Atidaviau kelias dienas skaitymui. Kadaise mėgau šį užsiėmimą, bet su metais vis mažiau skaitau, o skaitymas dažnai virsta tam tikra meditacija. Sėdžiu be darbo, tad pasiėmiau mėgstamą rašytoją B. Traveną. Kažkada perskaičiau visas man prieinamas jo knygas. Šį kartą į rankas pakliuvo dvi. „Žygis į Kaobos šalį” (1962) ir „Medvilnės rinkėjai” (1961). Abi – apie besaikį išnaudojimą ir kovą su juo. Apie tai kalba visos to rašytojo knygos. Matyt, toks jau jis buvo – valkataujantis maištininkas ir rašytojas. Leidimo metai įdomūs ne vien dėl to, kad aš tuo metu atsiradau pasaulyje. Tarybų Sąjungoje tuo metu buvo „atšilimas” (aš jo nepamenu, buvau per mažas), kuris jaučiasi ir knygų leidyboje. Tuo metu buvo išleista daugybė puikios įvairių šalių kairiosios minties literatūros. Labai daug knygų apie darbininkų kovą. Vėliau, po kraujyje paskandintų darbininkų streikų, nuvilnijusių po visą Tarybų Sąjungą, tokių knygų nebeleido.

O man jos patiko – mėgau jas skaityti. Anksčiau ir dabar. Jaunystėje jas skaičiau daugiau iš romantinio polėkio. Dabar norisi palyginti rašytojo vaizduojamo Lotynų Amerikos, daugiausia Meksikos, kapitalizmą su mūsiškiu. Juo labiau, kad vis garsiau girdisi tvirtinimai, kad sparčiai vejamės Lotynų Ameriką...

Taigi Kaobos šalis... Kaoba – tai raudonmedis. Knygoje aprašoma Meksikos indėno, pasisamdžiusio dirbti kavos plantacijoje, vėliau – medkirčiu, ir nebegalinčio ištrūkti iš vergijos, istorija. Selsas – toks apysakos herojaus vardas – iš gyvenimo nori nedaug. Užsidirbti pinigų, kad galėtų vesti merginą, kuri jam pagimdys penkiolika vaikų. Iki šios svajonės jam reikia labai nedaug – poros metų vergiško darbo, bet... Visuomenę valdantys vergvaldžioai jo nepaleidžia, nes jis per daug geras darbininkas. Pirmąkart kavos plantacijoje uždirbtus pinigus iš jo atima dvarininkas – už nebūtą skolą. Selsui užsidirbus pinigų antrąkart, raudonmedžio plantatoriai paskui jį pasiunčia prižiūrėtojus, kad šie sumedžiotų gerą darbininką, tad vargšui indėnui ištrūkti vėl nepavyksta. Jis pakliūva į kalėjimą, teisėjas atima jo uždirbtus pinigus. „Geradarys” verbuotojas ištraukia indėną iš kalėjimo ir vėl užverbuoja dirbti medkirčiu. Tada tokio išnaudojimo neišlaikęs bėdžius ima priešintis – pakeliui į kirtavietę paslapčiomis nužudo vieną, o po to ir kitą jį medžiojusius prižiūrėtojus. Toks knygos siužetas.

Jei atmesim įmantrius meksikietiškus pavadinimus, istorija labai panaši į Lietuvos bėdžių nuotykius, kada jie, pasinaudodami lietuviškų „berniukų” tarpininkavimu, parsisamdo dirbti Vakarų Europoje ir pakliūna į vergiją. Skolos už visokius avansus, tarpininkavimus ir dokumentų tvarkymus juos taip įsuka, kad tik po kelių metų vergiško darbo pavyksta sutaupyti lietuviškai svajonei – vesti lietuvišką mergaitę, kuri pagimdytų porą vaikučių. Deja, dažnam ištrūkti nepavyksta – grįžus namo, vietiniai „berniukai“ „stato juos ant skaitliuko“, bando nugirdyti ir išvilioti pinigus, o viską praradusiems vėl ištiesia pagalbos ranką ir padeda sugrįžti ten, iš kur jie ką tik ištrūko. Toks veiksmas vyksta ne tolimoje Meksikoje, o mūsų gimtoje Lietuvoje. Tiesa, mastai ne visai tokie, bet panašūs. Apie žudynes Ispanijoje ar Anglijoje irgi kartais išgirstam. Vienžo – labai gyvenimiška knyga tas „Žygis į Kaobos šalį”.

