Vasario 17 d. valdančioji Kosovo klasė, pasitarnaudama Amerikos imperializmo interesams, paskelbė dar vienos Balkanų valstybės sukūrimą. Po šio ir vėlesnių įvykių praėjus kelioms savaitėms ir atsiradus tam tikrai distancijai, mūsų nuomone, pats laikas objektyviai išnagrinėti jų veiksmus.
      Nekreipianr dėmesio į viešai pateikiamas priežastis, nekyla jokių abejonių, kad už šio Kosovo valdininkų ir politikų poelgio slypi jų noras įforminti ir įtvirtinti tokią padėtį, kuri jiems leistų „savarankiškai” eksploatuoti Kosovo gyventojus. Juk galų gale bet kurios valstybės, įskaitant ir naujai užgimusią Kosovo, siekis yra prievartos būdu palaikyti kapitalistinę sistemą, kurioje grupelė nusikaltėlių valdo pavergtos darbininkijos ir valstietijos gyvenimus.

      Kosovo politikus ir valdininkus stipriai parėmė Kosovo piliečiai, nes jų galvose vis dar išlikę švieži prisiminmai apie apartheido režimą, kurį savojo valdymo metais iki kraštutinumo užaštrino Miloševičius. Kaip opiumu liaudžiai pasinaudojęs viduramžišku Kosovo mitu, Miloševičius pačiu žiauriausiu būdu vykdė politiką, ginančią tuometinės Serbijos valdančiųjų sluoksnių interesus. Albanų atžvilgiu vykdydamas nacionalistinę politiką, Miloševičius gudriai nukreipė dėmesį nuo augančių socialinių problemų, kurios ėmė rimtai grasinti socialistinei buvusios SFRJ biurokratijai. Mes prisimename žiaurų jo elgesį su albanų darbininkais ir studentais, jo vėmalus iš Gazimestano*, taip pat jo piktadarybes taikiems albanų gyventojams, kuriuos jis pavertė antrarūšiais piliečiais. Šiandien tą patį triuką nori pakartoti serbų valdininkai ir politikai. Vesdami mus iš proto nesiliaujančiais plepalais apie Kosovą, jie nori iki galo užbaigti pradėtą privatizavimą bei vagystes.

      Ir tada, ir šiandien negalima nepastebėti ir didžiųjų valstybių įtakos Kosovo bei visų Balkanų įvykiams. JAV, šiuo metu dominuojanti kapitalistinė valstybė, kuriai gana ilgą laiką tarnavo Miloševičius, Amerikos ir jos sąjungininkių vadintas net „taikos ir stabilumo Balkanuose faktoriumi”, valdančiuosiuose Kosovo sluoksniuose rado tarnų, kuriais akivaizdžiai galėjo daug labiau pasikliauti. Albanų politikai šeria liaudį pasakomis apie išsigelbėjimą iš serbų valstybės nagų ir tuo pat metu įkinko savo tautą į Vakarų valdovų jungą.

      Šia prasme galime neabejoti, kad naujoji Kosovo valstybė bus artima NATO. Iš tokių dokumentų, kaip specialaus JT pasiuntinio Kosove Martti Ahtisaari planas, už kurio stovi JAV ir ES, matyti, jog NATO dalinių įvedimas į Kosovą - viena iš svarbiausių Kosovo „savarankiškumo” prielaidų. Į Kosovo valstybės vystymąsi reikia žvelgti būtent iš šio konteksto - Kosovas tampa vienu svarbiausių JAV ir ES satelitų Balkanuose.

      Kalbant apie atskirų Kosovo etninių bendrijų gyvenimo sąlygas, nebus klaida teigti, jog situacija, lyginant su laikotarpiu prieš 1999 m. Jugoslavijos bombardavimą, apsivertė aukštyn kojomis. Šiandieniniame Kosove serbų gyvenimo sąlygos siaubingos, gyventojai negali keliauti ir taikiai gyventi be kariškių palydos, vaikai negali ramiai eiti į mokyklą, senukus ir senutes užpuldinėja albanų nacionalistai ir t.t. Visa tai liudija katastrofišką nealbanų gyvenimą Kosove.

