Atvira diskusija: „Evangelijos pagal Jėzų Kristų“ kontraversijos
švietimas
       Saramago_I_virselis_mzLaisvasis universitetas (LUNI) ir „Kitų knygų“ leidykla, neseniai išleidusi kontraversišką portugalų rašytojo José Saramago romaną „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, kviečia į atvirą diskusiją, kurioje susikirs trys skirtingi požiūriai – literatūrinis, religinis ir religijotyrinis.

 

Diskusijoje dalyvaus apostazę atlikusi poetė Aušra Kaziliūnaitė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro lektorė Aušra Pažėraitė ir Bernardinų bažnyčios kunigas Julius Sasnauskas. Renginys vyks sausio 20 d., ketvirtadienį, 18:00 val., kūrybinėse „Artotekos“ dirbtuvėse, A. Strazdelio g. 1 (greta „Tamstos“ klubo ir Bastėjos), Vilniuje.

 

José Saramago laikomas vienu įdomiausių XX a. rašytojų. 1998 m. jam paskirta Nobelio literatūros premija. Manoma, kad ši premija paskirta būtent už „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“. Šis romanas, dažnai vadinamas literatūriniu apokrifu, pasakoja dramatišką Jėzaus – paprasto žmogaus, o ne Dievo sūnaus, – gyvenimo istoriją.

 

Autorius prisipažįsta, kad jo knyga yra eretiška: „Nenoriu teigti, kad šventvagiška, bet ji akivaizdžiai eretiška. Nukrypau nuo kanono, nuo tradicijos. „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“ pateikiamas ne tik kitoks požiūris į evangelijų tekstus, bet ir kitoks požiūris į Jėzų, Mariją, Juozapą, Mariją Magdalietę. Mano romane Marija yra tiesiog moteris, Juozapas – paprastas vyras, lygiai taip pat visi kiti – žmonės, kaip mes patys, kaip jūs, kaip aš, kaip visi, vaikščiojantieji greta­.“

 

Nežiūrint sankirtų su bažnytiniais kanonais, J. Saramago „Evangelija“ išlieka giliai humanistinė, išaukštinanti žmogų, meilę ir taurius jausmus. Autorius sutinka, kad knyga gali nepatikti konservatyviems ir tradiciškiems katalikams, tačiau yra įsitikinęs, jog skaitytoją ji būtinai ras: „Ne paslaptis, kad daugeliui žmonių, katalikams ir netgi kai kuriems teologams tapo aišku, kad romanas vertas tikinčiųjų pagarbos, nes knygoje Jėzus itin gerbiamas. Nesu tikintysis, tačiau romane nėra nė vieno žodžio, nepagarbiai atsiliepiančio apie Jėzų kaip žmogų.“

 

jesus_saramago

Portugalijos „Playboy" 2010 m. sukūrė fotociklą pagal J. Saramago romaną

 

Pateikiame fragmentą iš „Evangelijos pagal Jėzų Kristų“, kuriame vaizduojamas Jėzaus ir Marijos Magdalietės meilės aktas.

 

***

 