Kita apysaka – „Medvilnės rinkėjai”. Jos herojus – baltaodis darbininkas Galesas. Autorius rašo apie jo ir jo kolegų – įvairiataučių darbininkų – pastangas užsidirbti pragyvenimui ir galimybes nemirti iš bado ar troškulio. Apie bandymus streikais pagerinti savo padėtį. Darbininkišką solidarumą, kai herojus, matydamas policininko mušamą darbininką, nedvejodamas stoja jo ginti. Herojus išbando ne vieną profesiją – renka medvilnę, gręžia naftą, dirba kepykloje, varo gyvulius – ir visur jo kelią lydi streikai. Gal todėl kad jis „veblis“ – sindikalistinės pasaulio pramonės darbininkų profsąjungos narys? Herojus neprisipažįsta...

Autorius romantizuodamas aprašo streikininkų kovą su streiklaužiais ir tą pranašumą, kurį streikininkams suteikia kovingas sindikatas. Išdėstomas ironiškai proletariškas požiūris į puritonišką moralę ir prostituciją. Knygoje daug temų, aktualių šių dienų Europos sąjungos pakraščio gyventojams. Kai kuriems, linkusiems maišytis streikininkams po kojomis, labai tiktų pagrindinio herojaus pamokymas, duotas streiklaužiui: „Lygiai taip pat, kaip negali atsistoti ten, kur stovi kitas, taip negali dirbti ir toje vietoje, kur dirba kitas žmogus. Juk žmonės savo vietų neužleido, jie tik nutraukė darbą ir grįš atgal.” Pamokomas ir neklausančio „patarimų” streiklaužio likimas: „Tuo metu pro šalį ėjo jaunas vaikinas, nešinas rankoje malkpagaliu. Streiklaužys truputį pasitraukė atbulas, bet vaikinas žengė vieną žingsnį laipteliais aukštyn ir trinktelėjo jam smagiai porą kartų per makaulę. Paskui numetė ramiai pagalį į šalį ir nuėjo savo keliais.”

Sakyčiau, viskas aprašyta dalykiškai ir be nereikalingų emocijų. Beje, šioje knygoje kai ką rastų ir mūsų šalies profsąjungų bosai – amžini bestuburiai derybininkai. Knygoje išsakyta pagarbos verta sindikato sekretoriaus pozicija su „taikytis” atėjusiu kavinės savininku: „Siūlau įsidėmėti visiems laikams: mes nenorime sužlugdyti prekybos, o taip pat nė trukdyti jai. Anaiptol. Mūsų tikslas yra rūpintis, kad darbininkas iš to, ką jis pagamina, gautų ne tik atitinkamą dalį, bet pačią aukščiausią tos prekybos pelno dalį. O ši dalis yra daug didesnė, negu jūs manote. Šį klausimą mes pastaruoju metu ypač nuodugniai tiriame, norėdami nustatyti kiekvienos gamybos šakos našumą. Darbai, iš kurių darbininkai negali pragyventi, kaip pridera šių laikų žmogui, privalo žlugti. Tą padaryti mes padėsime. Ir jeigu toji gamybos šaka yra svarbi visuomenei, tuomet mes pasirūpinsime, kad visuomenė užtikrintų darbininkui žmoniškas gyvenimo sąlygas. Nemanau, kad jūsų kavinė būtų svarbi visuomenei. Bet tiek jau to. Kol jūs naudojatės kavine, siekdamas didinti savo turtus, tol galite mokėti tinkamus atlyginimus. Kai nebegausite iš jos pelno, tuomet pats ją uždarysite. Taip, aš visa tai sakau todėl, kad nepagalvotumėte, jog mes jus tyčia skriaudžiame. Nieko panašaus. Mes tiktai norime, kad žmonės, kurie krauna jums turtus, gautų teisėtą savo dalį. Jums dar pakankamai liks.”

Manyčiau, viskas labai aišku – apseita be jokių postringavimų apie kažkokius „nacionalinius susitarimus“. Išnaudotojui pasakoma, kiek kainavo streikas, kurio išlaidas jis turi apmokėti. Knygoje tai atrodo aišku ir veiksminga. Gal dėl to, kad joje nėra reformizmo išdavyste apsikrėtusių „darbininkų gynėjų”? Gal jie žuvo, gavę per galą malka, kaip tas minėtas streiklaužys? To nežinome, autorius apie tai nerašo. Bet mes gi turime galimybę stebėti, kuo viskas baigsis mūsų lietuviškiesiems išdavikams, neseniai pasirašiusiems nacionalinį susitarimą. Tuo ir gražus gyvenimas, kad jame siužeto vingių gerokai daugiau nei knygose – netgi tokio talentingo rašytojo kaip B. Travenas.

2009 11 04