      Šias pasibaisėjimą keliančias serbų gyvenimo sąlygas savo interesams puikiai išnaudoja serbų buržuazija, tuo piktnaudžiauja ir tokios nusikaltėliškos organizacijos, kaip serbų pravoslavų Bažnyčia, kuri bando atgauti viduramžiais prarastas savo pozicijas. Bažnyčios interesus specialiai supindami su baimėje gyvenančios liaudies interesais, kunigai vykdo ir palaiko karo kurstymo politiką. Visa tai aišku tiems, kurie nuosekliai stebėjo pastarųjų 20 metų įvykius. Bjauri patetika, apsimestinė užuojauta, melagingas rūpestis ir šovinistinis patosas buitiniu lygmeniu - štai kuo persmelkti visi serbų partijų bei valstybinių institucijų darbai ir žodžiai. Jie išsklaido bet kokias gerų ketinimų iliuzijas.

      Serbų buržuazija skaldo Kosovą, manipuliuoja baisia serbų padėtimi, kursto juos nepaklusti albanų institucijoms ir šlietis prie serbų organizacijų. Tai pranašauja negandą visiems serbų darbininkams, gyvenantiems visame Kosove, išskyrus šiaurinę jo dalį, o ypatingai - tiems 10 tūkstančių serbų, kurie gyvena Štrpce bendrijoje pietiniame Kosove. Įvykiams vystantis pagal tokį scenarijų, šie žmonės tampa valdančiosios serbų klasės interesų aukomis.

      Šiandieninis Kosovas - tai valstybė, kurioje daugiau nei 50% gyventojų neturi darbo, o pagrindiniai jų pragyvenimo šaltiniai - kontrabanda, užsieniečių teikiama šalpa ir užsienyje gyvenančių artimųjų pagalba. Laikas parodys, kada „nepriklausomybės” isterija nurims ir Kosovo darbininkų įtūžis dėl tokių gyvenimo sąlygų atsisuks prieš savos valdžios atstovus. Iki šiol albanų valdininkai ir politikai šį įtūžį kreipė prieš serbų valstybę ir jis laikinai buvo nuramintas pažadais apie gerą gyvenimą naujoje valstybėje. Tačiau istorija dar kartą patvirtins, kad valstybė niekada nesprendžia darbininkų problemų, o, priešingai, jas tik sukuria.

      Kitas esminis faktorius, į kurį būtina atkreipti dėmesį vertinant bendrą situacijąų - tai Rusijos imperializmo vaidmuo. Gindama savo interesus tarptautinėje arenoje, Rusijos federacija išnaudoja Kosovą kaip idealų pretekstą priešpastatyti save JAV ir ES blokui bei sustiprinti savo pozicijas Balkanuose. Turint omenyje dabartinį jėgų santykį Serbijos parlamente, nebūtų nuostabu, jei Putino ir Medvedevo tandemas pasiektų tai, ko nepavyko padaryti Stalinui ir sovietiniam imperializmui prieš penkiasdešimt metų. Rusijos užmačias aiškiai parodo agresyvus rusiškų kompanijų elgesys Serbijoje, strateginių įmonių ir Serbijos naftos pramonės supirkinėjimas, dujotiekio magistralės tiesimas per Serijos teritoriją kaip atsakas į Vakarų kontroliuojamą dujotiekį. Iš kitos pusės, šie faktai patvirtina, jog valdančiuosiuose Serbijos sluoksniuose egzistuoja gana galingos jėgos, atstovaujančios Rusijos interesams ir norinčios matyti Serbiją Rusijos, o ne Vakarų satelitu.

      Kalbėdama apie naujai paskelbtą Kosovo valstybę, valdančioji serbų klasė dažnai kartoja frazę, kad „iš mūsų atėmė 15% teritorijos”. Užduokime klausimą: kas tokia ta mūsų teritorija? Kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui aišku, kad tada, kai politikai kalba apie „savo teritorijas”, jie omenyje turi tą teritoriją, kurioje Serbijos valstybė renka mokesčius iš darbininkų ir darbininkių, o paskui valdžioje esantys nusikaltėliai susideda pinigus į savo kišenes. Darbininkų klasei nėra „mūsų” ir ne mūsų” teritorijų, mūsų tėvynė - visas pasaulis.

