Evaldas Balčiūnas. Žygis aplink Rėkyvos ežerą. Fotoreportažas (1)
pasidaryk pats

rekyva 0        Kokius trisdešimt penkerius metus nešiojausi su savimi norą apeiti Rėkyvos ežerą... Kodėl? Sunku pasakyti, vaikystėje į jį dažnai eidavom į žvejybą, bet žvejoti man niekada nepatikdavo. Tuo metu, kiek pamenu, ežere buvo užveisti pūgžliai, kiemo draugai juos „atžgūrais” vadino. Nežmoniška galybė buvo privisus. Tik slieką užkabini, ir trauki. Mažiukai tokie, pasišiaušę. Slieką įrydavo giliai, todėl visa pakrantė buvo nusėta jų lavonais.

 

Neįdomios ir kitos žuvys. Mažytės kuojos – šiaulietiškai „majikės”. Pagaudavo jų šimtais, sūdydavo ir džiovindavo, bet mėsos jose nelabai buvo, žvynus nulupęs, galėdavai pačiulpti druskos. Pasitaikydavo vienas kitas plakis, vaikų išdidžiai karšiu vadinamas...

 

Bet eiti į žvejybą man patikdavo. Kelionė, jei tiesiai, veda per pelkę. Išeini anksti, su tamsa, arba net iš vakaro. Visą dieną prabūni gamtoje su draugais, o kad žuvis šlamštas, per daug ir nepergyveni. Patikdavo ką nors galvoti į plūdę spoksant... O svajonių visokių prisirinkdavo. Viena iš jų buvo apeiti Rėkyvos ežerą.

 

 Man atrodė, kad jis labai didelis ir kelionei prireiks bent poros dienų. Tokiam žygiui jau reikia ruoštis, o ir pakeleivį gerai būtų turėti – kaip nekaip pelkė. Pakeleivių neatsirado. Kiemo draugus viliojo žvejyba, o kelionė per pelkę jiems neatrodė patraukli. Be to, dar vaikiški pasakojimai, aiškiai perdedantys pelkės klampumą...

 

Jau grįžęs internete pažiūrėjau, kokio dydžio tas Rėkyvos ežeras: kranto ilgis –  beveik 15 km. Juokingas atstumas. Na, vaikystėje iki jo dar reikėjo kulniuoti kokius keturis, ir dar pakrante kokį kilometrą ar du, tad atrodė daug.

 

Ruošiantis rūpėjo, ar visur bus galima praeiti. Internete radau „Aukuro” – tokio gamtos ir kultūros paveldo klubo – nuorodą. Pasirodo, kažkas iš klubo narių jau ėjo aplinkui. Padrąsino. Susisiekiau su jais. Maniau, reikia žemėlapio. Kai gavau – pamačiau, kad nebūtinas...

 

Tiesa, ir toliau man atrodė, kad žygis visai dienai. Pasiėmiau užkąsti. Gerti – tris litrus vandens. Vasara, bus karšta. Nusprendžiau traukti su tamsa. Startavau iš „paplūdimio” nuo Pabalių pusės. Buvo pusę penkių. Laikas tinkamas. Pamenu tokį rusišką kupletą:

 

Как я гляну на часы – половина пятого,

Все равно мы разобьем – Гитлера проклятого.
 

Paplūdimys – tai toks paskutinis Tarybų valdžios darbas. Aštuoniasdešimt kažkelintais per pelkę nutiesė žvyrkelį iki ežero. Pakrantėje pripylė smėlio ir žvyro. Galvojo panaudoti pakrantę „tarybinių žmonių poilsiui”, bet iš sumanymo nelabai kas pavyko. Kita vertus, atsirado patogus privažiavimas prie ežero ne tik iš Rėkyvos gyvenvietės pusės.