Jėzus nustebęs žvalgėsi po kiemą, nes savo gyvenime nematė nieko tokio švaraus ir sutvarkyto. Jis įtaria, kad ta moteris – prostitutė, ne dėl savo ypatingo gebėjimo iš pirmo žvilgsnio atspėti profesijas, dar prieš kelias dienas jį patį lengva buvo atpažinti iš stipraus ožkų bandos dvoko, o dabar visi sakys, Jis žvejys, buvo anas dvokas, atsirado kitas, ne silpnesnis. Moteris kvepia kvepalais, bet Jėzus, nežiūrint nekaltybės, kuri nėra nemokšiškumas, nes jam netrūko progų pamatyti, kaip elgiasi avinai ir ožiai, turi sveiką nuovoką, kad nutuoktų, jog geras nuo moters kūno sklindantis kvapas nėra pakankamas pagrindas teigti, kad ji prostitutė. Iš tiesų, prostitutė turėtų kvepėti tuo, kas pas ją lankosi, − vyru, kaip kad ožys atsiduoda ožka, o žvejys – žuvimi, bet galbūt, kas žino, šios moterys taip kvepinasi kaip tik tam, kad nori paslėpti, užmaskuoti ar net pamiršti vyro kvapą. Moteris pasirodė su mažu ąsotėliu šypsodamasi, tarsi kas nors namo viduje jai būtų papasakojęs linksmą istoriją. Jėzus mato ją artinantis, bet jei akys jo neapgauna, ji eina labai lėtai, kaip kad kartais nutinka sapnuose, tunika judėjo, bangavo, priderindama prie eisenos ritmišką šlaunų siūbavimą, o juodi palaidi moters plaukai šoko virš pečių, kaip kad varpos kviečių lauke šoka nuo vėjo. Nebuvo abejonės, net neišmanėliui aišku, kad tunika − prostitutės, kūnas − šokėjos, juokas – palaidūnės. Susirūpinęs Jėzus prašė atminties, kad pagelbėtų keliomis tinkamomis citatomis iš garsaus bendravardžio ir autoriaus, Jėzaus Siracido, ir atmintis gerai jam pasitarnavo, tyliai šnibždėdama į ausį, Nesilankyk pas palaidūnę, kad neįpultum į jos pinkles, ir tuoj pat, Nebendrauk su dainuojančia šokėja, kad nebūtum jos vyliaus sužavėtas, ir galiausiai, Neatiduok širdies kekšėms, kad nepražūtum pats ir neprarastum savo paveldo, labai gali nutikti, kad šis dabartinis Jėzus pražus, jis juk vyras ir dar toks jaunas, bet dėl paveldo, šitai mes jau žinome, jam nėra pavojaus, nes jo neturi, dėl to ir jis pats išsigelbėsiąs atėjus valandai, kai moteris, prieš sutardama, jo paklaus, Kiek turi pinigų. Tačiau Jėzus pasirengęs visam šitam ir todėl jo nenustebina klausimas, kurį ji užduoda tuo metu, kai pasidėjusi jo pėdą sau ant kelio tepa balzamu jo žaizdą, Kaip vadiniesi, Jėzus, atsakė jis, ir nesako, kad iš Nazareto, nes jau anksčiau buvo tai pareiškęs, kaip ir ji, gyvendama čia, nesisako, kad iš Magdalos, kai jam savo ruožtu paklausus jos vardo atsako, kad Marija. Per tą laiką, kai būta tiek judesių ir pastebėjimų, Marija Magdalietė pabaigė tvarstyti skaudančią Jėzaus koją, aprišdama tvirtu ir prideramu tvarsčiu, Štai ir viskas, tarė ji, Kaip galiu tau atsidėkoti, paklausė Jėzus, ir pirmą kartą jo akys susitiko su jos akimis, juodomis, spindinčiomis lyg akmens anglys, bet iš kurių sklido, tarsi tekėtų vanduo virš vandens, geidulinga užuomina, persmelkusi Jėzų iki jo esybės gelmių. Moteris ne iškart atsakė, žvelgė į jį savo ruožtu tarsi vertindama, koks jis žmogus, nes buvo akivaizdu, kad pinigų šis vargšas vaikinas neturi, ir pagaliau tarė, Prisimink mane, daugiau nieko, o Jėzus, Nepamiršiu tavo gerumo, o paskui, sukaupęs drąsą, Tavęs irgi nepamiršiu, Kodėl, nusišypsojo moteris, Nes tu graži, Nepažinai manęs, kai buvau tikra gražuolė, Matau, kokia graži esi dabar. Jos šypsena pamažu išdilo, užgeso, Ar žinai, kas esu, ką veikiu, iš ko gyvenu, Žinau, Ar tau tereikėjo pažvelgti į mane ir jau viską žinai, Nieko aš nežinau, Kad esu prostitutė, Šitą žinau. Moteris atsisėdo šalia jo, švelniai perbraukė ranka galvą, pirštų galiukais palietė lūpas, Jei nori man atsidėkoti, lik šiandien su manimi, Negaliu, Kodėl, Neturiu kuo tau sumokėti, Didelė čia naujiena, Nesijuok iš manęs, Galbūt netikėsi, bet, matai, lengviau juokčiausi iš vyro su pilnu kapšu, Tai ne tik pinigų klausimas, Tai tada kas. Jėzus tylėdamas nusuko veidą į šoną. Ji jam nepadėjo, galėjo paklausti, Ar tu skaistus, bet liko tylėti laukdama. Stojo tyla, tokia tanki ir gili, kad atrodė, jog muša tik dvi širdys, bet jo stipriai ir greitai, o jos neramiai su savu jauduliu. Jėzus tarė, Tavo plaukai plasta tarsi kaimenė ožkų, besileidžiančių žemyn Gileado kalnų šlaitais. Moteris tylomis nusišypsojo. Paskui Jėzus tarė, Tavo akys – tarsi Hešbono šaltiniai prie Bat