip pat popiežius su ironija mini tendenciją, jog fizikos mokslus baigę žmonės tampa žymiai labiau skeptiški bažnyčios mokymui, patiklūs, bei daug mažiau linkę aukoti pinigus bažnyčiai."