 

Įšokau į guminius, į kuprinę įsimečiau kirvį – gal kur negalėsiu prabristi, reiks kokį sausą medį pasikloti. Pasukau į pietus.

 
rekyva 1
 

Iškart maloniai nuteikė per griovį padarytas lieptukas. Gražiai supjauti medžiai rodė, kad tai ne žvejų, o miškininkų darbas. Mano vaikystėje, kad būtų galima pereiti tokią kliūtį, iškart versdavo beržą, o jei vieno nepakakdavo – versdavo ir du, ir tris. Barbariška, bet veiksminga. Padarę tą lieptuką, miškininkai išsaugojo ne vieną medelį.

 

Griovys nedidelis, bet lengvai neperšoksi. Keista, bet jo nepamenu, atrodo, kad tame paplūdimio gale buvo tik kažkokia šlapia vieta... Gal pamiršau. Paskutinįkart čia buvau gal prieš dešimt ar daugiau metų

 
rekyva 2
 

Aplinka panaši kaip ir seniau. Švinta, kitame krante Rėkyvos elektrinė, šiame – žvejų suolai. Tik žvejų kol kas nėra. Jei kulniuočiau savaitgalį, jų būtų gal daugiau.

 
rekyva 3
 

Krante storokas beržas, paplautas ir jau pasviręs vandens pusėn, netrukus grius ir nusineš gabalėlį kranto. Nors gal ir negrius, kamienas pažymėtas rožiniu kryželiu, turbūt reiškia, kad miškininkai numato kirsti, tik ar spės. Na nespės to, laiku nukirs kitus yra ir daugiau, per metrą nuo kranto augančių beržų. Irgi pažymėti. Yra ir laiku nenukirstų...

 
rekyva 4
 

Prieinu neseniai plynai iškirstą plotą – gal degė. Sprendžiu iš to, kad nėra senesnių medžių. Plotas nemažas. Kiek toliau paėjus – krūvelė žmonių dovanų miškui. Surinktos į vieną vietą – pagirtina, bet neišsineštos. Ši krūvelė šiandien pirma, bet bijau, kad ne paskutinė.

 

Prieinu dar vieną griovį. Tiltukas nebe toks dailus, matyt žvejų darytas, o ir griovys platesnis už pirmąjį. Tuoj už jo – dar vienos žmonių lauktuvės miškui. Daugiausia plastiko buteliai. Koks ten plastiko suirimo laikas? „Wiki“ rašo – daugybė metų. Beje, saulės veikiamas jis išskiria nuodingas medžiagas.

 
rekyva 5
 

Liūdnas mintis praskaidrino gražus ir išradingas žvejo krėslas – apversta medžio šaknis. Bet kiek toliau – ir vėl dovanėlė. Šį kartą yra ir stiklo, alkoholio butelių. Tam tikromis sąlygomis jis dar pavojingesnis, juk aplink durpės, gali kilti gaisras... Vėl paplautas krantas su beržais vandenyje,  taip būdavo ir prieš trisdešimt metų – nieko „nauja”. Vėl dovanėlės – alaus tara, skardinė ir plastikinė, cigarečių pakeliai, kukurūzų skardinė (turbūt masalas žuviai), plastikiniai maišeliai, laužavietė – beveik visų žmonių „pėdsakai” panašūs.

 
rekyva 6
 

Pagaliau prieinu kažką naujo – prieplauka, o gal maudynėms padarytas tiltas. Keista, bet sukaltas iš lentų, nesitiki, kad jas atsinešė krantu – toloka, nuo paplūdimio jau koks kilometras, turbūt iškylautojai valtimi atsiplukdė. Lieptukas jau pairęs, matyt ne šiemetinis. Jis man visokių utopinių minčių sukėlė. Būtų galima įrengti keliolika poilsinių su tiltukais, prieplaukomis, gelbėtojais ir valtimis. Žuvis tose vietose būtų galima maitinti, juk karšis – kaip ir karpis – beveik naminė žuvis. Manau, Rėkyvoj tilptų ir karpiai, ežeras didelis. Atsirastų ir norinčių pusiau „naminių” karpių pažvejoti.