Rabimo vartų. Moteris vėl nusišypsojo, bet nieko nesakė. Tada Jėzus lėtai atsisuko į ją ir tarė, Aš dar nepažinęs moters. Marija suspaudė jam rankas, Taip visi turim pradėti, vyrai, dar nepažinę moters, moterys, dar nepažinusios vyro, vieną dieną tas, kas pažino, pamoko, tas, kas nežino, mokosi, Ar nori mane pamokyti, Kad turėtum atsidėkoti man dar kartą, Šitaip niekad tau neatsidėkosiu, O aš nesiliausiu tavęs mokiusi. Marija pakilo, nuėjo užrakinti kiemo vartų, bet prieš tai kažką pakabino iš gatvės pusės, tikriausiai ženklą, kad klientai neitų pas ją, kad ji uždarė savo langą, nes atėjo metas dainuoti, Pabusk, šiaurės vėjau! Ateik, pietų vėjau! Padvelk į mano sodą, tepasklinda plačiai jo kvapai! Teateina mylimasis į savo sodą, tevalgo jo geriausių vaisių. Paskui kartu, Jėzus atsirėmęs kaip ir pirma į Marijos petį, tos Magdalos kekšės, kuri jį gydė ir priims į savo guolį, įžengė į namą, į malonią vėsaus ir švaraus kambario prietemą. Guolis – ne tas šiurkštus ant aslos patiestas demblys, su užmesta ant viršaus ruda antklode, kokį Jėzus visada matė tėvų namuose, kiek ten gyveno, šitas yra tikras guolis kaip tas kitas, apie kurį sakoma, Išpuošiau savo guolį užvalkalais, spalvotomis Egipto lino lovatiesėmis; iškvepinau savo lovą mira, alavijais ir cinamonu. Marija Magdalietė nusivedė Jėzų prie krosnies, kur grindys išklotos plytelėmis, ir ten, atstūmusi jo pagalbą, savo rankomis išrengė jį ir nuprausė, kartais pirštų galais paliesdama jo kūną tai šen, tai ten, lengvai bučiuodama jį į krūtinę ir į šlaunis, iš vienos pusės ir iš kitos. Šios švelnios glamonės privertė Jėzų sudrebėti, moters nagai šiurpino jį braukiami per odą, Nebijok, tarė Marija Magdalietė. Nušluostė jį ir nusivedė už rankos iki lovos, Gulkis, aš tuoj grįšiu. Užtraukė virvele užuolaidą, vėl pasigirdo vandens pliuškenimas, paskui pauzė, oras staiga pakvipo, ir Marija Magdalietė pasirodė nuoga. Nuogas buvo ir Jėzus, kaip jinai jį paliko, vaikinas manė, jog taip yra teisinga, būtų įžeidimas užsikloti jos atidengtą kūną. Marija sustojo šalia lovos, pažiūrėjo į jį aistringai ir švelniai ir tarė, Esi gražus, bet kad būtum tobulas, turi atsimerkti. Dvejodamas Jėzus atsimerkė, tuoj pat vėl užsimerkė apakintas, vėl atsimerkė, ir šią akimirką žinojo, ką iš tiesų norėjo pasakyti karalius Saliamonas šiais žodžiais, Tavo dailios šlaunys tarsi brangakmeniai, meistro rankų darbas. Tavo klonis tarsi apvali taurė, visuomet sklidina vyno. Tavo liemuo tarsi kviečių pėdas, apkaišytas lelijomis. Tavo krūtys tarsi du stirniukai, gazelės dvyniai, bet žinojo dar geriau, kai Marija atsigulė šalia ir, paėmusi jo rankas, lėtai vedžiojo jas po visą savo kūną, plaukus ir veidą, kaklą, pečius, krūtis, kurios švelniai susispaudė, pilvą, bambą, gaktą, kur užtruko, supindama ir vėl išpindama pirštus, minkštų raumenų apvalumą, ir tai darydama tyliu balsu, beveik pašnibždomis sakė, Mokykis, mokykis, pažink mano kūną. Jėzus žiūrėjo į savo rankas, kurias laikė Marija, ir troško, kad jos būtų palaidos, kad laisvai galėtų tirti kiekvieną iš tų kūno dalių, bet ji tęsė, dar kartą, ir dar, ir sakė, Mokykis, pažink mano kūną, pažink mano kūną. Jėzus greitai kvėpavo, bet buvo akimirka, kai jam atrodė, kad dūsta, ir tai buvo tada, kai jos rankos, kairė uždėta ant kaktos, dešinė – ant kulkšnies, pradėjo lėtą glamonę, viena kitos kryptimi, abi traukiamos vieno centrinio taško, kurį pasiekusios užsilaikė tik akimirką, kad taip pat lėtai grįžtų į išeities tašką, iš kur pradėjo judėti. Tu nieko neišmokai, išeik, pasakė Piemuo, ir galbūt norėjo pasakyti, kad jis neišmoko ginti gyvybės. Dabar Marija Magdalietė moko jį, Pažink mano kūną, ir pakartojo, bet kitaip, pakeisdama vieną žodį, Pažink savo kūną, ir štai jis, jo kūnas, įsitempęs, kietas, pakilęs, o virš jo buvo nuoga ir puiki Marija Magdalietė, kuri sakė, Nurimk, nesirūpink, nejudėk, leisk man pačiai, tada pajuto, kad viena jo kūno dalis, anoji, paniro į jos kūną, kad jį supo ugnies žiedas, nueidamas ir ateidamas, kad jį purtė drebulys iš vidaus, spurdėdamas lyg žuvis, kuris staiga ištrūko šaukdamas, neįmanoma, žuvys nešaukia, tuo pat metu, kai Marija dejuodama susmuko ant jo, gerdama iš jo lūpų riksmą godžiu ir neramiu bučiniu, nuo kurio Jėzaus kūną apėmė antras ir nesibaigiantis drebulys.

