orwell        Vieną dieną mano anglų kalbos pamokos staiga nutrūko. Oras vis karštėjo, ir vienas iš mokinių, aptingęs mokytis, atleido mane. Kitas neperspėjęs dingo iš savo gyvenamosios vietos, būdamas man skolingas dvylika frankų. Likau tik su trisdešimčia santimų ir be tabako. Pusantros dienos iškentęs nevalgęs ir nerūkęs, daugiau nebegalėjau atidėlioti tos akimirkos: susikroviau dar likusius drabužius į lagaminą ir nunešiau juos į lombardą. Šitaip baigėsi apsimetinėjimas, kad turiu iš ko gyventi, nes gabenti daiktus iš viešbučio be madam F. leidimo man nekilo rankos. Prisimenu, kaip ji nustebo, kai jos atsiklausiau, užuot padaręs tai slapčiomis – išnešti muilą mūsų kvartale buvo įprastas dalykas.

 

Prancūzų lombarde iki tol dar nebuvau lankęsis. Per grandiozinį portalą (suprantama, su užrašu Liberté, Egalité, Fraternité (1) – Prancūzijoje tai užrašyta net ant policijos nuovadų) patenki į didelę tuščią patalpą, panašią į mokyklos klasę, nes čia stovi tik stalas ir suolų eilės. Laukiančiųjų gal keturiasdešimt ar penkiasdešimt žmonių. Prie stalo atiduodi tai, ką atsinešei, ir eini atsisėsti. Vėliau klerkas, įvertinęs užstato vertę, sušunka: „Numéro toks ir toks, ar imsite penkiasdešimt frankų?“ Kartais tai būna vos penkiolika frankų, netgi dešimt ar penki – kad ir kiek ten būtų, girdi visas kambarys. Man įėjus, klerkas kiek įsižeidusiu balsu šūktelėjo: „Numéro 83 – čionai!“, po to švilptelėjo ir pamojo pirštu tarsi kviesdamas šunį. Numéro 83 priėjo prie stalo; tai buvo senyvas barzdyla iki kaklo susagstytu paltu ir atspurusiais kelnių galais. Klerkas be žodžių metė per stalą ryšulį – buvo akivaizdu, kad šis nieko nevertas. Ryšulys nukrito ant grindų ir atsirišo paskleisdamas ketverias vyriškas vilnones apatines kelnes. Visi ėmė kvatoti. Vargšas Numéro 83 susirinko kelnes ir iškėblino, kažką murmėdamas sau po nosimi.

 

Drabužiai, kuriuos atnešiau užstatyti kartu su lagaminu, kadaise kainavo daugiau kaip dvidešimt svarų ir buvo geros būklės. Galvojau, kad jie dabar verti dešimties ir kad ketvirta dalis (lombarde paprastai gauni ketvirtį vertės) bus du šimtai penkiasdešimt arba trys šimtai frankų. Ramiai laukiau savo eilės, blogiausiu atveju tikėdamasis dviejų šimtų.

 

Galiausiai klerkas šūktelėjo mano numerį:

 
Numéro 97!
 

– Čia, – atsiliepiau stodamasis.

 
– Septyniasdešimt frankų?
 

Septyniasdešimt frankų už dešimties svarų vertės drabužius! Bet ginčytis buvo beviltiška; mačiau, kaip vienas bandė tai daryti, ir klerkas akimirksniu atmetė jo užstatą. Paėmiau pinigus, lombardo kvitą ir išėjau. Dabar neturėjau kitų drabužių, išskyrus tuos, kuriuos vilkėjau – švarką prasitrynusia rankove, paltą, kurį iš bėdos dar būtų galima užstatyti, – ir vieną marškinių pamainą. Vėliau, kai jau buvo per vėlu, sužinojau, kad eiti į lombardą protingiausia po pietų. Mat klerkai – prancūzai, o dauguma prancūzų būna blogos nuotaikos, kol nepapietauja.

 

Kai grįžau namo, madam F. šlavė bistro grindis. Ji užkopė laiptais manęs pasitikti. Iš jos akių mačiau, kad jai neramu dėl nuompinigių.

 

– Na, – pasiteiravo ji, – kiek gavot už drabužius? Ne kažin ką?

 
– Du šimtus frankų, – leptelėjau.
 

Tiens! (2) – nustebo ji. – Ne taip jau blogai. Tie angliški drabužiai, matyt, labai brangūs!