 

Kadaise buvo bandyta šį ežerą Karpių ežeru pavadinti. Tiesa, ne dėl žuvies, o dėl kitame krante dvarą valdžiusių Karpių giminės. Žinoma, ežeras didelis, sunku būtų nuosavybės teises apginti. Bet jos man mažiausiai rūpi. Kaip Juozapas Prudonas sakė: „Nuosavybė – tai vagystė”, o Petras Kropotkinas jam antrino: „Viskas turi priklausyti visiems”. Juk kai šį kelią tiesė, lyg ir skelbė, kad stato komunizmą... Na, prisisvajojau bežiūrėdamas į aplūžusį lieptelį, gamtosaugos „činauninkų” kalba kalbant – nelegalų statinį. Tokį apgriuvusį, nesaugų. Kažkoks utopistas darausi matydamas pūvančio kapitalizmo ženklus.

 

Taip besvajodamas nė nepajutau, kaip priėjau vietas, kuriose vaikystėje dažniausiai žvejota. Viskas smarkiai, beveik neatpažįstamai pasikeitę. Pažinau iš griovų – kuriose kadaise kastos durpės. Tiesa, jos tada buvo keliolika ar keliasdešimt metrų nuo kranto, dabar jau krantas iki jų pasislinkęs – vadinas ežeras šion pusėn slanka pusmetrio per metus greičiu. Liūdna. Tokiais tempais užtrauks jį durpėm. Kai kur per metrą ar du matosi paplauto kranto liekanos.

 

Sutinku žveją, kuris ką tik atėjo. Klausiu apie plaunamą krantą, jis patvirtina mano pastebėjimą, sako, kad kitose vietose irgi viskas neatpažįstamai pasikeitę. Prisipažinau, kad noriu ežerą apeiti. Įspėjo, kad toliau bus sudėtinga. Taip, pamenu – vaikystėj krantai linguodavo, kartį į akivarą kelis metrus įbesdavom ir tvirto dugno nerasdavom... Tuoj už jo sutinku dar porą žvejų. Kažkaip įtariai į mane pasižiūri. Be meškerių aš. „Gal jau grybauji”, – paklausė. Ir jie, ir aš žinom, kad dar anksti, be to, Rėkyva – ne grybų miškas. Kai pasakiau, kad apie ežerą apeit noriu, kaip į kvailį pažiūrėjo. Kelionės pradžioje buvau nusprendęs – žmonių nefotografuosiu, to gero mieste pakanka. Palikau juos palinkėjęs gero laimikio.

 
rekyva 7
 

Vienoj vietoj prie pat kranto radau miško kvartalo ženklą, jis tai tikrai ne prie pat kranto buvo įkastas – čia ežeras turbūt pasislinko keliasdešimt ar net daugiau metrų.

 
rekyva 8
 

Iš tikro, toje vietoje visur irimo ženklai. Reiktų stabdyti, gal kokius polius kalti, kitaip ežeras užslinks durpėm. Ir medžius prie kranto reiktų kirsti – darbo rankų taigi dabar netrūksta. Išvirtusios pušys. Visur, kur tik bepažvelgsi.

 
rekyva 9
 

Nuo liūdnų kranto irimo vaizdų žvilgsnį nukreipiau į pelkę. Ji tikrai graži. Vorai lyg rudenį. Pieva, takas, praeiti gali tik jo pakraščiu. Žydi gailiai. Kvapas užgožia viską aplinkui. Žinau, kad ilgai pasilikti neverta – sulauksiu pagirių, skaudės galvą.

 
rekyva 10
 

Priėjau kažkokį keliuką. Matosi, kad toliau pamiškė, gal ten durpynas? Nežinau, iš tos pusės prie ežero neidavome. Nueiti tenai patingėjau, dabar gal kiek ir gailiuosi. Kita vertus, mano tikslas – ežeras, jo krantas, o likęs pasaulis šiandien tegul eina velniop.

