Ei, žmogau, tu tik mokesčių mokėtojas!
kontrkultūra

valstybes_mokesciu_moketojas_0Žmogus vertingas tik tiek, kiek jis uždirba arba potencialiai gali uždirbti. Tokį įspūdį galima susidaryti iš politikų, apžvalgininkų ar komentatorių, kurie, nagrinėdami įvairius politinius ar visuomeninius reiškinius, negali išvengti ekonominio žodyno.

 

Kaip kitaip būtų galima pakomentuoti Australijos sveikatos ministrės tezę, kai ji, aiškindama naują tabako kontrolės įstatymą, jo reikšmę apibūdina tokiais žodžiais: “Tai turėtų sumažinti tūkstantinį mirčių nuo rūkymo skaičių, kuris kasmet valstybei atsieina 31,5 mlrd. Australijos dolerių”.

 

Atkreipkite dėmesį – žmogus valstybei „atsieina”. Žmogus – tik ekonominės naudos nešėjas. Pačia banaliausia ir primityviausia reikšme – darbininkas, kuris moka valstybei mokesčius. Niekas daugiau. Vargu, ar tai tiesiog lapsus lingua, tyliai apskriejusi pasaulį nepastebėta, ar nuo finansų magistralės greičio apsisukusios galvos kliedesiai. Priešingai, pati valstybė ir politikai metai iš metų klojo tas magistrales po storu ir nepralaužiamu pinigų asfalto sluoksniu, palaidodama žmogiškumą, individą bei bet kokią asmenybę. Žmogus tapo varžteliu didelio mechanizmo, gerbūvio fabriko mašina, reikalinga tik tam, kad visos sistemos deramai veiktų.

 

Ekonomistai be jokios sąžinės graužaties įsiveržė į patį intymiausią žmogaus išgyvenimą – gyvybės netektį. Pamiršdama, kad kiekvieno individo mirtis yra žmogiškosios tragedijos liudininkė, dvasiškai veikianti pasaulio raidą, valstybė šį reiškinį traktuoja kaip darbo jėgos nusidėvėjimą, o nekrologas atstoja sugedusių daiktų nurašymą. Žmogaus mirtis – BVP augimo trukdis. Valstybei piliečiai, kaip pagonybės laikais Perkūnui, aukoja savo derlių. Ne, ne „visi prie lovio”, ne „valdžioj vieni vagys” prasme, o globaliau, tarsi nematomai.

 

Santykis valstybė-žmogui nejučia keičiasi į žmogus-valstybei. Tokios frazės ir bendras požiūris (padedant žiniasklaidai) tvirtinasi žmonių sąmonėje ir įgauna neginčijamos tiesos bruožų, į kuriuos net nepamąsčius ir ramiu tonu galima numykti „taip tiesiog yra”.

 

Australijos ministrės frazė nėra kažkoks atsitiktinumas ar unikalus moteriškės požiūris. Štai prieš metus vienos lietuviškos televizijos laidos apie automobilius vedėjas pasakojo apie žiedinių sankryžų privalumus ir pabaigoje pažymėjo (citata netiksli), kad kiekviena žūtis valstybei kainuoja du milijonus litų. Suprask, gal ir nesvarbu, kad sumažės avarijų, kurios šeimoms ir bendruomenėms prilygs pasaulio pabaigai, paskutinis ir tvirčiausias argumentas – pinigai.

 

Politikai ir žiniasklaida, pamiršę bet kokias vertybes, principus ir įsitikinimus, taip ilgai ir nepermaldaujamai komentuoja pinigų judėjimo tvarkaraščius ir geografiją, kad tai tapo vieninteliu matu, skale, pagal kurią matuojami visi pasaulio įvykiai. Net reportažai iš drebėjimų nukankintos Japonijos baigiasi pinigine išraiška nusakomais nuostoliais. Nejaugi žmogaus vaizduotė taip atitolusi nuo bendražmogiškumo, kad tragedijos skausmui įvertinti reikia įvardinti piniginę sumą?

 

Todėl nenuostabu, jog analitikai pradeda vartoti tokius terminus, kaip „priešlaikinės mirties kaštai”. Šis žodžių junginys nusako sumą pinigų, kurią valstybei būtų sumokėjęs pilietis X, jei dėl sveikatos problemų ar nelaimingo įvykio jis mirtų nesulaukęs pensinio amžiaus. Žmogus dabar nebemiršta, o, nutrūkus jo gyvenimo stygai, nustoja duoti naudą. Ta nauda – tai ne kiekvieno mūsų indėlis į dvasinį pasaulio vystymąsi, bet gana lengvai apskaičiuojama suma litais ar kita valiuta.

 

Toks požiūris formuoja ir kasdienės mūsų veiklos gaires: vietoj to, kad padėtume vienas kitam ir bandytume suprasti vienas kitą, palaikytume ir prisidėtume prie žmogiškojo tobulėjimo, esame „priversti” viską apskaičiuoti pagal naudos matą. Kodėl tuomet mes dažnai stebimės, kad žmonės vieni kitus vertina „pagal piniginės storį”, nors kiekvienas mūsų drąsiai atsakytume, kad svarbūs visai kiti dalykai? Institucija „valstybė” ir jos atstovai, vadinami „valdžia” (o toks pavadinimas savaime ydingas), žmogų, regis, vertina būtent taip.

 

Valstybę įkūnijantys sprendimų priėmėjai piliečiams tarsi Bibliją siūlo vis naują programą, kuri savo mitologija nenusileidžia Aristofano hiperbolėms, jais patikėję rinkėjai perleidžia savo galias, o anie, atsidėkodami už išreikštą tikėjimą jų sugebėjimais, nustato kiekvieno iš mūsų „kainą”. Panašiai veikia religinės sektos, kurios retorinėmis vingrybėmis įtikina žmonės jais patikėti ir paskui melžia pinigus. Svarbiausia šioje schemoje tai, kad žmogus nė neįtaria, kad yra melžiamas, kad jis reikalingas tik tol, kol moka mėnesinį mokestį.

 

Jokia motina savo vaikui neišdrįstų pasakyti, kad jis ar ji „visai neapsimoka” ar labai daug „atsieina”. Tai neetiška ir tiesiog negražu. Lygiai taip pat vaikai, suteikdami geros savijautos sąlygas pasenusiems tėvams, nesako: „Mama, tu labai daug atseini.” Ar šis, tūkstantmečius savaime egzistuojantis modelis negalėtų veikti ir platesniu mastu?

 

Justas Rožėnas

Lrytas.lt, 2011 04 20

 

valstybes_mokesciu_moketojas

 

Komentarai  

 
0 # МГУ paskaitaflumen Y-m-d H:i
http://www.youtube.com/watch?v=MLKMmIjaJk0&feature=player_embedded