 

Šis melas apsaugojo mane nuo daugybės rūpesčių, o keisčiausia, netrukus tapo tikrove. Po keleto dienų iš tikrųjų gavau lygiai du šimtus frankų, kuriuos vienas laikraštis man buvo skolingas už straipsnį, ir skaudančia širdimi juos visus atidaviau madam F. Taigi, nors keletą savaičių teko badmiriauti, aš bent turėjau stogą virš galvos.

 

Žūtbūt reikėjo susirasti darbą, tad prisiminiau vieną savo bičiulį – rusą padavėją vardu Boris, galintį man padėti. Susipažinau su juo bendrojoje ligoninės palatoje, kur jam gydė kairės kojos artritą. Jis buvo sakęs man kreiptis į jį, jei kada turėsiu sunkumų.

 

Privalau tarti keletą žodžių apie Borisą, nes jis buvo įdomi asmenybė ir mudu ilgai draugavome. Aukštas, kariškos laikysenos, maždaug trisdešimt penkerių, Boris buvo išvaizdus vyras, bet po ligos, nuo ilgo gulėjimo lovoje neapsakomai sustorėjo. Kaip daugumos rusų pabėgėlių, jo gyvenimas buvo kupinas nuotykių. Jo tėvai, turtingi žmonės, buvo nužudyti per Revoliuciją, o jis pats visą karą pratarnavo Antrajame Sibiro šaulių pulke, pasak jo, geriausiame iš visų Rusijos armijos dalinių. Po karo jis iš pradžių dirbo šepečių fabrike, vėliau kroviku Les Halles (3), po to indų plovėju, o galiausiai prasimušė į padavėjus. Susirgo dirbdamas „Hôtel Scribe“, kur per dieną susirinkdavo šimtą frankų arbatpinigių. Jis svajojo tapti maître d'hôteliu (4), susitaupyti penkiasdešimt tūkstančių frankų ir atidaryti nedidelį aristokratišką restoranėlį Dešiniajame krante.

 

Apie karą Boris visuomet kalbėdavo kaip laimingiausią savo gyvenimo metą. Karas ir karyba buvo jo aistra; jis buvo perskaitęs nesuskaičiuojamą daugybę karų istorijos ir strategijos knygų, galėjo kuo smulkiausiai atpasakoti Napoleono, Kutuzovo, Clausewitzo, Moltke‘s ir Focho teorijas. Jį džiugino viskas, kas siejosi su karine tarnyba. Jo mėgstamiausia kavinė buvo „Closerie des Lilas“ Montparnasse‘e – vien todėl, kad priešais ją stovi maršalo Ney statula. Vėliau mudu su Borisu gana dažnai kartu keliaudavome į Commerce gatvę. Jei važiuodavome metro, Boris visada išlipdavo Cambronne, o ne Commerce stotelėje, nors iš pastarosios buvo arčiau, – mat jam patiko asociacija su generolu Cambronne‘u, kuris per Waterloo mūšį į pasiūlymą pasiduoti atsakė labai paprastai: „Merde! (5)“

 

Po Revoliucijos Borisui liko vien jo medaliai ir keletas pulko nuotraukų; jis išsaugojo jas netgi tada, kai visa kita atsidūrė lombarde. Kone kasdien jis paskleisdavo nuotraukas ant lovos ir komentuodavo:

 

Voilà, mon ami! Štai aš vadovauju kuopai. Šaunūs, tvirti vyrai, tiesa? Ne tokie, kaip tie žiurkiūkščiai prancūzai. Dvidešimties metų – ir jau kapitonas, neblogai, ką? Taip, Antrojo Sibiro šaulių pulko kapitonas, o mano tėvas buvo pulkininkas.

 

Ah, mais (6), mon ami, tas gyvenimas toks permainingas! Rusijos armijos kapitonas, po to – pykšt! – revoliucija, ir sėdžiu be kelnių. 1916 metais savaitę gyvenau „Hôtel Édouard Sept“, o 1920-aisiais atėjau ten įsidarbinti panaktiniu. Buvau sargas, vyno sandėlininkas, valytojas, indų plovėjas, nešikas, tualetų prižiūrėtojas. Ir pats duodavau arbatpinigių padavėjams, ir jie man duodavo arbatpinigių.

 

Vis dėlto aš patyriau, ką reiškia gyventi kaip džentelmenui, mon ami. Nenoriu girtis, bet kažkurią dieną pabandžiau suskaičiuoti, kiek meilužių esu turėjęs gyvenime, ir jų susirinko per du šimtus. Taip, ne mažiau kaip du šimtai... Ką gi, ça reviendra (7). Pergalė tenka tam, kas kovoja ilgiau už kitus. Nepasiduokim! – Ir taip toliau, taip toliau.