 

Krantas vis dar atrodo apverktinai. Prieinu griovį, o gal upeliuką. Toliau nuo ežero – gražus miškas, mėlynių galima bus rinkti. Šalia ežero – laužavietė, gili, ilgai kūrenta. Gerai, kad durpių ir miško neuždegė. Kiek toliau – „linguojantys“ krantai. Esu vienas, tad slenku kiek toliau nuo kranto. Maža kas, net ir sušlapti pliurzėj būtų nesmagu. O iš toliau pažiūrėjus, lyg ir užsitraukusių akivarų esama. Nesu didelis specialistas, tad lipti nebandžiau.

 
rekyva 11
 

Šalia – nudžiūvęs miškas. Greičiausiai vandens lygis pasikeitė, o gal kenkėjai. Čia botanikai galėtų pasakyti, o aš matau tik negerą faktą. Laužavietė toliau nuo kranto, nes prie pat kranto liula, šlapia. Bet užtat švaru, bent šiukšles išsinešė. Gyvenvietė jau prie pat. Ir gulbių porelė. Gal kur nors peri?

 

Girdžiu: burzgia sunkvežimiai. Ežero pakrantė čia sekli, prižėlusi. Prieinu pirmąją sodybą, civilizaciją. Pakrantėje valtis. Du keliai, vienas šalia kito. Vienas asfaltuotas, kitas – arčiau ežero, visai pakrantėj – išvažinėtas sunkvežimių. Sutinku moteriškę, klausiu, kur veda tas kelias.

– Į durpyną, – sako. – Čia Lingailių gatvė, – patikslina.
 
rekyva 12
 

Praburzgia durpių pilnas sunkvežimis. Jo nefotkinu – nervina. Dar kartą nufotografuoju „kelią”, tiksliau, suniokotą pakrantę. Taupo asfaltuotą gatvę, kiaulės, tingi ją valyti. Tai niokoja pakrantę. Toliau – įdomus statinys: gelžbetoninis molas. Irgi ne „papuošalas”. Po kiaulių skandalų derėtų prisiminti durpių įmonių savininkų tautybę ir padejuoti dėl išparduodamos Lietuvos, vienžo, paleisti tautinių putų. Bet aš to nedarysiu, ir ne dėl politkorektiškumo. Kiaulės kapitalistai, niokodami gamtą, bando didesnį pinigą išspausti, o kiaulės biurokratai, turintys saugoti gamtą, už kyšius į tą betvarkę žiūrėdami užsimerkia.

 
rekyva 13
 

Prieinu Lakūnų akmenį. Šalia žuvusio viršilos Antano Kairaičio (1904-1930) atminimo lentos fotoaparatas įterpė ir mano šešėlį. Net technika iš manęs šaiposi... Akmens istorija paprasta: „Birželio mėn. 13 d. apie 9 val. Šiauliuose, Rėkyvos ežere įvyko karo lėktuvo avarija, kur tragingai žuvo 1-os oro eskadrilės lakūno pareigas, viršila Antanas Kairaitis. Jis, eidamas tarnybos pareigas, išskrido iš Šiaulių aerodromo ties minėtu ežeru kovos lėktuvu, vienviečiu naikintoju, tipo „Šmolik 20“. Jam buvo duotas uždavinys iš kulkosvaidžio apšaudyti judamą taikinį – ežero paviršiuje atsispindėjusį ir greitai slenkantį jo lėktuvo šešėlį. Bepikiruojant (dideliu greičiu ir beveik stačiu kampu skrendant į žemę) iš maždaug 200 m. aukščio, staiga lėktuvas pasinėrė į vandenį, kartu su savim nusinešdamas ir drąsųjį lakūną.” (Karys, 1930 m., Nr. 25/26). Štai tokie militaristiniai žaidimai...

 

Beje, prie to akmens žuvo ir kitas lakūnas. Štai kaip tą aprašo K. Korbutas: „1939 metų gegužės 15 dieną iš Zoknių aerodromo pakilo trečiosios Šiaulių aviacijos grupės lėktuvas. Įgula šaudė į žemėje esančius taikinius, vienas iš jų buvo šalia minėto akmens. Netikėtai vėjas pagavo, netyčia atsidariusį Prano Tamošaičio parašiutą, išvilko jį iš kabinos, ir šaulys galva trenkėsi į vairo stabilizatorių. Kai lėktuvas nusileido, R.Tamošaitis jau buvo miręs.” Išvada viena: ežero babaužiai – padarai taikūs, jie nemėgsta triukšmo bei militaristinių žaidimų.