 

Visą dieną niekas neatėjo belstis į Marijos Magdalietės vartus. Visą dieną Marija Magdalietė tarnavo ir mokė vaikiną iš Nazareto, kuris, visai jos nepažindamas, paprašė palengvinti skausmus ir pagydyti žaizdas, kurios, bet ji to nežinojo, atsirado nuo kito susitikimo, dykumoje, su Dievu. Dievas Jėzui sakė, Nuo šiandien priklausai man pagal kraują, Demonas, jei tai buvo jis, paniekino jį, Tu nieko neišmokai, išeik, o Marija Magdalietė, tarp krūtų tekant prakaitui, palaidais plaukais, kurie, regis, skleidė dūmus, sutinusiomis lūpomis, akimis lyg juodas vanduo, sakė, Neatsipirksi nuo manęs tuo, ką tave išmokiau, bet liksi su manimi šią naktį. Jėzus virš jos atsakė, Tai, ko manęs mokai, yra ne kalėjimas, tai laisvė. Jie miegojo kartu, bet ne tik tą naktį. Kai pabudo jau įdienojus, po to, kai jų kūnai dar kartą ieškojo vienas kito ir susirado, Marija apžiūrėjo Jėzaus žaizdą ant kojos, Jau geriau atrodo, bet dar neturėtum eiti namo, tau pakenks kelionė, kai tokios dulkės, Negaliu pasilikti, jei jau pati sakai, kad jau geriau, Likti tai gali, klausimas, ar nori, o dėl kiemo vartų, tai jie bus užrakinti tiek, kiek panorėsime, O tavo gyvenimas, Šią valandą mano gyvenimas esi tu, Kodėl, Atsakau tau karaliaus Saliamono žodžiais, Mano mylimasis įkišo ranką pro velkės skylę, ir aš suvirpėjau, Ir kaip aš galiu būti tavo mylimasis, jei nepažįsti manęs, esu tik kai kas, kuris atėjo prašyti tavo pagalbos ir kurio tu pasigailėjai, pasigailėjai mano skausmų ir mano nemokšiškumo, Todėl tave ir myliu, kad tau padėjau ir tave pamokiau, bet tu manęs mylėti negali, nes manęs nemokei ir man nepadėjai, Tu neturi jokios žaizdos, Atsirastų, jei paieškotum, Kokia tai žaizda, Šie vartai atidaryti ir per juos įeina kiti, o mano mylimasis ne, Sakei, kad aš esu tavo mylimasis, Todėl vartai užsidarė, kai įėjai, Nieko nežinau, ką galiu tave pamokyti, vien tai, ką išmokau iš tavęs, Pamokyk mane ir to, kad žinočiau, ką reiškia mokytis iš tavęs, Negalime gyventi kartu, Nori pasakyti, kad negali gyventi su prostitute, Taip, Visą laiką, kol tu būsi su manimi, nebūsiu prostitutė, nesu prostitutė nuo tada, kai čia įėjai, nuo tavęs priklauso, ar taip bus ir toliau, ar ne, Per daug iš manęs prašai, Nieko, ko negalėtum man duoti per vieną dieną, per dvi dienas, per tą laiką, kol tavo koja sugis, kad paskui vėl atsivertų manoji žaizda, Aš ėjau į čia aštuoniolika metų, Kelios papildomos dienos tau nieko nereikš, dar esi jaunas, Tu irgi jauna, Vyresnė už tave, bet jaunesnė už tavo motiną, Ar pažįsti mano motiną, Ne, Tai kam taip pasakei, Nes aš negalėčiau turėti vaiko, kuris dabar būtų tavo amžiaus, Koks aš kvailas, Tu ne kvailas, tik nekaltas, Jau nesu nekaltas, Ar dėl to, kad pažinai moterį, Nebebuvau toks jau tada, kai atsiguliau su tavimi, Papasakok man apie savo gyvenimą, bet ne dabar, dabar tenoriu, kad tavo kairė ilsėtųsi virš mano galvos, o tavo dešinė būtų mane apkabinusi.

 

José Saramago. Evangelija pagal Jėzų Kristų. Iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2010.

 

Saramago_I_virselis