      Į „nepriklausomo” Kosovo paskelbimą Serbijos valdžia reagavo organizuodama protestus prieš nepriklausomybę Belgrade ir kituose Serbijos miestuose, o už Serbijos ribų - pasitelkdama neonacių organizacijas. Be paliovos buvo kartojama frazė apie tarptautinės teisės pažeidimus - tarytum visiems seniai nebūtų aišku, kad tarptautinė teisė, kaip ir bet kuri kita buržuazinė „teisė”, iš tikrųjų yra tik sistemos, kurioje pripažįstama tik vienintelė stipriojo teisė, fasadas.

      Protesto akcija, surengta vasario 21 d. Belgrade, itin gerai iliustruoja bet kokio nacionalizmo esmę. Masinis susibūrimas, kuriam dalyvavo apie 250 tūkstančių žmonių, buvo ta terpė, kurioje puikiai jautėsi fašistinės grupuotės. Geriausias pavyzdys - organizacijos „Obraz”, kurią net policija įvardija kaip klerikalinę ir fašistinę, narių elgesys. Jie žengė pirmosiose protestuotojų gretose, demonstruodami savo atpažinimo ženklus. Tačiau didžiam Serbijos valdžios nusivylimui ši protesto akcija įžiebė kitą ugnį, daug kaitresnę už nacionalistinę retoriką - socialinio nepasitenkinimo ugnį. Jos kaitrumą geriausiai pademonstravo tūkstančiai nuskurdusių žmonių, kurie pasinaudojo šia aiškiai nevykusia Gazimestano simuliacija, kad proletariškai „nusipirktų” to, ko jiema reikia. Tikrieji šios protesto akcijos herojai pasklido po Belgrado centro parduotuves ir neklausdami, kokios tautybės yra vienų ar kitų firmų savininkai, „įsigijo” naujų rūbų, avalynės bei kitų daiktų, kurie kitoje situacijoje jiems būtų neįkandami. Valdžia bandė sumažinti masinėje ekspropriacijoje dalyvavusiųjų skaičių. Ji beviltiškai bandė atskirti parduotuves siaubiančius „vagis” ir Kosovo nepriklausomybę pripažinusių šalių atstovybes griaunančią „tautą”. Isteriški liberalai apsiputoję šaukėsi Įstatymo, kad šis prakeiktų „chuliganus”. Iš panašių Serbijos politikų kalbų išsiskyrė primityvaus klerikalo ir nacionalisto, kapitalo investicijų ministro Velimiro Ilićo pasisakymas. Jis tikrai vertas dėmesio. Norėdamas sublizgėti tarp protestuojančių radikalų ir šovinistų, kurie mėgavosi naikindami „antiserbiškų” šalių atstovybes, jis pareiškė, kad „langų daužymas - irgi demokratija”. Tikimės, kad Serbija šioje srityje pasieks progresą ir tada, kai įvyks socialinis sprogimas, kai nepatenkinti ir įsiutę, pažeminti ir išnaudojami Serbijos darbininkai ims daužyti langus, - tokiu būdu jie stiprins demokratiją.

      Jau akivaizdžiai išryškėjo negatyvios šių Serbijos įvykių pasekmės: bandoma užčiaupti balsus, kurie abejoja Kosovo atžvilgiu vykdoma politika, atstovaujančia valdančiųjų Serbijos sluoksnių interesus; imama kalbėti apie ypatingosios padėties įvedimą, kad policija uždraustų visus susirinkimus, kuriuos organizuoja ne valdančiosios struktūros. Tokie draudimai tik atveria veiksmų erdvę liberalioms buržuazinėms jėgoms, kurios renka taškus pasinaudodamos autoritariniu režimu, pateikdamos save kaip auką, kuri neva persekiojama už tariamai progresyvią veiklą.

      Dviejų valdančiųjų partijų, kurios šioje situacijoje buvo priverstos užimti aiškias pozicijas, interesų susidūrimas, kaip ir reikėjo tikėtis, sąlygojo neseniai įvykusį vyriausybės atsistatydinimą. Nauji rinkimai šiandien pateikiami kaip įsiskaudėjusių problemų sprendimas, o iki naujų deputatų išrinkimo atsiradęs vakuumas bus išnaudotas tęsiant griežtą kapitalistinę politiką prieš Serbijos darbininkus. Laikinoji „techninė administracija” ketina pakelti maisto produktų, elektros energijos, kuro ir kitų būtiniausių prekių kainas. Štai ko jie tikisi iš priešrinkiminės kampanijos, tikriausiai pačios beprotiškiausios ir nenormaliausios iš visų kada nors buvusių. Šia kampanija jie bandys užlipinti akis visiems darbo žmonėms. Mes dar kartą tapsime politinių partijų dizainerių bei kitų tarnybų fantazijų aukomis. Jie bandys mums vėl parduoti skirtingai įpakuotą tą pačią pasakėlę apie Kosovą ir Europos Sąjungą.