     

Toliau – industrinis peizažas, tolumoj boluoja elektrinės griuvėsiai. Iš toli matosi, kad pastatas be langų. Priėjus arčiau elektrinės pastatas atrodo kraupiai. O kadaise čia buvo modernus Lietuvos inžinierių pasididžiavimas. Pirmoji elektrinė, suprojektuota ir pastatyta vien „savų”, vietinių specialistų. Pradėta statyti 1939-aisiais, 1940-ųjų pabaigoje ėmė veikti, elektrą gamino iki 1979-ųjų. Vėliau gamino šiluminę energiją gyvenvietei ir aplinkinėms įmonėms. Dabar – griuvėsiai. Sakyčiau, Ignalinos AE auka...

 
rekyva 14
 

Rėkyvos elektrinės projektinė galia buvo 11 megavatų. Dvi turbinos po 2,5, viena 6 MW. Iki 1988-ųjų įmonė kūreno durpes, po to buvo dujofikuota. Dabar Rėkyvos katilinę valdanti „Šiaulių energija“ planuoja vos ne miesto centre statyti katilus, kuriuose kūrens šiaudus ar kažką panašaus...

 

Rėkyvos gyvenvietei elektrinės sunykimas buvo didelis smūgis. Elektrinės klube „Energetikas“ nuo 1963 metų buvo statomos operetės. (Beje, ši tradicija gyva ir šiandien. Rėkyvos vaikų darželis (!) muzikavimu užkrėtė viso miesto kolegas. Birželio pirmą Šiaulių kultūros namuose mačiau vaikų vaidintą miuziklą.) O rėkyviškiai mylėjo savo elektrinę, kai kurie net gyvybę paaukojo. Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą buvo sutrukdyta vokiečiams demontuoti ir susprogdinti Rėkyvos ir Bačiūnų elektrines. 1944 m. liepos 12 d. buvo suimti mašinistai Stasys Puzinas, Juozas Milinavičius, Jonas Kšanys bei tekintojas Kostas Šlamas. Po savaitės kalėjimo kieme naciai juos sušaudė. taigi naciams elektrinės išplėšti nepavyko. Bet tą sėkmingai padarė Nepriklausomos Lietuvos veikėjai. Girdėjau, elektrinės administraciniam pastate planuoja įrengti senelių namus.

 

Tokia Rėkyvos elektrinės šiandiena. Kai kurie politikai kalba, kad Lietuvai gresia energetinis badas. Žiūrint į elektrinės pastatą be langų – nepanašu. Na, bet energetikai panašūs į plėšrius žvėris...

 

Už kokio kilometro turėčiau prieiti Bačiūnų elektrinę, ji pradėjo veikti 1923 metais, nors įteisinta buvo tik 1925-aisiais: sunkiai sekėsi „suderinti” projektus, visokių kabliukų ir finansinių galų atsirado. Su projektavimu ir architektūra susijęs biurokratizmas bei korupcija, pasirodo, labai senas reikalas. Taigi ta elektrinė gamino elektrą iki 1959 metų, kada ji buvo užkonservuota, o vėliau demontuota. 1992 metais tą pastatą privatizavo, dabar jame gamina baldus – turbūt nebus apgriuvęs. Galima tik pasidžiaugti, kad bent baldų badas Lietuvai negresia, bent jau mūsų minkštagalviai politikai tuo dar negrasino...

