Religinis kapitalizmas yra šių laikų ženklas. Nuo pat modernaus kapitalizmo atsiradimo kilo klausimas, koks jo santykis su religija. Jau Karlas Marxas knygoje „Das Kapital“ („Kapitalas”, 1867) rašė apie prekių fetišistinį ar mistinį charakterį, pilną metafizinio apsukrumo ir teologinių kaprizų.Kiek vėliau vokiečių sociologas Georgas Simmelis knygoje „Philosophie des Geldes“ („Pinigų filosofija”, 1900) rašė, kaip pinigai šiomis dienomis iš lėto psichologiškai pakeitė tradicinio Dievo vietą. Vėlgi Maxas Weberis studijoje „Die protestantische Ethik und der „Geist" des Kapitalismus“ („Protestantinė etika ir kapitalizmo dvasia”, 1904/05) nurodė kalvinizmą kaip religinę kapitalizmo priežastį. Taip pat vokiečių ekonomas Alexanderis Ruestowas nagrinėjo kapitalizmo ir religijos santykį. Jis knygoje „Das Versagen des Wirtschaftsliberalismus als religionsgeschichtliches Problem“ („Ekonominio liberalizmo išdavystė kaip religijos istorijos problema”, 1945) abejoja Adamo Smitho aptartu laissez-feire („nestabdomu“) liberalizmu, kuris, jo manymu, paremtas pagoniškomis nuostatomis, jog egzistuoja „nematoma ranka“ ar „nematoma harmonija“, kuri reguliuoja valstybės nekontroliuojamą ekonomiką. Jei taip būtų, tai visuomenės gėris kiltų iš pavienių asmenų nestabdomų egoistinių veiksmų.
Šios teorijos šiais laikais tapo itin aktualios. Užtenka pažiūrėti į reklamas ir galima nesunkiai suprasti, jog religingumas, bent jau susietas su ekonominiais dalykais, vis dar svarbus. Reklama pilna religinių simbolių, kurie siūlomai (brukamai) prekei ar firmos vardui suteikia dvasinę dimensiją. Reklama pažada pasisekusį gyvenimą, amžinybę ir tyrumą. Prekės suteikia vilties: tarsi ją turėdamas nebūsi niekada nelaimingas ar vienišas. Sporto ir šou žvaigždžių parodomas dieviškas buvimas tarsi savaime pereina vartotojui, vos tik šis reklamuojamą prekę įsigyja ir vartoja.
Eikime žingsnelį toliau. Walteris Benjaminas (1892-1940) jau visiškai tiesiogiai kalba apie kapitalizmą kaip religiją. Savo darbe „Kapitalizmas kaip religija“ (1921) jis rašo, jog kapitalizmas nėra religijos paveiktas, bet jo būtis yra religinė. Jis rašo: „Kapitalizme galime įžvelgi religiją, vadinasi, kapitalizmas tarnauja iš esmės numalšinimui tų pačių rūpesčių, kančių, neramybės, kurioms anuomet atsakymą davė religijos“.
Pagal W. Benjaminą, šią religiją galima atpažinti iš keturių bruožų.
Kapitalizmas kaip grynoji religija
Religinis kapitalizmas - tai gryna religija, kuri yra be specialių dogmų ir teologijų. Tikint Adamo Smitho idėja, jog ekonomiką reguliuoja „nematoma ranka“, jeigu jos niekas nestabdo, galima suprasti, jog kapitalizmas - tai gryna panteistinė religija, kurioje jos dievas ir rinkos ekonomika yra tas pat. Bet, nenubrėžus ekonomikai labai konkrečių taisyklių, pralaimi visada vargingiausieji, nes nevaržoma ekonominė laisvė skatina smarkiųjų egoistinius veiksmus, kurie galiausiai išstumia silpnuosius į paribį. Bažnyčios socialinis mokslas ragina darant pasirinkimus atkreipti dėmesį, kaip pavieniai sprendimai palies patį vargingiausiąjį mano artimą.
Kapitalistinio garbinimo nuolatinė tąsa
Tokioje religijoje nėra nė vienos dienos, kuri nebūtų šventė - pačia grėsmingiausia forma, su visom savo pompastikom. Šios religijos užduotis: visos dienos turi būti perkeistos į nuolatinę šventę ir pramogas. Tokios tendencijos trokšta visiškai užimti tradicinio sekmadienio ir šventų dienų šventimo vietą, kuri pagal Dievo tvarką patvirtina žmogaus gyvenimo prasmę: žmogus sukurtas Dievui, ir tik dėl Dievo jis gyvena ir naudojasi jam pavestais kūriniais. Religiniame kapitalizme šventė tęsiasi kasdien, kur švenčiamas vartojimas, kaip žmogaus išsipildymo išraiška. Kaip krikščionybėje iš sekmadienio šventimo žmogus pasisemia prasmės kasdienybei, kurios vaisius vėlgi atneša Dievui sekmadienį, taip religiniame kapitalizme žmogus semiasi prasmės kasdienybei iš vartojimo, kad užsidirbtų ir vėl vartotų – ir taip kasdien. Kaip švęsdamas sekmadienį žmogus Dievo akivaizdoje grįžta į save, suvokdamas savo tikrąją paskirtį, taip pasidavęs vartotojiškumui stengiasi pabėgti nuo savęs ir susvetimėti sau.
Čia svarbu išreikšti apgailestavimą dėl žmonių, kurie priversti dirbti sekmadieniais ir religinių švenčių metu, bei apmaudą, jog kai kurie žmonės savo veiksmais palaiko šį darbą. Tai galime pastebėti ypač šiandienos prekybos centruose. Įdomu, ar akcija „nepirkti sekmadieniais“ duotų daugiau naudos nei žalos žmogui?