      Svarbiu pozityviu šių sukrėtimų rezultatu gaima laikyti faktą, jog didžioji žmonių dalis atsisakė idėjos, kad nėra alternatyvos ES ir NATO. Savaime suprantama, kad partijos, kurios nepritaria orientacijai į ES ir NATO, elgiasi taip dėl savų politinių tikslų, kad toks posūkis jų politikoje žymia dalimi paremtas jų persiorientavimu į Rusijos pusę. Tačiau visa tai ypač svarbu, nes atveria  erdvę mintims apie alternatyvą esamai santvarkai.  Šioje situacijoje auga alternatyvių kapitalistinei sistemai idėjų galia, tad artimiausioje ateityje turėtų sustiprėti ir mūsų judėjimas.

      Atsižvelgiant į tai, kad pačiose aukčiausiose valstybinės valdžios instancijose šiuo metu sutinkami pasisakymai, kurie prievartos nelaiko ekstremistiniais veiksmais, „Anarchosindikalistinė iniciatyva” kviečia Serbijos darbininkus išnaudoti šią situaciją radikaliems veiksmams savo darbo vietose ir pasinaudoti šiuo tamsiu laikotarpiu savo materialinei padėčiai pagerinti. Visiems Serbijos revoliucionieriams iškyla užduotis sunaikinti paskutinius nacionalistinės mitomanijos likučius ir tuo pačiu išvalyti erdvę naujų socialinių konfliktų eskalavimui.

      Kartu tai ir puiki proga taip smogti aršiausiems skardžiabalsiams neoliberalaus kapitalizmo Serbijoje pasekėjams, kad jie po šito smūgio ilgai neatsipeikėtų. Tai galimybė darbininkams tiesiai ir atvirai parodyti, ką jie mano apie visas tas įstaigas, kurių dėka šimtai tūkstančių žmonių liko be darbo ir pragyvenimo šaltinio.

      Šiuo metu itin svarbu sutvirtinti ryšius tarp libertarių darbininkų Serbijoje, Kosove bei visuose Balkanuose ir tokiu būdu sukurti alternatyvą tiek amerikietiškam, tiek rusiškam imperializmui. Priminsime, kad buvusios Jugoslavijos teritorijoje gyvenančios tautos įstengė iš tikro susivienyti tik antifašistinio partizaninio pasipriešinimo metu, kuriame dalyvavo visų tautybių atstovai. Jos sugebėjo sutriuškinti nacionalistinius vadeivas, tarnavusius užsienio jėgoms. Šiandien Balkanuose būtina sukurti vieningą antiimperialistinį bloką, nukreiptą tiek prieš NATO, tiek prieš Rusiją. Jame susivienys visų valstybių tautos, nubloškusios amerikiečių, europiečių ir rusų interesų gynėjus bei vietininkus. Laisvę ir lygiateisiškumą gali užtikrinti tik visuomenė, pagrįsta libertarinių komunų savivalda - Laisvų Balkanų komunų darbo konfederacija.

      Sukurti tokį bloką galima tik suvienijus stiprius, revoliucinius sindikatus, pagrįstus nehierachiniu savivaldos principu, pasiruošusius griežtam pokalbiui su valdininkais ir politikais. Šio judėjimo pagrindus sukursime savo darbo vietose kovodami už geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas, radikalizuodami situaciją ir stiprindami įtampą. Tik taip mes sukursime Žmogaus vardo vertą visuomenę.

      Už libertarinį komunizmą! Už anarchiją!

      Anarchosindikalistinės iniciatyvos sekretoriatas, Belgradas
      Sre 12 of Mar, 2008

      * - omenyje turima karinga nacionalistinė Miloševičiaus kalba, pasakyta 1989 m. 600-ųjų Kosovo mūšio metinių minėjimo proga (vert. past.)

      Vertė Darius Pocevičius
      www.inicijativa.org