 
rekyva 15
 

Tuoj už elektrinės prasideda Karpių dvaras, tiksliau, jo ribos prasideda jau elektrinės teritorijoje. Kai ją statė, dalį sklypo pirko iš dvarininkų. Praėjęs Elektrinės kanalą, užtinku Karpių šeimos kapavietę. Gražus iš lauko riedulių sumūrytas „sklepas”. Nušienauta, tvarkinga. Karpiai buvo turtinga ir galinga giminė. Kildino save iš Ispanijos ar Italijos, giminės pradininkas – apie 768-832 m. gyvenęs Bernardas del Carpio. Juozapas Mykolas Karpis (1679-1736 m.) buvo ne bet kas, o Žemaičių vyskupas. Mauricijus Pranciškus Karpis (1749-1817) – publicistas, politinis veikėjas, 1794-ųjų sukilimo aktyvistas. Sukilimas nepasisekė, jei būtų pasisekęs, Rėkyva būtu garsi kaip Razlivas, iš kurio laiškus rašė toks Uljanovas.

 

Pastovėjau prie tos kapavietės, atidaviau pagarbą Karpių giminei ir nuėjau. O toliau – Rėkyvos paplūdimys, nušienautas, matosi, kad žmonės jau Joninėms ruošiasi. Čia jau nuo senų laikų daug žmonių iš Šiaulių suvažiuoja Joninių švęsti. Aplinka ne tik sutvarkyta, bet ir medinių baibokų pristatyta, lyg zuikiai, lyg kas. Na ne visi stovi, kiti gal nuo kapitalistinio gyvenimo pavargę guli, bet tvarkingai, panašiai kaip prie „sovietinio režimo“ stovėjo. O gal laisvę pajuto? Paklausiau tvarkiusios aplinką moters. Taip, patvirtino, seniau stovėjo.

 

Paplūdimyje, kaip ir priklauso, – persirengimo kabinos, tualetas, geriamo vandens kolonėlė. Didelė laužavietė Joninėms. Už paplūdimio – tiltas į ežerą, Beveik toks, kaip Palangoje, na, gal truputį mažesnis, bet ir Rėkyvos ežeras ne toks didelis, kaip Baltijos jūra. Netapo Rėkyva jūrų uostu. Kažkada buvo planuojama iškasti Ventos – Dubysos – Nevėžio kanalą, bet... Ventos – Dubysos lyg ir kasė, o Nevėžio nespėjo. Kelias būtų ėjęs per Rėkyvą.

 
rekyva 16
 

Taip ir netapo Rėkyva dideliu uostu – ežeras uždaras. Nors savo laivyną turi. Burinį. Suskaičiavau ar ne dešimt jachtų. Nemenkai. Tiesa, buriavimas merdi. Jachtklubas prieš dešimtmetį sudegė, liko tik vienas apšiuręs pastatėlis.

 

Už jachtklubo – apleista siurblinė. Priėjimas prie kranto baigėsi. Šlapia pakrantė užžėlusi krūmais, prasibrauti per tuos sąžalynus neįmanoma. Tenka sukti truputį toliau nuo kranto. Nors pieva irgi ne ką geresnė. Skaičiau, kad Lietuvos ūkininkai vietoj linų ir kanapių pluoštui augins dilgėles. Eksperimentas jau prasidėjo, tik jis man nepatinka. Geriau būtų kanapės, kurios irgi pačios auga. A, tiesa, negalima, šis augalas mūsuose represuotas. „Sovietmetis” botanikoje tęsiasi.

 

Per dilgeles pribridau arčiau sodybos. Dilgėlių sriuba iš tikro skani. Ypač smagu ją valgyti pavasarį. Peterburge vienas senukas krikščionis anarchistas 1990-aisiais vaišino. Kažin, ar gyvas? Tada jam buvo per šešiasdešimt. Prie Moikos gyveno. Sriuba buvo skanesnė nei rūgštynių. Tik skinti jas nesmagu, nors labai teigiamai nervų sistemą veikia.

 
rekyva 17
 

Radau griovį. Jo vanduo skaidrus, bet užžėlęs. Tiltukai sukalti kruopščiai. Sakyčiau, gražu. Mano skonis juk tarybinės estetikos išlavintas. Štai, prisimenu, buvo toks žmogus – tiesos redaktorius Genrikas Zimanas. Tikrai nesuklydot, tiesa be kabučių, nes tas žmogus iš tikro redagavo ne kokį nors laikraštį, o tiesą – paprastą, kasdienę, gyvenimišką tiesą. Kitas dalykas, kad jo suredaguota tiesa daug kam nepatiko. Bet už jo pečių stovėjo valdžia, tad su redaktoriumi nelabai kas galėjo pasiginčyti.