Kapitalizmas kaip apkaltinanti religija
Kitos religijos siekia sutaikinti žmogų, o religinis kapitalizmas žmogų apkaltina. Žmogui sukeliamas begalinis kaltės jausmas, nes jis kažko neturi ir negali vartoti. Todėl ši religija nekuria žmogaus, bet jį išbarsto, ir žmogus lieka sutrikęs. Jau Marxas pažymėjo, jog kapitalizmo tokia prigimtis – žmogų padaryti skolingą. Žinoma, visada kenčia silpniausieji. Toks apkaltinimas nėra krikščioniškas, kur žmogus kaltas būna, kai peržengia Dievo nustatytą dvasinę ir moralinę tvarką. Toks apkaltinimas yra labiau pagoniškas, kur žmogus savaime yra kaltas, nes jis gyvena. O atsakas į šį kaltės jausmą yra pagoniški aukos būdai, kurie palaikomi nedorybių: puikybė, pavydas ir godumas, vietoj to, kad žmogus atsiverstų bibline prasme. Religiniame kapitalizme žmogus aukoja save, savo jėgas ir laiką, santykius su savo artimu, kad galėtų vis daugiau vartoti. Kaip krikščionybėje dėl nedorybių reikia susitaikyti, taip religiniame kapitalizme nedorybės yra varomasis variklis.
Kitas religinio kapitalizmo bruožas yra perdėtas rūpinimasis. Tai, ką kritikavo Jėzus kaip pagonišką rūpestį (plg. Mt 6,25-34), visu gražumu suklesti religiniame kapitalizme. Ekonomika turi žmogaus materialių gėrybių trūkumui užpildyti, tačiau religinis kapitalizmas šį gėrybių poreikį dar labiau išugdo. Tam labai pasitarnauja reklama. Materialių gėrybių visada trūks. Čia reikėtų, kad žmonės išmoktų jomis dalytis ir mokytųsi susitvarkyti su troškimu, kuris dega nepasotinamas žmogaus širdyje ir gali būti pasotinamas tik paties Dievo.
Taip pat derėtų atkreipti dėmesį į pinigų savybes. Pinigai tapo kaip ir tam tikra žmogaus gyvenimo išraiška. Kaip pagoniškuose kultuose buvo aukojamos dievams galvijų aukos, kad žmogus išsipirktų iš dievų pavydo ir nebūtų skurdu bei netektimi nubaustas, taip šiais laikais bandoma išsipirkti gerą gyvenimą pinigais. Žodis kapitalas kilęs iš žodžio pagrindinis, o šis iš žodžio galva (lot. capitalis, caput) kas duoda nuorodą į galvijus, kurie senovėje išreiškė žmogaus turtą. O kapitalas reiškia ir pinigus. Pinigai yra kūrinys iš nieko, iškrinta iš gamtos dėsnių, todėl turi savyje neribotų vertėjimo galimybių, o tai gali patraukti žmogaus širdį, kuri trokšta absoliuto, t.y. paties Dievo, ir jokie žemiški kūriniai jos pasotinti negali. Pinigai primena šį absoliutą. Ne veltui Martynas Liuteris pirmąjį Dievo įsakymą „neturėk kitų dievų tik Mane vieną“ ir suprato kaip pinigų (kitaip Mamonos, pas graikus Jupiterio, dar vadinamo pinigų, lot. pecunia vardu) garbinimo atsisakymą. Be to, pinigai, tapę materialių gėrybių tarpininkais, tapo ir žmonių santykių tarpininkais. Jie yra šalti ne vien dėl to, jog iš popieriaus ir geležies, bet dėl to, kad viskas, ką galima už juos įgyti, yra vienodai vertinama, tik pinigų kiekis kitoks: ar tai būtų kojinių pirkimas ar pokalbis su žmogumi - visiškai vienodai. O konkurencinėj kovoj pinigai visai nesirūpina pralaimėjėliais ir nemėgsta turtuolių. Ir būtent tokių šaltų pinigų srovės palaiko mūsų kultūrą ir bendriją.
Savi religinio kapitalizmo dievai
Tokie dievai – tai žmonės, padarę apokalipsinį šuolį, ne apsivalymu, atgaila, susitaikinimu ar atsivertimu, bet savęs sudievinimu tapo antžmogiais. Tai žmonės, įveikę konkurenciją ir pilni puikybės. Jie yra matomi ir giriami. To jie ir siekia. Viską, ką jie daro ir sako, įgauna mitinę prasmę.
Žmogus siekia konkretaus dalyko ne dėl to, kad jo tiesiogiai jam reikėtų. Žmogus seka autoritetu, kuriuo žavisi. Žmogus nori panašėti į savo autoritetą, turėdamas vieną ar kitą dalyką. Religinio kapitalizmo dievai tam padeda, skatindami pavydą ir godumą.
Tikras dalykų troškimas turi atitikti Dievo įsakymus. Pagal katalikų mokymą, devintasis ir dešimtasis įsakymas sako: „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“ ir „negeisk svetimo turto“. Šie Dievo įsakymai yra orientuoti į artimo meilę, bet kartu turi būti išpildomi su pirmuoju įsakymu: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Taigi tikras dalykų troškimas turi būti neatsiejamas nuo paklusnumo vienam Dievui. Kitaip netvarkingas dalykų troškimas gali peraugti į visas kitas blogybes, kaip melą, vagystes, paleistuvavimus ir žudynes, apskritai į neteisingumą.
www.religija.lt
