Rinkimai baigėsi, ir Europos Rytuose glūdinti džiunglių atkarpa, vadinama Lietuva, jau turi naują vadą, tiksliau sakant, fiurerę – iš visos genties neatsirado nė vieno vilko, galinčio ją nurungti. „Tvarkos!“ – gniaužėsi balsuotojų kumščiai. „Tvarka bus!“ – šitas populistinis lozungas kadaise vieną lakūną taip pat lengvai užskraidino ant Prezidentūros laiptų... Beje, vakar po rinkiminės laidos visuomeninės televizijos eteryje pasirodęs garbus jubiliatas, dailininkas Augustinas Savickas juokėsi siedamas nuolat mums peršamą tvarką su nacių „Ordnung muss sein“ – turi būti tvarka. Tardami šituos žodžius naciai iššaudė trečdalį, o gal ir pusę Europos.
Naujas vadas, naujoji fiurerė jau išrinkta, vakar televizijos eteryje ji dėstė savo programą ir energingai gestikuliavo, tarsi norėdama savo viešųjų ryšių kalba įtikinti net kurčiuosius. Ji bandė dar sykį susukti už ją balsavusiai tautai galvą, įtikinti ją taip, kaip įtikino du senus priešininkus – Brazauską ir Landsbergį. Beje, siekti tautos pasitikėjimo yra keblu, vakar valdantiesiems teko gerokai padrebėti, kad rinkimų projektas pasiteisintų – ne taip lengva pasiekti, kad bent pusė tautos apskritai patikėtų ėjimo balsuoti nauda. O galbūt prie urnų nesusirinkus pusei gyventojų kas nors įgautų teisę pareikšti nepasitikėjimą pačia valstybe? Tačiau pusė šalies prie balsavimo urnų visgi susirinko, ir demokratine šalies rinkėjų dauguma tapę trisdešimt nuošimčių (džiunglių) gyventojų paskelbė savo prezidentę. Nieko tokio, demokratijos tėvyne tapusioje senovės Graikijoje taip pat nebalsavo moterys ir vergai.
Rinkimai baigėsi, ir dešiniųjų valdžios piramidė yra užbaigta. Dabar ją sudaro konservatyvūs patriotai gintariniais dantimis, neapkenčiantys visų nepanašių į juos, godūs pižonai neoliberalai, siekiantys viską privatizuoti, spektaklio visuomenės atstovai, sėdintys oligarchų kišenėse, o viską vainikuoja naujoji džiunglių princesė, krizės akivaizdoje jungianti neoliberalų kapitalizmą ir kaip pavasariniai medžiai suvešėjusią biurokratiją. Dar niekada dešiniųjų dominavimas mūsų didžiojoje politikoje nebuvo toks tvirtas, ir visi tai puikiai žino.
Mūsų fiurerė tvirtino, kad „tvarkysis“ su oligarchais ir monopoliniu kapitalu, kovos su Liūtu. To besitikinčių žmonių galima retoriškai paklausti, ar slibinas kirstų sau pačiam galvą. Kova su oligarchija apskritai neįmanoma valdant šalį, kurioje galioja džiunglių, tai yra, laisvosios rinkos įstatymai. Todėl bet koks valdančiųjų kalbėjimas prieš monopolistus, ar tai būtų Williams, ar Liūtas, turi būti iš karto nušvilptas kaip populistinė retorika. Apie kultūrą ir kitas sritis geriau iš viso stoiškai patylėti.
Šie rinkimai dar sykį įrodė, kad mūsų šalies didžioji politika yra visiškai tuščiavidurė, nuskalbta, inertiška, stagnacinė. Politikos Lietuvoje nėra. Jau gerus dešimt metų vyksta spektaklis, publika miega, tie kurie dar nemiega – juokiasi, o visi kiti migruoja į visas puses. Krizės metu spektaklis turi nesiliauti – kitaip gali pradėti lėkti akmenys ir dužti politinio teatro langai.
Dabar išties galėsime pradėti pasakoti anekdotus. Apie džiungles ir jų gyvūnus. Apie pižonus, gintarinius dantis ir draugus Tatatavičius, skęstančius popierių krūvose. Kaip anuomet, Brežnevo laikais. Puikios tos Vytauto Kernagio ir Kabareto tarp girnų“ dainelės apie Kolorado vabalus, naują ūkio „MAZ‘ą“ ir apie santechnikų svajones... Gal gavę reginį pamiršim duoną?
Nesigailiu savo sprendimo – per rinkimus sugadinto biuletenio – ir entuziastingai laukiu, kol rinkimų euforijos apsvaiginta džiunglių gyventojų minia pabus iš pažadų miego ir vėl suūš, sustaugs, sucyps „Mums reikia naujo vado!“