 

Taigi Genrikas Zimanas rašė: „Tarybiniam žmogui patinka santūrūs, neįmantrių formų, funkcionalūs daiktai. Žinoma, tarybinio žmogaus skonį reikia toliau lavinti”. Čia iš fundamentalaus veikalo – „Tarybinio gyvenimo būdo”, nors gal tai buvo „Iliuzijos ir tikrovė”. Nesu tikras. Beje, Zimanui šiemet gegužės 12 dieną suėjo 100 metų, o marksistai nesurengė jokio minėjimo... Įdomus žmogus buvo. Penkiasdešimt kažkelintais metais savo kelionių knygoje „Ką aš mačiau Amerikoje” pirmasis Tarybų Lietuvoje parašė apie Orwello „1984-uosius”. Buvo nusipelnęs ir galėjo sau tą leisti. Na, bet mane čia truputį užnešė. Reikia baigti. Kitaip šiuolaikiniai tiesos redaktoriai pasmerks. O už jų irgi valdžia, ir nelabai tepasiginčysi.

 
Bus daugiau
 
2010 06 18

 

 

Komentarai  

 
0 # nukipa Y-m-d H:i
visai nieko paskaitinėt buvo.
 
 
0 # pritariujo Y-m-d H:i
ir pelkės nuotraukos fantastiškos - atrodo, kad ne iš žemės, o iš kokios kitos planetos. na, bent jau ne iš lietuvos...
 
 
0 # :)Renatas Y-m-d H:i
Visai smagu paskaitinėti apie gimtas vietas, tik matosi, kad žmogus ne iš Rėkyvos. Tokius vaikystėje miesčionimis vadindavome, kartais į skūrą duodavome, kad "mūsų majikes gaudo"... :) Kai kurių sutiktų objektų, kas autoriui atrodė neaiškus sovietinis palikimas, istorija daug įdomesnė. O jei dar pridėti savo vaikystės prisiminimus - kalbų užtenka ilgiems susitikimo su vaikystės draugais vakarams...
 
 
0 # Suviliojo maneJuozula Pelkėnas Y-m-d H:i
Reikės išbandyti būtinai šitą maršrutą paspiningausiu/ pagrybausiu, ir foto reportažą padaryti, kaip atrodo dabar pakrantės. Gaila, nuotraukos čia mažos.
 
 
0 # noreciau:)as Y-m-d H:i
irgi daug metu galvoju apie tai :) Davai susikoperuoajam viena karta ir apeinam visa si ezera su visu gyvatynu ir duobem:)Evaldas galetu buti musu gidu :))
bendraminciai siulykites i
 
 
0 # ATS: Evaldas Balčiūnas. Žygis aplink Rėkyvos ežerą. Fotoreportažas (1)Pijus Y-m-d H:i
Katik pabandziau apeiti ezera, pradejau eiti nuo baciunu plezo, per dvi su puse valandos praejau koki kilometra, todel galu gale grizau namo. Tikejaus kad bus kelias aplink bet jo nebuvo :D tai teko ir i upeli ikristi ir voru pagaudyti, nustebino kazkokios zalios lemputes, masciau gal man jau vaidenasi o gal ten vabalai kokie kurie nakti svieca.. buvo ir baisiu akimirku kai atrodo vilkai ziuri. Bet kad ir nepavyko mano planas, savimi didziuojuos..
 
 
0 # ATS: Evaldas Balčiūnas. Žygis aplink Rėkyvos ežerą. Fotoreportažas (1)evaldas Y-m-d H:i
na jei ėjai link pabalių tai ten gana apžėlusi pakrantė, yra buvusios Bačiūnų elektrinės kanalas kurį reikia apeit ir paskui banko kanalas per kurį yra šiek tiek pelkės paskui galima eiti