 

Boris buvo keisto, permainaus būdo. Jis nesiliovė svajojęs grįžti į kariuomenę, bet, ilgokai padirbęs padavėju, įgijo ir padavėjiškų bruožų. Nors jam niekaip nepavykdavo susitaupyti daugiau kaip keletą tūkstančių frankų, jis neabejojo, kad anksčiau ar vėliau atidarys nuosavą restoraną ir praturtės. Kaip vėliau patyriau, apie tai svajoja ir kalba visi padavėjai; tai padeda jiems taikstytis su savo lemtimi. Boris įdomiai pasakodavo apie viešbučio gyvenimą:

 

– Padavėjo darbas – tai lošimas, – sakydavo jis. – Gali mirti vargšas, gali per metus susikrauti turtą. Tau nemoka algos, tu priklausai nuo arbatpinigių – dešimt procentų sąskaitos, na, dar komisiniai iš vyno tiekėjų už šampano kamščius. Kartais arbatpinigiai būna milžiniški. Tarkim, „Maxim‘s“ barmenas per dieną gauna penkis šimtus. Sezono metu dar daugiau... Aš pats esu gavęs du šimtus. Tai buvo Biarritze, per sezono įkarštį. Visas viešbučio personalas, nuo valdytojo iki plongeurų (8), tada dirbo dvidešimt vieną valandą per parą. Dvidešimt viena valanda darbo, dvi su puse valandos miego, ir taip kiaurą mėnesį. Bet buvo verta, už du šimtus frankų per dieną.

 

Niekada nežinai, kada tau nusišypsos laimė. Sykį, kai dirbau „Hôtel Royal“, vienas amerikietis prieš vakarienę pasikvietė mane ir užsisakė dvidešimt keturis brendžio kokteilius. Atnešiau visas dvidešimt keturias stiklines vienu sykiu, ant vieno padėklo. „O dabar, garçon, – jis jau buvo gerokai apgirtęs, – aš išgersiu dvylika ir tu išgersi dvylika. Jei po to įstengsi nueiti iki durų, gausi šimtą frankų.“ Nuėjau iki durų, ir jis man davė šimtą frankų. Tai kartojosi šešis vakarus iš eilės: dvylika brendžio kokteilių, šimtas frankų. Po keleto mėnesių išgirdau, kad jis išduotas Amerikos valdžiai – mat buvo pasisavinęs svetimus pinigus. Gana mieli žmonės tie amerikiečiai, ar nemanai?

 

Boris man patiko, ir mudu praleidome daug smagių valandėlių: žaidėme šachmatais, kalbėjomės apie karą ir viešbučius. Boris vis siūlydavo man eiti į padavėjus. „Toks gyvenimas tau patiks, – sakydavo jis. – Turėsi darbą, šimtą frankų per dieną, gražią merginą, ko daugiau norėti. Nori būti rašytojas? Rašymas – tai niekai. Užsidirbti pinigų iš rašymo įmanoma tik vienu būdu – vedus leidėjo dukterį. O padavėjas tu būtum puikus, jei, žinoma, nusiskustum tuos ūsus. Esi aukštas, kalbi angliškai – tai pagrindiniai dalykai, kurių reikia padavėjui. Palauk, kol mano prakeikta koja vėl pradės lankstytis, mon ami. O tada, jei būsi be darbo, ateik pas mane.“

 

Dabar, sėdėdamas be pinigų ir norėdamas valgyti, aš prisiminiau Boriso žodžius. Nusprendžiau nedelsdamas jį susirasti. Nesitikėjau tapsiąs padavėju taip lengvai, kaip jis žadėjo, bet, suprantama, mokėjau plauti indus ir neabejojau, kad jis gaus man vietą virtuvėje. Boris buvo minėjęs, kad vasarą indų plovėjo darbą nesunku rasti. Džiaugiausi turėdamas bent vieną įtakingą draugą, į kurį galiu kreiptis nelaimėje.

 

_______________ 

(1) Laisvė, lygybė, brolybė (pranc.).

(2) Šit kaip! (pranc.)

(3) Paryžiaus turgus, nugriautas 1971 m. (Vert. past.)

(4) Metrdoteliu (pranc.).
(5) Šūdo! (pranc.)
(6) Taigi (pranc.).

(7) Tai dar sugrįš (pranc.).

(8) Indų plovėjų, plonžerų (pranc.).

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau